Sveiki, čia Andrius Navickas ir įrašas, kurį pavadinau VIDURAMŽIAI IR VIENUOLYSTĖ. Tai trečiasis ėrašas cikle apie pašvęstąjį gyvenimą. Kiti trys ciklo įrašai bus skirti konkrečiai Pranciškui iš Asyžiaus, Tomui Akviniečiui ir Ignacui Lojolai bei Jėzaus draugijai.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/vif
Pirmame ciklo įrašę stengiausi apmątyti pačią vienuoliškojo gyvenimo esmę, taip pat pristačiau du svarbiausius kelius: eremitinį ir cenobitinį. Jei pirmasis akcentuoja anchoresis, kaip pasitraukimą į tyrus, tai antrojo idealas – koinonia, gyvenimas bendruomenėje. Tačiau abiem atvejais – vienuolystė yra dirbtuvės, kuriose atkuriamas būties vienumas, išsibarstęs gyvenant pasaulietinį gyvenimą.
Apaštalas Paulius teigia, kad būti krikščionimi – tai gimti iš naujo. Krikštas pagimdo krikščionį, tačiau vidiniam virsmui reikia ne tik laiko, bet ir nuostatos, apsaugančios nuo išsibarstymo, per didelio sulipimo su praeinančiu pasauliu. Kaip rašė Benedikto Nursiečio biografas: “Pas Benediktą į dykumą plūdo žmonės, kurie nenorėjo pražūti pasaulyje.”
Pasaulis nėra blogis savaime, bet jame lengva pražūti. Dykuma nėra gėris savaime, tačiau tai kovos vieta. Dykumas gali būti ne tik fizinė, bet ir vidinė. Kaip rodo benediktinų pavyzdys, širdies ugdymas ir kova su demonais gali būti kasdieniu darbu nebūtinai tyruose, bet ir kasdienybės monotonijoje.
Benediktinų vienuolyno, kaip modelio, svarbą Vakarų civilizacijai sunku pervertinti. Per visus Viduramžius būtent vienuolijos buvo svarbiausias inovacijų šaltinis. Vienuoliai atkūrė mokyklų tinklą, vietoj sugriuvusios Antikinės sistemos, vienuolynų skriptoriumai išsaugojo klasikinį intelektualinį paveldą, vienuoliai buvo inovatoriai amatuose, žemės ūkyje, gamino alų, kūrė ligonines ir prieglaudas vargšams ir neįgaliems. Nors ir į dalį vienuoynų įsibrovė prabangos, godumo ir pasileidimo demonas, tačiau jie turėjo tam gerokai didesnį imunitetą nei kleras.
VIII amžiuje svarbus vaidmuo tenka Benediktuik Anianiečiui, kilusiam iš Prancūzijos. Jis išsilavinimą gavo Pipino Trumpojo dvare, kuriame pradėjo savo karjerą. Dalyvavo Karolio Didžiojo karo žygyje. Pasakojama, kad, rizikuodamas gyvybe, jis išgelbėjo brolį, kuris skendo upėje. Tai jį paveikė ir jis nusprendė, kad reikia pašvęsti gyvenimą svarbesniems dalykams. Jis tapo vienuoliu Šv, Sekvano vienuolyne. Jam buvo siūloma tapti vyresniuoju, tačiau jis atdsisakė, keliavo į Anianą ir ten įsteigė vienuolyną. Jis tapo modeliu visai Frankų imperijai. Benediktas turėjo Karolio didžiojo ir ypatingai jo sūnauis Liudviko Pamaldžiojo prielankumą. Būtent Liudvikas nusprendė visoje savo imperijoje pritaikyti vienuolyno, gyvenančio pagal šv. Benedikto regulą, modelį.
