Tai antrasis pasakojimas cikle, kuris yra papildoma medžiaga kursui BŪTI PASAULYJE, BET NE IŠ PASAULIO. Na, o šis ciklas – tai siekis plačiau paaiškinti kontekstą, išryškinti pašvęstojo gyvenimo tikslus, kalbant apie konkretų laikotarpį nuo šv. Antano Egiptiečio iki Jėzaus draugijos atsiradimo.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/benediktas
Kai pasakojau apie Antaną ir Pachomijų ar stulpininkus, kalbėjau apie tai, kas vyko, geografiniu požiūriu, Rytų krikščionybės teritorijoje. Dar derėtų paminėti savo regulą parašiusį šv. Bazilijų Didįjį, kuris tapo ypatingai svarbia figūra Rytų krikščionybei, kur vienuoliškas gyvenimas buvo tapęs itin reikšmingu tapatybės pamatu. Čia labai sparčiai kūrėsi vienuolynai. Išskirtinis dalykas buvo tai, kad daug vienuolynų susikūrė miestuose, pačiame Konstantinopolyje ar jo apylinkėse.
Rytų krikščionybės vienuolijų išskirtinumas, kad pirmajame tūkstantmetyje dauguma jų buvo įkurti turtingų pasauliečių, kurie tapdavo ne tik vienuolyno mecenatais, tačiau taip pat padiktuodavo regulą, tiksliau, kaip rBizantijoje buvo vadinama – typikoną. Tai nebuvo koks nors šių mecenatų ekstravagantiškas susigalvojimas, daugiau mažiau visi rėmėsi Pachomijaus, Bazilijaus sukurtomis taisyklėmis, tačiau, jei ilgainiui Vakaruose galime kalbėti apie šv. Benedikto regulą, kaip apie modelį, tai Rytuose, kiek suprantu, tokio modelio nebuvo.
Pirmuoju Vakarų vienuoliu paprastai vadinamas Martynas Turietis.. Jis taip pat buvo pirmuoju vienuoliu vyskupu. Martynas buvo romėnų kareivis. Pirmasis Vakarų šventasis ne kankinys. Pagal legendą, jis kartą pamatęs šąlanti elgetą kardu padalino savo apsiausttą ir pusę atidavė elgetai. Jis tuomet dar nebuvo krikščionis. Kitą naktį jam apsireiškė Kristus ir pasakė, kad tas elgeta, kurį Martynas aprengė, buvo ne kas kitas, kaip pats Viešpats. Martynas garsėjo stebuklais, o kadarlius Chlodvigas paskelbė jį Frankų karalystės globėju.
Istorikai net nesutaria, kiek skirtingų vienuolijų regulų turime jau pirmojo tūkstantmečio vidurį. Yra Kasiano, Augustino, vadinamoji Mokytojo, Bazilijaus. Galima sakyti, kad tai ieškojimų kelias ir tos regulos skiriasi detalėmis. Vienur akcentuojama darbo svarba, kitur tvirtinama, kad niekas neturi atitraukti nuo maldos, vienur vienuoliams įsakoma gyventi celėse, kitur kalbama apie bendrą gyvenamąją patalpą. Beje, yra išlikęs pasakojimas, kuris ragina į regulas žvelgti kūrybiškai ir suprasti, kad jos turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.
Kartą Pachomijaus įkurtame vienuolyne vienas brolis pratrūko ir pradėjo vaisdytis su kitais. Kilo net muštynės. Kai viskas aprimo, Pachomijus paskelbė, kad išvaro smurtauti linkusį brolį iš vienuolyno už regulos paeidimą. Kai šis jau patraukė iš vienuolyno, vienas pagyvenęs brolis patraukė paskui jį, sakydamas, jei nusidėjėliams čia ne vieta, tai ką aš čia veikiu. Išgirdės tai Pachomijus susimąstė ir leido prasikaltusiam broliui pasilikti, sakydamas, kad ligoniui labiausiai reikia gydytojo. Vienuolynas nėra šventųjų geras, bet veikiau nusidėjėlių dirbtuvės, kur jie, klausydamiesi Dievo, bando perkeisti savo nuodėmingą aš į naująjį žmogų.
