Tai papildoma medžiaga kursui Mažojoje akademijoje BŪTI PASAULYJE, BET NE IŠ PASAULIO. Kaip ir vėlesni priedai, jis turi ir savarankišką vertę. Kitaip sakant, jis, tikiuosi, yra prasmingas ne tik tiems, kurie gilinasi į mano paskaitų kursą.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/krikscionybe-romos-imperija-andriusnavickas-1
Apie ką kalbėsiu?
Pirmiausia, norint suprasti krikščionybės santykį su pasauliu, siūlysiu trumpai pažvelgti į religijos sociologų pasiūlytą klasifikaciją, taip pat palyginti su dviem alternatyvomis: Romos pilietine religija ir gnosticizmu. Tokį lyginimą siūlo teologo J. Ratzingerio, kuris vėliau tapo popiežiumi Benediktu XVI.
Tada noriu trumpai priminti, kaip atrodė ta Romos imperija, kurioje gimė krikščionių Kelio bendrija. Iš esmės tai buvo milžinas, tačiau vis labiau ryškėjo molinės jo kojos, pamatinės problemos, kurios skleidė neišvengiamos pražūties nuojautą.
Taip pat trumpai aptarsiu tas socialines praktikas ar nuostatas, kurioms metė iššūkį krikščionybė.
Taigi pradėsiu nuo alternatyvių požiūrių į pasaulį. Religijos sociologai yra pasiūlę pasaulinių religijų klasifikaciją, kurioje skiria pasaulį atmetančias, pasaulį priimančias ir pasaulį pertvarkyti siekiančias religijas.
Kaip pasaulį atmetančios reigijos pavyzdys paprastrai pateikiamas budizmas, kaip pasaulį priimanti religija – konfucionizmas, o didžiosios monoteistinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – atsiduria per vidurį. Tiesa, šioje trijulėje krikščionybė išsiskiria tuo, kad nėra glaudžiai susijusi su tam tikru kultūros pavidalu. Žydai save suvokia, kaip Dievo išrinktąją tautą, iš esmės galima sakyti, kad Alachas taip pat pasirinko arabus, paskelbdamas jiems tikrąjį tikėjimą. Judaizmas apskritai nėra aktyviai į misijas orientuota religija. Nebandoma atversti kitus, net yra įvairūs barjerai ne-žydui tapti judėjumi. Islamaas yra aktyviai į kitų atvertimą nusiteikusi religija. Tačiau atsivertimas į islamą, iš esmės reiškia ir tam tikro, į arabišką kultūrą įaugusio gyvenimo būdo priėmimą. Jei norite perskaityti Koraną, musulmonų šventraštį, turite išmokti arabiškai. Nes visi Korano tekstai kitomis kalbomis nėra visaverčiai vertimai – tik atpasakojimai. Labai vertinamas net Korano arabiškų eilučių rečitavimas, nesuprantant jų prasmės.
Krikščionybė, šiuo atžvilgiu, yra kitokia. Bent jau nuo Jeruzalės susirinkimo 49 m., kai buvo priimtas istorinis sprendimas, kad, norint tapti krikščionimi, prieš tai nereikia priimti Senosios sandoros su jos įpareigojimais. Krikščionybė siūlo universalią egzistencinę gramatiką, kurią yra pasiryžusi inkultūruoti į bet kurią kultūrinę aplinką.
Nors kelis tūkstantmečius Vakarų Bažnyčioje dominavo lotynų kalba, tai buvo veikiau vienybės garantas, bet ne privilegijuota Dievo kalba. Krikščioniškoji revoliucija visada yra susijusi su žmogaus širdies perkeitimu ir inkultūracija. Nors krikščionys, kaip. Visi žinome, labai karštai gina tai, ką priima, kaip ortodoksiją, tačiau kultūrinė įvairovė niekada neturėtų būti suvokiama, kaip problema. Krikščionybės tikslas – ne aprengti savo pasekėjus „teisinga“. Uniforma, bet tari :pažadinti“ gyvenimui, kuris yra ne kas kita, kaip širdies atsigręžimas į Dievą.