Antrąją benediktinų vienuolių reformos ir iškilimo bangą galima sieti su Kliuni vienuiolynu, kuris įsteigiamas Akvitanijos kunigaikščio 910 m. Ilgainiui jis iašaugo į didžiulį vienuolynų kompleksą, kuriam XII a. pradžioje priklausė net tūkstantis du šimtai vienuolynų. Kliuni buvo atkurtas šventojo Benedikto regulos, papildytos kitų reformuotojų adaptacijomis, laikymasis. Pirmiausia norėta laiduoti pagrindinį vaidmenį, kuris krikščioniškajame gyvenime turi tekti liturgijai. Kliuni vienuoliai noriai ir labai rūpestingai švęsdavo Valandų liturgiją, giedodavo psalmes, rengdavo maldingas ir iškilmingas procesijas bei švęsdavo šventąsias Mišias. Jie skatino sakralinę muziką, troško, kad architektūra ir menas prisidėtų prie apeigų grožio ir iškilmingumo, praturtino liturginį kalendorių ypatingomis šventėmis, kaip Visų Šventųjų švente, stiprino Mergelės Marijos gerbimą. Liturgijai skirta tokia didelė reikšmė todėl, kad Kliuni vienuoliai buvo įsitikinę, jog per ją dalyvaujama dangiškojoje liturgijoje. Jie taip pat jautė pareigą prie Dievo altoriaus užtarti gyvuosius ir mirusiuosius, nes daugybė tikinčiųjų primygtinai prašydavo prisiminti juos savo maldose.
Maldos aplinkai išlaikyti bei skatinti Kliuni regula akcentavo tylos svarbą. Tokiai drausmei vienuoliai noriai paklusdavo, nes buvo įsitikinę, kad jų trokštamų dorybių tyrumas reikalavo vidinio ir nuolatinio susikaupimo. Nenuostabu, kad Kliuni vienuolynas netrukus ėmė garsėti šventumu ir daug kitų vienuoliškųjų bendruomenių nusprendė laikytis jo regulos. Daugelis kunigaikščių ir popiežių prašė Kliuni abatų skleisti savo reformą, todėl netrukus radosi tankus su Kliuni atitinkamais teisiniais saitais ar savotiška charizmine naryste susijusių vienuolynų tinklas. Taip įvairiuose Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Vengrijos regionuose pradėjo ryškėti dvasinės Europos kontūrai.
Kliuni vienuolynas ir nuo jo priklausančios bendruomenės pripažinti nepriklausomi nuo vietos vyskupo jurisdikcijos ir tapo tiesiogiai pavaldūs popiežiui. Tai suartino su Petro Sostu, ir kaip tik dėl popiežių teikiamos apaugos bei padrąsinimų taip greitai galėjo paplisti Kliuni reformos siekti tyrumo ir ištikimybės idealai. Be to, priešingai praktikai kitose vietovėse, abatai būdavo renkami be menkiausio pasaulietinės vyresnybės poveikio. Kliuni ir gausių priklausomų bendruomenių vadovai tikrai būdavo iškilios asmenybės: abatas Odonas Kliunietis, apie kurį katechezėje kalbėjau prieš du mėnesius, tokios garsios figūros kaip Emardas, Majolas, Odilonas ir pirmiausia Hugonas Didysis, savo tarnybą vykdę ilgą laiką ir taip laidavę pradėtosios reformos stabilumą ir nuolatinį plitimą.
Svarbu tai, kad Benediktas Ansnietis, Kliuni vienuolynų reforma vyko tuo laikotarpiu, kai Bažnyčiai teko labai sudėtingas uždavinys tapti tikra tautų Bažnyčia, kai nebeliko Romos imperijos ir kūrėsi naujas Vakarų civilizacijos pavidalas.
Tūktantmečių pervartoje susikuria nauja benediktinų atšaka – kamalduliai. Jie vilti balta tuniką, kuri siekia kulnus, su gobtuvu ir paprastai augina ilgas bazdas. Jie reformavo Benedikto regulą, gerokai ją sugriežtindami, pabrėždami tylėjimo įžadus. Vienuoliai gyvena atskiruose nameliuose, turi savo daržą, kartu susitinka tik valgomajame ir bažnyčioje. Susilaiko nuo mėsos ir vyno. Jie gyvena atsiskyrę nuo pasaulio ir nesužsiima apaštaline veikla. Jų įkūrėjas buvo Šv. Romualdas, kuris buvo benediktinų vienuolyno vienuolis. Jam atrodė, kad reguloje reikia daugiau askezės ir asmeninės erdvės. Tai savotiškas eremitinio ir cenobitinio kelių derinimas.
