SVEIKIMO KELIONĖ – MISIJA ĮMANOMA?

Andrius Navickas ir Kęstutis Dvareckas

Pamąstymus apie tirštą ir neretai skausmingą priklausomybės realybę kviečiame tęsti žvelgiant į Knygą, kurioje apie mus pasakojama tikroji tiesa, – Šventąjį Raštą. Tiksliau, į vieną iš jo pasakojimų – apie sūnų palaidūną, jo tėvą ir vyresnįjį brolį. Turbūt visi esame skaitę šią istoriją daug kartų, tačiau dabar pamėginkime ją perskaityti kaip žinią apie priklausomą žmogų ir sveikimo kelionę.

Šį tekstą pagimdė viltis, kad čia svarbių dalykų atras tiek priklausomi, tiek jų artimieji, tiek žmonės, kurie lyg ir neserga priklausomybės ligomis, tačiau puikiai suvokia, kaip lengva nužmogėti deformuotų santykių pasaulyje.

Dirvos paruošimas

Visi darbai turi savo seką, reikalauja laiko ir tai, deja, dažnai mus išveda iš kantrybės ar tampa nepakeliamu išbandymu. Mes vis labiau nemėgstame laukti. Todėl nyksta popieriniai laiškai, vis stipriau spaudžiame automobilio akceleratorių, o naujiena, paskelbta vos keliomis minutėmis vėliau, ima atrodyti pasenusi.

Nekantrumo virusas – signalas, kad šių laikų pasaulyje žmonėms vis pritrūksta brandos tvarkytis su savo emocijomis, valdyti įgeidžius, nejauku būti dabartyje, norisi iš jos ištrūkti ir slysti į, regis, begalines ateities galimybes.

Toks pasaulis patogus sirgti priklausomybės ligomis, tačiau labai nepatogus sveikti, stengiantis sugrįžti į autentišką gyvenimą.

Vienas iš svarbių kiekvieno priklausomo asmens bruožų – kantrybės trūkumas. Nekantraujančiame pasaulyje galime sakyti (šiame tekste sąmoningai renkamės apie priklausomybę kalbėti pirmuoju asmeniu, siekdami, kiek įmanoma, išvengti eksperto ir mokinio santykio įspūdžio), kad mano santykis su kantrybe toks pats kaip visų. Tačiau ne visai taip. Vis daugiau žmonių taip pat greitai praranda kantrybę, tačiau man tai ypač sudėtinga problema. Mintis, kad reikia ruošti dirvą kažkam, kas nėra susiję su vartojimo ritualais, man kelia pyktį. Kodėl?

Nes esu įpratęs naudoti priemones, kurios atneša greitą efektą. Alkoholio taurė, narkotikų dozė ar stabtelėjimas ties lošimų aparatu patrauklūs tuo, kad tučtuojau leidžia atsikratyti to diskomforto, nuo kurio noriu pabėgti. Kur? Pradžioje – į euforiją, paskui – nesvarbu, kad tik toliau nuo nemalonios būsenos. Juk lemia ne vien efektas, bet ir jo greitis, ar ne? Aš nenusiteikęs laukti, tiesą pasakius, ilgainiui praradau sugebėjimą laukti.

Teko skaityti apie vienoje iš klinikų vykdytą eksperimentą, kuriuo siekta tyrinėti nuo narkotikų priklausomo žmogaus sprendimų priėmimo logiką. Žmonėms, kurie šią akimirką dar nejaučia abstinencijos, tačiau reguliariai vartoja narkotines priemones, buvo pasiūlyta pasirinkti: „Jūs galite gauti narkotikų dozę dabar už „juodojoje rinkoje“ įprastą kainą, tačiau po valandos tą pačią dozę galėtumėte įsigyti 10 procentų pigiau, po dviejų valandų ji jau kainuotų penktadaliu mažiau, o rytoj, tuo pačiu laiku, jau galėsite gauti dvigubą dozę už tą pačią kainą ir atsidėti atsargų.“ Rezultatas buvo toks, kokio ir tikėtasi: absoliučiai visi narkomanai pasirinko pirmąjį variantą. Jie nebuvo nusiteikę laukti. Nors iš visų jėgų bandė pabėgti nuo, kaip jiems atrodė, nepakeliamos dabarties, tačiau jiems egzistavo tik pati artimiausia ateitis, apie ilgalaikę perspektyvą jie nebuvo nusiteikę mąstyti. Pigesnis kvaišalas RYTOJ neviliojo, nes tektų laukti, o tai tik sukelia diskomfortą, kurio bet kokia kaina norisi išvengti.

Kantrybės trūkumas glaudžiai susijęs su laiko samprata, į kurią įaugama kartu su priklausomybe. Esame įpratę apie laiką galvoti kaip apie objektyvų matą, tačiau pamąstęs kiekvienas aptiktume, kad mūsų pačių santykis su laiku įvairus. Kartais laikas primena gaivų upelį, kartais tampa klampus, ir norisi turėti laiko valdymo pultelį, leidžiantį jo tėkmę pagreitinti. Tuomet primename nekantrų traukinio keleivį, kuris blaškosi po vagonus, tarsi taip galėtų padėti traukiniui greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tokiais atvejais verta prisiminti žymaus psichoterapeuto Fritzo Perlzo žodžius: „Nestumk upės, ji teka pati.“ Deja, net ir protingus patarimus sunku išgirsti, ypač kai viduje nėra ramybės.

Didžiulę priklausomybės ligų gydymo patirtį turintis psichoterapeutas Craigas Nakkenas, parašęs knygą „Priklausoma asmenybė: kaip suprasti priklausomybės procesą ir kompulsyvų elgesį“ („The Addictive Personality: Understanding the Addictive Process and Compulsive Behavior“, 1988), tvirtina, jog racionalus žmogus į ateitį žvelgia mėnesių ar net metų perspektyvoje, ir planavimas jam nesukelia didesnių problemų. Deja, kai žmogus užvaldytas priklausomybės, jo santykis su laiku deformuojasi. Pasak C. Nakkeno, netikslu sakyti, kad alkoholikas, narkomanas ar kompulsyvus lošėjas meluoja, kai pareiškia, kad bet kada gali atsisakyti kvaišalų ar kompulsyvaus elgesio, tereikia panorėti. Po tokių pareiškimų, išsakomų labai emocingai, su tvirtu ryžtu balse, paprastai priklausomas žmogus be kvaišalų ištveria kelias valandas, dieną ar dvi. Jam vėl panirus į priklausomybės pelkę, aplinkiniai gauna dar vieną įrodymą, kad padėtis nekontroliuojama. Tačiau pats priklausomasis mano kitaip: paradoksalu, bet jis jaučiasi sau ir kitiems įrodęs, kad gali mesti. Juk jis tiek ilgai nevartojo – ištisą amžinybę, ir nesvarbu, kiek valandų ar minučių tai tęsėsi. Priklausomam žmogui, pasak psichoterapeutų, laikas atrodo sudarytas ne iš savaičių, mėnesių ar metų, bet iš sekundžių, minučių ir valandų. Bent kiek tolimesnė ateitis jam nereali kaip miražas. Planavimas yra kančia. Tad vienas pirmųjų uždavinių sveikimo kelyje yra mokytis naujos laiko sampratos.

Paradoksalu, bet ugdantis kantrybę taip pat reikalinga kantrybė. Todėl visiškai neįtikina, kai, vos pradėję sveikti, skubame kurti ilgalaikius planus, aiškiname, kiek per metus privalome pasiekti ir panašiai. Pirmiausia, turime išmokti išgyventi penkias minutes, nebėgdami iš dabarties, paskui dešimt, pusvalandį, valandą. Prisiminkime žodžius iš popiežiaus Jono XXIII Romumo dekalogo: „Jei galvočiau, kad tai turiu daryti visą gyvenimą, pritrūkčiau drąsos.“ Laimei, gyvenimas susideda iš sekundžių, minučių, valandų ir dienų. Daugelyje užsienio reabilitacijos bendruomenių griežtai reikalaujama, kad sveikstantis priklausomas žmogus savo blaivybės laiką skaičiuotų dienomis, o ne ilgesniais laiko tarpais. Viena diena – būtent tas laikas, kurį pirmiausia turime išmokti išgyventi atsakingai. Ir Šventajame Rašte rašoma: „Kiekvienai dienai pakanka savo vargo.“ Kitaip sakant, mums dabar pakanka šiandienos, neverta graužtis dėl vakar ar bėgti į rytoj.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad esame visiškai laisvi nuo praeities ir negalime planuoti ateities. Tačiau vienintelė akimirka, kurią aš galiu pakeisti, – tai dabartis. Kantrybė visiškai nereiškia dabarties nuvertinimo. Priešingai, tai pagarbus ir atviras santykis su dabarties akimirka, priimant ją ir save joje.

Kantrybės dažniausiai labai trūksta ir mūsų artimiesiems. Jie jaučiasi pavargę, suirzę, nori greitų pokyčių ir kartu yra įsikibę iliuzijos, jog mes turime būti tokie patys, prie kurių jie pripratę, tik nevartojantys.

Apie tai dar kalbėsim, svarstydami, kaip galima sutalpinti širdyje sūnų palaidūną, gailestingą tėvą ir įsižeidusį vyresnėlį. Dabar gi svarbu paruošti dirvą širdyse, kad tolesnio pasakojimo žodžiai turėtų kur kristi. Tai svarbu ir todėl, kad sveikimo kelionė nėra intelektualinis galvosūkis, kurį galima išspręsti prisirankiojus įvairiausių teorinių patarimų apie sveikimą.

Sveikimas – tai ne teorija, bet praktika. Kiekvienoje praktikoje svarbu nuoseklumas, grumtynės ir kartu saiko jausmas. Labai dažnai sveikdami atkrentame į aktyvų vartojimą dėl vienos iš dviejų priežasčių: arba nenorime keistis, arba skubame keistis per greitai, bandydami pakelti daugiau nei galime šiuo metu.

Paprastai priklausomybė formuojasi ir auga ne vienus metus. Ji tampa antrąja žmogaus prigimtimi, o pokyčiai, naujų įpročių formavimas, kitokio santykio su pasauliu ir savimi ugdymas reikalauja laiko, pastangų ir kantrybės. Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio, svarbu, kad juo nesibaigtų.

Na, o tiems, kuriems užteko kantrybės perskaityti šią teksto dalį, siūlome nediduką „desertą“.