Ilgainiui Vakaruose atsirado regula, kuri tapo pavyzdinė ir modeliu visiems cenobitiniams vienuolynams. Ją sukūrė, aišku, pasinaudodamas jau buvusių regulų išmintimi, Benediktas iš Nursijos.
V amžiaus pabaigoje, apie šimtas kilometrų nuo Romos, Nursijoje giliai tikinčių ir pasiturinčių tėvų šeimoje gimė berniukas, kuris buvo pakrikštytas Benedikto vardu. Tikrai žinoma, kad jis turėjo sesę Skolastiką. Ar dar buvo vaikų šeimoje – nežinia.
Tėvai pasiuntė sūnų studijuoti į Romą, tikėjosi, kadjis taps geru teisininku, tačiau vaikinas netrukus meta mokslus dėl religinių motyvų. Jį sutrikdė tai, ką jis vienareikšmiškai įvertino, kaip pasaulietiško gyvenimo palaidumą, Jam nebuvo priimtinas bendraamžių lengvabūdiškumas. Kita vertus, tikėtina, kad dar labiau veikė tai, kas tuo metu vyko Bažnyčioje. Dėl Šv. Petro sosto riejosi du pretendentai Simachas ir Laurynas.
Benediktas apsisprendžia pasitraukti į Afilą ir apsigyventi atokiai nuo žmonių. Tiesa, keliauja kartu su savo aukle, kuri jam yra kaip antroji mama. Kai ji sudaužo molinį ąsotį ir labai dėl to išgyvena, Benediktas pasimeldžia ir įvyksta stebuklas ąsotis vėl tampa sveikas. Stebukladario šlovė tampa sunkia našta jaunuoliui, nes pas jį, kaip pas kokį burtininką, pradeda traukti žmonės. Norėdamas išsaugoti savo rimtį, jis pasitraukia į Subijaką.
Dar kartą matome tai, kad didžiausia dovana tikėjimo kelionėje yra Dievo siųsti žmonės. Tokiu Benediktui tapo vienuolis Romanas, kuris gyveno vienuolyne ant kalvos. Išklausęs jaunuolio planų, jis pasiūlė jam apsigyventi oloje, žemiau nei vienuolynas ir čia būti vienumoje. Taip pat Romanas pasišovė kasdien jam virve nuleisti dalį savo kasdienės duonos.
Oloje Benediktas praleido trejus metus. Tikėjimo kelionė nebūtinai turi turėti geografinį matmenį. Dažnai jai labiausiai reikia laiko ir atsitraukimo nuo šurmulio. Tiesa, kelią į uolą atrado kunigas, netyčia čia užklydęs, o paskui ir piemenys. Garsas apie atsiskyrėlį plačiai pasklido ir pradėjo plūsti žmonės. Yra pasakojimas, kad kartą atėjo moteris, kurios geidulingas vaizdinys įsimetė į Benediktą. Nežinodamas kaip kovoti su gundymu, jis išsirengė nuogai ir puolė į dilgeles bei erškėčius.
Garsas apie šventą vyrą atsiskyrėlį plačiai pasklido ir Vikovaro vienuoliai nusprendė, kad toks vadovas galėtų padėti jiems atsinaujinti. Tačiau jie netrukus pradėjo gailėtis savo sprendimo, nes naujasis vadovas, kaip pasirodė, kėlė labai aukštus reikalavimus sau ir tai buvo iššūkis visiems broliams. Neabejoiju, kad vadovavimas Vikovaro vienuolynui tapo gera pamoka ir pačiam Benediktui, kuris suprato, kad per aukšti reikalavimai nebūtinai yra gėris. Broliai, neapsikentė naujuoju vadovu, nusprendė jį nunuodyti ir padavė jam taurę su vynu. Kaip įprasta, Benediktas sukalbėjo maldą ir taurė suskilo į šipulius.