1098 m. sekė kitas atskilimas – nuo benediktinų atsiskyrė cistersai dar neretai vadinami „baltaisiais vienuoliais“. Panašiai, kaip ir kamaldulių atveju, norėta reformuoti tą benediktiniško gyvenimo pavidalą, kuris susiformavo XI amžiuje. Robertas Molesmietis vadinamas šio naujojo oedino įkūrėju, nors didžiausia jo asmenybe laikomas Bernardas Klervietis, kuris reformavo ordiną ir suteikė jam tvirtą pagrindą. Cistersai vadovaujasi šv. Benedikto regilą, kurią papildė savo priedu Carta Caritatis.
Cistersai norėjo grįžti prie to, ką vadino pirminiu benediktinų paprastumu, nuo kurio, jų įsitikinikmu, buvo nutolta Kliuni vienuolynuose. Cistersai buvo vadinami baltaisiais broliais dėl to, kad rinkosi baltus abatus – beje, iš taupumo, kad nereikėtų išlaidauti dažams. Cisterai pabrėžė asketizmą, rankų darbą, atokumą nuo pasaulietinio gyvenimo ir liturginį paprastumą. Nepaisant to, kad cistersai stengėsi kuo mažiau būti susiję su pasauliu, jie labai nusipelnė pasauliui – pirmiausia jo ekonomikai, techninei pažangai, taip pat mokslui ir švietimui. XIII amžiuje generalinė kapitula įpareigojo, kad visi vienuolynai, kuriuose yra bent aštuoniasdešimt vienuolių, privalos teigti mokyklas. Taip pat kiekvienas vienuolynas turėjo ne mažiau kaip du vienuolius išsišti mokslams į Paryžiaus universitetą.
Galima drąsiai teigti, kad Viduramžiais šv. Benedikto regulos vienuolijos buvo vienas iš svarbių visos Vakarų civilizacijos ramsčių, kaip pamaldumo, inovacijų šaltinis. Jie derino tiek eremitinio, tiek cenobitinio vienuolystės kelių elementus.
XIII amžiuje šis vienuolijų tipas įgyja reikšmingą konkurentą, nors tiksliau būtų sąkyti – talkininką – elgetaujančius ordinus. Jei klauzūriniai vienuolynai yra tarsi šventumo švyturiai, kurie siekia apšviesti kelią paskui Kristų, tai katarų ir kitų atsakalų, kurios pirmiausia nusitaikė į menka Bažnyčios mokymą išmanančius žmones, pavyzdys bylojo, kad Bažnyčiai reikia aktyvesnio ir mobilesnio atsako. Tačiau visa Bažnyčios institucinė struktūra savo esme buvo nejudri. Labiau laukianti, nei ieškanti žmonių. Šią problemą teko spręsti labai svarbiam Viduramžių fenomenui – elgetaujantiems ordinams.
Jų esmė – galimybė sparčiai judėti, neprisirišant pri kurios nors vietos, nepasunkinant save nuosavybe. Neturto įžadai turėjo sudaryti prielaidas visą energiją skirti religiniam darbui. XII ir XIII amžiuje pradėjo kurtis daugybė elgetaujuančių bendruomenių ir tikrai ne visos buvo ortodoksalios. Popiežius Inocentas III, norėdamas įvesti tvarką šioje srityje IV Laterano susirinkimo metu paskelbė taisykles, kurias privalo atitikti kiekvienas elgetaujantis ordinas ir buvo uždrausta kurti naujus ordinus be popiežiaus palaiminimo po ištyrimo. Galiausiai XIII amžiaus pabaijoje Antrojo Liono susirinkimo metu buvo patvirtinti keturi elgetaujantys ordinai: karmelitai, augustinai, pranciškonai ir dominikonai.
Pradėsiu nuo kiek mažiau Lietuvoje žinomų augustiniečių, kurie vadovaujasi Šv. Augutino įstatais. Ordinas susikūrė tik XIII amžiaus antroje pusėje, kai popiežius Aleksdandras IV sujungė kelias atskiras eremitines bendruomenes. Tiek augustiniečiai,t iek karmelitai pradeda veiklą, kaip eremitinės, atsiskyrėlių bendruomenės ir tik paskui virsta elgetaujančiais ordinais.
