Šis įrašas – tai dirvos purenimas, prieš pradedant pokalbius Mažojoje Akademijoje tema – BŪTI PASAULYJE, BET NE IŠ PASAULIO. Nuorodoje rasite šio teksto garso įrašą.
https://audio.com/andrius-navickas/audio/dievo-karalyste-dr-andrius-navickas-1
Suprantu, kad man pačiam reikalingas širdies parengimas, tam tikras atsitraukimas nuo informacijos srauto šurmulio, priminimas sau apie tą nuostabų paradoksą, kurį skelbia krikščionybė – Dievo Karalsytė jau atėjusi ir dar neatėjusi. Ji yra kasdien mums dovanojama Atpirkimo tikrovė ir kartu ji kviečia tai piligrimystei, apie kurią kalbama Evangelijoje, kai pasakojama istorija apie žmogų, kuris surado lobį ir suprato, kad tai gerokai vertingiau nei viskas, ką jis iki tol vadino savo turtu.
Atrasti Amžinybės lobio spindesį mums dovanojamoje kasdienynėje.
Atsiverti Amžinybei, kuri gimsta čia ir dabar.
Tuo pat metu nesupainioti Betliejaus žvaigždės spindesio su jos atspindžiu kasdienybės rūpesčių kūdroje.
Mes gyvename tarp Pirmojo ir Antrojo Jėzaus atėjimo.
Atpirkimas jau faktas, kaip tai, kas negali būti atimta iš mūsų, tačiau kartu ir tai, ką mes vis dar galime patys iš savęs atimti.
Kaip apaštalas Paulius rašo antrame laiške Timotiejui:
Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!
Čia galima, o gal net būtina, pridurti – saugokis tapti tokiu žmogumi.
Tai nėra taip paprasta, nes puikybė yra visų nuodėmių šaknis.
Šio įrašo ramsčiais pasirinkau tris tekstus. Du iš jų iš Šventojo Rašto ir tai Giesmių giesmė bei Apreiškimas Jonui, tačiau rpadėti norėčiau nuo Šiaurės Airijoje gimęs ir užaugusio filosofo, teologo ir rašytojo Peterio Rollinso trumpos krikščioniškos provokacijos.
Tikėtina, kad tą pasakojimą, kuriuo pasidalinsiu, esate girdėję, tačiau siūlau priimti jį, kaip kalusimą pirmiausia sau. Tuo labiau, kad šiandien dažnai sakoma, kad gyvename labai sunkiais laikais krikščionims, kai skundžiamasi, kad esame persekiojami už savo įsitikinimus.
PASAULIS, KURIAME NĖRA VIETOS KRIKŠČIONIMS
Pasaulyje, kuriame sekimas paskui Kristų paskelbtas nusikalstama veikla, buvote apkaltintas, jog esate tikintis žmogus. Jus suėmė ir nuvedė į teismą. Ten sužinojote, kad jau kurį laiką buvote slapta stebimas, ir jūsų byla jau gerokai išsipūtusi nuo surinktų duomenų. Prokuroras perduoda teismui keliasdešimt nuotraukų, kurios įrodo, kad dalyvavote pamaldose, įvairiose religiniuose renginiuose, kalbėjote tikinčiųjų susirinkimuose, kaip piligrimas lankėte įvairias šventas vietas, Taip pat teismui pateikiama ir tai, kas konfiskuota per kratą jūsų namuose: religinės knygos, kompiuterio laikmenos su šlovinimo giesmėmis, Rožinis, kryželis. Kaip dar vieną labai svarbų įkaltį prokuroras teismui pateikia gražiai įrištą Bibliją, kurioje apstu jūsų ranka įrašytų pastabų, komentarų, atskirų vietų paryškinimų. Visa tai liudija, kad ne kartą skaitėte šią Bibliją ir ją analizavote.
Per teismo procesą sėdite apimtas baimės ir drebėdamas. Giliai širdyje puikiai suvokiate, kad su tiek įrodymų veikiausiai būsite nuteistas ilgam įkalinimui, o gal net nuteistas myriop. Visiškai praradote pasitikėjimą, per procesą dažnai jaučiate pagundą įsiterpti ir atsižadėti Kristaus. Tačiau sugebate atsispirti tokioms mintims ir liekate tylus.