Benediktas skubiai paliko vienuolyną ir keliavo į dykumą. Ten kurį laiką gyveno vienumoje, tačiau teisus buvo Atanazas, kad dykuma tapo vienuolių miestu. Nors Benediktas neieškojo pasekėjų, tačiau netrukus jau buvo apsuptas tų, kurie troško jo mentorystės. Jie nenorėjo pražūti pasaulyje. Tada, pasak legendos, Benediktas nusprendė pastatyti dvyliką mažų vienuolynų, kurių kiekviename gyventų po dvylika vienuolių. Jis pats ėmėsi vadovauti visam šiam kompleksui. Jam priskiriama daug stebuklų, tačiau jie nėra svarbūs šiame pasakojime.
Įdomu tai, kad yra išlikęs pasakojimas, kaip vietos kunigas bando visaip kenkti Benediktui ir jo mokiniams. Net bandė nunuodyti. Padovanojo apnuodytos duomos, bet išgelbėjo varnas, kuris netikėtai pasirodė ir pagriebė užnuodytą maistą. Galiausiai Benediktas apsisprendė, kad laikas pasitraukti su mokiniais ir apsigyventi ant Kasino kalno, Čia 525-529 m. buvo įsteigtas simboliu visiems laikams tapęs vienuolynas. Jis buvo pastatyta spagonių šventyklos vietoje. Beje, nors jį pavadinau amžinu simboliu, tačiau ne tiek daug laiko praėjus po Benedikto mirties jis buvo sugriautas langobardų. Paskui jau vėl buvo atstatytas tik praėjus keliems šimtams metų.
Iki šių dienų išliko Benedikto parašyta „Regula“, kuri tapo benediktinų kasdienio gyvenimo pagrindu, kurį, kaip prisakė pats Benediktas, kiekvienas vienuolis turėjo nuolat skaityti. Vėliau ši regula tapo cenobnitinės vienuolystės Vakaruose modeliu.
Regula prasideda raginimu “klausykis”. Tas klasuymasis turi pakeisti žmogaus širdį, nes reikia per klusnumo pastangą grįžti pas Viešpatį, nuo kurio per neklusnumo tingulį atpuolėme. Laikas pabusti iš miego ir klusnumas Viešpačioui yra tai, kas pripildo vienuolio gyvenimą jėga, gyvybe ir prasme. Vienuolynas yra ne kas kita, kaip Viešpaties tarnystės mokykla. Tik per nuolankumą, dovanojantį laisvę, keičiasi žmogaus širdis ir visa gyvenimo nusotata. Tiesa, kaip pabrėžia Benediktas, ir čia jo regula yra kontrastas su ankstenėmis: nieko šiurkštais ir nepakeliamo. Benedikto regulos tikslas – augimas kasdienybėje, puoselėjant stabilumą ir klusnumą, o ne savęs perdarymas per sunkias askezės praktikas.
Pagal Benedikto Regulą vienuoliai skiria po lygiai laiko maldai, mokymuisi ar tiksliau skaitymui, kuris suvokiamas ne kaip lasivalaikis, bet kaip pratybos, ir fiziniam darbui. Žodžių Ora et labora – „melskis ir dirbk“ – „Reguloje“ nėra, bet jie tapo jos pagrindine mintimi, nes išreiškia jos dvasią. Reguloje ne kartą pabrėžiama, kad svarbiausia gyventi taip, kad bet ką darydamas suprastum sekimu Krisumi svarbą. Viską turime daryti vardan Dievo. Regula įpareigoja vienuolius melstis sptynis kartus per dieną ir bent tris valandas skirti dvasiniam darbui ir vidinaii maldai tyloje. Kaip pabrėžė Benediktas, toks laiko pašventimas Dievui pasaulio akyse gali atrodyti kvailystė ir laiko švaistymas, bet būtent tai yra viso vienuoliško gyvenimo stiprybė.
