Čia Andrius Navickas ir apibendrinantis įrašas cikle Būti Petro įpėdiniu.
GARSO ĮRAŠAS:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/pabaigapetro
Pradėsiu nuo to, kaip šis ciklas atsirado. Tai visiškai naujas sumanymas ir, neabejoju, kad yra žmonių, kurie galėtų viską padaryti gerokai geriau. Tačiau mane, kai imuosi kokios nors iniciatyvos, vis guodžia Evangelijos žodžiai: Viešptas pasirenka silpnus ir kvailus, kad sugėdytų galingus ir išmintingus.
Soėju, kad yra, kad ir nedaug žmonių, kurie turi supratimą apie popiežių istoriją, nežinau, ar sugebėjau kažką naujo jiems pasakyti. Tačiau žinau, kad didžioji dalis žino apie Bažnyčios istoriją tik stereotipinius dalykus. Vienas mano tikslų buvo paskatinti labiau pasidomėti. Šis ciklas sumanytas labiau kaip klausimas nei atsakymas.
Bažnyčios istorija nėra tik praeities faktų kapinynas. Kai sakome, kad Viešpats yra gyvųjų Dievas, tai reiškia, kad mes, žvelgdami į Jo veikimą istorijoje, tik dar labiau įaugame į Amžinybę.
Šiandien Bažnyčia yra atsidūrus komplikuotoje situacijoje, kuri man primena Vakarų krikščionybės iššūkius Frankų imperijoje. Vakarų civilizacija yra praradusi atmintį ir nepripažįsta savo ištakų. Taip pat yra labai daug formalių krikščionių, kurie šį vardą veikiau paveldėjo, tačiau tai nėra jų egzistencijos pamatas. Tokie žmonės tampa įvairių atskalų taikiniu. Nėra esminio skirtumo, kad skaitlingiausia Viduramžių atskala vadinosi katarai, o dabar – materializmas.
Kalbant apie popiežiaus instituciją.. Pirmiausia susidomėjau šiuolaikiniais popiežiais, tada gilinausi į popiežių istoriją nuo Leono XIII, kurio pontifikatas nutrūko XX amžiaus pradžioje. Leonas XIII – asis mane labai domino, nes man itin svarbus lobynas atrodo Bažnyčios socialinis mokymas.
Jau vėliau susidūriau su informacija apie tamsesnius Bažnyčios istorijos puslapius. Man, užaugusiam ateistinėje sistemoje, kurioje Bažnyčia buvo juodinama, buvo sunku priimti tikras praeities žaizdas ir klaidas. Kalbėjimas apie jas atrodė kaip sovietinės propagandos tęsimas. Gana ilgą laiką galvojau, kad vidinės tamsos pripažinimas yra nepagarba šventai, visuotinei, apaštalinei Bažnyčiai, kurios, kaip pažadėta, pragaro vartai nenugalės. Tada į rankas pakliuvo teologo Liubeko knyga apie Bažnyčią ir jis pradėjo nuo teiginio, kad per visą istoriją realios bažnyčios buvo veikiau gyvenimo parblokštų, sergančių ir, pasaulio akyse, nevykusių žmonių namai, o ne rinktinio elito sambūris. Jis priminė, kad Bažnyčia apibrėžiama, kaip šventa nusidėjėlių bendruomenė.
Taip pat labai padėjo Jono Pauliaus II pastangos ir jo drąsa atsiprašyti už įvairius praeities nusikaltimus. Žinau, kad buvo nemažai tikinčiųjų, kurie tvirtino, kad tokie atsiprašymai žalingi.. Galbūt, jei mes norime, kad Bažnyčia būtų galinga institucija, kovojanti dėl pirmumo su kitomis. Tačiau Bažnyčia yra Kelio bendruomenė, keliaujanti į Naująją Jeruzalę, o ne konkuruiojanti dėl galios su kitomis institucijomis.
