Čia Andrius Navickas ir tęsiu ciklą Būti Petro įpėdiniu, kuris yra sumanytas, kaip pagalbinė medžiaga Mažosios akademijos kursui Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Toks šio ciklo statusas sukuria prielaidas dėlioti temas taip, kad jos papildytų, bet nesidubliuotų su tuo, ką kalbu Mažojoje akademijoje.
Šiandien bandysiu aprėpti itin platų laikotarpį nuo dramatiško Bazelio susirinkimo ir išbandymų, kurie kilo popiežiui Eugenijui IV iki Vienos kongreso ir popiežiaus Pijaus VII pontifikato. Taip pat kalbėsiu apie popiežių Aleksandrą VI, kuris tapo Renesanso popiežių simboliu. Deja, prastos reputacijos. Taip pat apie popiežių, kuris amžininku buvo vadinamas paskutiniuoju – Pijų VI -, kuris patyrė daug kančių ir, deja, nedaug ką sugebėjo pasiekti.
GARSO ĮRAŠAS: https://audio.com/andrius-navickas/audio/paskutinispopi
Galvoju ir apie dar vieną įrašą, kuriame pabandysiu apibendrinti šį ciklą. Tačiau tai jau bus kitas įrašas ir kitas kartas.
Taigi Konstancos susirinkimo metu, kuris, primenu, vyko 1414 -1418 metais, atrodė, kad konciliaristai, susirinkimo pirmenybės popiežiaus atžvilgiu šalininkai, laimėjo visiems laikams. Tačiau, kaip netrukus visi įsitikino, popiežiai nebuvo nusiteikę taikstytis su tokiais apribojimais.
1431 m. sušauktas Bazelio susirinkimas, kuris vėliau peraugo į Florencijos susirinkimą tapo paskutiniuoju, kuris sušauktas pagal Konstanco susirinkimo nutarimus ir popiežius vėl susigražino veikimo laisvę. Tačiau Bazelyje popiežiui Eugenijui IV teko atlaikyti labai sudėtingą mūšį ir net atrodė, kad ir vėl susirinkimas šalins popiežių.
Apskritai galima sakyti, kad popiežiai iki Konstanco susirinkimo pozityviai žvelgė į tokius pasitarimus. Jiems tai buvo įrankis įgyvendinti savo idėjas, tačiau Konstancas parodė, kad susirinkimas gali perimti iniciatyvą ir pradėti diktuoti popiežiui. Tai tapo savotiška traumuojančia patirtimi, dėl kurios vėlesni popiežiai vilkino susirinkimą, kuris turėjo reaguoti į Reformacijos iššūkį. Popiežiai paprasčiausiai nebuvo tikri, ar susirinkimas padės spręsti problemas ar pats taps dar viena problema.
Bazelio susirinkimą sušaukė dar popiežius Martynas V. Panašu, kad nemaža dalis vyskupų buvo nusiteikę įtvirtinti nuostatą, kad popiežius privalo patvirtinti visus susirinkimų dokumentus, jei tik susirinkimai vyksta kanoniškai. Martyną pakeitęs popiežius Eugenijus IV griežtai tam prieštaravo. Prasidėjo konfliktas, kuris baigėsi tuo, kad popiežius paskelbė, kad susirinkimas ir visi jo nutarimai neteisėti. Eugenijus pareikalavo baigti susirinkimą, bet didelė dalis jo dalyvių tam nepakluso. Bazelio Susirinkimas nušalino Eugenijų IV kaip eretiką ir išrinko kunigaikštį Amadėjų VIII Savojietį popiežiumi Feliksu V. Atrodė, kad bręsta nauja schizma, bet, laimei, ji buvo labai trumpa.
Popiežiui Eugenijui pavyko pasiekti, kad susirinkimas būtų atnaujintas Fertaros, o vėliau ir Florencijos, miestuose ir čia priimta nemažai svarbių nutarimų, tačiau mūsų temai svarbiausias buvo šis, kuris skelbė:
„Taip pat skelbiame kaip dogmą, kad Apaštalų Sostas ir Romos Pontifikas turi primatą visame pasaulyje ir kad Romos Pontifikas yra palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis bei Kristaus vikaras, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam palaimintojo Petro asmenyje buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus perduota visa galia ganyti, valdyti ir vesti visuotinę Bažnyčią, kaip liudija ir visuotinių susirinkimų darbai bei šventieji kanonai.”
