Tęsiame Dvylikos žingsnių programos, pagal kurią sveiksta dauguma priklausomų asmenų, pristatymą.
6-as žingsnis
Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.
Pripažinus Dievui, sau ir kitiems žmonėms visą teisybę apie savo paklydimus, išryškėja akivaizdūs būdo trūkumai. Jau nebegaliu, kaip lig šiol, kaltinti aplinkinių ar aplinkos dėl savo vartojimo, neadekvačių reakcijų, neblaivių sprendimų, pasirinkto vienišumo ar pan. Jeigu iki šiol maniau: „jei aplinkiniai būtų normalūs, aš tikrai negerčiau, nevartočiau, nemeluočiau, neisterikuočiau, neslėpčiau ir nesislėpčiau“, – tai pirmųjų žingsnių pažadintas esu kviečiamas prisiimti atsakomybę už savo žodžius, reakcijas, pasirinkimus, gyvenimą. Patyręs, tikėdamas ir pasitikėdamas besąlygiška Dievo meile, galiu įsivardinti savo būdo trūkumus, žinodamas, kad dėl to nesu mažiau gerbtinas ir mylėtinas, mažiau žmogus. Dievas viską žino, net tai, ką sunkiai sau pripažįstu, ir šitai Jam – ne kliūtis mane mylėti. Šios meilės padrąsintas, Dievo ir žmonių padedamas, atpažįstu ir įsivardinu būdo trūkumus, užuot juos slėpęs ar teisinęs. Ir degu Dievui žalią šviesą – sutinku su Jo vedimu, Jo gydančiu veikimu mano patiriamoje realybėje.
Turbūt atsimename, kaip nuolankiai Naujojo Testamento puslapiuose Jėzus sergančiųjų klausia: „Ar nori pasveikti? Ką nori, kad tau padaryčiau?“ (žr. Jn 5, 2–9; Mk 10, 46–52) Šiame žingsnyje išgirstu panašiai skambantį klausimą: „Ar nori, ar leidi man tave gydyti, išlaisvinti?“ Juk kartais esam prisirišę prie liguistų nuostatų, išankstinių nuomonių, destruktyvių reagavimo būdų. Kartais savo ligas branginame manydami, kad jos mus užpildo, daro ypatingus. Kartais užgyventos, susiformavusios problemos sustiprina savosios tapatybės pajautimą, leidžia patirti atjautą, galiausiai – pačiam savęs gailėtis. Savo būdo trūkumuose galime įstrigti it kokiam kalėjime, kurio suvaržymai atrodo lengviau priimami nei laisvės dovanojama atsakomybė. Grėsmė, kurią mus kelia galima permaina ir su ja susijusi atsakomybė, kartais atrodo per didelė. Pagaliau, kartais baiminamės, kad jeigu sieksim ir tikėsimės išlaisvinimo, išgydymo, bet to taip greit nesulauksim, gali sustiprėti slogūs jausmai, kurių, dėl tų pačių būdo trūkumų, ir taip esame kupini.
Dievas neprievartaudamas laukia mūsų leidimo veikti, mūsų sutikimo. Nesididžiuoti būdo trūkumais, bet ir savęs dėl jų nebausti, – pasiryžti gyventi žinant, kad turiu tam tikrų savitumų, polinkį hiperbolizuoti, savęs gailėtis, pervertinti grėsmes ar nuvertinti save ir kitus. Kai įsivardinu ir žinau tuos trūkumus, galiu į juos atsižvelgdamas adekvačiau gyventi šiandien. Jie neišgaruos it ryto rasa, veikiau juos reiks sunešioti kaip geležines kurpaites. Dievas veikia realybėje, iš kurios turiu polinkį pabėgti.
Daugelis yra girdėję bažnytinį anekdotą apie dvi vienuoles. Viena jų, nekantrumą ir kategoriškumą įsivardinusi kaip būdo trūkumus, kantriai meldė Dievo tai pašalinti ir netrukus sulaukė ją supykdžiusio vyresniųjų sprendimo: į vienuolinius namus buvo atkelta labiausiai jos nemėgstama sesutė, kurios buvimas po vienu stogu tik dar labiau apnuogino varginančius pirmosios būdo trūkumus. Bet būtent taip ir ugdoma kantrybė, pakantumas, taip ir tirpdomas kategoriškumas. Panašiai ir šiame žingsnyje: sutinku, kad Dievas darytų ką tik nori, visa, ko reikia, kad diltų varginantys, bendravimą ir santykius apsunkinantys būdo trūkumai ir ugdytųsi dorybės, nauji sveikesnio bendravimo įgūdžiai. Išbūti realybėje, kuri ne visuomet patogi, iš jos nepabėgant.
Dažnai prisimenu keistoką maldą, kurios išmokė mane – visą randuotą, prisidirbusį ir beviltišką – priglaudęs vienuolis. Jis pats taip darė ir mane drąsino suspaudimuose ar kitose situacijose, kuriose, regis, viskas vyksta priešingai nei norėčiau, visose situacijose, kur skauda, kartoti: „taip man ir reikia“. Kartą, kai nerimas neleido užmigti, išėjau pasivaikščioti žvyrkeliu ir pravėdinti galvą. Paėmęs rožinį, sukalbėjęs Tikėjimo išpažinimą (pripažinęs, kad yra Aukštesnė už mane Jėga) ir „Tėve mūsų“ maldą (išpažinęs, kad Dievui rūpiu, kad Jam ne tas pats, kaip aš gyvenu), ties mažaisiais karoliukais ėmiau kartoti: „taip man ir reikia“. Pradžioje jutau savęs smerkimą ir pyktį, kurį vėliau keitė abejonė – o gal tikrai, gal tikrai tai, kas vyksta, yra būtent tai, ko reikia, kad neišprotėčiau, kad nepražūčiau, kad būčiau išgelbėtas. Ta abejonė leido giliau kvėpuoti ir ramiau miegoti. Žvelgdamas į aną laiką matau, kad išties – viso to net labai reikėjo man, dėl manęs. Tad ir šiandienos sunkumuose tariu: „man reikia, taip man ir reikia“.
About the Author
