BŪTI PASAULYJE, BET NE IŠ PASAULIO:BAŽNYČIOS GIMIMAS

Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/baznyciosgimimas-1

Gimusi laike, bet Amžinybei

Po įvadinių įžvalgų noriu žengti į pirmą paskaitą, kurią pavadinau Bažnyčios gimimas. Ji gimsta konkrečiu laiku, specifinėmis aplinkybėmis. Gimsta laike, bet skirta Amžinybei.

Laikiškumas yra ne prakeiksmas, bet dovana. Nes tik per laikiškumą galime įaugti į Amžinybę. Kita vertus, tai yra išbandymas, nes labai lengva išsibarstyti laike ir prarasti save.

 Kai tikėjimo tėvu vadinamas Abramas buvo pakviestas  į kelionę, kupiną išbandymų, jį stiprino Dievo užtikrinimas, kad keliauja jis ne į pražūtį, bet į Pažadėtąją žemę. Kelionės metu pasikeitė jo tapatybė ir vardas – jis tapo Abraomu, susidūrė su ypatingais išbandymais, tačiau tapo Tikėjimo tėvu ir, beje, jį tokiu vadina net tris religinės tradicijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visos jos teisėtai vadinamos Abraomo religijomis.

Daug kuo panaši ir Bažnyčios kelionė. Ji prasideda labai konkrečiu įvykiu – Sekminėmis ir jos tikslas – santuoka su Išganytoju laikų pabaigoje Naujojoje Jeruzalėje. Bažnyčia tai keliaujanti Dievo suburta tikinčiųjų bendruomenė, gavusi pažadą, kad jokie pragaro vartai jos nenugalės. Nepaisant to, kad Bažnyčios kelyje matome daug labai išbandymų ir krizių, tiek išorinių, teik vidinių.

Atsigręžti į laikotarpį, kai gimė ir pirmuosius žingsnius žengė Bažnyčia, nėra vien erudicijos raumenų auginimas. Gyvename pamėklių epochoje, kurioje, deja, daug iliuzijų, iškreiptų įsitikinimų, tikėjimo, religijos srityje. Net neabejoju, kad didžioji dalis pirmųjų Kristaus sekėjų klausimų, diskusijų šiandien mums atrodo naivūs, keisti. Net ne todėl, kad būtume išstudijavę Bažnyčios susirinkimų nutarimus, būtume skyrę laiko įdėmiai Bažnyčios tėvų darbų analizei. Paprasčiausiai Bažnyčios mokymo  augimo, sklaidos supratimas mums neatrodo tai, dėl ko verta stengtis. Tai, kas šiandien yra įprasta katekizacija, tai tam tikros aibės taisyklių ir teiginių įsisavinimas.  Šiuo aspektu mes labai skiriamės nuo pirmųjų Kristaus sekėjų kartų.

Suprantu, kad labai skiriasi pats istorinis, socialinis, kultūrinis kontekstas. Kiekviena karta turi savo iššūkius ir savuosius šventumo receptus. Kita vertus, ar daugeliui iš mūsų neatrodo, kad esame patekę į tam tikrą rūką, kuriame sudėtinga priimti išmintingus sprendimus, kuriame neretai pradeda trūkti vilties, tikėjimo ir meilės? Tokiose situacijoje labai svarbu pasistengti pažvelgti į save iš šalies. Vienas iš būdų – pažvelgti, kaip buvo suprantamas sekimas  Kristumi prieš du tūkstančius metų? Kaip keitėsi krikščionys ir Bažnyčia skirtingose istorijos epochose?

Bažnyčios misija

Atsigręžti atgal, į ištakas, svarbu ir dėl to, kad esminė Bažnyčios misija –  išsaugoti ir perduoti tą apaštalinę tradiciją, kuri susiformavo prieš du tūkstančius metų. Būti Bažnyčia – tai gyventi šioje tradicijoje. Natūralu kelti klausimą – ar tikrai mes išliekame šioje Tradicijoje? Ką reiškia būti Tradicijos dalimi? Ką reiškia Tradicijos puoselėjimas? Ir šie klausimai tikrai kyla ne iš piktos valios ar  gudravimo. Nebuvo nė vienos tikinčiųjų kartos, kuri nekėlė klausimų, nediskutavo, nesiginčijo. Nes tikėjimas – tai kelias, kelionė, kurioje labai svarbu dairytis gairių.