Kai tik prokuroras baigia įvardyti visus kaltinimus, teisėjas teiraujasi jūsų, ar galite ką nors atsakyti. Tačiau liekate tylus ir sugniuždytas, bijote praverti burną, kad nepradėtumėte neigti visų jums pateiktų kaltinimų. Lygiai kaip Kristus per teismą neatsakinėjate kaltintojams. Jus išveda iš sales laukti, kol teisėjas priims sprendimą byloje.
Laikas slenka lėtai, kol sėdite ir laukiate, kada būsite vėl pakviestas į salę. Pagaliau uniformuotas jaunuolis ateina jūsų pakviesti ir palydi į salę išklausyti nuosprendžio. Kai tik atsisėdate, sugrįžta ir teisėjas, griežtas ir nepermaldaujamas žmogus. Jis atsistoja priešais, įdėmiai žiūri jums į akis ir pradeda kalbėti: „Išnagrinėjęs visus jums pateiktus kaltinimus, darau vienareikšmę išvadą, kad esate nekaltas.“ Jūs negalite patikėti tuo, ką išgirdote: „Nekaltas?“ Per kelias sekundes baimę ir drebulį keičia nuostaba ir net įniršis.
Nebepaisydamas aplinkinių, griežtai reikalaujate teisėjo paaiškinti, kodėl jis taip nusprendė, nors įkalčiai rodė visai ką kita.
Nustebęs teisėjas klausia: „Kokie įkalčiai?“ – „Visa ta religinė poezija ir proza, kurią esu parašęs.“ – „Tai tik parodo, kad įsivaizduojate esąs poetas, nieko daugiau.“ – „O kaip dėl pamaldų, kuriose buvau, kalbų, kurias ten sakiau, ne kartą esu verkęs, sugraudintas Šventojo Rašto grožio, praleidau ne vieną bemiegę naktį melsdamasis? – „Tai tik įrodo, kad esate geras kalbėtojas ir aktorius, ne daugiau. Akivaizdu, jog sugebėjote apgauti aplinkinius ir net kartais apgaudavai pats save, bet ši lengvatikystė tikrai nepakankamas pagrindas apkaltinti jus šiame teisme.“
Jūs piktinatės: „Tai beprotybė, Panašu, kad jokie įrodymai jūsų neįtikintų.“
Teisėjas papurto galvą, sakydamas, kad ne visai taip ir, tarsi pranešdamas jums didelė paslaptį, sako: „Teismui nėra svarbu, ar jūs skaitote Bibliją, ar lankote bažnyčią, ar garbinate Dievą žodžiu, ar raštu. Plėtokite toliau kiek tinkamas savo teologiją ir pieškite meilingus piešinėlius. Mūsų nedomina foteliuose įsitaisę mąstytojai, kuriantys geresnio pasaulio vaizdinius. Mes baudžiame tik tuos, kurie kaip Kristus pradeda kurti geresnį pasaulį, savo auka gydydami jo žaizdas, Kol negyvenate kaip Kristus ar jo pasekėjai, kol nemetate iššūkio egzistuojančiai sistemai ir netampate dygliu mūsų šone, kol nesate pasiryžęs mirti už kitą, sudegti kaip žvakė, tol, mielas drauge, nesate mūsų priešas.“
Peteris Rollinsas dar yra pateikęs trumpą šios istorijos komentarą, tačiau nemanau, kad jo reikia. Tiesą sakant, spėju, kad daugelis mūsų būtume išteisinti Tollinso aprašytame teisme. Yra apie ką pamąstyti, tačiau nepamirškime ir kitos pamatinės tiesos – nė vienas nevyklėis nepateks į Pragarą, jei tik nebandys slapstytis vykėlio įvaizdyje. Iš mūsų niekas nereikalauja būti superherojais, bet tik priimti savo silpnumą ir leisti jame skleistis Viešpačio stiprybei.