***

Priklausomo žmogaus malda. „Viešpatie, suteik man kantrybės ir, prašau, padaryk tai tučtuojau.“

***

„Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną.“

(Psichiatras Aleksandras Alekseičikas)

***

„Veiksmingiausias būdas sutaupyti laiko – padovanoti jį kitam.“

(Teologas Peter Kreeft)

***

„Vargšeliai tie, kurie labai nekantrūs. Juk mūsų žaizdos gyja pamažu.“

(Dramaturgas W. Shakespeare)

***

„Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.“

(Rašytojas Karel Čapek)

***

„Nepavykusi kelionė – tai tokia kelionė, per kurią žmogus nė kiek nepasikeitė. Pasikeitė tik aplinka, bet ne jis pats kartu su ja ir per ją.“

(Filosofas Erns Bloch)

***

„Gyventi – tai gimti kasdien.“

(Rašytojas Antoine de Saint–Exupery)

***

„Niekas negali žmogaus apgauti, išskyrus jį patį.“

(Filosofas ir poetas Ralph Waldo Emerson)

Jaunėlis. Emigracija

Evangelistas Lukas mums perteikia Jėzaus Kristaus pasakojimą apie tėvą ir du sūnus. Neretai tvirtinama, kad šis pasakojimas gali būti vadinamas visos Gerosios Naujienos santrauka, tačiau šiuo atveju ne tiek svarbi teologinė istorijos pusė. Pažvelkime į šią istoriją kaip į pasakojimą apie ligą, sveikimo kelionę ir kliūtis, kurias joje tenka įveikti.

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“

Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Dažniausiai, žvelgiant į šį pasakojimą, visas dėmesys sutelkiamas į jaunėlį palaidūną, tačiau ir kiti du pasakojimo personažai mums ne mažiau svarbūs. Kodėl? Nes kiekviename iš mūsų galima atrasti visus tris herojus – jie sudaro mūsų žmogišką trejybę. Būna laikotarpių, kai mums tenka būti labiau palaidūnu, būna – rūpestingu tėvu ar supykusiu vyresnėliu, tačiau mūsų vidiniuose namuose harmonija gali būti pasiekta tik tada, kai priimame save – nesvarbu, kuo bebūtume, nes tik priėmę save galime pradėti keistis.

Tačiau apie viską – iš eilės. Pradėkime tradiciškai – nuo jaunėlio.

Jis gyvena kartu su tėvu ir broliu, turi tarnų ir materialiai tikrai nieko nestokoja. Tačiau nesijaučia gerai, nesijaučia savo vietoje, nesijaučia laimingas. Tai tėvo namai ir vien jau šis faktas jį varžo, nubrėžia laisvės ribas, kurias sunku priimti. Sūnus nori būti savarankiškas, jam atrodo, kad tėvas neleidžia išsiskleisti. Tikėtina, yra girdėjęs, kad anapus tėvo namų sienų yra daugybė visokiausių malonumų. Tad gimtieji namai jam pradeda atrodyti ne ta vieta, kur galima būti savimi, bet tai, kas „apvagia“, neleidžia pajusti „tikro gyvenimo“ skonio. Vieną dieną jis pasiryžta mesti iššūkį įprastam gyvenimui. Sūnui nueiti pas tėvą ir pareikalauti padalinti palikimą – tolygu pareikšti, kad tėvas nereikalingas, sudeginti tiltus su praeitimi, nuspręsti, kad laimę galima atrasti tik anapus savęs.

Bet kuri priklausomybė gali būti vadinama vidine žmogaus emigracija. Tiesa, priklausomybė ir emigracija turi ir svarbų skirtumą. Niekada nebūna taip, jog sąmoningai apsispręstume būti priklausomi. Priešingai, svaigalai ar lošimas mums atrodo esantys naujai atrasta laisvė, galimybė įveikti sutrikimą, silpnumo, bejėgiškumo jausmus, kurie ilgą laiką keldavo diskomfortą. Dabar gi tarsi atradome būdą, kaip kontroliuoti savo nuotaikas, kaip pasiekti stabilų komfortą. Čia kaip vienoje iš reklamų: „Kartą paragavęs, negali sustoti…“

Emigracija – paprastai sąmoningas ir kažkiek apgalvotas veiksmas. Kita vertus, priklausomybė panaši į emigraciją tuo, kad abiem atvejais ieškoma laimės paukštės, nes esama padėtis netenkina.

Jaunėlis sūnus emigruoja, nes viliasi, kad tokiu būdu atras patogesnį gyvenimą, pabėgs nuo klausimų, problemų, kurios neramino namuose. Ne kartą teko girdėti alkoholiką pasakojant apie meilės alkoholiui pradžią: „Kai išgėriau, visi rūpesčiai, kompleksai, kurie nedavė ramybės, tarsi atsitraukė į šalį. Pajutau ramybę, kurios troškau. Supratau, kad suradau draugą, kuris gali paguosti, pradžiuginti.“

Kartoju: nei vienas žmogus nenori tapti nuo ko nors priklausomas. Mes paprasčiausiai siekiame patogesnės tikrovės ir dažnai pasiduodame iliuzijai, kad yra būdas visiškai kontroliuoti pasaulį. Svaigalai ar lošimas leidžia pasitraukti į alternatyvią tikrovę, kurioje galima atsipalaiduoti, kurioje nutolsta nemalonūs rūpesčiai, viskas atrodo paprasčiau. Deja, tai ne vaistas, o tik jo imitacija. Tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo, net kuriam laikui užmiršti, kad ji iš viso yra. Tačiau negydoma žaizda vis labiau pūliuoja, užsimiršti, net ir trumpam, tampa vis sunkiau. „Strutiškas“ tikėjimas, kad, įkišus galvą į smėlį, grėsmė išnyks, sudūžta, išgyvenant vis sunkesnius bėgimo nuo tikrovės padarinius.

Tik pradiniame etape viskas atrodo puiku. Privalumai, regis, nusveria praradimus. Ir jaunėliui sūnui kurį laiką veikiausiai buvo apmaudu ne dėl to, kad jis paliko tėvo namus, bet dėl to, kad galėjo tai padaryti anksčiau: „Kam vargau tėvo namuose, juk galėjau jau anksčiau atsiskirti, leistis į tolimą šalį, kurioje galima linksmintis.“

Neretai tenka girdėti sudėtingą klausimą: kada pradeda formuotis priklausomybė? Medikai yra nustatę, kad kiekvieno priklausomo žmogaus smegenyse yra įvykę negrįžtamų pokyčių – būtent dėl jų priklausomybė vadinama liga ir pripažįstama, kad priklausomas žmogus yra praradęs laisvę rinktis. Bent jau vienoje iš gyvenimo sferų. Labai individualu, ar tokie pokyčiai prasideda nuo pirmos dozės, pirmos taurelės, ar jau gerokai „pasilinksminus“. Sukurta įvairių testų, klausimynų, kurie leidžia žmogui pasitikrinti, ar jis dar nėra kontroliuojamas priklausomybės. Tačiau nereikia jų pervertinti, nes priklausomas žmogus apsigyvena neigime ir jokie racionalūs argumentai, testų duomenys jo neįtikins.

Tiksliausia teigti, kad vartus priklausomybei atveriame tada, kai įtikime, kad laimės turime ieškoti anapus savęs.

Kaip teigia psichoterapeutas Allen Berg, priklausoma asmenybė gimsta tą akimirką, kai žmogus, sąmoningai ar ne, apsisprendžia, jog yra pažeistas, su defektu, tarsi prakiurusi padanga, ir jam reikia kažko, kas tą defektą pašalintų ar paslėptų. Alkoholio gėrimas, narkotikų vartojimas, lošimas, pornografija, valgymas, naršymas internete, prekių pirkimas ar dar kas nors tampa tuo veiksmu, kuris leidžia pabėgti nuo pažeistos tikrovės, sukuria iliuziją, kad galime kontroliuoti savo jausmus ir emocijas.

Tiesa, pats priklausomas žmogus netrukus pajunta, kad euforija tėra trumpalaikė, o „tikrovė“, į kurią dvasiškai emigravo, nėra tobula. Visi priklausomi žmonės – vieni greičiau, kiti lėčiau, – pasiekia tą tašką, kai pradedama bėgti ne tiek į naujai atrastą rojų, kiek nuo skausmo, baimės pragaro. Svaigalai jau nebeteikia buvusio malonumo, bet, svarbiausia, vis dar veikia kaip nuskausminimo priemonė, be kurios pasaulis atrodo nepakeliamas.

Tačiau grįžkime prie vidinės emigracijos, nuo kurios prasideda priklausomybės triumfas. Kiekvienas esame unikalus asmuo, ieškantis savojo kelio gyvenime. Kiekvienam neišvengiamai tenka patirti ir nesėkmių, išbandymų, santykių deformacijos, mus spaudžia artimųjų lūkesčiai. Vienas iš socialinės psichologijos pradininkų George Herbert Meadas tvirtino, kad kiekvienas iš mūsų turi spontanišką, autentišką „aš“ ir kartu „jį“ arba „tai“, kuris yra ne kas kita, kaip idealizuotas savęs vaizdinys, kurį pateikiame kitiems.

Šis „tai“ yra dinamiškas, gali būti keičiamas, perkonstruojamas spontaniškojo „aš“ iniciatyva. Deja, kartais tokia sąveika suyra, ir „tai“ perima kontrolę į savo rankas. Taip įvyksta, kai žmogui nepatinka būti savimi, kai jis nepriima savęs tokio, koks yra, bet vis labiau tapatinasi su idealizuotu „tai“. Šį procesą ir vadiname vidine emigracija.

Priklausomo asmens viduje, susigūžęs kamputyje, gyvena „aš“, kuris gėdijasi savęs kaip vis labiau demonizuojamos pabaisos ar nevykėlio, ir viską į savo rankas perima „tai“, kuris ir yra ne kas kita, kaip priklausoma asmenybė.

Neabejojame, kad „tai“ gali būti simpatiškas, atitikti visuomenės lūkesčius, atrodyti protingas, tačiau turi ir neištaisomą trūkumą – „tai“ yra netikras, kaip įsivaizduojamas draugas, virtualus personažas. Dirbtinumas, susvetimėjimas su savimi – tai kaina už tobulos kontrolės iliuziją. „Tai“ terorizuoja susigūžusį „aš“, bando įteigti, kad vienintelis sugeba viskuo pasirūpinti ir viską kontroliuoti.

Labai tikėtina, kad pirminiame priklausomybės etape mums atrodo, jog atradome idealų būdą problemoms spręsti, kurios anksčiau trikdydavo, galimybę išsisukti iš keblių situacijų. Džiūgaujame, kad naujasis draugas – „priklausoma asmenybė“, arba „tai“ – pakeitė mūsų gyvenimą. Deja, ilgainiui tampa sunku nuslėpti, net ir nuo savęs, kad iš tiesų nuo problemų bėgama, užuot jas sprendus, o gyvenimo būdo, kurį renkasi „tai“, padariniai vis skaudesni. Turėtų būti pikta, kai gerti ar vartoti narkotikus nusprendžia „tai“, o pagirias, abstinenciją išgyventi, susidoroti su elgesio apsvaigus pasekmėmis tenka man. Ilgainiui visos pastangos, kad „aš“ imtų vadovauti „tai“, baigiasi nesėkme, ir žmogaus panieka sau tik didėja.

Ydingas ratas užsidaro: kuo daugiau save niekiname už tai, kad nesugebame patys įveikti gyvenimo iššūkių, tuo labiau stiprėja priklausomybės diktatas. Kuo stipresnė priklausomybės įtaka, tuo menkesnis jaučiasi mūsų „aš“. Tikrovė tampa visiškai nepakeliama, ir tenka nuo jos bėgti į nuolatinį neigimą.

Ką gi, ir šio skyriaus pabaigoje už kantrybę – bent gabalėlis intelektualinio „deserto“.