Dar vienas svarbus dalykas – įdėmiau tyrinėjant Bažnyčios istoriją neišvengiamai trikdo tai, kad šimtus kartus krikščionys jautėsi pasiklydę, patekę į gilią krizę ir gūžčiojo pečiais: „kur ritasi pasaulis.“ Beje, ankstyvojoje krikščionybėje pasaulio destrukcija Kristaus pasekėjų nestebino, bet jie tai priėmė, kaip natūralų faktą, apie kurį perspėjo Kristus. Pirmųjų kartų krikščionis veikiau trikdė tai, kad pasaulis vis kažkokiu būdu sugeba išlikti. Bėgant amžiams, natūralu, kad vėl ir vėl buvo keliamas klausimas – ar Bažnyčia nepasiklydo? Nuolat pasigirsdavo balsų, kad esą ji pasiklydo beviltiškai. Ne kartą atrodė, kad žlunga popiežiaus institucija. Beje, Pijus VI, kuris buvo Napoleono reikalavimu pagrobtas, kankintas ir mirė tremtyje, amžininkų neretai buvo vadinamas paskutiniuoju popiežiumi. Nepaisant visko, griuvėsiuose nušvisdavo vilties, tikėjimo ir meilės šviesa ir istorija liudija, kad  per krizes ir sunkius išbandymus Bažnyčia stiprėdavo, o jos „raumenys“ suglebdavo ir nutoldavo nuo Kristaus būtent tada, kai jautėsi labiausiai pasitikinti savimi ir klestėjo.

Nepamirškime, kad Bažnyčia oficialiai apibrėžiama, kaip šventa, visuotinė, apaštalinė nusidėjėlių bendruomenė. Nors pirmųjų amžių krikščionys, kaip jau esu minėjęs, vadino save šventaisiais, kol Antiochijoje nebuvo suformuluota „krikščionio“ sąvoka, tačiau tai šventumas, kuris padovanotas per įsikūnijimą. Jis turi išsiskleisti ir tas išsiskleidimas ir yra sekimas paskui Kristų, kryžiaus kelias, naujojo žmogaus gimimas.

Apaštalinė – tai nuoroda į tą tapatybę, kuri susiformuoja jau apaštalinės Tradicijos tėkmė. Visuotinumas arba katalikiškumas – tai, kad ji skirta visiems, ji džiaugiasi kiekvienu žmogumi ir bet kuris žmogus, atkritęs nuo Bažnyčios, yra skausminga tragedija. Šiandien labai lengvai bandome kitokius, nei mes, išstumti anapus Bažnyčios, tačiau, jei rimtai žiūrėsime į Bažnyčios misiją, kiekvienas žmogus, likęs anapus Dievo Bažnyčios, yra ne tik to žmogaus tragedija, bet ir skausmingas Bažnyčios, kaip mistinio Dievo kūno pralaimėjimas.

Institucinė Bažnyčia amžių bėgyje tapo hierarchine struktūra, kurioje labai svarbi vertikali dimensija. Tačiau, jei kalbėsime apie Bažnyčia, ne kaip apie instituciją, ji labai egalistaristinė. Tiksliau tai, kad esame sesės ir broliai Kristuje padaro nereikšmingomis visas kitas skirtis: nėra nei žydo, nei romėno, nei moters, nei vaiko, nei vergo. Naujosios Jeruzalės gyventojai visi mylimi Viešpaties.

Bažnyčios šventumas yra jos tikslas ir taip pat Šventosios Dvasios buvimas joje. Bažnyčios šventumas kyla iš jos atvirumo Šventajai Dvasiai. Tačiau ne sveikiems, bet ligoniams reikia Gydytojo. Bažnyčia yra nusidėjėlių bendruomenė. Tai reiškia, kad jos šventumas ir vaisingumas kyla ne iš vidinių nuopelnų, bet per atvirumą tikrajam gyvybės šaltiniui.