Todėl, kai kalbame apie pirmųjų amžių krikščionis Romos imperijoje, jie siekė ne įkurti savo imperiją, bet kūrė savo bendruomenes, kurios veikė alternatyviais principais nei te, kurie vyravo Imperijoje. Krikščionys Romoje siekė patraukti žmones paskui Kristų, skelbdami, kad jiems reikia priimti ne kažkokį svetimą galingą Dievą, bet atsiverti tam, ką nuo gimimo nešiojasi širdyje.
Prie tų socialinių praktikų, kurios pirmųjų amžių krikščionims atrodė nesuderinamos su Evangelija, grįšiu po to, kai pristatysiu dar vieną santykio su pasauliu triadą.
Tai gnosticizmas, Romos pilietinė religija ir krikščionybė.
Šios trys alternatyvos – tai trys žmogaus buvimo pasaulyje būdai.
Gnostikai atmeta pasaulį, paskelbia jį prakeiktu ar pražūtingu. Materija, kūniškumas yra klaida, piktojo Demiurgo pokštas ir tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas yra išsivaduoti iš savo kūno kalėjimo. Tam reikalingas metodas, Jis pirmiausia susijęs su griežtu asketizmu ir žinojimu (gnoze). Tikrovė – tai dviejų nesutaikomų pradų kova. ~Pavyzdžiui, Maniui, viena iš gnostikų, šie pradai yra Jahvė ir Jėzus. Jam senosios ir naujosios sandorų dievai yra ne tik skirtingi, bet ir aršiai tarpusavyje kovojantys.
Gnosticimas yra tarsi krikščionybės šešėlis, tai gundymas, kuris visada šalia. Vienas iš jo pavidalų – eskstremalūs atgailautojai – flagelantai. Pats pavadinimas kilo nuo žodžio „rimbas“. Flagelantų procesijos buvo įspūdingas ir slogus reginys. Šimtai, o kartais net tūkstančiai vyrų ir moterų, vilkinčių baltus marškinius su raudonu kryžiumi, basi žygiuodavo miestų gatvėmis ar užmiesčio keliais, garsiai raudodavo, giedodavo psalmes ir, svarbiausia, mušdavo save odiniais rimbais, Kraujo srovės buvo sudėtinė jų procesijos dalis, o žaizdos, kaip buvo manoma, suartina su Kristumi. Atsirado Italijoje XIII amžiuje, bet paskui išplito visoje Europoje. Ypatingai per ir po Didžiojo maro, kuris dar vadinamas Juodąja mirtimi. Klemensas VI griežtai pasmerkė flagelantus, kaip eretikus, kurie iškreiptai sauvokia santykį su Dievu.
Per visą Bažnyčios istoriją matome vis naujus iššūkius ir būtinybę atsakyti į klausimą – ar tai laisvės atkovojimas ir vidinės transformacijos siekis, ar tai jau saiko atsisakymas or mazochizmas.
Pradžios knygoje šliužas, gundantis žmogų, pateikia pažadą, kuriame yra gnostinės svajonės esmė – jums atsivers akys ir būsite kaip dievai. Gnostikas siekia išsivilkti iš žmogiškumo, nori atsiskirti nuo pasaulio.
Visai kitokia alternatyva yra Romėnų pilietinė religija ir jos varomoji jėga yra galia, kaip tikslas. Ratzingeris ragina palyginti dvi taikos, ramybės sampratas, kurias daugiau mažiau panašiu laiku pasiūlo Roma ir Betliejus.
Kai Betliejuje gimsta Išgantytojas, gausi dangaus karalija, kaip rašo evangelistas, šlovino gimusį kūdikį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” Ši “ramybė” ir yra ta “taika”, kurią turi atnešti Mesijas. Lietuviškame vertime, gaila nėra tos sąsajos, kuri labai aiški orginale – taika Žemėje Dievą mylintiems žmonėms.