***

Atbėga karys pas viršininką ir susijaudinęs paskelbia, kad gausios priešų pajėgos puola, gintis beprasmiška, reikia gerai pasislėpti. Viršininkas trumpai pamąstęs ištraukia didelį degtinės butelį, įsipila sau, paskui duoda išgerti pavaldiniui. Paskui įpila vėl ir vėl. Pagaliau, vos apversdamas liežuvį, klausia: „Ar tu mane dar matai?“ Visiškai girtas karys murma: „Ne.“ Viršininkas akivaizdžiai pradžiunga: „Kaip puiku, labai gerai užsimaskavome.“

***

Mokiniai atėję pas Mokytoją pamatė, jog jis susirūpinęs kažko ieško kieme. Paklausus paaiškino, kad pametė raktą. Mokiniams patiko galimybė padėti mylimam Mokytojui ir jie entuziastingai pradėjo paieškas. Tačiau laikas bėgo, o rakto niekas nerado. Entuziazmas pradėjo mažėti, ir vienas mokinys, puolęs į neviltį, paklausė Mokytojo: „O gal bent numanote, kurioje vietoje pametėte raktą?“ Mokytojas atsakė, kad, jo įsitikinimu, raktas turėtų būti kur nors name. Mokiniai nustebo ir perklausė: „Tai kodėl mes jo ieškome kieme?“ Mokytojas ramiai atsakė: „Čia šviesiau.“

Jaunėlis. Dugne

Emigravus iš tėvo namų, paragavus naujo gyvenimo skonio, jaunėliui kurį laiką sekasi puikiai. Turtas, kurį jis gavo iš tėvo, tikrai didelis, jį supa daugybė žmonių, kurie noriai leidžia laiką kartu. Bent tol, kol gėrybės dar neiššvaistytos ir galima „nusipirkti“ draugiją bei linksmybes. Tačiau kad ir koks didelis lobis bebūtų, jis išeikvojamas iki paskutinio trupinėlio.

Kaip į tai reaguoja jaunuolis? Suvokia, kad klydo ir nusprendžia grįžti namo? Ne: nors užaugęs namuose, kur visko yra apsčiai, kur visada gali pasitelkti kitų pagalbą, jaunuolis atkakliai nepripažįsta, kad suklydo, ir bando įsitvėręs laikytis savo naujojo gyvenimo būdo nepaisydamas, kad grimzta vis gilyn. Jis sutiktų tenkintis kiaulių jovalu, nes nebemato geresnės alternatyvos, tačiau ir to negauna.

Galiausiai jaunuolis atsiduria dugne – situacijoje, už kurią tarsi nieko blogiau nebegali būti. Paradoksalu, bet būtent situacijos beviltiškumo įsisąmoninimas tarsi atveria jam akis, leidžia suvokti, kad yra kryžkelėje, iš kurios tėra du keliai: mirtis arba grįžimas namo.

Mintis apie grįžimą gąsdina, tačiau natūralus išlikimo instinktas ragina kabintis už gyvenimo. Jaunėlis apsisprendžia grįžti namo tik tada, kai mirties baimė tampa didesnė nei baimė pripažinti tėvui, kad suklydo, nusikalto ne tik jam, bet ir pats sau. Jis nesitiki, kad namuose bus gera, nebesitiki, kad bus priimtas kaip sūnus, ir tesvajoja apie tarno dalią tėvo namuose. Tačiau jis suvokia, kad bet kas yra geriau nei ta situacija, kurioje atsidūrė.

Kai suvoki, jog esi dugne, lieka vienintelė gera žinia: nebėra kur kristi, galima tik kilti. Nebėra ko prarasti, tad galima drąsiai rizikuoti. Paradoksalu: kad protas pradėtų veikti ir pripažintume tikrovę, mums labai dažnai būtina krizė. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie priklausomybę.

Susirgęs priklausomybės liga, kiekvienas iš mūsų primena skęstantį žmogų, niekaip nenorintį paleisti iš rankų surūdijusios geležies gabalo: mat vaizduotėje jis virtęs neįkainojamu aukso luitu. Grimztame vis gilyn, ir tik tada, kai pradeda trūkti oro, kai tampa akivaizdu, kad tuoj paskęsime, atsiranda tikimybė – išlikimo instinktas privers atgniaužti rankas ir kūnas vėl pradės kilti į viršų. Ten, kur yra oro.

Kas vienam jau dugnas, kitam – tik vienas iš ritimosi žemyn etapų. Aplinkiniams gali atrodyti, kad jau nėra kur kristi, tačiau išsigąsti dėl to, kas dedasi su mūsų gyvenimu, turime mes patys. Kartais pakanka prarasti darbą, sukomplikuoti santykius šeimoje, įsisąmoninti, kad svaigalai sukėlė rimtų sveikatos sutrikimų. Tačiau būna ir taip, jog šeimą, darbą, namus, sveikatą praradę atkakliai tvirtiname, kad to priežastis – ne priklausomybė, bet prastas žvaigždžių išsidėstymas, aplinkinių pikta valia ar dar kas nors. Deja, būna ir taip, jog baimė pripažinti, kad būtina keisti gyvenimo kryptį, didesnė už savisaugos instinktą – tuomet kelionė atgal į gyvenimą taip ir neprasideda, nes nebėra kam grįžti.

Priklausomybė yra labai rimta ir pavojinga liga. Panašesnė į onkologinį susirgimą nei į paprastą peršalimą. Todėl neverta savęs apgaudinėti iliuzija, kad viskas baigsis gerai. Daugumos sveikstančių priklausomų žmonių kelias atgal į gyvenimą labai duobėtas, ir atkryčiai veikiau taisyklė nei išimtis. Greičiausiai neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek priklausomų žmonių yra sunaikinami šios ligos, net nepabandę sveikti. Tačiau neabejotina – tokių žmonių labai daug.

Nesiekiame įbauginti ar tuo labiau neteigiame, kad grįžimas į visavertį gyvenimą – neįmanoma misija. Asmeniškai pažįstame bent keliasdešimt žmonių, kurie sėkmingai keliauja sveikimo keliu ir yra gerbiami visuomenės nariai, užimantys atsakingas pareigas. Svarbu realistiškai vertinti priklausomybę ir nemenkinti jos keliamų problemų.

Šis paraginimas tinka tiek pačiam priklausomam žmogui, tiek aplinkiniams. Daug metų priklausomus žmones gydantis sveikstantis alkoholikas psichoterapeutas Bergeris tiems, kurie dosniai dalija raginimus susiimti, parodyti daugiau valios, pataria prisiminti savo gyvenimo epizodus, kai teko kęsti sunkią diarėją (viduriavimą). Diarėja ir priklausomybė panašiai „išjungia“ žmogaus valią. Kai skauda pilvą ir viduje siaučia baisus uraganas, apie jokią kontrolę negali būti nė kalbos. Tenka apsigyventi netoli išvietės, ir padėti gali nebent vaistai, o ne pastangos sutelkti valią. Joks diarėjos kamuojamas žmogus negali kontroliuoti noro tuštintis. Lygiai kaip priklausomas žmogus negali kontroliuoti savo priklausomybės.

Taip pat dažnai tenka girdėti pasipiktinimą, kad priklausomas žmogus – arba beprotis, arba niekšas, nes esą kitaip paaiškinti to užsispyrimo, su kuriuo jis gina savo poziciją ir gyvenimo būdą, neįmanoma. Iš tiesų, žvelgiant iš šalies, priklausomo žmogaus argumentai, pasaulėvaizdis atrodo absurdiški. Tačiau svarbu prisiminti: nors priklausomas žmogus iš tiesų gyvena nuolatiniame mele apie save ir tikrovę, jis pats tuo melu fanatiškai tiki.

Priklausomas asmuo primena žmogų, sergantį disleksija. Yra toks sutrikimas, kurio kamuojamas žmogus labai sunkiai arba iš viso nesugeba išmokti skaityti. Nepainiokime jo su apsileidimu ar kvailumu. Disleksija sergantieji neretai pakankamai protingi ir gabūs kitose srityse. Tai sutrikimas, kai žmogus raides mato iškreiptai ir jos niekaip nesidėlioja į prasmingą visumą.

Priklausomam žmogui būdinga emocinė disleksija. Vadovaudamasis jam labai aiškia emocine logika, jis niekaip nesupranta, kodėl kiti neįžvelgia jam akivaizdžių dalykų. Priklausomas žmogus atkakliai sukeičia vietomis priežastį ir padarinį. Jis yra įsitikinęs, kad vis daugiau problemų kyla ne dėl to, kad geria ar vartoja narkotikus – jis esą priverstas griebtis svaigalų, nes gyvenime gausu įvairių problemų.

Kai pradedame eiti sveikimo keliu, paprastai mums patiems tas deformuotas savęs ir pasaulio supratimas, kurio įsitvėrę laikėmės visai neseniai, atrodo absurdiškas ir juokingas. Tačiau kol esame aktyvaus vartojimo stadijoje, veikia galingas gynybinis mechanizmas, kurio variklis – neigimas.

Sakoma, kad priklausomas žmogus pirmasis pajunta savo ligos destruktyvius padarinius, tačiau paskutinis juos pripažįsta. Tai susiję ne tik su atkakliomis pastangomis sumenkinti destruktyvius pokyčius, kurie vyksta gyvenime, bet ir su stebėtinu išradingumu, atrandant patogų pasiteisinimą.

Beje, ankstyvojoje aktyvaus vartojimo ar kompulsyvaus elgesio stadijoje šie pasiteisinimai gali atrodyti įtikinami aplinkiniams. Tačiau ilgainiui neatitikimas tarp žodžių ir tikrovės tampa akivaizdus visiems, ir aplinkiniai ima reaguoti ironiškai ar net piktai. Kaip paprastai į tokias reakcijas atsakome, kai esame įklimpę priklausomybėje? Priimame jas kaip dar vieną įrodymą, kad pasaulis prieš mus susimokęs.

Neigimas išlieka veiksmingas labai ilgai, nes pasitelkiamas perkėlimo judesys – visa atsakomybė perkeliama kitiems. Neabejojame, kad daugelis atpažinsite tokias frazes, kurios su nežymiomis improvizacijomis aidi iš priklausomų žmonių lūpų:

„Tikrai nesu joks girtuoklis. Geriu tik vyną. (Alų, sidrą etc.)“

„Dabar tokie laikai, visi tiek geria. Aš dar kur kas mažiau geriu nei Jonas. Jis tai tikrai alkoholikas.“

„Visi vartoja tabletes diskotekose ir niekam nieko blogo nenutinka. Jei retsykiais atsipalaiduoju, tai čia nieko blogo.“

„Išgėriau, nes žmona mane provokavo…“

„Turėjau išgerti, nes vyras sukėlė daug streso, pareikšdamas, kad nenormalu, jog kasdien geriu vyną ir reikėtų nueiti pas gydytoją…“

„Geriu, nes bijau būti atleistas iš darbo ir gyvenu nuolatinėje įtampoje…“

„Susivaidijau su žmona, ji pradėjo mane vadinti alkoholiku, todėl užpykau ir nutariau išgerti, jog įrodyčiau, kad galiu gerti ir nustoti, kada tik panorėjęs…“

Nė vienam žmogui nėra malonu pripažinti suklydus. Priklausomam tai tampa praktiškai neįmanoma. Šis fanatiškas teisuoliškumas susijęs su įsitikinimu, kad būtina viską kontroliuoti. Tačiau visiška gyvenimo kontrolė – tai žmogiškumo atsisakymas ir beviltiška pastanga tapti visagaliu superherojumi. Priklausomybė nepašalina nesėkmių, problemų iš gyvenimo, ji tik išmoko dėl jų kaltinti aplinkinius arba apsimesti, kad viskas gerai.