Bažnyčios gimimo kontekstas

Jėzus Kristus gimė toli nuo to meto svarbiausių miestų ir jo vieša misija pirmiausia susijusi su iš esmės neurbanizuota aplinka. Į Jeruzalę, kurioje tuo metu gyveno ne daugiau, kaip 75 tūkstančiai žmonių, Jėzus su mokiniais įžengė, likus labai nedaug laiko iki Nukryžiavimo ir Prisikėlimo.

Kiek tuo metu jis turėjo sekėjų? Pateikiami skirtingi ir gerokai besiskiriantys skaičiai, tačiau labiausiai tikėtina, kad turėtume kalbėti apie pusantro šimto pasekėjų, įskaitant ir jo Motiną. Tai labai nedidelė grupė žmonių, kuri, suėmus Jėzų, išsibarsto, baiminasi susidorojimo, tačiau netrukus – simbolinė riba yra Sekminės ir Petro pamokslas – pradeda gana sparčiai augti. Kai krikščionybė tampa Romos imperijos oficialia religija – imperatoriaus Konstantino laikais – įvairiais skaičiavimais, krikščionys sudarė nuo 10 iki 15 procentų Imperijos gyventojų.

Pirmieji Kristaus pasekėjai yra išskirtinai žydai. Visi Kristaus mokiniai yra žydai, taip pat ir Jėzus yra užaugęs žydiškoje aplinkoje, formuotas judaizmo tradicijos. Dar viena grupė pasekėjų, kuri plečiasi po Kristaus prisikėlimo: helenizuoti žydai, tai judėjai, kurie labai dažnai jau kalba graikiškai. Iki aktyvaus apaštalo Pauliaus įsijungimo, labiausiai tikėtina, kad pagonys tarp Kristaus pasekėjų buvo atskiros išimtys. Todėl ir pirmasis savosios tapatybės apsibrėžimas neatsiejamas nuo santykio su judaizmu ir žydais permąstymo.

Tačiau pirmiausia verta paklausti -iš kur mes žinome apie I-ojo amžiaus įvykius? Romos ir judėjų istorikai apie Kristų ir jo sekėjus rašo mažai. Šiandien mes daugiausia galime remtis pačių krikščionių pasakojimais, tačiau svarbu pabrėžti, kad paprastai tai nėra betarpiškos įvykių kronikos. Pirmoji krikščionių karta nematė būtinybės užrašinėti savo istorijos, pakako gyvo liudijimo, gyvenant paruzijos (Antrojo Kristaus atėjimo) laukimu.

Apie paruziją buvo kalbama ne kaip apie neapibrėžtos, tolimos ateities įvykį, bet kaip apie tai, kas gali nutikti bet kurią dieną – pirmosios Kristaus sekėjų kartos gyveno su tvirtu įsitikinimu, kad priartėjo laikų pabaiga, kad tarp pirmo ir antro Kristaus atėjimo yra nedidelis tarpas.

Apie mokymo įtvirtinimą  raštu pradėta rūpintis tik tada, kai buvo nukankinti apaštalai, kai iš esmės neliko tų, kurie buvo betarpiški Kristaus mokymo, mirties ir  Prisikėlimo liudytojai. Tik tada kilo mintis, kad reikia užrašyti tai, kas gyvavo žodinės tradicijos pavidalu. Taip atsiranda įvairios Evangelijos. Tiesa, prieš tai, dar turime apaštalų laiškus.

 Istorikai sutaria, kad būtent laiškai yra ankstyviausi išlikę Kristaus sekėjų raštai. Paprastai jie rašomi Kristaus sekėjų bendruomenėms, siekiant joms padėti gyventi paruzijos laukime.

Taigi pirmiausia pasirodo apaštalų laiškai ir tik tada užrašomi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą ir veiklą. Seniausias iš tų, kurie įėjo į krikščionių kanoną, yra Morkaus Evangelija. Joje didžiausias dėmesys skiriamas nukryžiavimui ir Prisikėlimui. Po dešimtmečio ar dviejų užrašomos Mato ir Luko Evangelijos, o dar po dešimtmečio, jau artėjant į pabaigą I šimtmečiui užrašoma Evangelija pagal Joną. Visus šiuos raštus galiausiai papildo Apaštalų darbai ir Apreiškimas Jonui.

