Ciklas apie Johno ir Julie‘ps Gottmanų įžvaldas, kaip tarpusavio kovas santuokoje, partnerystėje perkeisti į vis gilėjantį ryšį, jau persirito į antrą pusę. Pateikiu tik labai bendrą eskizą to, ką Gottmanai rašo knygoje „Kovoti teisingai“, kuri, kaip vis kartoju, šiemet pasirodys lietuvių kalba. Tuo rūpinasi Tyto alba leidykla.
Nebekartosiu to, kas jau rašyta ankstesniuose tekstuose. Susitelksiu į tai, ką Gottmanai vadina pavojinga ir apmaudžia klaida bet kuriame ginče – šiurkščią pradžią.
„Šiurkšti pokalbio pradžia yra labai dažna problema Mūsų neseniai atliktas tarptautinis keturiasdešimties tūkstančių porų tyrimas parodė, kad 90 proc. visų terapiją pradedančių porų, nesvarbu, ar jos būtų heteroseksualios, gėjų, ar lesbiečių poros, susidūrė su problemomis, susijusiomis su šiurkščia ginčo pradžia ir iš jos kylančiomis problemomis. Retai pasitaikydavo porų, kurios nebūtų susidūrusios su šia problema.
Šiurkščios pradžios turi keletą pagrindinių bruožų:
1. Pradedame nuo kritikos.
2. Mes apibūdiname kitą, o ne kalbame apie tai, kaip mes jaučiamės.
3. Išliejame visas nuoskaudas, kurias kaupėme – tai vadiname kempinės išgręžimu. („Tu niekada nesusirenki kojinių, tikriausiai pamiršai pasiimti rūbus iš cheminio valymo, net nepaklausei, kaip praėjo mano diena, ir žinai ką, tu siaubingas lovoje!“).“
Gottmanų teigimu, kritika niekada nėra konstruktyvi ir ją nuo produktyv aus ksundo skiria tai, kad ji savo esme yra puolimas.
„Dažnai, ypač kai esame nusiminę, pradedame ginčytis, apibūdiname kitą asmenį ir viską, ką jis, mūsų įsitikinimu, daro blogai. Pokalbius apie tai, kas mus neramina, dažniausiai pradedame prielaida, kad viskas, ką darau ir galvoju, yra prasminga, o viskas, ką tu darai, yra blogai! „Tu visada“ ir „tu niekada“ čia yra klasikiniai kritikos priekaištai, nes jie reiškia partnerio asmenybės trūkumą.“
Jei šią akimirką paklaustume jūsų: „Kaip geriausia pradėti aiškintis tai, dėl ko nesutariate su partneriu?“, jūs veikiausiai nepasiūlysite: „Įsiveržkite į kambarį ir svaidykitės kaltinimais!“ Tačiau dažniausiai mes elgiamės būtent taip. Trumpai tariant, esame irzlūs ir įsižeidę, o pradedame nuo visai netikusios vietos. Pažvelkime į tuos kelis veiksnius, kurie „įpila žibalo“ ir paskatina šiurkščią pradžią:
Stresas. Didelio streso metu mūsų organizme padaugėja kortizolio ir adrenalino, o kai esame perkrauti rūpesčiais, tai greitai sunaudoja visą mūsų protinį pralaidumą, todėl esame kognityviai išsekę ir mažiau pajėgūs gerai reguliuoti savo emocijas. Mes palūžtame, kai pasirodo „paskutinis lašas“ – kad ir koks jis būtų.
Apmaudas. Per įvairius susidūrimus kaupiasi apmaudas, kuris tūno viduje, kol mes jį išliejame, mes tampame tokie pikti ir įsiutę, kad jis išsiveržia su visu kartėliu ir sarkazmu.