Betliejus yra atsakas Ara Pacis arba Taikos altoriui, kurį Senatas užsakė švęsti imperatoriaus Augusto pergalėms jo karinėse kampanijose, Ši arka buvo pastgatyta likus apie dešiomt metų iki Betliejaus žinios. Šis statinys turėjo tapti Pax Romana simboliu. Tai taika, kuri kliaunasi galia, jos pamatas – praktiškai nenugalima Romos kariuomenė. Kolonijos turi mokėti mokesčius, kad galima būtų išlaikyti kariuomenę, kuri pašalins bet kokius neramus, apgins nuo priešų, garantuo taiką.
Dievus reikia pamaloninti per aukas, ritualus, idant jie padėtų pasiekti galios. Jei esame galingi, tai reiškia, kad mūsų santykiai su dievais teisingi, tai reiškia, kad mes tinkamus dievus pasirinkome.
Kristaus gyvenimo istorija, Romos pilietinės religijos, tiesą sakant, ir mūsų laikų vyraujančiais vertinimais, yra visiška nesėkmė. Aišku, Prfiiskėlimas skamba efektingai, bet sunkiai įtikinamai, o visa kita – tiesiog glumina. Prasta kilmė, niekuo neišsiskirianti profesija ir gėdinga mirtis, nepademonstravus jėgos, kuri, kaip žadėta, turėjo sudrebinti pasaulio pamatus.
Puikiai su Romos pilietine religija dera ir daugelio kultūrinių krikščionių santykis su religija. Vaikų krikštas, dvylika patiekalų ant Kūčių stalo, dažyti kiaušiniai per Velykas, dar santuoka Bažnyčioje ir kunigas per laidotuves. Na, dar pamaldos, skirtos mirties metinėms ar kokiai nors valstybės šventei. Visa tai ritualai, kuriems dera aukoti laiką, kad nesupykintum Dievo, kad Jis būtų Tavo pusėje, kad padėtų Tau labiau įsitvirtinti pasaulyje ir įgyti daugiau galios.
Dar apaštalas Paulius sakė, kad Evangelija yra papiktinimas žydams ir kvailystė graikams ir romėnams. Žvalgiant į Romos pilietinės religijos atskaitos taško, krikščionybė yra neefektyvi.e
Krikščionybės istorija liudija, kaip sudėtinga nenukrypti į vieną iš šių dviejų kraštutinumų – įsitvirtinimą pasaulyje ir paniekinantį pasaulio atmetimą. Taip pat ir šiandienos pasaulyje matome daug krikščionių, kurie piktinasi galios daryti įtaką stygiumi. Tiesa ir galia jiems tampa sinonimais.
Taip pat ryški ir pagunda prakeikti pražūtine lekiantį pasaulį, bandant paversti Bažnyčią bunkeriu. Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio yra išbandymas ir čia reikalingas nuolankumas, pasitikėjimas, drąsa plaukti prieš srovę.
Noriu pabrėžti kelis svarbius dalykus. Jėzus savo sekėjams niekada nežadėjo pasaulio pripažinimo, bet veikiau perspėjo, kad jie bus genami iš šventyklų ir persekiojami. Jis nepasiūlė metodo, kaip geriausia įsitvirtinti pasaulyje ir padaryti įspūdiongą karjerą. Kita vertus, skirtgingai nuo visų laikų gnostikų, Jėzus griežtai atmetė dualizmą. Pasaulis nėra dviejų galybių kova. Taip, mums tenka kovoti su demonais, gundymais, tačiau, kaip puikiai įvardijo šventasis Augustinas: blogis nėra substancialus, jis yra gėrio trūkumas. Demonai įveikiami ne pykčiu, bet meilės jėga. Todėl šv. Antanas, Dykumos tėvas galėjo sakyti: jei nebūtų gundymų, nebūtų ir išganytųjų. Jei nebūtų pagundų, nebūtų ir šventųjų. Kūrinija yra dovana, o ne prakeiksmas. Prigimtinės nuodėmės įskilimas sugriovė autentišką santykį su Dievu, savimi ir kūrinija. Mūsų tikslas yra šio santykio perkeitimas, o ne kūrinijos, kaip klaidos, pasmerkimas.