Esu parašęs ne vieną knygą, kuriose kėliau klausimą – ką reiškia būti krikščionimi? Kai galėjau atsitraukti nuo įvairių politinių atsakomybių, vėl galėjau pasinerti į Bažnyčios istorijos ir apaštalinės tradicijos studijas. Palaipsniui subrendo noras pasidalinti mintimis tema – Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
Kai pradėjau dėlioti medžiagą, supratau, kad yra daugybė svarbių temų, kurių nesutalpinsiu į ribotą paskaitų skaičių, bet jos svarbios bendram konteksto supratimui. Taip kilo idėja pasiūlyti papildomus ciklus. Žinau, kad neįprasta, Žinau, kad keista. Tačiau net nesistengiu nebūti keistas. Man svarbu, net jei kažką darau netobulai, net jei dar man pačiam lieka daug klausimų, tačiau svarbiausia – išlikti tikram ir sąžiningam. Su Dievu, su savimi, su Jumis.
Taigi – ką reiškia būti Petro įpėdiniu?
Pirmiausia prisiimti didžiulę atsakomybę. Istorinis apaštalas Petras nebuvo nei itin išsilavinęs, nei superherojus. Jis buvo gundomas ir pasidavė gundymui, išsižadėjo mylimo Mokytojo. Tačiau jis turėjo drąsos atgailauti, priimti savo silpnumą ir stoti Viešpaties akivaizdon. Būti Petro įpėdiniu pirmiausia reiškia visame kliautis Dievu, o nebandyti Jį „pavaduoti“ ar Jam nurodinėti.
Savojo silpnumo patirtis padeda priimti kito silpnumą. Petrui patikėti raktai yra vilties, o ne galios simbolis. Petras atrakina, užtaria, rūpinasi.
Turime apie pustrečio šimto Petro įpėdinių. Yra oficialus sąrašas. Jis nėra toks paprastas, nes būta sudėtingų schizmų etapų ir būtina atrasti autentišką sukcesiją, tęstinumą. Pasak Bažnyčios mokymo, kiekvieno Petro įpėdinio paskyrimas, išrinkimas yra Šventosios Dvasios dovana. Žinant, kad būta ne tik šventų, bet ir labai nuodėmingų ar net siaubingai atgrasių popiežių kyla klausimas – kodėl taip yra? Ką Šventoji Dvasia nori per tai pasakyti? Veikiausiai kartais labiau reikia švietinio popieriaus nei tėviškos išminties. Kitas dalykas – nepamirškime, kad ir koks svarbus Bažnyčioje būtų bet kuris vyskupas, tačiau mes sekame Kristų, o ne kurį nors hierarchą.
Krikščionybės lopšis yra Jeruzalė, tačiau jau labai greitai krikščioniškas pasaulis tampa policentrišku. Natūralu, kad iškyla vienybės iššūkis. Dar vienas svarbus iššūkis – kaip autentiškai perteikti apaštalinę tradiciją kitoms kartoms.
Vyskupo tarnystei susiformuoti reikėjo laiko. Taip pat palaipsniui keitėsi ir jos statusas. Nuo kolegialumo prie labiau monarchistinio vaizdinio. Romos vyskupas popiežiumi pradedamas vadinti ketvirtame amžiuje, nuo XI amžiaus tik Romos vyskupas turi tą vardą. Taip pat ilgainiui atsiranda nauji popiežiaus įvardijimas. Grigalius VII teigia, kad popiežius yra Fioevo tarnų tarnas, Inocentas III apie popiežių kalba labiau kaip apie Kristaus vikarą, o ne Petro įpėdinį. Pastarasis įvardijimas labiausiai susijęs su tuo, kad iki tol imperatoriai save vadino Kristaus vikarais ir tai vedė prie sudėtingo santykių aiškinimosi tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžių.
Jei pirmaisiais amžiais būti Petro įpėdiniu reiškė priimti kankinystę per persekiojimus,t ai nuo Konstantino Didžiojo laikų tai keičiasi. Tačiau atsiranda naujas iššūkis – pasauliečiai valdova,, besirūpinantis tvarka savo valdose, pretenduoja tvarkyti ir Bažnyčios reikalus. Nikėjos visuotinis susirinkimas yra sušaukiamas imperatoriaus Konstantino.
Po kurio laiko suformuluojama dviejų kalavijų teorija. Vienas jų dvasinės, o kitas pasaulietinės valdžios simbolis. Bandoma juos atskirti. Tačiau jau Bonifacas VIII griežtai paskelbia, kad popiežius turi abu šiuos kalavijus.