Kita provokuojanti ir labai subtili knyga, apie kurią visi esame girdėję ir dažnas save apgaudinėjame, kad tikrai žinome, kas joje parašyta, yra Šventasis Raštas. Jis pabaigiamas Apreiškimas Jonui, kuris savo ruožtu baigiasi taip:”
Ankstyvojoje krikščionybėje Maranatha buvo vienas populiariausių žodžių. Sakoma, kad laikas gydo, bet kartais jo gydymas paradoksalus. Gydymas užmarštimi to, kas svarbiausia. Šiandien retai raginimas Viešpačiui ateiti suvokiamas, kaip džiaugsmingas mylimo sutuoktinio laukimas. Žodžiai – “pasaulio pabaiga” – tariami dažnai su baime, bijant ne tik išbandymu, bet ir pačios pabaigos.
Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.“ Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius[i2], kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. O lauke lieka šunys burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.
Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, aš veikiai ateinu!“ Amen.
Ateik, Viešpatie Jėzau! Maranatha.
Nieko nenoriu įrodyti, tik noriu priminti tą džaiugsmingą, viltingą Maranatha skambesį, kuris tarsi varpas praneša, kad nebeliko dar ne, tik JAU.
Nėra tokios tamsos, į kurią negalėtų įžengti Dievas. Nėra tokių griuvėsių, kurių Jis negalėtų atstatyti. Tačiau Viešpats niekur nesiveržia per prievartą, bet kantriai laukia mūsų kvietimo. Jis tiki mumis net tada, kai patys savimi jau nebetikime, kai išsenka mūsų vilties, meilės ir tikėjimo atsargos. Šią nevilties ir atsiskyrimo nuo Dievo bedugnę tiksliausia vadinti Pragaru. Ne tiek Dievas, kiek mes patys save jam pasmerkiame, užsivilkdami baimę gimdančios nuodėmės šarvus, kurie neleidžia į mūsų gyvenimą patekti Jo meilės spinduliams. Patys atsiduriame būties sąvartyne.
Tik kryžius, egoizmą tirpdanti kančia gali pramušti nuodėmės šarvus. Kančia nėra savitikslė, ji turi vesti prie susitikimo su Dievu, drumzlino kasdienybės vandens perkeitimo į sekimo Juo vyną. Apie tai mums liudija Jobo kančių istorija. Jos pabaigoje Jobo neviltis virsta susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu. Iki šiol aš tik ieškojau Tavęs ir stengiausi pasitenkinti tais gyvenimo trupiniais, kuriuos turėjau, o dabar esu neapsakomas turtuolis, nes Tave sutikau – šis Jobo gyrius yra Geroji Naujiena kiekvienam iš mūsų. Mes laikomės įsikibę į tai, ką turime, ir nuogąstaujame, kaip visa tai išsaugoti, vis pamiršdami, kad tai tik miglų migla, o gyvenimo pilnatvė atsiveria susitikime. Apie jį pasakoja keisčiausia Šventojo Rašto knyga – Giesmių giesmė.
Šimtas septyniolika eilučių meilės lyrikos, priskiriamos išmintingajam karaliui Saliamonui, sutrikdo ne vieną Šventojo Rašto skaitytoją. Ilgai Bažnyčioje netilo ginčas, ar dera šiai meilės poemai būti Biblijos dalimi. Ji poetiška, originali, pulsuoja jėga, tačiau ar ji neįsiveržia anapus krikščioniškos pasaulėžiūros ribų, ar nesugrąžina stabmeldišką santykį su kūniškumu? Nemaža dalis krikščionybės apologetų paprasčiausiai ignoravo Giesmių giesmę. Kiti teologai stengėsi pabrėžti alegorinę, perkeltinę pasakojimo prasmę, esą čia paprasčiausiai turime matyti tik gilų dvasinį Jėzaus ir Jo sužadėtinės – Bažnyčios – ryšį. Tačiau visais amžiais buvo ir tokių krikščionių mąstytojų, kurie įžvelgė šioje poemoje svarbius Apreiškimo klodus. Šv. Popiežius Jonas Paulius II labai kritiškai vertino siekį ignoruoti erotinį Giesmių giesmės klodą. Ši meilės poema tapo popiežiaus išplėtotos kūno teologijos atramos tašku.
Tikrai nepretenduoju pasiūlyti savitą, išsamią Giesmių giesmės interpretaciją. Mano įsitikinimu, ši knyga pilna simbolių, daugiasluoksnė ir neaprėpiama, kaip ir dera pastangoms perteikti gyvenimo pilnatvę. Tenoriu atkreipti dėmesį į kelis Giesmių giesmės elementus.