Karmelitų ordinas susikūrė ant Karmelio kalno Šventoje Žemėje 1150 m. Jis vadovavosi Alberto Jeruzaliečio regula. Ordino steigėju vadinamas kryžiuotis Bertoldas Kalabrijietis. Ordino nariai turėjo gyventi atskirose celėse, nuolat melstis ir laikytis griežto pasnkio, didelį laiką jie turėjo būti visiškoje tyloje. Po to, kai kryžiuočiai patyrė pralaimėjimą, ordinui teko persikelti į Europą. XIII a. vidurį popiežious Inocentas IV suteikė ordinui laisvenę regulą ir leido jam būti elgetaujančiu. Jau gerokai vėliau dėka tokių didžių šventųjų kaip Kryžiasu Jonas ar Teresė Avilietė karmelitų ordinas buvo reformuotas, buvo įsteigti basieji karmelitai.
Tačiau įtakingiausiai elgetaujančiais ordinais, kuriuos, drįstu teigti, žino visi tapo pranciškonai ir dominikonai. Apie tai, kaip susikūrė ir kuo išskirtinis buvo pranciškonų ordinas kalbėsiu atskirame įraše apie Šventą Pranciškų.
Dabar tik noriu atkreipti dėmesį, kad po Pranciškaus jo įkurtas ordinas gerokai evoliucionavo. Jei Pranciškus nuolat akcentavo paprastumo svarbą ir skeptiškai vertino net ir studijas, tai jau XIII a. pranciškonai gauna teisę dėstyti universitetuose ir atsiranda iškili pranciškoniškos minties tradicija. Vienas rškiausių skilimų, kalbant apie pranciškonus, yra tarp spiritualų ir konventualų. Jei pirmieji bandė griežtai sekti Pranciškaus priesakais, tai konventualai tapo sėslesni, kūrė savo vienuolynus. Tiesa, tik per Tridento susirinkimą konventualai gavo popiežiaus privilegiją ir teisę turėti savo nuosavybę. Galima ginčytis, aišku, kiek tai atitinka elgetaujančio ordino kriterijus.
Dominikonų ordinas dar vadinamas pamokslininkų. Jis įkurtas septyneriais metais vėliau nei pranciškonų ir vadovaujasi Šv. Augustino regula. Jo steigėjas buvo šv. Dominykas, kuris Tulūzoje subūtė pirmą bendraminčių bendruomenę. Beje Prancūzijoje pradžioje ordino narius vadino jakobitais, nes Paryžiuje pirmoji jų rezidencija buvo ųv. Jokūbo bažnyčioje. Jų charizmas buvo teolgoijos studijos ir pamoksalvimas. Ordinoi centrais tapo Paryžius ir Bolonija. Dominikonai kūrė savo mokslo įstaigas. Popiežius Martynas V 1425 m atšaukė draudimą dominikonams turėti kokį nors turtą.
Ko labiausiai Bažnyčia tikėjosi iš dominikonų ir pranciškonų? Evangelizacijos ir dar kartą evangelizacijos. Elgetaujantys ordinai tapo religinio gyvenimo atnaujinimo sąjūdžiu. Jie pamokslavo, katekizavo, klausėsi išpažinčių, rūpinosi tikėjimo grynumų ir kovojo su eretikais.
Galima sakyti, kad elgetaujantys ordinai pratęsė tą svarbią europos sukrikščioninimo misiją, kurią vykdė ir klauzūrinės vienuolijos. Kiek supaprastinant, galima sakyti taip, kad pranciškonai buvo neprilygstami evangelistai, dominikonai – teologai ir pamoksininkai, o benediktinai ne tik pasiūlė visaverčio gyvenimo ritmą, kaip ora et labora, tačiau taip pat buvo svarbiausi inovatoriai.
Kalbant apie Viduramžius, reikėtų pamiėti dar vieną ordiną, kuris yra apgaubtas paslapties ir konspiracijos teorijų šydų. Tamplieriai (pranc. templiers, nuo temple – šventykla) – religinis riterių ordinas, kurį Šventojoje žemėje 1119 m. po Pirmojo kryžiaus žygio įkūrė nedidelė riterių grupė. Ordinas egzistavo apie du šimtmečius ir buvo išformuotas 1312 m.