Itin svarbus abato vaidmuo. Abatas yra Kristaus atstovas vienuolyne, kurį visi turi gerbti ir jam paklusti. Savo ruožtu ir abatas turi. Vadopvauti su meile ir išmintimi, siekdamas vienuolių dvasinės gerovės. Abato sprendimai priimai su nuolankumu ir paklusnumu.
. Benedikto regula skatina tiek fizinį, tiek ingelektgualinį darbą. Darbas padeda palaikyti vienuolyno savarankiškumą. Darbas taip pat svarbus dvasiniam augimui. Regula akcentuoja rankų darbo svarbą, primindama, kad mūsų Viešpats taip pat darbavosi, kaip dailidė.
. Svarbu vengti prabangos, pertekliaus ir susitelkti į dvasinius dalykus. Nors darbas yra svarbus taip at ir bendruomenės išlikimui, jos autonomijai, tačiau jis prasmingas tik kartu su malda ir studijomis. Tik viskas kartu gali sukurti dievišką ritmą. Darbas neturi būti kančia, tironas, bet veikiau galimybė kurti ir jausti prasmę to, ką darai. Taip pat tai apsauga nuo dykinėjimo, kuris yra durys visoms pagundoms. Tačiau svarbu ir tai, kad abatas įvertintų vienuolių sveikatos būklę, galimybes ir išmintingai skirstytų darbus.
Benedikto regula yra ankstesnių regulų ir paties Benedikto gyvenimo patirties ir teologinių apmąstymų sintezė. Joje išlieka labai svarbus – tikėjimo ir vienuolystės, kaip kelionės, motyvas. Kelionės per dvylika nuolankumo laiptelių, kurių kiekvienas dovanoja vis didesnę laisvę. Taip pat pateikiama ir Dievo dirbtuvių esmė: malada kaip garbinimas ir dėkojimas; mokymasis, studijos, klausymasis; darbas. Visi šie trys elementai turi tapti kasdienio gyvenimo ritmu. Paradoksalu, bet sėslumas, stabilumas tampa labai svarbia tikėjimo kelionės dalimi. Pastovumas ir kantrybė dovanoti savo kasdienybę Dievui, Benedrikto įsitikinimo, kuria vidinį virsmą ne mažiau nei radikalios asketinės praktikos ar fizinė piligrimystė. Dar vienas labais varbus elementas – nuosaikumas, kaip vaistas nuo pagundos galvoti, kad Dangų galime pasiekti savo kojomis, nuo pagundos didžiuotis savo nuopelnais ir dvasiniais pasiekimais.
1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI Benediktą paskelbė Europos globėju. Pacituosiu„Norime, pranašo Izaijo žodžiais tariant, kad kalavijai būtų perkalti į arklus, o ietys – į pjautuvus ir visa didžiulė ginklų energija, naudojama žudyti ir naikinti, būtų skirta gyvenimui ir kūrimui, ir, kad tai pasiektume, turime per atgailą atgaivinti žmonijos brolybę: atsisakyti dirvą karams parengiančios neapykantos, išdidumo ir pavydo mentaliteto ir jį pakeisti noru ir viltimi siekti santarvės ir bendradarbiavimo, laisvę ir meilę sujungti su krikščioniška taika“, – pažymėjo popiežius šv. Paulius VI. Tai begalo aktualu mūsų laikais. Galima drąsiai sakyti, kad šiandien pasauliui itin reikia benediktiško nuolankumo ir ištikimybės mažuose dalykuose bei dėkojančios kasdienės kūrybos.
Šiandien tebūnie tiek, o jau kitame įraše kalbėsiu apie tai, kaip buvo toliau plėtojamos Benedikto įžvalgos ir apskritai apie vienuolystės pavidalus Vidiramžiais.
About the Author