Kaip rašė pirmaisiais krikščionybės amžiais gyvenęs teologas ir filosofas Origenas, kelias iki Giesmių giesmės yra ilgas. Pirmiausia Dievo tauta turi išsivaduoti iš Egipto nelaisvės ir pereiti Raudonąją jūrą. Po šio nuostabaus Viešpaties stebuklo, saugant savo tautą, jau galima giedoti šlovinimo giesmę. Tačiau iki pilnatvės dar labai toli. Dar reikia pereiti dykumas, atpažinti tiek lauktą Sužadėtinį, kovoti su Jėzaus vėliava, pereiti per Paskutinio Teismo išbandymą. Tik po viso to siela gali sužibėti visu grožiu ir giedoti ne paprastą, bet Giesmių giesmę. Nors ši poema yra tarp Senojo Testamento išminties knygų, tačiau tikroji jos vieta – greta Apreiškimo Jonui, kur dar kartą pasikartoja Viešpaties ir Dievo tautos santuokos vaizdinys. Tik įveikę ilgą tremčių, klajonių, kančių, nuopuolių ir pakilimų kelionę, mes prisipildome meilės giedoti Viešpačiui – ateik, Mylimasai.
Antra, būtent Giesmių giesmėje aiškiausiai atskleidžiamas Dievo planas žmonijai. Per Velyknaktį giedame apie tai, jog didis Viešpats, kuris Adomo ir Ievos nuodėmę perkeitė į Įsikūnijimo dovaną. Mums pažadėtas antrasis Kristaus atėjimas yra ne tiek apyskaitos reikalaujančio šeimininko, teisėjo, kiek Mylimojo sugrįžimas, kuris užbaigia istoriją. Pasaulis nėra sunaikinamas, jis pasiekia pilnatvę.
Giesmių giesmėje yra tik du herojai ir dar būrelis nereikšmingų statistų. Sužadėtinis – pažadėtasis, išsiilgtas, vienintelis paguosti galintis Viešpats. Sužadėtinė – Dievo tauta, Bažnyčia, kita vertus, kiekvienas iš mūsų, įveikęs nuodėmingos baimės ir drungnumo pagundas ir trokštantis gyvenimo, kaip naktinis sargybinis trokšta aušros.
Poema prasideda nuo ilgesio motyvo. Sužadėtinė ištremta ir trokšta Mylimojo, kurio bučiniai ją gali atgaivinti, išgydyti visas žaizdas, atkurti gyvenimo džiaugsmą. Ji jau pažįsta Mylimąjį, yra patyrusi jo meilę ir neabejoja, kad tai yra gyvenimo pilnatvė. Kartu ji pripažįsta savo silpnumą ir prašo, kad Mylimasis ją prie savęs patrauktų savo pėdomis. Mylimųjų santykiui grasina karalius, bandantis suvilioti gausiomis dovanomis.
Sužadėtinė, kaip rašoma Giesmių giesmėje, yra juoda, supraskime, sutepta nuodėmių, bet, nepaisant to, ji graži Mylimajam, jis nė akimirkos nenustoja ją mylėti ir ilgėtis. Jis atvirai išpažįsta Sužadėtinei meilę, jis vilioja ją pasakojimais apie gyvenimo pilnatvę, kantriai laukia, kol Mylimoji grumiasi su savo bailumu, silpnumu, pagundomis. Mylimasis tiki, kad galiausiai Mylimoji pabus iš snaudulio ir jie susitiks.
Sužadėtinio meilė stipresnė už visas kliūtis, ir visa kūrinija ruošiasi džiaugsmingiausiam įvykiui – mylimųjų vestuvėms. Visa kūrinija jaučia meilės svaigulį. Telieka labai nedaug, artinasi kulminacija, tačiau dar ne visos kliūtys įveiktos. Sužadėtinė vėl užsnūsta ir negirdi, kaip Sužadėtinis beldžiasi į duris. Regis, ji buvo įveikusi pagundas, tačiau paskutinę akimirką išsigąsta, bijo prarasti save. Ji kartu ir trokšta atverti jam duris, ir bijo. Sužadėtinis nesiveržia per prievartą, ir tada Mylimoji pajunta didžiulį ilgesį ir sielvartą. Ji atveria duris ir bėga jo ieškoti. Sužadėtinei baisu, jog ji viską sugadino, kartu ji jaučia, jog Mylimasis jos nepaliko, kad jos laukia. Sužadėtinė išpažįsta ir dar vieną tiesą, kad ji pati tik klumpa ir bijo žengti į gyvenimo pilnatvę, tai suteikia jai drąsos prašyti Sužadėtinio pagalbos.