Gilėjant priklausomybei, priklausomas „tai“ vis labiau guja „aš“, ir mes jaučiamės vis labiau pažeisti, vis labiau galintys pasitikėti tik tuo „tai“, kuris esą yra vienintelė patikima priedanga, neleidžianti kitiems išvysti „aš“ niekybės. Demaskavimo baimė auga ir auga, tampa vienu iš priklausomybės palaikymo mechanizmų.

Ginčijamės dėl kiekvienos smulkmenos, agresyviai reiškiame savo nuomonę, kišamės į dalykus, kuriuos labai menkai teišmanome. Kodėl? Nes norime būti svarbūs ir teisūs. Gyvename apimti keistos ir labai stiprios baimės, kad jei kas nors pastebės mūsų klaidą, silpnumą, mus sunaikins, išsityčios, priplos prie žemės. Net jei tenka formaliai pripažinti suklydus, tai darome nenuoširdžiai, vien iš baimės, kad kitaip gali iškilti pavojus „draugystei“ su alkoholiu, narkotikais ar kazino. Pavyzdžiui, narkomanas gali atlikti viešą atgailą artimiesiems, įrodinėdamas, kad puikiai supranta, kokia klaida yra vartoti narkotikus tik todėl, jog artimieji nepradėtų jam trukdyti ieškoti naujos dozės. Alkoholikas gali pradėti tvirtinti suvokiantis, jog yra alkoholikas, bet esą nieko negalima čia padaryti. Deja, taip tvirtindami siekiame ne permainų, bet tik galimybės išvengti pokyčių, kurie gąsdina.

Giname savo teisumą, o giliai širdyje vis auga panieka ir neapykanta savajam „aš“, kuris esą visai susimovė ir gali būti demaskuotas. Nuolatinis karingas santykis su aplinka, įvaizdžio burbulo palaikymas labai vargina, ir klaidų, kvailysčių pradedame daryti daugiau, įvairiausių problemų daugėja. Į tai reaguojame dar atkaklesnėmis pastangomis kontroliuoti tai, ko neįmanoma kontroliuoti.

Šioje vietoje vėl reikalinga trumpa pertraukėlė – galimybė mokytis pasijuokti iš savęs pačių. Juokas yra vienas svarbiausių puikybės, kurios atsargų kiekvienas priklausomas žmogus prikaupia tiek, jog užtektų visam būriui, priešnuodžių.

***

Vienintelis žmogus, kuris visada žino, ko nori, tai alkoholikas.

***

Tėvas su ašaromis akyse išlydi sūnų į parduotuvę, kur šis neša priduoti nuo jo paskutinės „šventės“ likusius tuščius alaus ir degtinės butelius, kad galėtų nupirkti bent duonos: „Ir ką jūs be manęs darytumėte, turbūt iš bado mirtumėte.“

***

Žiūri žmogelis į plakatą, kuriame parašyta, kad alkoholis – tai lėta mirtis, gūžteli pečiais ir sako: „O aš niekur ir neskubu.“

***

Kai atsidūrėme pačiame pragaro dugne, išgirdome, kad po mumis kažkas dar kasasi.

***

Parduotuvėje prastai atrodantis vyriškis klausia pardavėjos: „Ar jūsų degtinė šviežia?“ Ta nustebusi: „Aišku.“ Vyriškis liūdnai: „Tai kodėl šiandien man nuo jos taip bloga.“

Jaunėlis. Kelias namo

Vėl norisi pasitelkti taiklų psichoterapeuto A. Bergo palyginimą. Pasak jo, priklausomybė yra tarsi tigras, kuris nenuilstamai tyko savo aukos, t. y. mūsų, bandančių nuo jo pabėgti. Jis labai kantrus, puikiai slapstosi po neigimu, problemos sumenkinimu ir kitais psichologiniais mechanizmais. Situacija dar sunkesnė dėl to, kad didžiausias mūsų priešas puikiai pažįsta mus. Priklausomybės sukurtas „tai“, įpratęs valdyti „aš“, puikiai sabotuoja pastangas kažką keisti. Sveikstant nuo priklausomybės ligos, įspūdis toks, kad kovojame mirties ar gyvybės kovą su savo paties klonu. Kuo daugiau stengiamės, tuo labiau klimpstame ir nusiviliame savimi.

Vienintelis būdas ištrūkti iš mirtino priklausomybės glėbio yra paradoksalus. Sveikimas prasideda nuo kapituliacijos. Priklausomybės ligų negalima nugalėti įprastu būdu. Tačiau niekas nemėgsta būti bejėgis. Gyvename pasaulyje, kur silpnumas suvokiamas kaip baisi yda – šie nuostatai dar labiau sunkina sveikimo pradžią. Jaunėlis nelaimėlis, net ir patekęs į beviltišką situaciją, vis vien bando pats spręsti problemą – imasi prižiūrėti kiaules. Jis tarsi nusižemina, parodo, kad nebijo jokio sunkaus darbo, tačiau visa tai – puikybės šarvai, nenoras pripažinti, kad nebegali kontroliuoti savo gyvenimo.

Dažna situacija – net „praregėjus“, suvokus, kad taip toliau gyventi negalima, vis dar lieka didžiulis noras derėtis su liga. Viena iš populiariausių derybų strategijų – savojo išskirtinumo akcentavimas. Galbūt kitiems ir būtina „Minesotos“ programa, savipagalbos grupės, tačiau aš pats suprantu viską, kas vyksta, ir pats galiu sau padėti. Kodėl turėčiau vykdyti kieno nors instrukcijas? Juk kiekvienas žmogus unikalus: vadinasi, tai, kas tinka kitiems, man gali būti visai netinkama.

Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra unikalus, tačiau iš šio fakto neturėtume daryti klaidingos išvados, kai kalbame apie vadavimąsi iš priklausomybės čiuptuvų. Priklausomybė visus paverčia vergais. Tai visiems vienodai tinkama taisyklė, kurią geriausiai patvirtina sveikstančių žmonių liudijimai apie tai, kaip jie pradėjo vartoti, kaip paskui gyveno, su kokiomis problemomis susidūrė. Praktiškai kiekvienas, klausydamasis kito priklausomo žmogaus liudijimo, nesunkiai atpažįsta save: „Pala, juk jis pasakoja ir apie mane“.

Sveikimas – tai savojo prarasto unikalumo atgavimas. Tačiau, ypač sveikimo pradžioje, visi dar esame tipinės priklausomos asmenybės, kurios išmąsto daugybę būdų, kaip sabotuoti grįžimą į gyvenimą. Labai svarbu, kad kantriai ir nuolankiai vykdytume gydytojų, socialinių darbuotojų instrukcijas, kurių veiksmingumą yra išbandę daugybė kitų priklausomų žmonių.

Nėra universalaus veiksmingo sveikimo recepto. Tačiau sveikimo kelių išsišakojimai prasideda tikrai ne pradiniame etape, kai visi turime žengti tuos pačius būtinus žingsnius, o pirmasis iš jų – pripažinimas, kad negalime kontroliuoti ne tik savo ligos, bet ir sveikimo, kad mums reikalinga pagalba ir privalome nuolankiai ją priimti.

Chirurgai dažnai išsako svajonę, kad visi jų pacientai, kuriems daromos operacijos, būtų tipiniai: nes taip būtų išvengta daugybės komplikacijų, kurios dažniausiai kyla būtent dėl paciento specifinių savybių. Tipiniai pacientai paprastai sėkmingai sveiksta po operacijos, o ypatingieji patiria įvairių komplikacijų. Tai tinka kalbant ir apie priklausomybės ligas – daugiausia komplikacijų kyla dėl paciento puikybės ir įsitikinimo, kad jam reikia kažko ypatingo.

Jaunėlis keliauja namo veikiau bėgdamas nuo pragaro, į kurį pavirto gyvenimas, negu turėdamas aiškų supratimą, kas bus sugrįžus. Geroji žinia tiek jam, tiek kiekvienam priklausomam žmogui – kiekvienas žingsnis sveikimo kelyje daro gyvenimą spalvingesnį. Sveikimas – tai tikras grįžimas į visavertį gyvenimą, o ne trupinių nuo gyvenimo stalo rankiojimas. Kiek prastesnė žinia – sveikimas yra varginanti, rizikinga kelionė, ir joje ypač svarbus motyvacijos vaidmuo. Kaip reaguosime, susidūrę su sunkumais?

Prisiminkime, kiek energijos ir išradingumo išeikvojame, kai trokštame butelio ar dozės. Galima ilgai pasakoti istorijas, kiek kilometrų nukeliaujama, kokios kliūtys įveikiamos, pagaliau, kokios įstabios istorijos sukuriamos, kad tik dar kartą būtų gauta „kaifo“. Bėda ta, kad apsisprendę keistis ir sveikti, kažkaip netenkame to didžiulio energijos užtaiso. Dauguma priklausomų žmonių sveiksta su menkesniu įkarščiu nei ką tik sirgo – tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl labai daug sveikstančiųjų neišsilaiko grįžimo į gyvenimą kelyje ir nupuola atgal į aktyvų vartojimą.

Viena iš iliuzijų, ne vienam tampanti akmeniu, už kurio užkliuvus suklumpama sveikimo kelyje, yra nuostata, kad kvaišalo, kuris akivaizdžiai griovė gyvenimą, atsisakymas yra ne sveikimo starto linija, bet finišas, galutinė pergalė. Kaip ir kiekviena iliuzija, ji turi dalį tiesos, bet tik dalį.

Visiška abstinencija nuo bet kokių kvaišalų yra būtina sveikimo sąlyga. Tik taip galima sugriauti neigimo mechanizmą. Sergant priklausomybės ligomis, nebepakanka pašalinti emocines priežastis, kurios atvedė prie kvaišalų vartojimo – būtina visiškai išsivalyti nuo kvaišalų.

Ilgą laiką talentingi psichoterapeutai niekaip negalėjo padėti priklausomiems žmonėms. Jie buvo įsitikinę, kad pakanka atrasti priežastis, dėl kurių žmogus pradėjo vartoti alkoholį ar narkotikus, ir priklausomam žmogui nebeliks jokio pagrindo laikytis įsikibus į ligą. Tačiau iš tiesų – tai turėjo pripažinti ir specialistai – pati priklausomybė, aktyvus vartojimas yra patologiškas ir nuolat kuria naujas problemas.