Šioje vietoje svarbu pažvelgti į visą Eugenijaus IV pontifikatą, nes jis prasidėjo nuo to, kad, jau išrinktas, bet dar prieš intronizaciją, jis buvo priverstas pasirašyti pasižadėjimą, kad, be kardinolų kolegijos pritarimo neskirs naujų kardinolų, taip pat nepriims nė vieno svarbaus nutarimo dėl Bažnyčios vidaus tvarkos. Kardinolai taip pat buvo pasišovę kontroliuoti Šventojo Sosto finansus. Eugenijus buvo labai griežtas ir tvirtos valios žmogus. Kai tik jis buvo intronizuotas, jis paskelbė, kad neketina vykdyti neteisėtų sutarimų, kuriuos esą buvo priverstas pasirašyti per prievartą. Tada jis pradėjo ryžtingai mažinti kardinolų privilegijas, ypatinga tas, kurių jie išsireikalavo iš Martyno V.
Apmaudžiausia jo pontifikato nesekmė nebuvo tiesiogiai susijusi su juo. Tai buvo vengrų karaliaus vadovaujamos kariuomenės pralaimėjimas Varnos mūšyje musulmonams. Galima sakyti, kad šiame mūšyje sprendėsi ne tik Konstantinopolio, bet ir Florencijoje pasirašytos unijos tarp Rytų ir Vakarų krikščionių likimas. Jei musulmonai būtų sustabdyti galbūt viskas būtų klostesi kitaip, o dabar Konstantinopolis krito ir ortodoksams unija prarado prasmę.
Yra paskaičiuota, kad Eugenijus IV buvo dvidešimt šeštasis popiežius, kuriame teko bėgti iš Romos. Jis didžiąją pontifikato dalį praleido Florencijoje,t ačiau jam rūpėjo Romos gerovę ir jis daug investavo, kad miestas gražėtų. Jis gerbiamas už tai, kad niekada jam nebuvo būdingas nepotizmas ar simonija, niekas nekaltino jo ir palaidumu. Jis sugebėjo grąžinti popiežiaus pareigybei turėtą statusą. Nors jo didžiausias projektas – Florencijos unija – patyrė nesėkmę, jis prisimenamas, kaip pagarbos vertas pontifikas.
RENESANSO POPIEŽIAI
Praktiškai po jo mirties prasideda Renesanso popiežių epocha. Nors, kalbant apie Romos miesto didybę ir puošnumą, mecenatystę ir ryškiausių kūrėjų galimybę darbuotis popiežių aplinkoje, tai buvo labai svarbus laikotarpis, tačiau tai buvo metas, kai tiesiog suvešėjo antiklerikalizmas ir popiežiai tapo liaudies pašaipų objektu už didžiulę tuštybę, palaidumą ir tai, kad jie visiškai nebuvo panašūs į Kristaus mokinius, neatrodė, kad jie apskritai pripažįsta kieno nors kito autoritetą, bet tik pinigus ir galią.
1492 m., prabėgus ne tiek daug laiko, kai popiežiai vėl susigrąžino savo galias ir nutildė konciliaristus, turime atvejį, kai popiežiaus sostas paprasčiausiai nusiperkamas. Na, formaliai popiežius išrenkamas, tačiau amžininkams nekelia abejonių, kokiais metodais Roderikas Bordžija tapo popiežiumi.
Roderikas gimė netoli Valensijos. Jo mamos brolis tapo popiežiumi Kalikstu III. Tai atvėrė dvidešimt penkerių metų jaunuoliui karjeros galimybes. Nepotizmas, deja, klestėjo. Jaunasis Roderikas tapo kardinolu. Tikrai ne už kokius nors dvasinius nuopelnus. Tiesa, būtų neteisinga sakyti, kad jaunuolis buvo negabus ar neguvaus proto. Jis turėjo gerą galvą, buvo sumanus, ryžtingas ir tikrai galėjo daug prisidėti prie Bažnyčios gerovės, tačiau jam rūpėjo ne tai. Jis nuosekliai kaupė turtą, užimdamas vis svarbesnes bažnytines pareigas.