Apskritai galima kalbėti apie Leono Didžiojo, Hrigaliaus Didžiojo, Grigaliaus VII, Inocento III ir Bonifaco VIII popiežystės samprata, kuri popiežius yra absoliutus valdovas. Jos radikali alternatyva – konciliarizmo teroija, kuri tvirtina, kad popiežius svarbus, bet nebūtinas Bažnyčios elementas ir susirinkimas yra svarbiausias galutinių sprendimų priėmėjas.
Kalbant apie popiežiaus instituciją, galima pabrėžti, kad ji formuojasi per kelias įtampas:
- Santykiai su Rytų krikščionybe ir pirmiausia Konstantinopolio patriarchu.
- Santykiai su pasaulietiniais valdovais.
- Problemos Bažnyčios viduje. Didžioji dalis popiežių pripažino, kad vidinė dykuma yra pavojingesnė nei tie iššūkiai, kurie ateina iš išorės.
Popiežiams teko atlikti savo pareigas labai skirtingose aplinkose.
Būti Romos vyskupų krikščionių persekiojimo epochoje reiškė priimti kankinystę. Situacija keičiasi ketvirtame amžiuje. Kai krikščionybė tampa įtakinga jėga, natūralu, kad atsiranda įvairiausių pagundų siekti popiežiaus pareigų ne dėl išskirtinai tikėjimo dalykų. Regime vis dažnesnius ginčus, pasirenkant naują popiežių. Beje, jei pradžioje Petras tiesiog paskiria savo įpėdinį, vėliau prasideda popiežiaus rinkimai. Jų tvarka istorijos bėgyje keičiasi.
Galima kalbėti apie Bažnyčios kovą už tai, kad į popiežiaus rinkimus nebūtų kišamasi iš išorės, tačiau tai pasiekti buvo labai sunku. Net ir tada, kai atsiranda kardinolai rinkikai. Pasaulietinių valdovų įtaka rinkimams taip pat evoliucionuoja, tačiau pasaulietis valdovas paskutinį kartą istorijoje vetavo vieną iš kandidatų į popiežius 1904 metais. Galima sakyti, kad tik XX amžiuje pavyko pasiekti konklavos, popiežiaus rinkimų, autonomiją.
Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokiu iššūkiu ir pokyčiu Bažnyčiai tapo perėjimas nuo Romos imperijos prie genčių Bažnyčios. Genčių valdsovai priima krikštą kartu su visa savo tauta, tačiau tai formalus veiksmas ir iškyla katekizacijos iššūkis. Kitas dalykas – tolstant nuo ankstyvosios Bažnyčios įkarščio, Bažnyčios hierarchijai sunkiau atsispirti galios pagundai. Nuo Grigaliaus Didžiojo iki Tridento susirinkimo -popiežiai nuolat kartoja apie vidinės reformos būtinybę. Simonija, nikolaizmas, celibato nepaisymas, vyskupai ir kunigai apleidę savo pareigas – nuolat apie tai kalbama.
Beje, kai žvelgiame į popiežių paliktus užrašus, labai dažnai skaitome nuogąstavimus, kad Šv. Petro laivas sutręšęs ir skęsta.
Jau X-XI amžiuje matome itin tamsius puslapius popiežiaus institucijos istorijoje. Apskritai galima kalbėti apie keistą bangavimą – po itin galingo popiežiaus ateina nuosmūkis, iš kurio paskui padeda atsitiesti dar vienas didis popiežius.
Skandalingiausias įvykis per visą popiežių istorija, mano įsitikinimu, buvo palaikų teismas, kai buvo ekshumuotas ir teisiamas popiežius Formazas. Slogiausias laikotarpis veikiausiai buvo pornokratijos epocha X amžiuje. Kai popiežiai buvo tapę savo aistrų marionetėmis.
Keisčiausia epocha – Didžioji Vakarų schizma, kai buvo vienu metu net trys popiežiai, iškėlė sunkius klausimus vieism katalikams. Ar tikrai popiežius yra tas vienybės ženklas, kurio taip reikia? Pirmą kartą suformuluojama tezė, kad susirinkimas svarbiau už popiežių.