Galbūt kažkada gaisras ir kilo dėl neatsargiai uždegto degtuko, tačiau absurdiška manyti, kad šiandien pakanka užpūsti tą degtuką – ir gaisras užges. Privalome pripažinti, kad turime reikalą su įsisiautėjusiu gaisru. Tik visiškai jį užgesinus, galima bus atstatyti tai, kas sunaikinta, imtis profilaktinių priemonių, kad ugnis vėl nesugrįžtų. Kol žmogus vartoja kokį nors kvaišalą, jis bėga nuo tikrovės ir specialistui siūlo neigimo mechanizmo suformuotus įvaizdžius.

Gyvename visuomenėje, kuri klaikiai bijo skausmo. Vengiame skausmo bet kokiomis priemonėmis, nes jį suvokiame kaip neabejotiną blogį. Emigracija į priklausomybę – taip pat bėgimas nuo skaudinančios tikrovės. Didžiulė pagunda ir sveikstant visais būdais vengti skausmingo susitikimo su tikrove, tačiau turime susitaikyti su tiesa, kad sveikimas neatsiejamas nuo skausmo. Kai sveikdami jaučiamės prastai, neturime galvoti, kad vėl patekome į aklavietę. Veikiausiai esame teisingame sveikimo kelyje, nes sveikimas yra priklausomybės priešingybė.

Jei priklausomybėje bėgame nuo problemų, sveikdami turime eiti jų pasitikti. Esame įpratę bėgti nuo emocijų, o sveikdami turime mokytis jas priimti ir išgyventi. Užuot bėgę nuo skausmo, sveikdami privalome įsiklausyti į jo balsą. Sveikimas – tai „aš“ atgavimas. Šiame procese skausmas yra ne priešas, bet sąjungininkas. Jis pateikia svarbios informacijos, jei tik pakanka drąsos į ją įsiklausyti. Jis atskleidžia mūsų žaizdas ir trūkumus, kad galėtume jais pasirūpinti. Sveikimas – tai mokymasis gyventi be nuskausminimo.

Sveikimo kelias sudėtingas, jame daug spąstų, pavojų, bet tai tikrai nereiškia, kad jis neįveikiamas. Mes dažnai skeptiškai žvelgiame į specialistų pažadus, kad viskas bus gerai, jei tik pakankamai stengsimės, tačiau gal įsiklausysime į mūsų likimo brolių ir seserų liudijimus. Priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Labai tikėtina, kad po kurio laiko ją net pavadinsite dovana, kuri leido atrasti laimingą gyvenimą. Štai ir puota, tėvo surengta, grįžus jaunėliui palaidūnui, – smagesnė nei bet kuri tų, kurios buvo prieš jam iškeliaujant. Tačiau sveikimo pradžioje absurdiška būtų į visas patirtas ir kitiems sukeltas kančias žvelgti kaip į dovaną.

Psichoterapeutas A. Bergas tvirtina, kad, kai buvo aktyvioje alkoholio vartojimo stadijoje, labai bijojo išprotėti. Pasaulis jam atrodė be galo sudėtingas, nuolat reikalaujantis – atrodė neįmanoma atliepti, pateisinti jo lūkesčių. Alkoholis tapo svarbiausiu būdu susidoroti su šia baime. Sveikimas prasidėjo nustojus šiai baimei priešintis ir pripažinus: iš tiesų jis pats jau yra tapęs bepročiu, kuris griauna savo gyvenimą. „Visada bijojau to, kas yra anapus beprotybės durų, ir staiga supratau, kad aš jau seniai į šias duris beldžiuosi iš ligos pusės. Šis suvokimas manęs ne tik nesužlugdė, bet gerokai apramino – nebebuvo ko bijoti, ir aš pradėjau žingsnis po žingsnio gelbėtis.“

Prieš pasijusdami geriau, turime išdrįsti pasijusti prasčiau. Ėjimas mažiausio pasipriešinimo keliu mums nėra geriausia išeitis. Pernelyg ilgai plaukėme pasroviui savidestrukcijos ir beprotybės upe – atėjo laikas kapstytis iš jos lauk. Tikrai dera rimtai pasistengti.

Vėl trumpam atsipūskime ir nusišypsokime.

***

–Jonai, juk tu vakar įrodinėjai, kad po gydymo tapai nauju žmogumi, kad daugiau negersi?

–Na, taip, bet tada dar nežinojau, kad ir tas naujas žmogus mėgsta išgerti.

***

–Kodėl su tuo pagaliu trankai per upę?

–Krokodilus baidau.

–Tačiau juk čia nėra krokodilų.

–Todėl jų ir nėra, kad baidau.

Tėvas. Meilės pergalė prieš mirtį

Popiežius Jonas Paulius II alkoholikus ir narkomanus yra pavadinęs „meilės ligoniais“, žmonėmis, kuriuos į ligą pastūmėjo meilės trūkumas. Toks apibūdinimas trikdo, ypač priklausomų žmonių artimuosius. Jie girdi jį kaip priekaištą.

„Ar tai reiškia, kad mes per mažai mylėjome tą nedėkingąjį? Mes dėl jo daugybę naktų nemiegojome, jūrą ašarų išverkėme…“

„Ar tai reiškia, kad tam begėdžiui, kuris pro pragertas akis pasaulio nemato, nesugeba savimi pasirūpinti, šeimą terorizuoja, dar reikia meilės?“

Pažvelkime, kas evangelisto Luko perpasakotoje istorijoje teigiama apie tėvą ir jo santykį su maištaujančiu jaunėliu. Ar ir sūnų palaidūną galima vadinti „meilės ligoniu“? Tėvo reakcija sutrikdo jau tada, kai jaunėlis pareikalauja atiduoti jam priklausančią turto dalį. Panašu, jog pats jaunėlis dar labai menkai yra prisidėjęs prie turto gausinimo, tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad turi teisę į gėrybes.

Kaip reaguoja tėvas? Jis susitaiko su niekuo nepagrįstu, įžūliu sūnaus reikalavimu. Neabejotina, kad jam labai skauda širdį ir jis puikiai supranta, kad tokiu elgesiu jaunėlis pirmiausia apiplėšia pats save. Pasakojime nutylima, ar tėvas bandė atkalbinėti sūnų, pasiryžusį palikti namus. Jei ir taip, tai nesėkmingai. Jėga sulaikyti nebandė. Mylintis tėvas puikiai suprato, kad santykiai gali augti tik laisvėje. Jis leido sūnui suklysti ne dėl to, kad per mažai jį mylėjo. Paprasčiausiai jis buvo toks išmintingas, jog suprato tiesą, kurią labai dažnai sunku suprasti ir priimti, kai mums brangus žmogus kankinasi priklausomybės pelkėje: mes galime pasiūlyti pagalbą, parūpinti informacijos, specialisto telefono numerį, tačiau negalime nei sveikti už kitą, nei priversti jo sveikti.

Sunku susitaikyti su savo bejėgiškumu. Tuo labiau, kad šių laikų pasaulyje meilė dažnai siejama su noru kontroliuoti tai, kas brangu. Dažnai tenka girdėti desperatiškus iškankintus motinos žodžius: „aš taip myliu savo vaiką, jog mano meilė jį būtinai išgydys.“ Taip, tiktai meilė gali padėti, bet šiuo atveju ji nėra laikymasis įsikibus, o atsitraukimas ir leidimas kitam pačiam patirti savo pasirinkimų padarinius.

Nemažiau klaidinga pulti į saviplaką ir savęs kaltinimą – esą kažko nepadarėme ar panašiai. Pasakojime apie sūnų palaidūną tėvo išmintis kelia susižavėjimą, tačiau jaunėliui sūnui vis tiek negera namuose. Tikėtina, kad tą akimirką, kai sūnus kreipėsi su skaudinančiu reikalavimu, tėvas apgailėjo, kad per mažai bendravo su savo vaiku. Tačiau kartu jis puikiai suprato, kad praeities nepakeisi – pasaulį galima keisti tik keičiant dabartį. Todėl jis paleido sūnų, išlydėjo jį iš namų, bet ne iš širdies. Tėvas liko laukti.

Tegalime įsivaizduoti, kaip sunku jam buvo nuolat žiūrėti į tolį, ar nesugrįžta sūnus. Tikėtina, kad tėvui buvo labai neramu, ar sūnui nenutiko kas bloga tolimame krašte. Tačiau jis kantriai ir viltingai laukė, nes tik šitaip galėjo išreikšti meilę gyvenimo klystkeliuose paklydusiam sūnui.

Mes tampame „meilės ligoniais“ tada, kai nustojame save mylėti. Taip gali nutikti dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, klaidingai išmokome meilę sieti su kontrole arba su kiekvieno įgeidžio tenkinimu. Nesijautėme suprasti artimiausių žmonių ir įsikalėme į galvą, kad meilė ne dovanojama, bet užsitarnaujama, todėl pradėjome bijoti suklysti, bijoti tiesiog būti žmonės ir susikūrėme herojaus įvaizdį, kuris tik dar labiau skatino panieką tikrajam „aš“. Nusprendėme, kad meilė sau – ne kas kita kaip egoizmas, kurio būtina vengti.

Apie egoizmo ir meilės sau skirtumą dar kalbėsim. Dabar tik norisi pabrėžti, kad tol, kol nemylime savęs, negalime pasitikėti ir džiaugtis kitais. Jie pradeda atrodyti kaip grėsmė, nuo kurios reikia gintis įvaizdžiu, manipuliacijomis, pabėgimu iš tikrovės.

Mūsų santykis su savimi labai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje gyvename, koks yra kitų žmonių požiūris į mus, kokius santykių pavyzdžius matome. Šia prasme aplinkiniai visada daugiau ar mažiau prisideda prie mano nuslydimo į priklausomybę. Mes visi turime daug baimių, pykčio, neišsipildžiusių lūkesčių ir sugebame įskaudinti kitus net patys to nenorėdami. Tačiau teiginys esą aš tapau alkoholiku, narkomanu ar kompulsyviu lošėju dėl aplinkos spaudimo ar nepakenčiamai šalto abejingumo, visada yra melas. Bet kurioje situacijoje turiu pasirinkimą – galiu plaukti prieš srovę. Jau sakiau, kad nė vienas nesirenkame būti priklausomas. Tačiau kiekvienas, kuris tapome priklausomu ir praradome galimybę kontroliuoti savo santykį su priklausomybės objektu, kažkada susiviliojome patogesniu, lengvesniu keliu, neturėjome drąsos deramai sutikti iššūkį. Laisvę palaipsniui praradome jau paskui, tačiau viskas prasidėjo nuo akimirkos, kai patys jos atsižadėjome, kvailai vildamiesi, kad išvengsime skaudžių padarinių, jog mums nenutiks taip, kaip nutiko milijonams kitų žmonių, kuriems sandoris su alkoholiu, narkotikais ar lošimu baigėsi visišku žlugimu.

Tai svarbu pabrėžti, nes, net ir pradėjęs sveikti, esu linkęs apie save galvoti kaip apie auką, o tai labai apsunkina grįžimą į visavertį gyvenimą. Kaip absurdiška šiandien kaltinti save, jog kažkada kvailai pasielgiau, taip ir neteisinga vaizduotis auka, skųstis, kad gyvenimas buvo neteisingas, savo liga teisinti nenorą imtis atsakomybės čia ir dabar.