Kai mirė Inocentas VIII, Roderikui jau buvo šešiasdešim ir jis buvo įsitikinęs, kad atėjo laikas didžiausiam karjeros skrydžiui. Būta rimtų įtarimu, kad jis „padėjo“ Inocentro pontifikatui pasibaigti, nes pastarasis labai keistai apsirgo ir paskutiniu laikotarpiu buvo gyvas tik moters pienu.
Tiesa, konklavoje laukė labai stiprūs konkurentai ir Bordžijai teko ryžtingai veikti. Teigiama, kad jis per šią konklavą pardavė didžiąją dalį visų savo valdų, nes reikėjo pinigų papirkti kardinolus. Jis buvo pasiruošęs sumokėti bet kam ir bet kiek. Tai nereiškia, kad jo pagrindinis konkurentas kovėsi vien sąžiningomis priemonėmis, tačiau Bordžija, kuris jau trisdešimt penkis metus buvo kardinolu ir per tą laiką sugebėjo sukrauti ne tik didelį turtą, bet ir pažinčių ratą, be to buvo tikrai gilaus proto ir geras strategas, nugalėjo konkurentą.
Jis tapo popiežiumi Aleksandru VI. Pasiekė savo tikslo ir buvo pasiryžęs kompensuoti visas investicijas. Pasakojma, kad jis surengė tokią intronizaciją, kurios Roma niekada nebuvo mačiusi. Jis viskuo norėjo pademonstruoti, kad tapo galingiausiu žmogumi pasauliu.
Tiesiog legenda tapo jo sumanytas pasipelnymo šaltinis – per savo pontifikatą jis paskyrė keturiasdešimt tris kardinolus ir kiekvienas paskyrimas buvo kuo nors jam pačiam naudingas. Jis dalino kardinolų pareigas įtakingų politinių valdovų giminaičiams arba tiems, kurie galėjo jam dosniai sumokėti. Jo paties sūnus tapo kardinolu, būdamas tik aštuoniolikos.
Galima sarkastiškai pajuokauti, kad būtent šis popiežius puikiai rūpinosi šeimos vertybėmis. Jis ne tik pripažino šešis oficialus savo vaikus, nors, kaip buvo sakoma, tai tik nedidelė dalis visų jo palikuonių, tačiau ir darė viską, kad jo vaikai ir vaikaičiai gyventų pertekliuje.
Aleksandras VI tvirtai įtikėjo popiežiaus Grigaliaus VII paskelbta nuostata, kad žmogus, tapęs popiežiumi, būtinai tampa šventuoju. Popiežius yra Dievo išrinktasis, kuriam galima viskas, nes jis yra popiežius. Aleksandras nepaisė kitos Grigaliaus ištarmės, kad popiežius yra Dievo tarnų tarnas. Ne tam Bordžija tiek investavo ir stengėsi, kad kam nors tarnautų. Jis turėjo visą haremą sugulovių, rengė orgijas popiežiaus rūmuose, kad kažkam tarnautų. Jo pozicija labai priminė Romėnų pilietinės religijos nuostatas – svarbiausi pataikauti dievams išoriškai ir jie tada mus maloningi, galėsi ką nori daryti ir mėgautis gyvenimu.
1503 m. Aleksandras mirė keistomis aplinkybėmis, tarsi nuo karštinės, bet būta gandų, kad buvo nunuodytas. Nors vėlesni istorikai tvirtina, kad šio popiežiaus paveikslas buvo kritikų sutirštintas ir demonizuotas, tačiau vis vien jį galima vadinti vienu skandalingiausių popiežių. Beje, būtent jis privertė pasirašyti tarpusavio sutartį Ispanijos ir Portugalijos monarchus. Šioje sutartyje buvo sutarta, kaip bus pasidalintos atrastos naujos žemės, Popiežiui Aleksandrui VI net nekilomintis, kad kas nors kitas gali skirstyti pasaulį į įtakos zonas.
Kai Aleksandras VI mirė Martynui Liuteriui jau buvo dvidešimt. Tuo metu jis studijavo Erfurto universitete, kuris buvo tolėliau nuo Romos. Tačiau, žvelgiant į tokius popiežius, kaip Aleksandras VI, ar keista, kad Liuteris Bažnyčią pavadino ne Motina ar Mokmytoja, bet Kekše. Tačiau Reformacijos kilimas ir Bažnyčios reakcija į tai yra atskira tema, kuri lieka anapus šio ciklo.
