Prisipažįstu, nesitikėjau, kad šis ciklas, kuriame pristatau Gottmanų įžvalgas apie tai, ko reikia, kad santykiai prosoe išliktų kokybiški, tvarūs ir ilgalaikiai, tiek išsitęs. Tai prieš paskutinis tekstas ir jau dabar aiškiai suprantu, kad labai daug svarbių įžvalgų liks. Kita vertus, man o tikslas nebuvo pateikti knygos „Kovoti teisingai“ santrauką. Norėjau, kad ir jūs jos lauktumėte ir įsivaizduotumėte, ko galima tikėtis.
„Įsivaizduokite pakankamai įprastą scenarijų: pokalbis su partneriu ima strigti. Galbūt kalbama apie tai, kad kažkas pernelyg išlaidavo. Gal apie tai, ką valgysime vakarienei. Galbūt apie tai, ar persikelti į Timbuktu priemiestį. Kad ir kokia būtų tema – net jei pokalbis prasidėjo švelniai, dabar viskas virsta įtemptu ginču. Šią akimirką jaučiatės puolamas, nesuprastas, nuskriaustas, piktas, pakliuvęs į spąstus ar visa tai vienu metu.
Pajutote karščio pliūpsnį, prakaituoja delnai.
Jūsų širdis pradeda plakti greičiau, ausyse pradeda spengti.
Krūtinėje didžiulė įtampa.
Smegenys sutrikusios ir pašėlusios, net negalite sutelkti dėmesio į tai, kas jums sakoma. Vietoj to galvojate: aš negaliu su tuo susitvarkyti. Kaip man iš čia pabėgti? Mane šis pokalbis pribaigia.
Galbūt išsišiepsite ir pasakysite ką nors šiurkštaus – ugnį sutiksite ugnimi.
Galbūt įsikasite savo pozicijose, susitelksite į blokavimą visos tos salvės, kuri skrieja iš partnerio. Vargu ar dabar turite bent sekundę pamąstyti ir pabandyti susidėlioti tai, kas jums sakoma, dar mažiau vilties, kad galite galvoti apie tai, kaip elgtis teisingai.
O gal visiškai nutilsite. Kokia prasmė ką nors sakyti? Tai tik pablogins situaciją. Tylite, užsisklendžiate savyje arba nusisukate, atsisakote reaguoti į viską, ką sako ar daro jūsų partneris, ir elgiatės taip, tarsi jo net nebūtų – jums reikia, kad šis tarpusavio veiksmas baigtųsi! Užsisklendžiate, užsimūrijate: tampate tarsi akmeninė siena, idant apsisaugotumėte nuo partnerio puolimo. Tai jums atrodo vienintele išeitimi.
Visose šiose reakcijose glūdi universali konstanta: vidinis potvynis.“
Tai yra būsena, kai konflikto metu, reaguojant į partnerio negatyvą, „nulūžta“ mūsų nervų sistema. Fiziologinis poveikis pasireiškia iš karto. Kaip medžiojami žvėrys, pereiname į kovos, pabėgimo arba sustingimo režimą.
Svarbiausias dalykas, kurį turėtume žinoti apie vidinius potvynius, yra tai, kad būtina sustoti ir tvarkytis su šia būsena. Tuo metu neįmanoma produktyviai ir pozityviai dalyvauti konflikte. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl poros tuo metu netaiko (tiksliau – negali taikyti) geriausių konflikto valdymo praktikų, net jei yra išmokusios visų „teisingų“ būdų, kaip kovoti. Tačiau, kai esate potvynio zonoje, negalite naudotis jokiais naujai išmoktais įgūdžiais. Nervų sistema įjungia primityvią kovok arba bėk alternatyvą. Tokioje situacijoje negalite pasitelkti aukštesnių kognityvinių sugebėjimų, skirtų informacijai apdoroti. Jie tarsi pabėgo pro langą. Kai esate potvynio zonoje, bet vis vien tęsiate kovą, vienintelis dalykas, kurio galite sulaukti, yra žala ir įskaudinimai.
Gottmanai pateikia primygtinį patarimą: tokioje situacijoje privalome daryti pertrauką. Tai nėra pabėgimas. Ji būtina, nes, priešingu atveju, santykius galima visiškai sugadinti. Galima pasitelkti analogiją – važiuojate automobiliu ir pamatote, kad pradeda strigti vairas ir stabdžių pedalas. Kol dar įmanoma, turite sustoti ir pataisyti automobilį. Priešingu atveju, tikrai nepasieksite savo tikslo. Taip pat yra ir su pokalbiu, kuris patenka į „emocijų potvynio“ zoną. Būtina sustoti, fiziškai pasitraukti iš kontakto. Perkelti dėmesį ir kurį laiką užsiimti kuo nors kitus, kad atitrauktų mintis nuo kovos. Ir galiausiai, grįžti atgal.
„Potvynis nėra priežastis neribotam laikui atidėti pokalbį. Grįžkite tuo laiku, kurį nurodėte išeidami, ir pabandykite dar kartą. Idealiu atveju pertrauka turėtų trukti bent dvidešimt minučių (tiek mažiausiai reikia, kad streso hormonai adrenalinas ir kortizolis pradėtų metabolizuotis iš organizmo), bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas. Ir taip – galite eiti miegoti neišsprendę šio konflikto. Kartais tai geriausia, ką galima padaryti. Tačiau neleiskite, kad praeitų daugiau nei diena. Ilgiau nei tiek, ir tai pradės atrodyti kaip bausmė. Pastebėjome, kad dauguma žmonių linkę užtrukti vidutiniškai apie valandą.“.