Tačiau grįžime prie to konteksto, kuriame gimė, užaugo, kentėjo, mirė, prisikėlė Išgantytojas, kuriame per Sekmines gimė Bažnyčia, Kelio bendruomenė.
Romos imperija buvo didžiausia galia to meto pasaulyje. Ji suvokė save, kaip pažangos ir civilizuoto gyvenimo būdo nešėja visoms tautoms. Tai, kad ji buvo tapusi Imperija, kurią valdė vienasmenis valdovas, įsitvirtino tik imperatoriaus Augusto, Julijaus Cezario sūnėno, laikais. Jis valdė Imperiją nuo 31 pr. Kr. – iki 14 m. Jėzus gimsta būtent šiuo laikais.
Nors formaliai vis dar veikė Senatas, tačiau visa valdžia buvo sutelkta imperatoriaus rankose. Tiksliausia tokį valdymą vadinti karine diktatūrą, nes kariuomenės lojalumas imperatoriui buvo esminis veiksnys. Imperatoriaus valia buvo įstatymas.
Roma buvo ypatingas imperijos miestas, kuriame gyveno 750 tūkstančiai gyventojų. Jis be konkurencijos pirmavo prieš kitus. Antrasis pagal dydį miestas buvo Aleksandrija, Egipte. Čia gyveno 400 tūkstančiai gyventojų. Trečias miestas – Efezas (200 tūkstančių) ir paskui – Antiochija (150 tūkstančių).
Jei skaičiuotume visus gyventojus, kurie buvo atsidūrę Imperijos valdžioje, tai būtų 50-60 milijonų.
Imperijoje tuo metu buvo 100 tūkstančių karių, kurie buvo vadinami legionieriais. Būtinas reikalavimas jiems – Romos pilietybė. Jie buvo gerai parengti, gerai aprūpinti, gerai apmokami ir gerbiami. Šalia dar buvo pakankamai gausi samdinių kariuomenė, tačiau ji buvo suvokiama, kaip pagalbinė. Ilgą laiką krikščionys netarnavo Romos kariuomenėje dėl paprastos priežasties, nes joje buvo būtina priesaika, kurios krikščionys negalėjo duoti. Tai, beje, taip pat prisidėjo prie įtaraus požiūrio į nazarėnus (taip pradžioje buvo vadinami Kristaus sekėjai, o jie patys save vadino šventaisiais – ir tai ne kokia puikybė, bet veikiau pastanga gyventi Jėzaus priesaką būti šviesa ir druska.
Išlaikyti tokio dydžio armiją buvo sudėtingas iššūkis. Vyko urbanizacijos procesas, kuris turėjo neigiamos įtakos žemdirbystės našumui. Todėl mokesčiai buvo labai svarbi Imperijos gyvenimo dalis.
Visoje Imperijoje, nepaisant jos visų platybių, galima buvo susikalbėti dviem kalbomis: lotynų ir graikų. Vakaruose vyravo lotynų kalba, Rytuose- graikų. Skiriamoji linija buvo kažkur ties Dunojumi.
Visa tai pasakoju, norėdamas perteikti Romos imperijos didybę ir tai, kad jos pretenzija – nešti visam pasauliui civilizaciją – atrodė labai natūrali. Apie 10-15 nuošimčių Romos imperijos gyventojų buvo raštingi. Šis procentas, lyginant su kitais kraštais, buvo labai didelis.
Romėnai didžiavosi ne tik savo kariuomene, politine galybe, bet ir tuo, kad sugebėjo sukurti ypatinga teisingumo sistemą, paremtą Romos teise. Romėnai piktinosi, kad barbarai remiasi tik jėga ir tuo, ką dabar vadintume, realpolitik. Savo ruožtu romėnai buvo labai išplėtoję teisės normas, rūpinosi piliečio teisėmis ir pareigomis bei pabrėžė, kad siekia puoselėti teisingumą.