BAŽNYČIA IR PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA
Dabar gi siūlau persikelti kiek į priekį – į XVIII amžių, kai Europa jau buvo pasidalinusi į katalikus ir protestantus, tačiau Prancūzija dar buvo svarbiausias Bažnyčios bastionas.
Istorikas Čadvikas tvirtina, kad XVIII amžiuje Europoje šimtui žmonių teko vienas kunigas, neskaičiuojant vienuolių. Jei skaičiuotume ir juos, tai tada galima būtų kalbėti, kad kas šešiasdešimtas europietis buvo kunigas arba dvasininkas. Visuotinai buvo pripažįstama, kad kunigų yra per daug. Tiesa, ano meto vyskupai būtų pridurę, kad labai trūksta tikrai gerų kunigų. Beje, kai kurios valstybės bandė riboti kunigų skaičių. Nepasiant to būta parapijų be kunigų. Deja, vyskupai nerasdavo tinkamo kandidato.
Jau pasakojau ne apie vieną popiežių, kuriam teko atlaikyti sunkius išbandymus, patirti smurtą. Tikiuosi, kad paskutinis popiežius, kuris buvo pagrobtas iš Romos, kuriam teko kęsti didžiulius išbandymus, kurie susiję ne su kokia liga, bet su priešiška pasaulietine valdžia, buvo popiežius Pijus VI, kuris net amžininku buvo vadinamas paskutiniuoju popiežimu.
Džiovanis ar Jonas Brasči gimė 1717 metų pabaigoje Italijoje. Iš tėvų paveldėjo grafo titulą. Studijavo teisę, paskui tęsė mokslus Feraroje, tapo asmeniniu popiežiaus legato sekretoriumi. Paskui atkreipė Benedikto XIV dėmesį, kuris padarė jį vienu iš savo sekretorių. 1758 m., būdamas 41-erių, tapo dvasininku. 1766 m. Klemensas XIII paskyrė jį popiežiaus iždininku. 1773 m. Brasči tapo kardinolu ir tarsi natūraliai tapo Klemenso XIV įpėdiniu. Nors šiaip jau buvo aplinkinių mėgiamas popiežius, tačiau turėjo savo silpną vietą – giminaičių skyrimas į svarbias bažnytines pareigas.
Beje, Lietuvoje ir Lenkijoje šis popiežius neturėjo geros šlovės, nes pasmerkė Tado Kosčiuškos sukilimą, palaikė Rusijos carą. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad JAV Nepriklausomybės karas ir maištingi judėjimai Europoje to meto monarchus ir popiežių neramino labiau, nei carinės Rusijos veiksmai. Nors Rusija buvo nekatalikiška, čia vyravo griežto centralizmo ir absoliučios monarchijos dvasia, kuri imponavo popiežiui.
Vienas svarbiausių popiežiaus Pijaus galvos skausmų buvo tai, kad Austrijos- Vengrijos imperatorius Juozapas II nusprendė savo imperijos uždaryti net trečdalį vienuolynų ir pats parinkti vyskupus. Tiesa sakant, XVIII ir XIX amžiuoje vis ryškėja monarchų įtarumas katalikiškoms institucijoms. Monarchai, net ir formaliai katalikiškų valstybių, trokšta visiškai kontroliuoti savo pavaldinius, o katalikiškos institucijos paklūsta Romai ir čia atsiranda konfliktas. Kažkada Anglija, sukūrusi nacionalinę Bažnyčia pasistengė imtis griežtu priemonių visiškai apriboti popiežiaus įtaką per katalikiškas institucijas, įtampa tarp popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus tvyrojo jau ne vieną amžių ir ją derėtų turėti omenyje, keliant klausimą, kodėl Revoliucija taip greitai vienu iš taikinių pasirinko Bažnyčią. XIX amžiuje Bismarkas imsis kulturkampf, o XVIII amžiuje kontrolę bandė perimti Juozapas II.