Didingiausiu Viduramžių popiežiumi įprasta vadinti Inocentą III, kuris pratęsi Grigaliaus VII reformas, tačiau man ryškiausiu šviesuliu išlieka Grigalius Didysis, kaip asmenybė, kuri tiesiog skleidė meilės kvapą.
Kai jau atrodė, kad niekada negrįš pornokratijos laikotarpis, susiduriame su Renesanso popiežiais ir pirmiausia Aleksandru VI, Bordžija, kuris nusipirko popiežystę. Ir vėl susiduriame su situacija, kai, viena vertus, popiežius elgiasi tikrai ne taipo, kaip dera popiežiui, kita vertus, jis labai prisideda prie Amžinojo miesto gražinimo. Meno istorikai jį šlovina, tačiau nemanau, kad tai svarbiausias kriterijus, ar ne?
Reformacijos iššūkis. Žvelgiant į Renesano popiežius, tikrai galima suprsti reformatorius. Nors, tikėtina, kad galima buvo atrasti sutarimą, jei būtų pradėta kalbėtis, tačiau Bažnyčios susirinkimas buvo stumiamas vis tooiau ir tada, kai buvo sukviestas Tridento susirinkimas, nors buvo vilties, kad jis suvienys, tačiau praraja jau buvo tapusi per didelė.
XVIII amžiuje Europa sparčiai keičiasi, deja, Bažnyčia reaguoja pernelyg inertiškai. Pijus VI net vadinamas paskutiniuoju popiežiumi, nes atrodė, kad popiežiaus institucijos autoritetas sudaužytas, o pati Roma žlugusi. Jis daug kenčia, kovoja, bet tai beviltiška kova.
Jo įpėdinis veikia kiek kitaip ir sugeba atstatyti popiežiaus autoritetą. Sunku pervertinti Pijaus VII pastangas, kuriam teko sunki kova su Napoleonu. Tačiau nors Vienos kongresas 1814 metais ir įtvirtinanaują tvarką, kurioje formaliai Bažnyčia gerbiama, tačiau iš tiesų žengiame į labai sudėtingą epochą, kur į popiežių žvelgiama kaip dėdę iš kaimo, kuris gali būti pakviestas prie šventinio stalo, tačiau iš jo šaipomasi ir netikima, kad jis ką nors gali pasakyti išmintingo, nebent pritartų visiems kitiems.
Naujasis išbandymas – nacionaliniai judėjimai. Su jais tenka kovoti per visą XIX amžių. Vatikano I susirinkimas ir popiuežiaus neklystamumo dogma – tai pastanga siekti tvarkos, bent jos regimybės, chaotiškame pasaulyje. Dar viena pastanga – Bažnyčios socialinis mokymas, kurio pradininku vadinamas popiežius Leonas XIII.
Apibendrinant galima teigti, kad nėra vieno popiežystės stiliaus ar kriterijaus, ką reiškia būti geru popiežiumi. Per kiekvieną popiežių Šventoji Dvasia mums sako svarbius dalykus. Nuodėmingas ir atgrasus popiežis gali būti labai svarbus ir reikalingas švitrinis popierius ar postūmis keistis. Itin vertinamas popiežius Inocentas III Ketvitajame Laterano susirinkime prisidėjo prie antisemitizmo bangos, o itin konservatyviu vadinamas Grigalius XVI drąsiai panaikino vergiją, ko nedrįso padaryti kiti.
Celestino V atsistatydinimas labai skiriasi nuo tos situacijos, kuriose apie atsistatydinimą pranešė Benediktas XVI. Tačiau esu įsitikinęs, kad visi popiežiai tarsi natos gali būti sujungti į nuostabią Šventos Dvasios melodiją, kuri gali būti labai svarbi evangelizacijos priemonė.
Dar kartą pakartoju – neturėjau tikslo papasakoti nuoseklią popiežių istoriją nuo Petro iki Leono XIII XIX amžiaus pabaigoje. Žvelgiau į atskirus fragmentus ir bandžiau juos apmąstyti. Tikiu, kad tai gali būti naudinga ne tik kurso Būti pasualyje, bet ne iš pasualio dalyviams. Žinau, kad šis ciklas turi trūkumų, tačiau viliuosi, kad, nepasiant jų, jis kam nors bus svarbus.
Tiek.
About the Author