Sveikimo kelyje visada turime prisiminti, ko išmokė liga: mūsų veiksmai turi padarinius, net jei jie išryškėja tik po kurio laiko. Tam tikrą laiką galima nuo tų padarinių slapstytis, tačiau jei norime gyventi, o ne bėgti nuo gyvenimo, tenka stoti jų akivaizdon. Kuo ilgiau delsiame, tuo sunkesnis šis išbandymas. Tiesa, ir mūsų teisingi veiksmai turi padarinių. Net jei sveikimo kelyje pokyčiai vyksta ne taip greitai, kaip to trokštame, ir ne visada galime juos iš karto pastebėti, jie būtinai vyksta.

Kita svarbi patirtis – aš turiu polinkį tapti savo paties budeliu ir griauti savo gyvenimą. Kiti gali prie to prisidėti ar bandyti mane bent kiek apsaugoti, tačiau, jei aš ir galiu vadinti save auka, tai esu savo paties, o ne aplinkybių ar kitų priešiškumo auka.

Priklausomybė visada susijusi su saviizoliacija ir nepasitikėjimo aplinkiniu pasauliu auginimu. Tuo sunkiau pripažinti savąjį bejėgiškumą. Jei negaliu pasitikėti savo mintimis, patirtimi, įpročiais, nes visa tai priklausomybė deformavo, būtinai turiu atrasti, kas galėtų tapti mano gyvenimo atrama. Pirmasis sveikimo žingsnis – pripažinimas, kad nesugebu kontroliuoti nei savo gėrimo, nei viso gyvenimo, – neturėtų prasmės, jei nežengčiau antrojo – nepripažinčiau, kad egzistuoja už mane aukštesnė jėga, kuri gali padėti, kurią galiu vadinti Dievu ar dar kaip nors.

Atkreipkime dėmesį: tėvas iš tolo pamato grįžtantį sūnų ir puola jo pasitikti. Jam nereikia sūnaus pasiaiškinimų, pasiteisinimų, net atsiprašymo. Tikrai ne todėl, kad išsiskyrimas nebuvo skaudus, nesužeidė tėvo širdies, neįnešė sumaišties į namus. Tėvas sugebėjo pirmiausia matyti ne tai, ką palaidūnas pridarė, ne jo klaidas, bet sūnų, grįžtantį į gyvenimą, tą dovaną, kurios niekas negali sunaikinti.

Sveikime pirmąjį žingsnį žengiu į tuštumą. Tikėti, kad tai ne savižudybė, bet, priešingai, išsigelbėjimas, man leidžia pasitikėjimas: tik priklausomybės rūkas man trukdo įžiūrėti tvirtą tiltą, kuris ir yra mano išsigelbėjimas. Šiame etape visai nesvarbu, jog nežinau, iš kokios medžiagos tas tiltas pastatytas, kur tiksliai jis veda, ar tikrai atlaikys mano svorį, kas jį projektavo, – svarbu tiktai, kad yra atrama situacijoje, kai nebėra į ką remtis.

Jaunėlis sūnus grįžo namo, nes turėjo vilties, kad tėvas jam nėra visiškai abejingas, kad neatstums ir kuo nors padės. Eidamas jis repetavo atsiprašymo tekstą, galvojo apie argumentus, kuriais pagrįs, kodėl turėtų būti leista pasilikti namuose. Tačiau jam dar nespėjus prasižioti, nepradėjus atgailauti, tėvas jį apkabino, priėmė kaip mylimą sūnų.

Dažnai iškreiptai suprantame, ką krikščionybėje reiškia teiginys „tikiu Dievą“. Tai kur kas daugiau nei tiesiog fakto, jog Dievas yra, konstatavimas. Velnias geriau nei kas kitas žino, kad Dievas yra, tačiau šiuo faktu jis labai nepatenkintas. Krikščionio tikėjimas Dievu – tai pirmiausia pasitikėjimas, kad egzistuoja mylintis Tėvas, kuris man padovanojo mane patį kaip vieną iš savo šedevrų, kuriam aš rūpiu ir kuris padeda pakilti nupuolus.

Šiuo atveju svarbūs keli dalykai. Pirma, Dievas kuria šedevrus, o ne šiukšles. Tai reiškia, kad ir aš nesu brokas. Nėra nevertų gyventi gyvenimo. Kiekvieno žmogaus būtis – tai meilės pergalė prieš nebūtį. Tol, kol meilės šviesa nenušvies manyje užguito „aš“, nusivylusio ir save pasmerkusio, galiu mylėti save kaip Dievo meilės atšvaitą, kurio pakanka, jog mirtis manęs nepasiglemžtų. Tai atšvaitas, kuris kiekvienam dovanojamas, kurio nereikia nusipelnyti ir, svarbiausia, negalima prarasti. Jei būtų kitaip, jau seniai būtume jį pragėrę, pardavę narkotikų prekeiviams ar pralošę kazino. Siūlome kiekvienam pamąstyti apie savo gyvenimo kelią, ypač sudėtingus jo etapus, ir sąžiningai paklausti savęs: ar ne stebuklas, kad likome gyvi, kad vis dar esame – su visomis savo žaizdomis, praradimais – vadinasi, galime priimti dar vienos dienos dovanas.

Tikrai nenorime pasakyti, kad priklausomas žmogus pradėtų sveikti, galėtų išsigelbėti iš priklausomybės tigro nasrų, jis pirmiausia turi priimti krikščionišką Dievo sampratą, įsijungti į religinę bendruomenę. Veikiau svarbu pabrėžti, kad sveikimui būtinas drąsus tikėjimo judesys. Jei nepatikėsime, kad yra kažkas, kam aš rūpiu ir kas gali man padėti, kad pasaulis nėra vien mane žlugdantis chaosas, bejėgiškumo pripažinimas peraugs į dvasinį paralyžių, o ne sveikimą.

Turiu patikėti, kad ne aš esu pasaulio centras, todėl mano bejėgiškumas nesunaikina pasaulio, yra už mane aukštesnė jėga (Luko perteiktame pasakojime – tėvas), kuria galiu pasitikėti, kuri gali man padėti grįžti į visavertį gyvenimą. Tos aukštesniosios jėgos samprata gali keistis, tačiau ji yra būtinas tiltas, be kurio nugrimzčiau į nevilties bedugnę.

Aukštesniąja jėga priklausomam žmogui gali būti Anoniminių alkoholikų grupė, reabilitacinė bendruomenė, autoritetingas žmogus, toli pažengęs sveikimo keliu, gydytojas, bičiulis, šeima ar Dangiškasis Tėvas. Svarbiausia, jog išdrįsčiau pripažinti, kad kažkam nėra vis vien, kas su manimi vyksta. Jei radijo imtuve išsikrauna elementai, išsenka energija, labai svarbu atrasti elektros lizdą, kuris gali tapti alternatyviu energijos šaltiniu.

Kalbant apie religinės bendruomenės vaidmenį sveikime, tenka pabrėžti, kad moneta turi dvi puses. Viena vertus, įsijungimas į bendruomenę neabejotinai svarbus, kaip ir religinės praktikos, tačiau būkime atsargūs: yra pavojus, kad mūsų Dievo vaizdinys taps priklausomybės pakaitalu, o mes toliau plėtosime savo manipuliacinius sugebėjimus. Kita problema: daug žmonių, nors ir vadinančių save krikščionimis, net įsitraukusių į religinius ritualus, lieka įsitikinę, kad yra svarbesni ir galingesni už Dievą. Tokia „krikščionybė“ – veikiau spąstai nei gyvenimo kelias.

Sutikimas namuose gerokai pranoksta slapčiausius sūnaus palaidūno lūkesčius. Tikėtina, kad tik dabar jis pirmą kartą patyrė džiaugsmą turėti namus ir žmones, kuriems tikrai yra svarbus. Tikėtina, kad tik dabar jis pripažino besąlygišką tėvo meilę ir tai, neabejojame, padės jam pažvelgti į save mylinčio tėvo akimis – tai bus itin svarbu, kai iškils sunkumų.

Neapsigaukime – jaunėlis grįžta ne į tobulą, bet į realų pasaulį, kuris neapsaugotas nuo iššūkių, problemų, krizių. Išmintingas tėvas supranta, kad puota baigsis ir reiks vėl mokytis būti kartu su sūnumi, padėti jam atrasti savo tikrąją vietą, kurioje būtų laimingas ir jaustų vidinę ramybę.

Jokia aukštesnioji jėga nenuvalo nuo mūsų kelio spyglių ir išbandymų, ji nėra naujos, tobulesnės alternatyvos tikrovei pasiūlymas. Tačiau ji lydi per sunkumus, padeda išlikti tikrovėje, atgauti laisvę sąmoningai rinktis. Tėvo žodžiai: „šis sūnus buvo žuvęs ir vėl atgijo, buvo prarastas ir vėl atsirado“ – galingas vilties himnas. Įsileiskime jį į savo širdis, nes dar laukia susitikimo su vyresniuoju broliu iššūkis.

Na, o dabar stabtelėkime ir kritiškai apsvarstykime, ką perskaitėme. Kritiškai – tai ne kritikuodami, bet veikiau mąstydami.

Nepamiršome ir jau įprasto „deserto“: šį kartą – mėgstami psichoterapeuto A. Alekseičiko aforizmai.

***

Tikras tikėjimas – kai tiki ne į Dievą, bet Dievu, visais jo sumanymais, kurie tau skirti.

***

Sergate? Dėkokite Dievui, kad Jis jūsų nepamiršo.

***

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, jei jį ignoruojame – skausmo riksmu.

***

Dalis žmonių patenka į pragarą, nes iš mandagumo neišdrįso velniui paprieštarauti.

***

Kuo ilgiau gyvenate svetimu protu, tuo greičiau prarandate savąjį.

***

Neskubėkite atsikratyti beprotybės neišsiaiškinę, nuo ko ji jus saugo.

***

Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas, nes išmoko ne tik nuolankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašant pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.

Vyresnėlis. Išbandymas santykiais

Priklausomo žmogaus grįžimas į visavertį gyvenimą turi skirtingus lygmenis. Turiu gydyti nualintą kūną, keisti deformuotą savęs ir pasaulio vaizdą, atgauti savigarbą ir žmogiškumą, atkurti sujauktus santykius su kitais žmonėmis.

Pavojinga iliuzija – įsitikinimas, kad pakanka tik mesti gerti, nebevartoti narkotikų, pamiršti kelią į kazino, ir visos gyvenimo problemos išnyks. Tikrai ne. Sveikstant gyvenimas netampa lengvesnis. Išlikti žmogumi – sunkus darbas. Tačiau tikrai verta stengtis, nes tai kelionė, pranokstanti lūkesčius. Kita vertus, vėl kartoju: tai sunki kelionė, o reabilitacijos programos baigimo diplomas yra ne sveikimo finišo linija, bet veikiau pirmasis spyris į užpakalį – toliau sveikimo keliu turime eiti savo kojomis.