Popiežius ėmėsi drąsaus žingsnio ir nusprendė keliauti į Vieną ir taip susigrąžinti savo autoritetą Austrijos-Vengrijos imperijoje. Imperatorius jį sutiko labai pagarbiai, tačiau tai buvo išorinis mandagumas, nes popiežius sužinojo tvirtą atsakymą, kad antikatalikiškos reformos bus tęsiamos. Popiežius tiek rūpinosi kaktomuša su imperatoriumi Juozapu, kad „pražiopsojo“ įvykius Prancūzijoje.
Popiežius ir kurija nepriėmė žinių apie Revoliuciją Prancūzijoje labai rimtai, nes buvo įsitikinę, kad tai prancūzų vidaus reikalas, Romoje net buvo manoma, kad Prancūzijos neramumai gali turėti gerų padarinių , nes Prancūzijos karalius buvo galikanizmo šalininkas, o tai yra ne kas kita, kaip pastanga kurti nacionalinę Bažnyčią Prancūzijoje ar kitaip apriboti popiežiasu valdžią.
Prancūzija buvo turtinga, bet ne valdžia, nes aristokratai aršiai gynė savo privilegijas ir turtus. Būtent fiskalinė krizė privertė Liudviką XVI sutikti, kad būtų sušaukti Generaliniai luomai. Jie pradėjo veiklą 1789 m. geužės 5 d. Versalyje. Aristokratai ir hierarchai įpylė alyvos į ugnį, paskelbdami, kad kiekvienas luomas turi rinktis atskirai ir turi vieną balsą. Trečiasis luomas buvo gerokai skaitlingesnis už pirmus du. Tad buvo paskelbta apie Nacionalinės Asamblėjos sušaukimą. Buvo šturmuota Bastilija,
Popiežius kurį laiką ir toliau nereagavo, nes nenorėjo, kad dar labiau viskas komplikuotųsi.. Nepamirškime, kad Prancūzija sudarė trečdalį viso pasaulio katalikų.
Prieš pradedant Nacionalinę Asamblėja vyko Šventosios Mišios, kuriose melstasi už jos sėkmę. Nemaža dalis Prancūzijos katalikų ir dvasininkų Revoliucijos pradžioje buvo permainų pusėje. Tačiau netrukus antibažnytinės nuotaikos paėmė viršų. Asamblėja nusprendė nacionalizuoti didelę dalį Bažnyčios žemės, Tam pritarė 568 Nacionalinės asamblėjos nariai ir motyvai daugiausia buvo finansiniais, o ne ideologiniai.
Tačiau ryškiausias smūgis buvo Civilinė dvasininkų konstitucija. Ji reikalavo, kad dvasininkai, įskaitant ir vyskupus, prisiektų ištikimybę Prancūzijai. Situacija priminė ta, su kuria krikščionys susidūrė Romos imperijoe pirmaisiais amžiais. Tada krikščionys laikėsi nuostatos, kad reikia melstis už imperatorių, bet ne imperatoriu. Dabar vėl iškilo panaši dilema. 127 vyskupai atsistatydino, atsisakę paklusti valstybės primestoms taisyklėms. Prancūzijos dvasininkija suskilo į dvi dalis. Tada popiežius pagaliau pratrūko ir enciklikoje pasmerkė Civilinę dvasininkų konstituciją ir pilietinę priesaiką. Revoliucijos ir ir Romos priešprieša tapo vieša. 1791 m. buvo nutraukti diplomatiniai santykiai.
Per Prancūzijos revoliuciją iš šalies pabėgo, įvairiais duomenimis, trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių dvasininkų. Tiesa, į Popiežiaus valstybės teritoriją persikėlė tik kokie penki tūkstančiais, nes čia neatrodė saugi priebėga nuo prancūzų valdžios. Beje, daug katalikų pabėgėlių priglaudė Anglija, kuri anuomet tapo labai netikėtai malonus atradimas, nes šiaip jau nuo Anglikonų bažnyčios atsiradimo laikų požiūris į katalikus buvo įtarus.
