Popiežius Leonas XIV viešai ragino kare Ukrainoje daryti šv. Kalėdų paliaubas. Jo žodžiai skambėjo tyruose. Dar daugiau, iš karto po Šv. Kalėdų Kremlius smogė Kyivui ypatingai stiprų smūgį, kurio metu ne tik žuvo žmonės, bet ir visas miestas liko be elektros ir šildymo.
Daugiau nei prieš šimtą metų popiežius Benediktas XV taip pat kreipėsi į visų Didžiajame kare kariaujančių valstybių vadovus, kurie, beje, visi vadino save krikščionimis, ragindamas bent Šv. Kalėdų laikotarpiu sudaryti paliaubas. Tačiau, kaip pasirodė, tai buvo galvos daužymas į betoninę sieną. Dar daugiau, popiežiaus laikysenoje, kad Šventasis Sostas privalo likti neutralus karo, kuriame abiejose pusėse kovoja katalikai atžvilgiu, sukėlė daug nepasitikėjimo ir to meto monarchai piktinosi, kad veikiausiai popiežius susimokė su jų priešais. Taip pat liko neišgirstas ir Benedikto XV kreipimasis į kariu katalikus, kuriame jis raginosi atsispirti nacionalizmo virusu ir nepasiduoti neapykantai.
Popiežius Pijus XI, kuris pirmasis pradėjo savo žiniai skelbti radijo bangas, Miuncheno susitikimo, kuris į istoriją įėjo, kaip Suokalbis, metus kreipėsi į besitariančius valstybės vadovus, ragindamas tvirtai laikytis tarptautinių taisyklių, taip pat paragino katalikus visame pasaulyje melstis už taiką. Popiežius tvirtai laikėsi pozicijos ir ją išsakė prancūzų bei britų diplomatams, kad negalima pasitikėti nacistais.
Popiežiaus Jono XXIII enciklika „Taika žemėje“ susilaukė didžiulio tarptautinio atgarsio. Popiežius ne tik įtakingo „Time“ žurnalo buvo išrinktas metų žmogumi, bet ir pirmą kartą Sovietų Sąjungos spaudoje buvo cituojamas popiežius. Jono XXIII enciklika gali būti vadinama kilnia taikaus pasaulio utopija, kuria jis tikėjosi nukreipti pasaulio galingųjų, per Kubos krizę pajutusių, kaip viskas trapu, vaizduotę. Deja, nesunyko nei totalitariniai režimai, nei pasibaigė Šaltasis karas, įvairiose pasaulio vietose vyko kruvini lokalūs konfliktai.
Jonas Paulius II buvo tas popiežius, kuris sudavė, regis, mirtiną moralinį smūgį komunistiniam totalitarizmui. Dainuojančios revoliucijos, regis, liudijo, kad svarbiausios permainos pasaulyje vyksta idėjų lygmenyje ir daugiausia lemia stipri valia ir meilė laisvei. Atrodė, kad tereikia įveikti vartotojišką ideologiją, atskleisti Gyvybės kultūros kilnumą ir pasaulis netrukus radikaliai pasikeis.
Benediktas XVI atrodė kiek skeptiškesnis. Jis kalbėjo apie tai, kad pasaulis pateko į krizę, tačiau buvo įsitikinęs, kad, jei sugebame pripažinti krizę, pasitelkti tikėjimą, tai gali būti nauja svarbi galimybė kurti dovanojimo kultūra paremtą visuomenę. Popiežius ragino katalikus ne tiek nerimauti dėl to, kad daug žmonių gyvena, tarsi Dievo nebūtų, bet patiems stiprinti savo tikėjimą. Jis buvo įsitikinęs, kad ne reformos, bet šventieji gali perkeisti pasaulį.
Popiežius Pranciškus buvo liudininkas, kaip pasaulis vėl grimzta į ginklavimosi varžybas, o Europoje vyksta didžiausias karinis konfliktas nuo pasaulinių karų laikotarpio. Jis pratęsė Benedikto XV pastangas neiti į kurią nors barikadų pusę, nevertinti, kas teisus, bet bandyti „nuginkluoti širdis.“ Nieko nuostabaus, kad reakcija į Pranciškaus veiksmus buvo panaši, kaip prieš daugiau nei šimtą metų į Benediktą XV. Ukrainiečiams ir jų sąjungininkams buvo skaudu girdėti „moderatoriaus“ poziciją, kaip skaudu buvo ir per Didįjį karą labai daug kančių patyrusiems belgams ar prancūzams, kad jie esą turi žvelgti į vokiečius, kaip į brolius.