Psichoterapeutas A. Bergas tvirtina: labai pavojinga, jei sugrįžus iš reabilitacijos bendruomenės, savaitę ar dvi viskas sekasi puikiai, nekyla didesnių problemų. Suglembu, įtikiu iliuzija, kad su manimi jau viskas gerai, nustoju iš visų jėgų stengtis, ir vis didėja pagunda pradėti plaukti pasroviui. Tai tiesus kelias į atkrytį, nes iš tiesų dar niekas nėra gerai, vis dar esu griuvėsiuose. Dar daugiau: ilgą laiką pabuvęs saugioje priebėgoje nuo tikrovės sunkumų, dabar pamatau visus savo ligos padarinius – vaizdas visada labai liūdnas. Nepalūžti pirmiausia padeda mintis, kad ir tie žmonės, kurių sveikimo liudijimus girdėjau, buvo tokioje pat prastoje situacijoje. Nepaisant to, jie sugebėjo daug ką atstatyti, o daug ką sukūrė net kur kas patogiau ir mieliau nei buvo iki tol. Tai reiškia, kad ir aš galiu – svarbiausia, jog to norėčiau labiau nei bet ko kito.

Reabilitacijos bendruomenė gali padėti atsigauti fiziškai ir dvasiškai: pradedu kur kas geriau suprasti, kas su manimi vyksta, susipažįstu su pavojinga liga – priklausomybe. Sugrįžus namo, didžiausiu iššūkiu tampa santykiai su aplinkiniais.

Sveikimas – tai mokymasis būti atsakingam. Sunku, nes nuo atsakomybės pabėgau į priklausomybę: tada visą atsakomybę buvau perkėlęs susikurtam „tai“. Dabar gi turiu gyventi visai kitaip. Dar daugiau, tenka prisiimti atsakomybę ne tik už dabartinius ir būsimus veiksmus, bet ir už žaizdas, kurias padariau, vartodamas kvaišalus. Labai norisi brėžti riebų brūkšnį sakant, kad „aš taip elgiausi prievartaujamas ligos, dabar esu visai kitoks žmogus, ir neteisinga reikalauti, kad naujas žmogus atsakytų už senojo nusikaltimus.“

Tokiame teiginyje dalis tiesos yra. Iš tiesų: sveikdamas su nuostaba ir baime pradedu žvelgti į aktyvaus vartojimo periodą. Tačiau turiu pripažinti, kad praeitis mane veikia, lygiai kaip dabartį veikia mano ateities planai ir vaizdiniai. Jei noriu iš tiesų sveikti ir keistis, turiu elgtis priešingai, nei buvau įpratęs elgtis vartodamas. Turiu ne slėptis dabartyje nuo praeities, bet susitaikyti su praeitimi, imtis gydyti tas žaizdas, kurias dar galima išgydyti. Įvairios skolos, padaryta materialinė žala ar net nusikaltimai tampa sunkia našta. Tačiau drąsiai prisiimti šią naštą yra būtina savivertės atkūrimo prielaida.

Dar sunkiau prisiimti atsakomybę už dvasines, psichologines žaizdas artimiausiems žmonėms: sutuoktiniams, vaikams, tėvams, draugams. Dažna situacija, kai priklausomas žmogus sveikimo pradžioje kuria nuostabias svajonių pilis: kaip viskas dabar gyvenime bus puiku, kokie nuostabūs bus santykiai su artimaisiais… Tačiau visos šios svajonės netrukus įklimpsta realių santykių pelkėje.

„Aš bandau sveikti, keistis, o jie manęs nepalaiko ir vis kritikuoja?“; „Žmona elgiasi su manimi kaip su mažu vaiku, ir aš vėl prarandu savarankiškumą“; „Jis manimi nepasitiki. Galvoja, jog nematau, kaip nuolat rausiasi mano daiktuose, ar neras kur tablečių, tuščių butelių.“ „Jie man priekaištauja už tuos praeities dalykus, kurių nebegaliu pakeisti ir nepastebi visų tų gerų permainų, kurios vyksta dabar.“ „Jie patys nenori keistis, gyvena nevisavertį gyvenimą.“ „Jie visiškai manęs nesupranta. Situacija net prastesnė nei prieš mano reabilitaciją.“

Tai tik menka dalis aimanų, kuriomis dalinasi sveikstantys priklausomi žmonės. Aplinkinių reakcija beveik kiekvienu sveikimo atveju yra rimtas išbandymas. Labai norisi, kad artimieji, kaimynai mano pastangas sveikti palaikytų plojimais ir susižavėjimo šūksniais. Tačiau tikrovė tokia: esu pridaręs jiems visiems labai daug kiaulysčių, daugybę kartų nuvyliau jų pasitikėjimą, piktnaudžiavau jų geranoriškumu. Todėl nėra keista, kad dabar aplinkinių nepasitikėjimas ir skepticizmas stipresnis už viltį, kad šįsyk viskas bus kitaip.

Paradoksalu, bet net ir aplinkinių nepasitikėjimas yra naudingas sveikstant. Tai gera galimybė pasitikrinti sveikimo motyvaciją. Jei apsisprendžiau sveikti, nes tikiuosi pagerinti savo įvaizdį kitų žmonių akyse, nes noriu, kad jie būtų patenkinti ir prie manęs nebekibtų, – mažai vilties, kad tokia motyvacija padės įveikti visus sveikimo kelyje pasitaikančius sunkumus.

Pamatinė tiesa, kurią privalau pripažinti: sveikimas reikalingas pirmiausia man pačiam, o ne kam kitam. Aš gelbėjuosi iš mirties, bandau grįžti į visavertį gyvenimą. Kiti gali sudaryti palankias ar komplikuotas sąlygas sveikimui, tačiau tai ne pretekstas nustoti save gelbėti. Be kita ko, sveikimas – tai mokymasis prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir gyvenimą, vaduojantis iš vergavimo kitų žmonių vertinimui.

Grįžkime prie evangelisto Luko perpasakotos istorijos. Vyresnysis brolis grįžta po darbo dienos ir tai, kas vyksta namuose, jį sukrečia. Įprasta tvarka, prie kurios buvo įpratęs, dingusi. Tarnai skuba ruošti puotos, tėvas džiūgauja – jau seniai jo tokio laimingo niekas nematė. Dar labiau vyresnėlis nustemba, kai sužino, kad viskas tik dėl to, kad sugrįžo palaidūnas brolis, iššvaistęs didelę dalį šeimos turto, įskaudinęs namiškius. Jo reakcija visiškai kita nei tėvo. Vyresnėlis pyksta, protestuoja ir kategoriškai atsisako dalyvauti puotoje.

Mes nežinome, kaip į tai reaguoja jaunėlis. Neabejoju, kad tokia brolio reakcija jam buvo didžiulis išbandymas. Tačiau vyresnėlis pirmiausia nubaudžia pats save – jis atsisako eiti į puotą, kuri Šventojo Rašto simbolių kalboje reiškia gyvenimo pilnatvę.

Specialistai, dirbantys su priklausomybių kankinamais žmonėmis, atkreipia dėmesį, kad dažniausiai priklausomo žmogaus šeima išyra net ne aktyvaus vartojimo, bet sveikimo laikotarpiu. Keistis turi ne tik sveikstantis priklausomas žmogus, bet ir aplinkiniai, nes priklausomybė – tai visos šeimos liga. Tačiau artimiesiems dažniausiai labai nesinori keistis. Jie pripratę kontroliuoti kiekvieną šeimos gyvenimo detalę, o sveikstančio priklausomo žmogaus pretenzijos į savarankiškumą ne tiek džiugina, kiek trikdo ar net pykdo.

Priklausomo žmogaus artimieji taip pat yra dvasiniai emigrantai. Jie bando kontroliuoti priklausomybę, gyvena ne tiek savo, kiek priklausomo artimo žmogaus gyvenimą, jaučiasi visiškai priklausomi nuo jo nuotaikų kaitos, elgesio. Gyvenimas su priklausomu žmogumi tampa patogiu pasiaiškinimu, kodėl jie nesiima atsakomybės už savo gyvenimą, kodėl nustoja rūpintis savimi. Jie emigravo į kito žmogaus gyvenimą, nebegyvena pirmuoju asmeniu.

Auka būti labai skaudu, bet aukos vaidmuo neretai yra patogus, todėl žmogus priešinasi, kai kas nors bando iš jo šį vaidmenį atimti. Artimieji, kurie išdrįsta siekti pokyčių, apsilankę pas specialistą paprastai prisipažįsta, kad, priklausomam žmogui išvykus gydytis, atėjo ne tik palengvėjimas, bet ir slegianti tuštuma. Jie nežino, ką daryti su tuo laiku ir energija, kurią anksčiau skyrė kito žmogaus kontrolei. Jie bijo įsisąmoninti savo jausmus, norus, nes atprato jų paisyti, ir taip jiems tapo patogiau.

Ne tik priklausomas žmogus, bet ir visa jo aplinka kenčia nuo emocinės priklausomybės, dažniausiai neįsisąmoninto reaktyvaus elgesio, kai mūsų nuotaikų, savivertės ir net savijautos kriterijumi tampa mums reikšmingo žmogaus reakcijos ar vertinimai. Tapti emociškai brandžiu – tai išmokti, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą, pasaulėžiūrą, nuostatas, reakcijas į kitus žmones, gebėjimą išgyventi nesėkmes.

„Tai neteisinga“, – tūžta vyresnysis brolis, piktindamasis tuo sąmyšiu, kuris kilo namuose. Jis apkaltina tėvą ne tik tuo, kad šis nepelnytai džiūgauja dėl to, kuris prarijo jo turtą su kekšėmis, sugrįžimo, bet ir tuo, kad tėvas neteisingai elgiasi su lojaliu vyresniuoju sūnumi, neduoda jam nė ožiuko draugų vaišėms.

Vyresnysis brolis pratrūksta, ir mes sužinome, ką galėjome tik nujausti: jis nėra laimingas, gyvendamas namuose. Jis nesijaučia esąs toje vietoje, kurioje turėtų būti, ir yra čia tik dėl to, kad įtiktų tėvui. Ilgą laiką jis guodėsi bent tuo, kad yra kur kas geresnis už savo palaidūną brolį, tačiau dabar, kai tėvas, užuot nubaudęs nusidėjėlį, jį džiaugsmingai priima, vyresnėlio pasaulėžiūros pamatas sugriūva. Kiekviena krizė yra ne tik išbandymas, bet ir naujų galimybių atvėrimas. Norėtųsi tikėti, kad brolio sugrįžimas ir tėvo reakcija vyresnėlį nustumia į tą „dugną“, kuris privers jį permąstyti savo gyvenimą.

Tėvas atsako, kad į vyresnįjį sūnų niekada nežiūrėjęs kaip į tarną, kuris turi užsitarnauti atlygį. Jis buvo ir yra sūnus, kuriam priklauso visa, kas priklauso tėvui. Kitaip sakant, problema – ne despotiškas tėvas, bet sūnaus santykis su savimi ir pasauliu…

Turi praeiti daug laiko, kol priklausomas žmogus galės nuoširdžiai ir sąžiningai ištarti, kad priklausomybė jam yra dovana, o ne bausmė. Ji padėjo suprasti gyvenimo vertę, pajusti jo skonį ir nustoti klaidžioti klystkeliais. Deja, dauguma žmonių linkę matyti tik jaunėlio palaidūno problemas. Didžiuodamiesi, kad su jais viskas gerai, jie nepastebi, kad patys nėra laimingi, nesijaučia gyvenantys visavertį gyvenimą. Tikiu, kad Dangiškasis Tėvas kiekvienam duoda galimybę keistis. Net siųsdamas priklausomybę, kai kitos priemonės nepadeda…

Atokvėpiui trumpas, bet prasmingas anekdotas.