Popiežius rūpinosi pabėgėliais, sveikata jo prastėjo, kaip ir prastėjo situacija. 1798 m. prancūzai užpuolė Romą ir buvo paskelbta Romos respublika. Pijus VI suimtas ir ištremtas į Sieną. Išliko pasakojimai apie kančias, kurias serganits popiežius patyrė šios kelionės metu. Napoleonas norėjo parodyti, kas yra tikrasis pasaulio valdovas. Net ir po popiežiaus mirties Valanso pilyje, jis nebuvo paliktas ramybėje. Kūnas buvo balzamuotas, bet nepalaidotas, nes Napoleonas buvo pasišovęs būtinai palaidoti pontifiką Prancūzijoje, tuo pademonstruodamas savo galias. Pasinaudoję tuo, kad Napoleono dėmesys nukrypo į kitas temas, kardinolai parsivežė popiežiaus Pijaus VI kūną į Romą ir čia palaidojo.
Minėjau, kad Prancūzija buvo užėmusi Romą, tačiau okupacija nebuvo ilga. Napoleonas visą dėmesį sutelkė Egipto ekspedicijai, o romiečiai sukilo iš išvarė okupantus. Tačiau netrukus juos pakeitė Neapolio kunigaikščio pajėgos ir kardinolai nusprendė, kad nėra saugu naują popiežių rinkti Romoje.
Konklava buvo perkelta į šv. Jurgio vienuolyną Venecijoje, kur kardinolai elektoriai tikėjosi išvengti siaučiančių politinių vėtrų. Svarbu buvo ir tai, kad Austrijos- Vengrijos imperatorius Juozapas II sutiko ne tik suteikti vietą konklavai, bet ir padengti didžiąją dalį jos išlaidų. Taip pat finansiškai prisidėjo ir Ispanijos karalius. Tai buvo svarbu, nes Šventasis Sostas buvo tikrame „dugne.“ Romoje šeimininkavo svetimi, buvęs popiežius buvo pagrobtas ir praktiškai nukankintas, Prancūzija, kaip svarbiausia Bažnyčios atrama, nusisuko, o iždas buvo tuščias.
1800 m. kovo 15 dieną benediktinas kardinolas Gregory Barnabas Chiarmonti sutiko priimti popiežiaus pareigas ir, norėdamas išreikšti pagarbą savo pirmtakui, pasirinko Pijaus VII vardą. Tokia žinia įsiutino imperatorių Juozapą II. Jis patyrė didžiules išlaidas ir gao popiežių, kuris tęs buvusio popiežiaus politiką, taip pat ir kaktomušos su imperatoriumi. Buvo paskelbta, kad naujasis popiežius negali būti intronizuotas Šv. Morkaus bazilikoje. Iškiomės vyko kuklioje vienuolyno bažnyčioje. Taip pat austrai nesutiko, kad popiežius keliauti į Romą per Popiežiaus valstybę. Popiežius buvo priverstas didžiąja kelionės dalį praleisti jūroje, o teko plaukti labai prastu laivu.
Tačiau liepos pradžioje popiežius Pijus VII pagaliau pasirodė Romoje. Tuo metu Napoleono pergalė prieš austrus prie Marengo pakeitė jėgų balansą Europoje. Tai buvo labai svarbus mūšis, kuriame austrai labai pasitikėjo savimi ir jau net buvo pranešę Vienai apie pergalę, kai netikėtai prancūzai kontratakavo i r sutriuškino austrus. Popiežius tapo gerokai mažiau priklausomas nuo austrų, tačiau dabar susidūrė su nauja grėsme – Napoleonu.
Napoleonas valdė 1799-1814 m. Pirmoji popiežiaus pontifikato dalis buvo tiesiog paglemžta kovos su Napoleonu.
XVIII a. pabaigoje blogi dalykai tapo tragiškais.
Tačiau pirmiausia apie paties popiežiaus asmenybę. Barnabas Chiaramonti gimė 1742 m. netoli Bolonijos. Berniuko senelis buvo žymus mokslininkas ir Galilėjaus draugas. Tėvo neteko būdamas 8 metų. Kai jam tebuvo dvylika metų jis buvo patikėtas auklėti benediktinams. Mama pati vėliau pasitraukė pas karmelites ir ten buvo 15 metų iki pat savo mirties. Po kurio laiko berniukui buvo leista tapti vienuoliu vardu Grigalius. Vėliau buvo išsiųstas į Romą studijuoti teologijos. 1783 m. tapo Tivolio vyskupu. Dar po dviejų metų tapo Imolos vyskupu ir kardinolu.