Jei dvejojate, ar prašyti pertraukos konflikto įkarštyje, prisiminkite, kad toks prašymas nėra savanaudiškas, bet veikiau priešingai. Kai darote pertraukėlę, kad nusiramintumėte, apsaugote savo santykius nuo papildomos žalos, kurią gali sukelti konflikto eskalavimas, pavyzdžiui, įžeidinėjimai ar net daiktų mėtymas į partnerį. Žengiate svarbų žingsnį, kad išvengtumėte apgailėtino incidento – tokio, kuris neišvengiamai įvyks, jei liksite kovoje. Karšti žodžiai, kuriuos sakome vienas kitam kovos „sprogimo“ metu, paprastai reiškia, kad vėliau teks įdėti daugiau darbo, kad ištaisytume padarytą žalą. Kai užplūsta potvynis, tai geriausia, ką galite padaryti: leiskite sau padaryti pertrauką, kad jūsų protas ir kūnas galėtų atsigauti, ir suteikite partneriui paslaugą ir erdvę padaryti tą patį.
Labai svarbi Gottmanų įžvalga yra tai, kad: „Kovos metu neprivalote išspręsti viso konflikto. Tiesą sakant, neturėtumėte net bandyti. Vietoj to padarykite, tai, kas įmanoma, geriausio šią akimirką.
Atminkite – mūsų konfliktai, kai kalbama apie tai, dėl ko jie iš tikrųjų kyla, paprastai būna nuolatiniai. Jie slypi giliai, iki pat mūsų esminių asmeninių savybių, gyvenimo filosofijos, baimių ir traumų ir dar daugiau. Tai reiškia, kad jūsų tikslas kovojant negali būti – išspręsti problemą kartą ir visiems laikams – to gali niekada nepavykti padaryti. Vietoj to, jūsų užduotis yra tiesiog sutelkti dėmesį į tai, kad čia ir dabar vykstanti sąveika būtų teigiama.
Labai svarbu perkalibruoti kovos tikslą:
– Tikslas nėra laimėti.
– Tikslas nėra kuo nors įtikinti partnerį.
– Tikslas nėra net atrasti problemos sprendimą.
– Šią akimirką tikslas net nėra sutarti dėl kompromiso. (Tai padarysite vėliau.)
Dabar svarbiausias tikslas yra kovoti su daugiau pozityvumo, nei negatyvumo.
Ir taip – tai visiškai įmanoma. Būtina.“
Dar viena svarbi Gottmanų citata:
„ Konflikte jūsų misija – leisti sau būti pažeidžiamam – perkeisti puolimą ir gynybą į savęs atskleidimą ir atvirumą. Būtent apie tai yra „spręsti tai, kas svarbiausia, šią akimirką“. Taip pat labai svarbu pasukti konfliktą tokia linkme, kad jūsų svarbiausiu tikslu taptų daugiau sužinoti apie tai, ką galvoja jūsų partneris, ką jaučia, ko jam reikia ir tai suprasti dar prieš tai, kol bandome judėti įtikinėjimo ar kompromiso link. Neabejoju, jei dalyvausite ginče su tokia nuostata, būsite Magiško santykio pusėje ir jūsų kova bus pripildyta pozityvo akimirkomis.“
Gottmanai pripažįsta, kad neretai pora patenka į situaciją, kurią galima vadinti aklaviete. Regis, viskas išbandyta, tačiau problema vėl ir vėl grįžta ir kiekvieną kartą jos aptarimas veda link eskalacijos, o ne „išrišimo.“
Aklavietė yra situacija, kurioje jaučiatės parastai – iš tiesų prastai. Esate patekę į aklavietę, jei:
- Po konfliktų šia tema jaučiatės partnerio atstumtas.
- Kalbate ir kalbate apie šią problemą, tačiau absoliučiai jokio progreso nepasiekiate. Nė kiek nesugebate pajudėti link sprendimo ar kompromiso.
- Kiekvienas naujas pokalbis šia tema priverčia pasijusti dar prasčiau, nei prieš tai. Jūsų konfliktai šia tema tik dar labiau įskaudina ir palieka vis didesnę emocinę žalą jums abiem.
Sudėtinga problema reikalauja ryžtingo sprendimo ir jį Gottmanai vadina – pasitelkti savo svajones konflikte. Paprastai, norint išsivaduoti iš aklavietės, reikia nusileisti giliau – link to, ko nesimato paviršiuje. Nes labai dažnai gali atrodyti, kad mes ginčijamės dėl nesuplautų indų ar kas padės vaikui, o iš tiesų tai yra mūsų pamatinių svajonių kaktomuša. Ją išspręsti įmanoma tik tada, jei patys sau ir partneriui įvardinsime savo svajonę ir tada jau matysime, kiek mūsų pamatinės svajonės gali būti suderinamos.
Ar gali būti, kad susidursime su nesuderinamomis svajonėmis? Gali. Bet gerokai dažniausiai būna taip, kad, kai suprantame tai, apie ką iš tiesų viduje svajojame, kaip suprantame tai, apie ką svajoja partneris, tai suteikia daugiau galimybių augti santykiams, išlaisvina nuo baimių ir atveria naujus horizontus.
(Bus daugiau)