Leonas XIV stengiasi nepilti alyvos į karo liepsnas. Jis išsakė solidarumą, beje, kaip ir jo pirmtakas, su kenčiančia Ukrainos tauta. Jis neskuba pabrėžti, kokį pavojų kelia vėl sugrįžusios ginklavimosi varžybos, ką akcentavo Pranciškus, nes supranta, kad žodžiais jų nepabaigsi, o toks pasisakymas gali būti iškreiptai suvokiamas, kaip raginimas aukai nesipriešinti agresoriui. Popiežius Leonas pasiūlė Vatikaną, kaip galimą derybų vietą, taip pat drąsiai išsakė kritišką poziciją dėl Donaldo Trumpo pozicijos Europos atžvilgiu, susitiko ir ilgai kalbėjosi su Ukrainos prezidentu.
Bandau pateikti plačią istorinę Bažnyčios pastangų ir galimybių paveikti galingiausių pasaulio valstybių politikus panoramą, nes noriu iškelti klausimą – kaip Bažnyčia gali daryti įtaką pasauliui, jei visi vieši paliaubų, derybų, širdžių nusiginklavimo raginimai skamba kaip balsas tyruose?
Benediktas XV, kai skaudžiai išgyveno, kad politikai negirdi jo balso, labai daug dėmesio skyrė humanitarinei veiklai. Jo pavyzdžiu sekė praktiškai visi vėlesni popiežiai. Benediktas XVI savo ruožtu akcentavo, kad gyvename epochoje, kur šventumas, o ne žodžiai gali tirpdyti neapykantą. Drąsiai galiu sakyti, kad visi XX amžiaus popiežiai drąsiai liudijo tikėjimą ir jų gestai dažnai buvo garsesni už skambiausius pareiškimus. Popiežius Pranciškus drąsiai ragino Bažnyčią rūpintis ne savo institucijos galia, bet pasilenkti prie silpniausių. Taip pat ir Leonas XIV pakartojo, kad pirmumo vargstantiems principas nėra koks nors priedas prie Bažnyčios mokymo, bet labai svarbi krikščionio tapatybės dalis.
Kaip šiandien būti pasaulio šviesa ir druska? Net neabejoju, kad tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos bandys pateikti atsakymą Leono XIV pontifikatas. Tačiau tai klausimas ir kiekvienam iš mūsų. Esame pernelyg įnikę į menkaverčius vidinius karus. Jei pasaulio akyse atrodytume kvaili ir nepraktiški, tai būtų normalu, nes gyvename pasaulyje, bet nesame iš pasaulio. Tačiau bėda ta, kad pasaulio akimis esame tokie pat, kaip ir bet kuri kita interesų grupė, kovojanti dėl savo interesų. Puikiai išmokome inventorizuoti ydas ir piktnaudžiavimus tų, kurie gyvena, tarsi Dievo nebūtų. Moralizuojame, piktinamės ir išgyvename, kad galiausiai kalbamės tik patys su savimi ir su saviškiais.
Neabejoju, kad tiesa išlaisvina. Tačiau nieko prakilnaus jaustis nuolat teisiam, nes labai lengva pasiduoti pagundai, kad ne Viešpats mus atranda, kaip paklydusias avis ir pamestas drachmas, o mes patys esame šviesos šaltinis.
Benediktas XVI rašė, kad kiekviena krikščionių karta turi savo misiją pasaulyje. Netikiu, kad mūsų misija yra piktintis pasauliu ir iki užkimimo ginčytis tarpusavyje. Turime drąsiai dovanoti savo maldas, talentus, meilę tiems, kuriuos Viešpats mums siunčia kasdienybėje. Kartu galime gerokai daugiau nei po vieną. Esame Viešpaties Bažnyčia, Jo paties surinkta ir linkiu visiems drąsos pasiduoti Jo lyderystei.
About the Author