Konklava prasidėjo 1799 m. gruodžio 1 dieną. Į ją spėjo atvažiuoti 34 iš. 36 teisę turėjusių kardinolų. Austrų kardinolas Hertzanas atvyko tik po dvylikos dienų. Jis atvyko su misija – užtikrinti, kad naujuoju popiežiumi taptų kardinolas Mattei.
Nuo konklavos pradžios favoritu tapo kardinolas Bellisomi, popiežiaus Pijaus VI sūnėnas. Jo kandidatūrą rėmė ir kardinolas Chiaramonti. Tačiau Hertzanas formavo koaliciją už kardinolą Mattei. Praėjo pustrečio mėnesio, tačiau situacija nesidarė aiškesnė. Kardinolas Braschi, kuris buvo vienas iš lyderių ir Bellisomi rėmėjų, teigė, kad veikiau mirs, bet nebalsuos už kardinolą Mattei. Tam tikru postūmiu tapo tai, kad Ispanijos karalius paskelbė, kad vetuoja Austrijos imperatoriaus kandidatą. Kardinolo Mattei nenorėjo ir Napoleonas. Jis paspaudė Ispanijos karalių veikti. Chiaramonti buvo kompromisinis kandidatas. Jį reikėjo įtikinėti. Pasakojama, kad jis itin abejingai priėmė savo paskyrimą popiežiumi. Veikiausiai ir todėl, kad suprato, koks sudėtingas darbas jo laukia.
Galima sakyti, kad Napoleonas ir Pijus VII nuolat derino įvairius konkordato variantus. Tai buvo tikras diplomatinis karas. 1801 m Napoleonas privertė popiežių pasirašyti konkordatą. Tiesa, popiežiui ir jo valstybės sekretoriui Konsalvi pavyko pasiekti švelnesnio teksto. Pavyzdžiui, konkordate buvo kelbiama, kad katalikybė yra daugumos prancūzų religija, taičau ji nebuvo įvardinta, kaip valstybinė religija. Popiežius turėjo teisę šalinti vyskupus, tačiau jų skyrimo teisė liko Prancūzijos valdžiai. Valstybė apmoka bažnytines išlaidas, tačiau dvasininkai duota ištikimybės priesaiką valstybei. Bažnyčia atsisakė bet kokiį pretenzijų į turtą, kuris nacionalizuotas per Revoliuciją.
Labais sunkiu ir svarbiu išbandymu tapo Napoleono karūnacija. Popiežius sprendė dilemą – ar vykti? Jis nusprendė keliauti 1804 m. ir išvyko su šešiais kardinolais ir palyda. Romoje jis paliko valstybės sekretorių Consalvi. Napoleonas darė viską, kad parodytų savo pranašumą prieš popiežių. Jis net pakeitė karūnacijos eigą, pats uždėjo sau karūną ir Žozefinai. Tiesa, popiežius suebėjo parodyti tvirtumą – kai sužinojo, kad Žozefina ir Napoleonas nėra priėmė bažnytinės santuokos sakramento, pareikalavo, kad jie tai padarytų prieš karūnaciją. Napoleoną taip pat labai erzino, kad paryžiečiai ypatingai entuziastingai sutiko popiežių. Tai turėjo būti Napoleono pergalė, bet iš tiesų buvo didelis popiežiaus laimėjimas.
Napoleonas norėjo, kad popiežius liktų Prancūzijoje, tačiau Pijus VII grįžo į Romą, ne juokais supykdydamas imperatorių. Pastarasis buvo įsitikinęs, kad yra popiežiaus bosas. Nieko keisto, kad netrukus Prancūzijos kariuomenė vėl užėmė Romą. Popiežiaus valstybė buvo prijungta pire prancūzijos, o Romas paskelbta laisvuoju miesgtu. Popiežius drąsiai pasmerkė apaštalo Petro aplikimo grobstymą. Pasipiktinė prancūzai išvežė popiežių įkalinti į Savoną, o paskui į Fonteblo. Čia jam buvo daromas didžiulis spaudimas, o galiausiai Napoleonas primetė jam dar viena konkkordatą. Sergantis popiežius pasirašė juodraštį, tačiau, kai Napoleonas pradėjo viešai skelbti, kad susitarė su popiežiumi, pastarasis tvirtino, kad parašas išgautas prievarta. Pasak konkordato Romos karaliumi tapo Napoleono sūnus,
Napoleono didybė žlugo.