Beje, tikiuosi pamenate, koks paskutinis graikiško Apreiškimo Jonui teksto žodis – maranatha (Viešpatie, atskubėk). Taip, pasaulio pabaiga yra didelių išbandymų metas, tačiau, kai šiandien vartojama frazė „apokaliptiniai įvykiai“, tai skamba grėsmingai ir beviltiškai, tačiau pasaulio pabaiga yra dovana, kaip piligrimystės tikslas, kaip Jėzaus atpirkimo išbaigimas, kai Dangaus karalystė nustoja būti „jau ir dar ne“, bet atsiveria, kaip Amžinybė.

Naujasis Testamentas – dvidešimt septynios knygos, parašytos senąja graikų kalba. Visa tai parašyta maždaug antroje I amžiaus po Kristaus pusėje. Šalia jų yra nemažai apokrifinių raštų – jie yra tie, kurie nebuvo įjungti į Kanoną. Svarbiausia pabrėžti, kad Naujasis Testamentas išaugo ir susiformavo tikinčiųjų bendruomenėse, o nebuvo taip, kad Jėzus ar apaštalai paskelbė instrukcijas, pateikė modelį, pagal kurį buvo kuriamos krikščionių bendruomenės. Šia prasme, krikščionybė nors Biblija joje vaidina ypatingą vaidmenį, yra veikiau Santykio, nei Knygos religija.

Vienas gražiausių to liudijimų, jau daugiau nei tūkstantmečiu vėlesnis yra Šv. Dominyko,  vienuolijos kūrėjo, žymaus pamokslininko, kuriam Biblija buvo kasdienis „darbo įrankis“ apsisprendimas parduoti ją (to meto knygos kainavo itin brangiai, nes jų buvo itin mažai ir jas parengti skaitymui buvo itin varginantis ir lėšų reikalaujantis darbas), kad galėtų padėti vargšams bado ir epidemijos metu. Teigiama, kad jis motyvavo: Biblija reikia gyventi, o ne tik ją skaityti.

Diskutuoti, aiškintis, kurie raštai atitinka autentišką Kristaus mokymo visumą, pradėta tik II amžiuje. Vienas pirmųjų tai bandė daryti Markionas, kuris buvo vienos iš radikaliai antijudėjiškos atskalos steigėjas. Jis pripažino tik Luko Evangeliją ir Pauliaus laiškus. Apie markionitus ir kitas erezijas plačiau kalbėsiu kitoje paskaitoje. Dabar tik dera pabrėžti, kad Evangelijos santykio su Įstatymu klausimas buvo vienas pirmųjų iššūkių nazarėnams (taip buvo vadinami Kristaus mokiniai).

Markionas pasiūlo pirmąjį kanoną, kuris svarbus pirmiausia tuo, kad skatino kritinį atsakymą, ginčus ir prisidėjo prie to, kad ilgainiui įsitvirtino Keturių Evangelijų kanonas. Pabrėžiama, kad skaičius yra simbolinis, nes yra keturios pasaulio kryptys. Keturi yra pasaulio simbolis. Apie tai vėliau rašys Tomas Akvinietis, kuris teigs, kad sakramentai turi būti septyni, nes trys – Dievo skaičius, o keturi – pasaulio skaičius, tad šių skaičių suma yra Dievo ir pasaulio jungtis.

Taip pat, kritikuojant eretikus, šv. Irenėjus ir kiti ankstyvieji krikščionių mąstytojai pabrėžė, kad kanonas yra visuma ir svarbiausia eretikų klaida yra ta, kad jie ištraukia iš visumos viena elementą ir nepaiso visuminės perspektyvos. Būta įvairių judėjimų, kurie pripažindavo tik kurią vieną Evangeliją, nes ji geriausiai atitiko jų įsitikinimus. Tačiau, ortodoksiniu požiūriu, evangelistai papildo vienas kitą, kaip natos jungiasi į melodiją.