Tai, kad romėnai teisingumą suvokė labai rimtai, liudija Cicerono pavyzdys, kuris atskleidė Katilinos sąmokslą prieš Romą, išgelbėjo miestą nuo didžiulės nelaimės, nes sąmokslininkai buvo pasirengę paprasčiausiai sunaikinti miestą. Ciceronas veikė ryžtingai ir nubaudė Katiliną ir sąmokslininkus, praleisdamas teismo procedūras. Regis, niekam nekėlė abejonių sąmokslininkų kaltė. Jis buvo senatorius ir gavo senato pritarimą savo veiksmams. Nepaisant to, po kurio laiko Ciceronas net buvo ištremtas iš Romos, nes, kaip buvo teigiama, net Senatas negali paminti Romos piliečių valią, kuri išreikšta įstatymuose ir numato, kaip reikia elgtis vienu ar kitu atveju.
212 m. imperatoriaus Karakalos ediktas suteikė visiems Romos imperijos laisviems vyrams piliečių teises. Veikiausiai tai buvo padiktuota viltimis surinkti daugiau mokesčių, tačiau kartu tai buvo simbolis – Romos pilietybė, kaip civilizacijos ženklas. Romos pilietybė tuo metu reiškė, kad esi civilizacijos pusėje.
Tačiau toje civilizacijoje buvo jaučiamas vidinis išsekimas ir būta žlugimo nuojautos. Jau III amžiuje Dioklecianas nusprendžia, kad imperija yra per didelė, kad galėtų būti sėkmingai valdoma. Jis padalina ją į dvi dalis – Rytus ir Vakarus, o pastarosios dar dalinasi į dvi, nes paskiriami viceimperatoriai. Susiformuoja vadinamasi Ketvertuko valdymas, kuris, deja, negarantuoja harmonijos, bet nuolatines tarpusavio kovas dėl dominavimo. Kruvini pilietiniai karai baigiasi tik tada, kai visus konkurentus galiausiai nugali imperatorius Konstantinas, tapęs Bažnyčios globėju.
Imperija pradeda jausti vis didesnį plėstis savo teritorijas norinčių tautų, kurias įvardija, kaip barbarus spaudimą. Jos menkiau ginkluotos ir organizuotos, bet labai energingos ir skaitlingos. Galiausiai Vakarų Romos imperija neatlaikys jų presingo.
Tačiau net svarbiau, kad pačioje Imperijoje, regis, nyksta gyvenimo energija. Įsigalėjęs principas – duonos ir reginių – kuria šurmulį viešumoje, tačiau romėnai, šiuo požiūriu, primena narkomaną, kuriam reikia vis didesnių pasilinksminimo ir ekstravagancijos dozių.
Romos filosofai, istorikai baisisi tuo, kaip degraduoja papročiai, nyksta dorybės, o turtuoliai nebežino, ką sumanyti. Istorikas Tacitas net rašo susižavėjimo kupiną traktatą apie germanų gentis, kurios papročiai jam atrodo gerokai sveikesni nei romėnų. Nuolat vyksta įvairiausios orgijos. Nuo II a. imperija nesiplėtė. Tiesa, ir taip jau buvo virtusi didžiuliu monstru. Tačiau stabilumas turėjo savo kainą – nebuvo naujų mokesčių, naujų vergų, naujų prisiplėštų gėrybių, kadangi prie imperijos sienų buvo neramu, jas reikėjo saugoti ir tam riekėjo pinigų. Juos galima buvo gauti per mokesčius, kuriais niekas nepatenkintas.
Tikrai nenoriu leistis į gilesnę analizę, kaip ir kodėl žlugo Romos imperija. Tuo metu, kai gimė Bažnyčia, Romos imperija buvo savo šlovės zenite. Norėjau pabrėžti, kad išorinis klestėjimas dažnai būna apgaulingas.
Apskritai tai buvo hierarchinė, patriarchalinė visuomenė, kurioje turtas ir kilmė vaidino ypatingą vaidmenį. Istorikų teigimu, tai buvo patronų – vasalų visuomenė, Imperatorius buvo suvokiamas, kaip pagrindinis patronas, kurio gerumas leidžia kitiems būti ir gyventi apsirūpinusiems. Patronas yra gėrybių, apsaugos ir privilegijų savo vasalui versmė.