***

Pacientas skundžiasi gydytojui, kad veikiausiai mirtinai serga, nes kurią kūno vietą bepaliestų, visur labai skauda. Gydytojas jam atsako: „Nenuostabu, kad visur skauda – jūsų pirštas, kuriuo liečiate, sulaužytas.“

Svarbiausia sveikimo kryžkelė

Jau sakėme, kad kiekviename iš mūsų gyvena sūnus palaidūnas, vyresnysis brolis ir tėvas. Kiekvienas randame dėl ko paburbėti, pasiskųsti, bandome pabėgti nuo to, kas nemalonu ir kartu turime galingą dovanojančios meilės užtaisą, kurį dažnai per menkai panaudojame.

Niekada nebūsime tobuli, tačiau tobulumas ir neturėtų būti mūsų tikslas. Priklausomas žmogus buvo įtikėjęs tobulos gyvenimo kontrolės iliuzija. Sveikimas – tai sustingusį įvaizdžio „tobulumą“ paversti gyvu žmogumi, su džiaugsmais ir rūpesčiais, su pasigėrėjimo vertomis savybėmis ir silpnybėmis.

Psichoterapeutas A. Bergas pasakoja, kad pokalbis apie tobulumo ir žmogiškumo santykį yra viena svarbiausių temų, kalbantis su sveikstančiais priklausomais žmonėmis. Paragintas atsisakyti perfekcionizmo, dažnas pacientas stebisi: „Daktare, jūs kalbat niekus. Koks aš perfekcionistas, aš labai retai ką nors tikrai gerai padarau.“ Kaip pastebi Bergeris, perfekcionistas – ne tas, kuris viską padaro tobulai, bet tas, kuris įsitikinęs, kad viskas privalo būti tobulai padaryta. Problema kyla dėl tos kartelės, kurią iškeliame elgesiui, jausmams ar principams. Kelti sau didingus tikslus nėra blogai. Problemos prasideda, kai iškeliame nerealistišką tikslą ir paskui kankinamės, jog negalime jo pasiekti. Natūralu, kad kiekvienas norime jaustis gerai, džiaugtis gyvenimu. Tačiau nenormalu ir destruktyvu, kai pradedame panikuoti, jei gyvenime atsiranda bent menkiausias debesėlis, jei supykstame ar kas nepasiseka.

Perfekcionizmas griauna mano gyvenimą, kai aš bijau kažko nemokėti, nesugebėti, nedarau ko nors, nes bijau tobulai nepadarysiąs. Natūralu, kad netrukus pasijuntu nevykėliu, kurio visos pastangos tuščios, nes vertinimo standartas paimtas iš tobulų abstrakčių superherojų, bet ne iš realių žmonių gyvenimo. Būti žmogumi – tai turėti ribas, jas priimti ir gerbti.

Neišsigąskime, kai pajusime, jog mumyse pradeda stiprėti sūnus palaidūnas ar burbeklis vyresnėlis. Mūsų išgyvenimai, jausmai yra labai naudinga informacija apie tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose. Svarbu, jog išmoktume juos gerbti, įsiklausyti ir suprasti. Ypač atidūs turėtume būti viduje esančiam nepasitenkinimui, pykčiui, apmaudui. Tai ženklas, kad gyvenime reikia pokyčių, jog per menkai pradėjau savimi rūpintis.

Emocinė branda, kuri yra vienas svarbiausių sveikimo tikslų, nereiškia gyvenimo be streso. Veikiau tai sugebėjimas gyventi nebėgant nuo nemalonių situacijų, konstruktyviai reaguojant į iššūkius, priimant ir ištveriant saikingą streso kiekį, kad išvengtume jo pertekliaus.

Emocinė branda ir sveikimas turi aiškią kryptį – iš sūnaus palaidūno turime tapti atsakingu ir išmintingu tėvu. Žinoma, maloniau būti palaidūnu, atradusiu, kad yra mylimas, kad juo rūpinasi, nei tėvu, kuris prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Tačiau teko girdėti labai taiklų palyginimą, kad sveikstantis priklausomas žmogus tarsi lipa eskalatoriumi, važiuojančiu žemyn. Reikia daug pastangų ne tik tam, kad koptum į viršų – nevalia net sustoti, nes tada eskalatorius nuneš žemyn.

Todėl ir nesakoma: „esu pasveikęs alkoholikas ar narkomanas“, bet veikiau: „esu alkoholikas ar narkomanas“. Šis įvardijimas, kuris dažnai trikdo aplinkinius, nėra teisinimasis ar atsakomybės vengimas – tai priminimas sau pačiam, kad esu kelyje ir negaliu nuo jo nukrypti, nes tai baigtųsi skausmu ir turėtų destruktyvių padarinių. Beje, kuo ilgiau žmogus yra sveikimo kelyje, tuo aiškiau supranta tiesą, kad pagalba kitiems priklausomiems žmonėms yra būtina sveikimo dalis. Tai pirmiausia pagalba sau pačiam, savęs gelbėjimas. Tik bandydamas besąlygiškai mylinčio tėvo žvilgsniu matyti kitus, galėsiu būti tėviškai rūpestingas ir sau.

Sveikimas – tai mokymasis save mylėti. Deja, dažnai rūpestis savimi yra painiojamas su egoizmu. Tai visai skirtingi dalykai. Dauguma iš mūsų tik į save susitelkusiais egoistais tapome būtent todėl, kad nemokėjome deramai pasirūpinti savimi. Mes nežinojome, kaip išlaikyti autentiškus santykius, reaguoti į nerimą, nusivylimą, pradėjome skirstyti savo emocijas į „teisingas“ ir „neteisingas“. Egoistas ne tiek rūpinasi savimi, kiek bando išdresiruoti ir represuoti save. Jis bando save paversti galinga tvirtove su aukštomis sienomis, tačiau pats nesijaučia tokioje tvirtovėje laimingas, nes kiekvienam žmogui pirmiausia reikalingi santykiai. Mes turtėjame ir augame ne tada, kai užsidedame galingus šarvus ir ginamės nuo aplinkos, bet tada, kai išmokstame save dovanoti, dalintis, įleidžiame kitus į savo gyvenimą, kai kiekvieną dieną priimame atvira širdimi, kaip naujas galimybes, kai nenustojame stebėtis ir džiaugtis…

Kuris iš jų laimingiausias: mylintis tėvas, jaunėlis palaidūnas ar vyresnėlis sūnus, įsijautęs į tarno vaidmenį? Nekelia abejonių, kad tėvas. Tačiau jis mažiausiai egoistiškas iš visų trijų. Ar jis sugeba rūpintis savimi? Jo santykis su kitais leidžia tvirtinti, kad taip. Jis įsiklauso į kitus, siekia palaikyti santykį, tačiau kartu prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir neleidžia kitų emocijoms daryti įtakos jo sprendimams.

Rūpintis savimi, būti išmintingu tėvu labai sudėtinga, todėl nieko nuostabaus, kad neišvengiame klaidų, o kartais paprasčiausiai nupuolame, atkrentame. Šiame tekste sąmoningai vengėme atkryčio, kaip sveikimo krizės, atidesnio nagrinėjimo, nes tai tema, kuriai reikėtų išsamaus atskiro teksto ar net visos knygos. Norime tik pabrėžti, kad atkryčių būna dvejopų. Akivaizdžiausias – kai vėl tampame sūnumi palaidūnu ir pradedame laimės ieškoti kvaišaluose. Sveikstančiam alkoholikui ar narkomanui atkristi net įprasčiau nei neatkristi. Kiekvienas atkrytis sukelia daug skausmo, atgaivina aplinkinių baimes ir niekada nėra aišku, kuo jis baigsis. Kita vertus, nepamirškime, kad daugybė atkritusių žmonių vėl sugebėjo grįžti į sveikimo kelią. Neretai po atkryčio sveikstama net atkakliau ir brandžiau. Tikrai nesinori sumenkinti atkryčio krizės, tačiau išmintingiau į ją žvelgti kaip į išbandymą, kuris gali padėti bręsti, o ne kaip į nevilties pranašą ar visiško žlugimo ženklą.

Pavojingas yra ir mažiau iš šalies pastebimas kitas atkrytis – į vyresniojo brolio vaidmenį. Jis įvyksta, kai sąmoningai ar nesąmoningai pradedame manipuliuoti sveikimu, pasijuntame pranašesni už kitus, mokome, kritikuojame, piktinamės, ir mūsų puikybė vėl pradeda sparčiai vešėti. Vienintelis priešnuodis tokiu atveju tėra sąžiningi bičiuliai, išdrįstantys atvirai sakyti tiesą apie pokyčius, kurie mumyse vyksta. Kartais, bėgdamas nuo tokios tiesos, vyresnėlis pradeda izoliuotis nuo kitų, vis labiau rūpindamasis, ar teisingai gyvena kiti, ir vis mažiau – kaip pats gyvena. Paprastai kitas žingsnis – bėgimas iš tikrovės į palaidūno vaidmenį, į vartojimą. Net jei jis kol kas nėra žengtas, vyresnėlio tragedija – kad jis nėra laimingas, nejaučia gyvenimo pilnatvės, nemyli savęs.

Šį tekstą baigsime palydėdamu iki kryžkelės. Gyvename pasaulyje, kuriame vyrauja Vyresnėliai, todėl ir sunku būti atsakingu Tėvu. Tačiau patys esame atsakingi už pasirinkimą: ar eisime Tėvo, ar Vyresnėlio link. Būti žmogumi, priimti tikrovę su visais jos spygliais ir sunkumais nėra lengva. Paprasčiau skųstis, kad gyvenimas neteisingas, pavydėti kitiems, kuriems esą labiau pasisekė, ir piktintis. Neprašome, jog patikėtumėte, kad pastarasis kelias veda į akligatvį. Svarbu buvo įspėti, papasakoti, kokie gali būti pasirinkimų padariniai, ir kantriai bei nuolankiai priimti jūsų pasirinkimus.

Pabaigai, paskutinis žiupsnelis patarimų, kurie galbūt pravers gyvenime.

***

Kiekviename žmoguje gyvena du vilkai: geras ir blogas. Jie nuolat kovoja tarpusavyje. Kuris nugalės, priklauso tik nuo to, kurį mes maitinsime savo mintimis ir veiksmais. (Iš Dykumos tėvų išminties)

***

Visuomet mylėkime tai, kas žmonėse geriausia, kartu niekada nebijodami to, kas juose blogiausia. (Bilas W. – Anoniminių alkoholikų draugijos kūrėjas)

Tekstas skelbtas knygoje (NE)PASMERKTI.