Viskas prasidėjo nuo reakcijos į smurtinius išpuolius prieš krikščionis maldininkus. Susikūrė patyrusių ir labai drąsių riterių grupė, kurie tapo piligrimų gynėjais. Įlovė apie jų drąsą ir nenugalimumą pasiekė ir Europą. Ordinas netikėtai tapo turtingas, nes sulaukė daug materilainių aukų, didikai paliko savo turtą jiems testamentu.
. 1291 m. kryžiuočiai iš Palestinos buvo išvyti Egipto sultono, tamplieriai, kaip keistai tai skambėtų, persikvalifikavo į finansines pslaugas ir prekybą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl komplikavosiu santykia su Europos monarchais. Prancūzijos karalius Pilypas IV, kuris žvelgė į juos kaip į konkurentus prekynopje ir galimybę gerokai papildyti valstybės iždą prispaudė popiežių Klemensą V uždrausti tamplierių ordiną, o turtą perduoti į Prancūzijos iždą.
Oficialus tamplierių pavadinimas buvo „Jeruzalės šventovės neturtingaisiais Kristaus broliais“. Riteriai vienuoliai vilkėjo baltais apsiaustais, papuoštais aštuonkampiais raudonais kryžiais (kankinystės simbolis) ir nešiojo baltą lininį diržą (tyros širdies simbolis).
1139 m. popiežius Inocentas II išleido bulę, pavadintą Omne Datum Optimum, pagal kurią tamplieriai galėjo laisvai kirsti bet kokias sienas, buvo atleidžiami nuo mokesčių ir nebuvo pavaldūs niekam išskyrus patį Romos popiežių.
XIII a. antroje pusėje Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Jis susidėjo iš provincijų, kurioms vadovavo komtūrai. Ordino broliai skirstėsi į riterius, kaplanus ir tarnaujančiuosius brolius. Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tamplierių ordino įtaka ir turtai kėlė pavydą ir nepasitikėjimą kitų ordinų ir net karalių tarpe. Ordino riteriai sėkmingai vertėsi ūkine, bankine bei prekybine veikla, jiems priklausė didžiulės latifundijos. Jie turėjo savo bankus Londone ir Paryžiuje.
1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hatino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą XIV amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras Žakas de Molė šį karaliaus reikalavimą atmetė.
1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.
Tamplieriai, nors ir davė daug peno rašytojams, tačiau nebuvo tipiškas Viduramžių ordinas. Dar vienas netipiškas ordinas buvo įkurtas 1534 m. ir pavadintas Jėzaus draugija. Vadinu ji netipišku, nes jis paskelbė esą veikliu ir kontempliatyviu tuo pat metu. Jis daug kuo skyrėsi tiek nuo klauzūrinių, tiek nuo elgetaujančių ordinų, nors, mano įsitikinimu, buvo labai svarbus atsakas į naujus laiko ženklus ir padėjo Bažnyčiai įgyvendinti vidinę reformą, kad ir pavėluotai. Įdomu tai, kad šį ordiną, kaip ir tamplierius, buvo panaikinęs popiežius Klemensas, tik ne penktasis, bet keturioliktas. Popiežius Pijus VII, matydamas, koks sunkus uždavinys laukia Bažnyčios XIX amžiuje, atkūrė Jėzuitų ordiną.
Kaip jau minėjau, apie Pranciškų Asyžietį, dominikoną Tomą Akvinietį ir Ignacą Lojolą, įkūrusį Jėzaus draugiją, kalbėsiu atskiruose įrašuose.
Šiame pasakojime norėjau pateikti panoraminę Viduramžių vienuolijų nuotrauką, svarbią bendram supratimui. Suprantu, kad ji turi baltų dėmių – per mažai žinau apie moterų vienuolijų sąjūdžius, taip at Viduramžiai veikė gerokai daugiau vienuolijų nei paminėjau šiame įraše. Svarbiausia, norėjau parodyti, kaip susiformuoja ir kokią prasmę turi nauja skirtis: tarp klauszūrinių ir elgetaujančių ordinų. Ji nėra ta pati skirčiai tarp eremitų ir cenobitų. Tai susiję ir su tuo, kad pasikeitė tiek visuomenė, tiek Bažnyčia ir laiko ženklai, į kuriuos reikėjo reaguoti.
Šiandien tiek.
About the Author