Namų ūkio lygmeniu, teisiniu požiūriu, viskas yra šeimos galvos vyro rankose. Jam turi paklusti žmona, vaikai (net ir pilnamečiai), taip pat vergai. Beje, romėnų moteris turi daugiau teisių, nei kitose to meto visuomenėse. Ji gali paveldėti nuosavybę, reikalauti skyrybų, būdama našle, valdyti turtą.
Beje, būta daug renkamų pareigų ir kandidatai į jas griebdavosi visų priemonių. Pavyzdžiui, buvo populiaru dalinti duoną, taip bandant patraukti prie savęs vargstančius ir paversti savo rinkėjais. Yra dalykų, kurie nesikeičia.
Jėzaus pasekėjai šiame kontekste kuria namų bažnyčias, bando gyventi solidariai ir viskuo dalinantis, nepaiso hierarchizuotos tvarkos ir vieni kitus vadina broliais ir sesėmis. Juos galima vadinti revoliucionieriais, bet tai paradoksali revoliucija, kuri primena aikido, , kai bandoma ne tiek įveikti kitą, bet pasinaudoti jo jėga.
Pirma, kas būdinga krikščionims – iššūkis pilietinei religijai. Romėnai niekaip negalėjo suprasti ir juos tai piktino, kodėl krikščionys atsisako duoti priesaikas ir formaliai pagarbinti jų dievybes. Principas – melstis už imperatorių, bet ne imperatoriui – jiems atrodė įžeidus ir arogantiškas. Beje, populiarus kaltinimas pirmųjų amžių krikščionims buvo ateizmas – esą jie bedieviai.
Įtarumą didino ir tai, kad krikščionys netarnavo kariuomenėje, kurioje reikėjo duoti priesaiką dievams, taip pat laikėsi per atstumą nuo viešųjų tarnybų. Jie sąmoningai pasirinko save atriboti nuo to, kas buvo suvokiama, kaip elitas. Krikščionys buvo keistuoliai, kurie nesiekė sėkmingo, aplinkinių požiūriu, gyvenimo.
Ir dar – krikščionys esą kišosi ne į savo reikalus. Pavyzdžiui, per rūpesti varstančiais ir skurstančiais, ligonimis, Tai, kas šiandien vadinama karitatyvine veikla, socialine rūpyba, buvo neįsivaizduojama Romos imperijoje. Vargšai patys kalti, kad jie tokie yra. Veikiausiai jie prastai elgėsi su dievais, kad šie nėra jiems palankūs.
Ypatingai ryškus požiūriu susikirtimas buvo susijęs su infanticidu. Nesu tikras, ar daugelis esate girdėję šį kraupų žodį, kuris reiškia kūdikių žudymą. Naujajame Testamente skaitome apie kraupų Nerono infanticidą, nuo kurio bėga Šventoji šeima. Tačiau infanticidas buvo paplitusi romėnų praktika.
Valstybės pagrindas buvo šeima (familia), kurios šeimininkas taip vadinamas pater familias (šeimos tėvas), kurio valdžia visiems šeimos nariams (žmonai, vaikams, vergams) buvo absoliuti ir neribota. Jam priklausė pavaldžių šeimos narių gyvybės ir mirties teisė, naujagimio atsisakymo ir išmetimo teisė. Pater familias valdžia vaikams vadinta patria potestas.
Pater familias neturėjo patria potestas teisės nesantuokiniams vaikams, nebent juos pripažindavo, įteisindavo. Nesantuokiniai vaikai nepriklausė nei tėvui, nei motinai. Vėliau patria potestas turinys keitėsi. Pater familias teisė spręsti jo šeimai priklaususių asmenų gyvybės ir mirties klausimus, buvo panaikintos. Naujagimio išmetimo teisė taip pat. Galutinai ji panaikinta tik imperijos laikotarpiu (I-III a.). Viename imperatoriaus Konstantino įstatyme randama nuostata, kad sūnaus nužudymas yra prilyginamas bendram nužudymui, vadinasi pater familias teisė spręsti šeimos gyvybės arba mirties klausimus, nustojo galioti ir vaiko gyvybė tapo tiek pati svarbi, kaip ir suaugusio žmogaus.