Apaštalų darbai – ta Naujojo Testamento dalis, iš kurios daugiausia sužinome apie ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą. Pasakojimas prasideda nuo įvykių po Prisikėlimo.

Pasitraukus Judui Iskariotui, apaštalai nusprendžia išrinkti naują narį į jų tarpą.  Norima išlaikyti dvylikos mokinių skaičių, nes 12 reiškia Išrinktosios tautos giminių skaičių. Naujuoju apaštalu išrenkamas Motiejus. Įdomu, kad renkama burtų keliu. Tikima, kad tokiu būdu leidžiama pačiam Dievui vadovauti pasirinkimui.

Ankstyvojoje krikščionybėje labai aiškiai išskyrė tų mokinių, kurie vaikščiojo kartu su Jėzumi, kuriuos jis pats buvo pasirinkęs, autoritetas.

         Krikščionys ir judėjai

Romėnų akyse ilgą laiką, bent jau iki I amžiaus vidurio, nukryžiuoto Jėzaus iš Nazareto sekėjai tebuvo viena iš judaizmo atskalų. Romėnai neturėjo noro gilintis į tai, ką jie vertino, kaip vidinius judėjų reikalus, bent jau tol, kol tai kokiu nors būdu nekelia grėsmės viešai tvarkai.

Kristaus nukryžiavimas sugniuždo jo sekėjus. Jie jaučiasi tiek egzistenciškai pralaimėję, tiek fiziškai nesaugūs. Evangelistai pabrėžia, kad tie sekėjai, kurie neišsibarstė, nepasitraukė Mokytojui mirus ant kryžiaus, dėl žydų baimės slėpėsi už užrakintų durų. Prisikėlimas akimirksniu viską keičia. Akimirksniu išsigandusių žmonių grupė tampa bebaimiais liudytojais. Sekminių stebuklas ir Petro pamokslas ne tik drąsina savuosius, bet ir duoda akstiną gausiems atsivertimams.

Žydų vyresnieji negali į tai nereaguoti. Jie tikėjosi, kad po savo lyderio mirties nazarėnai išsibarstys ir nurims. Panašiai buvo su kitais lyderiais, kurie buvo pasiskelbę mesijais. Tačiau šįkart situacija kitokia ir, kaip skaitome Apaštalų darbuose, Petras ir Jonas pirmieji iškviečiami aiškintis religiniame teisme, kur išsako poziciją : Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu.  Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.

Apaštalų laikų judaizmas romėnų buvo pripažįstamas, kaip tautinė žydų religija, turinti įvairias kryptis, kurios tarpusavyje konkuruoja, kovoja, tačiau tai esą jų vidaus reikalas.

Tiesa, judaizmas buvo išskirtinis fragmentas Romos religinėje mozaikoje. Pirmiausia tuo, kad tai buvo monoteistinė religija. Romėnų istorikai perteikė nemažos dalies romėnų nuoskaudą, kad žydai niekinamai žvelgia į kitus dievus, nepripažįsta tai, kas didelei daliai romėnų yra šventa. Tačiau iki 70 m, kai po žydų sukilimo buvo sugriauta Jeruzalės šventykla,  į judaizmą Romos valdovai žvelgė be priešiškumo.

Jėzaus laikų judaizme vyrauja trys pagrindinės grupės: sadukiejai, fariziejai ir esėjai, Kumrano bendruomenė.

Sadukiejai susiformavo apie 200 m. per. Kr. Jie kritiškai vertino fariziejus, aktyviai dalyvavo Judėjos religiniame, politiniame gyvenime, buvo palankūs Romos valdžiai. Jiems priklausė daugiausia pasiturintys žydai. Sadukiejai nepripažino Sakytinės Toros tradicijos. Biblijos (Tanacho) Įstatymus suprato pažodžiui, neigė tikėjimą antgamtiniais reiškiniais, nepripažino mirusiųjų prisikėlimo, sielos nemirtingumo; turėjo savo kalendorių. Fariziejai manė, kad sadukiejai siekia vien tik prabangaus gyvenimo, todėl ilgainiui žodis sadukiejus ėmė reikšti eretiką. Sadukiejijų ir fariziejų nesutarimų pagrindas yra skirtinga Dievo samprata (fariziejai jį laikė transcendentine, žmogui nesuprantama būtybe, o sadukiejai suvokė antropomorfiškai).Po Antrosios šventyklos sugriovimo (apie 70 po Kristaus) sadukiejai išnyko.