1814 m. lapkričio 1 dieną prasideda Vienos kongresas. Jame dalyvauja ir Šventojo Sosto atstovas kardinolas Consalvi.
Pijus VII nusprendė atgaivinti Jėzaus draugiją. Popiežiui tuo metu buvo 72 metai ir jį Europoje labai gerbė. Šventasis Sostas susigražino autoritetą. Jis mirė 1823 m.
Vienos kongreso galima buvo vėl kalbėti apie Bažnyčios atsigavimo ženklus. Tačiau pasaulis jau buvo visiškai kitas, nei prieš Revoliuciją. Bažnyčios hierarchija buvo gerokai mažesnė ir visai kita. Daug labiau gerbė popiežiaus autoritetą.
Revoliucija nacionalizmą pavertė vyraujančia XIX amžiaus jėga. Labai greitai visuomenė pasidalino į dvi nesutariančias grupes: liberalai ir antiliberalai. Nors Bažnyčioje buvo tam tikras – nedidelis, bet svarbus segmentas, kuris palaikė liberalus, tačiau Bažnyčia visumoje buvo antiliberalizmo pusėje.
Vienos kongresas restauravo monarchiją Prancūzijoje Liudviko XVIII asmenyje. Jis buvo Liudviko XVI brolis. Naujasis karalius valdė, kaip konstitucinis monarchas. Jis mirė 1824 m. Sostą perėmė Karolis, kuris buvo pernelyg autokratiškas ir po 6 metų buvo nuverstas
Jis mirė 1823 m, jau būdamas labai silpnas, nes susilaužė klubą, jis išgyveno tragediją – Šv. Petro bazilikos gaisrą.
Bažnyčia per XVIII amžių neteko labai didžiulio kiekio kunigų, vienuolių, nuosavybės. Kita vertus, jai pavyko išgyventi Prancūzijos revoliuciją ir išlikti formaliai pagarboje. Popiežius Pijus VII pelnė didžiulę pagarbą ir autoritetą.
Tačiau, kad ir ką Vienos kongresas sakytų apie Bažnyčią ir apie popiežių, nepaisant mandagių kalbų už jų buvo nauja tikrovė. Senoji tvarka žlugo. Baigėsi epocha, kai buvo ginčijamasi, kokia Bažnyčia turi būti, tačiau patys krikščioniški visuomenės pamatai nekėlė niekam abejonių. Tačiau jau per Prancūzijos revoliucija buvo išsakyta mintis, kad pasaulį reikia išvaduoti iš krikščionybės. XIX amžiuje požiūris į krikščionybę, kaip į reliktą, kurio vietą muziejuje. Tik stiprėįo. Nenuostabu, kad Grigalius ir pIjus stipriai reagavo į tokį požiūrį.
Prasidėjo naujas Keio bendrijos kelionės etapas. Nors formaliai Europa dar buvo krikščionių dominuojuamos visuomenės, tačiau vis labiau pradeda vyrauti kultūrinė, o ne egzistencinė katalikybė. Šioje vietoje baigiu šį ciklą, dar bus vienas įrašas, kjuriame bandysiu apibendrinti, aks pasakyta cikle. Šiandien norėjau pažvelgti į kelis fragmentius didelio istorinio etapo nuo Bazelio susirinkimo XV amžiuje iki Viuenos kongreso XIX-ame. Atkreipiau dėmesį į keturis labai skirtingus popiežius. Per visus juos Šventoji Dvasia norėjo mums kažką pasakyti. Problema ta, kad mes esame tapę prasti klausytojai.
Tad ir šį įrašą noriu baigti trumpa improvizuota malda:
Viešpatie, Tu esi alfa ir omega, tu esi laiko viešpats, tu esi visada su mumis kelyje, suteik mums nuolankumo, kantrybės ir išminties klsuytis Tavo balso per kūrinius, per istoriją, per kiekvieną Šv. Petro įpėdinį, kurį Šventoji Dvais mums dovanoja. Kad mes niekada su Tavimi neprasilenktume ir visi kartu keliautume į Tavo pažadėtąją pilnatvę.
About the Author