Tada ji atsikelia, išeina ir ieško jo liedama savo sielvartą ir susižavėjimą juo. „Taip, jis iš tūkstančio gražiausias. Be jo negalėčiau gyventi.“ Tuomet ji suvokia, kad jis niekur nepabėgo, bet yra jos širdies gilumoje. Ji nuo šiol žino, kur jį rasti – savo širdies dykumoje, į kurią taip bijojo įžengti.
Dabar jau jie drauge palieka dykumą – tikrąją tuoktuvių vietą – ir keliauja Karalystės link, į meilės svaigulį, liudydami, kad meilė stipresnė už mirtį.
Tai vienas iš Giesmių giesmės perskaitymo būdų. Suprantu, kad gali būti ir kitų, jog nesunku klupti ties erotiniais dialogais. Tačiau, pasak šv. Jono Pauliaus II, krikščionis neturi bijoti kūniškumo ir lytiškumo. Tai yra ne prakeiksmas, našta, bet dovana. Nepamirškime, kad blogis glūdi ne medžiagiškume, bet maište prieš Viešpatį ir kartu save. Mūsų kūniškumas tampa prakeiksmu, kai jis neveda į atsivėrimą kitam, mylintį savęs dovanojimą, kai trokštame ne pilnatvę teikiančio Mylimojo, bet turėjimo iliuzijos.
Verta Apreiškimą Jonui, kuriame plačiausiai aprašomas antrasis Kristaus atėjimas, skaityti kartu su Giesmių giesmės poema. Abi Šventojo Rašto knygos puikiai papildo viena kitą ir leidžia geriau suprasti žodžius, kurie tarsi užantspauduoja visą Šventąjį Raštą – Viešpatie, ateik.
Ateik, nes Tavo atėjimas – tai meilės išsiliejimas istorijoje. Tavo meilė užbaigia istoriją. Ji baigia ne nugarmėdama į katastrofų bedugnę, bet pasiekia pilnatvę Įsikūnijimo slėpinyje. Taip pat, kaip Tu buvai prikeltas, taip pat ir laikų pabaigoje bus iš nuodėmės jungo išlaisvinta visa Dievo kūrinija. Laukiu Tavęs, kaip išgelbėjimo, kaip to, kuris nušluostys kiekvieną ašarą ir nebebus daugiau prispaudimų. Mano kasdienybės negandose, kiekviename suklupime Tavo pažadas sugrįžti man suteikia jėgų keltis ir gaivintis viltimi.
Ateik, nes esame piligrimai, keliaujantys į Pažadėtąją žemę, Naująją Jeruzalę, kuri laikų pabaigoje nusileis į žemę ir bus Dievo tautos ir Mylimojo Jėzaus sutuoktuvių vieta. Tarsi Sužadėtinė Tavęs ieškome ir ilgimės, bet tik Tu gali atbaigti mūsų kelionę, įžengdamas į mūsų gyvenimo dykumas ir čia sunokindamas nuostabius sodus, ištirpdydamas baimę ir paikumą apie Tavo atėjimą galvoti kaip grėsmę.
Ateik, nes esi ta trūkstama nata, be kurios nesusidėlioja gyvenimo džiaugsmo melodija. Ateik į mūsų miglų miglas, į mūsų kančių istorijas, nes esame skirti Tau, o Tu – mums.
Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau – Dangaus karalystė yra jau ir dar ne. Gyvename tarp įsikūnijimo ir antrojo Kristraus atėjimo. Gyvename pasaulyje, kuris yra mums padovanotas, tačiau mes patys nesame iš pasaulio, jis veikiau yra kelias į tikruosius namus. Dėkingai priimkime šį kelią, bet neapsigaukime, kad turime jame apsigyventi. Kiekvienas pats turime sau atsakyti, ką reiškio būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Pokalbiai Mažojoje akademijoje gali padėti. Tikiuosi.
About the Author