Nusigręžimas. Kartais mes prašome to, ko mums reikia, o partneris į tai nereaguoja, nusigręžia ar net reaguoja priešiškai. Galbūt pradedame šiurkščiai, nes kartas nuo karto švelniau kreipėmės į partnerį, bet nesulaukėme jokio atsako, o dabar bandome atkreipti jo dėmesį – su plaktuku.
Mes nemokame geriau. Galiausiai, kai kurie iš mūsų taip ir neišmoko kito būdo, kaip pradėti diskusiją apie konfliktą. Šiurkšti pradžia yra vienintelė mums žinoma pradžia. Taip išmokome kelti problemą, ir tai tapo įsišaknijusiu įpročiu, kurio nežinome, kaip atsikratyti; kartais net nežinome, kad jį reikia keisti.
Esmė ta, kad į griežtą pradžią sunku atsakyti kitaip nei gynybiškai. Kai pradedate šiurkščiai, partneriui paliekate labai mažai erdvės daryti ką nors kita.Turime suteikti savo partneriams erdvės bendrauti su mumis klausimais, kuriuos mes jiems pateikiame, užuot susiaurinę jų pasirinkimo galimybes iki vieno atsako: gintis. Iš puolimo/gynybos pozicijos bendravimas nevyksta. Nėra ryšio. Nėra supratimo. Nėra judėjimo į priekį. Ir paprastai nėra pozityvumo, kurio, kaip dabar jau žinome, mums labai reikia konfliktuojant.
Ką siūlo Gottmanai: visada bandyti pradėti švelniai. Ne nuo kaltinimo, bet nuo tokio problemos suformulavimo, kuriame jaustųsi rūpestis ir liktų vietos sprendimui. Tiesa, vien švelnios pradžios nepakanka, toliau turime mokytis iš geriausių diplomatų. Tai reiškia, kad labai svarbu, kai partneris suformuluoja problemą, jos nesumenkinti, nepulti parnerio, bet:
- Atidžiai išklausyti, neskubant pateikti savo požiūrio.
2. Užduoti tikslinančius klausimus, idant geriau suprastumėte problemą.
3. Apibendrino problemą partneriui priimtinu būdu.
4. Pasakyti bent keletą partnerį palaikančių žodžių, parodant, kad suprantate partnerio požiūrį ir užjaučiate – net jei nesutinkate su partnerio pozicija šiuo klausimu. Palaikymas šiuo atveju nėra tas pats, kas sutikimas. Pavyzdžiui, galima pasakyti tokius žodžius: „Taip, galiu suprasti, kai tu taip jautiesi – pastaruoju metu man teko daug ką atšaukti. Galiu suprasti tavo nuogąstavimą.“
Būti geranorišku, išlaikyti atvirumą ir pagarbą kitam yra labai sudėtinga užduotis. Tačiau esmė ta, kad, jei norime, kad kova baigtųsi ne barikadomis, bet tiltu, paprasčiausiai nėra kito kelio. Svarbu tai, kad teisingai kovoti galima išmokti. Net jei kažkas nepavyko daug kartų, galima bandyti tai pakeisti. Svarbu įsisąmoninti, kas vyksta kovos metu, auginti empatiją partneriui ir bandyti į viską pažvelgti iš jo ar jos pozicijų, nepasiduoti šauk ir/arba bėk reakcijai.
Gottmano knygos privalumas, kad joje gana išsamiai aptariami potencialūs trikdžiai ir siūloma praktikuotis, pateikiamos pagalbinės priemonės. Nors mes dažniausiai pokalbį vertiname pagal tai, kaip jis pasibaigė, tačiau, kaip tvirtina Gottmanai, pradžia dažniausiai apsprendžia, kaip viskas vyks toliau. Kaip rodo tyrimai, šiurkšti pradžia daugumoje atvejų veda prie nekonstruktyvaus pokalbio, praėjus pirmoms trims pokalbio minutėms, labai sunku pakeisti pokalbio pobūdį, gražinti geranoriškumą, išvengti eskalacijos.
(Bus daugiau)