Infanticido padarinys buvo tai, kad Romos imperijoje berniukų buvo užauginama gerokai daugiau, nei mergaičių. Yra autorių, kurie tame regi net prielaidas gausių homosekusalių santykių išplitimui Romos imperijoje. Tokios proporcijos priežastis ne ta, kad berniukų gimdavo gerokai daugiau, bet ta, kad buvo įprasta mergaičių „atsikratyti“, kaip „naštos šeimai.“
Krikščionys ne tik buvo raginami atsiriboti nuo infanticido praktikų, tačiau taip pat krikščionių bendruomenės praktikuodavo pamestų kūdikių surinkimą iš gatvių. Nes dažnai romėnų šeima nenužudydavo naujagimio, bet jį išmesdavo.
Infanticidas buvo uždraustas, prilygintas kriminaliniam nusikaltimui tik ada, kai krikščionys aktyviai įsijungė į Romos imperijos valdymą, pradėjo turėti realią įtaką teisės aktams.
Kitas susikirtimas buvo susijęs u gladiatorių skerdynėmis. Sąmoningai naudoju žodį „skerdynės“, o ne „žaidynės.“ Viešai, arenoje, klykiančios ekstazėje minios akivaizdoje, buvo žudomi tūkstančiai gyvūnų ir taip pat tūkstančiai gladiatorių kovėsi tarpusavyje. Imperatoriai tokiems renginiams ištaškydavo didžiules sumas pinigų. Tai buvo vertinama, kaip šaunumas. Vergo gyvybė nebuvo vertinama. O susirinkę į areną žiūrovai troško kruvino reginio, kurio metu patiems nieko negrėstų, Kiek žinoma, nuo pat pirmųjų kartų Jėzaus pasekėjai smerkė tokius reginius. Būtent krikščionių spaudimas turėjo lemiamą reikšmę, kad galiausiai tokie reginiai būtų uždrausti.
Neturiu vilties šiame įraše išsamiai perteikti krikščioniškos revoliucijos esmės. Mano tikslas kuklesnis, bent jau parodyti jos kryptį ir kontekstą. Radikaliausia krikščionybės naujovė buvo požiūris, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana ir ji vertinga, nepriklausomai nuo socialinuio statuso, kilmės, lyties ar fizinės sveikatos.
Antras svarbus dalykas – priesakas padėti stokojančiam, nes kiekvienas žmogus yra Kristaus paveikslas, nes, kai padedi stokojančiam, padedi pačiam Kristui. Tai radiklaiai skyrėsi nuo Romos pilietinės religijos nuostatų.
Trečiasis krikščioniškos revoliucijos dėmuo – įsitikinimas, kad Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Žmogus nėra valstybės nusoavybė ir valstybės galia žmogui turi savo ribas. Šiandien tai skamba natūraliai, tačiau Romos imperijoje tai buvo visiška revoliucija. Keičiasi asmens ir valstybės santykis. Padedami pagrindai įsitikinimui, kad nė vienas žmogus negali būti priemonė, nes yra tikslas Dievo akyse.
Didelei daliai romėnų Kristaus pasekėjai atrodė keisti valkatos, tokie senoviniai hipiai, kurie kalba keistus dalykus, nesielgia, kaip garbingi ir kultūringi piliečiai. Nieko nuostabaus, kad, kai ateidavo išbandymų ar sunkmečių metas, labai lengva buvo šią grupę paversti atpirkimo ožiu.
Šiandien tiek. Esu Andrius Navickas. Kalbėjau tema Krikščioniška revoliucija Romos imperijoje ir tai pagalbinė medžiaga Mažosios akademijos kurso Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio lankytojams.
About the Author