Fariziejai – žydų religinė grupė. Priklausė kunigai ir Rašto aiškintojai. Fariziejai pradėjo reikštis Antrosios šventyklos laikotarpio pabaigoje (135–100 prieš Kristų). Žodinį Įstatymą stengėsi įteisinti kaip lygiavertį Torai. Sudarė ir redagavo Mišną. Fariziejai skelbė idėjas apie atpildą už nuodėmes pomirtiniame pasaulyje, mirusiųjų prisikėlimą atėjus mesijui, apie paklusnumą Dievui, būtinumą laikytis ritualinių religinių taisyklių, visuomeninę atsakomybę, akcentavo individualias asmens pastangas siekiant Dievo malonės. Fariziejų suformuluotos nuostatos padėjo žydams išsaugoti nacionalinį savitumą ir religiją tremties laikotarpiu, prasidėjusiu po Antrosios šventyklos sugriovimo ir Judėjos užkariavimo.

Esėjai – žydų religinė socialinė bendruomenė. Manoma, gyveno apie 100 prieš Kristų–70 (ar 100) po Kristaus Negyvosios jūros vakarinėje pakrantėje. Manoma, kad jie turėjo savitą socialinę struktūrą, laukė 2 mesijų – iš Dovydo ir Aarono giminių – atėjimo, greitos pasaulio pabaigos, pabrėžė neturto svarbą. Daugiausia reikšmės teikė Biblijos studijavimui, ją nurašinėjo. Spėjama, kad pirmosios žydų krikščionių bendruomenės iš esenų perėmė kai kuriuos religinės praktikos dalykus, terminus.

Judaizmo ir Kristaus, Įstatymo ir Evangelijos tęstinumo klausimas. Jie keliamas iš abiejų pusių. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą ryškiausiai akcentuojamas motyvas, kad Jėzus atėjo ne panaikinti, bet išpildyti Įstatymą. Jėzus yra tas Mesijas, kuris pranašaujamas judaizmo raštuose. Tačiau tuo pačiu Jėzus išpildo Įstatymą tokiu būdu, kuris pranoksta ilgai puoselėtus lūkesčius ir tai tampa didžiausiu iššūkiu tiems, kurie buvo susikūrę Mesijaus  Karaliaus, kuris nuverčia pasaulio valdovus nuo sostų, vaizdinį.

Judėjų požiūris į krikščionybę. Galima kalbėti apie visą spektrą: nuo pastangų akcentuoti tęstinumo galimybę iki griežto Kristaus atmetimo, kaip šventvagio. Kodėl daugumai žydų Jėzus nėra Mesijas? Pagrindinis argumentas: Mesijas atneša taiką (shalom ir klestėjimą).

 Kristus pasauliui taikos neatnešė. Savo ruožtu krikščionys ilgainiui visą ST pradėjo suvokti, kaip pranašystę- sacramentum futuri. Tai reiškia ST dinamizaciją: jo tekstai, kaip tokie, skaitytini ne statiškai, bet laikytini judėjimu priekin Kristaus link. Psalmės tampa didžiuoju Bažnyčios maldynu. Pirminė istorinė tekstų prasmė nepanaikinama, bet turi būti peržengta.

Pirmieji krikščionių persekiojimai yra susiję su santykių aiškinimusi tarp Jėzaus pasekėjų ir tradicinių judėjų bendruomenių. Pirmoji aprašyta kankinystė – tai istorija apie Steponą, kuris gydė žmonės ir patraukė paskui save nemažai žydų. Jam buvo mestas kaltinimas, kad jis kenkia judaizmui ir niekina tai, kas Išrinktajai tautai itin svarbu:  Mozės įstatymas ir Šventykla. Apaštalų darbų autorius perteikia Stepono kalbą, kurioje akivaizdus gilus Įstatymo išmanymas. Taip pat jis griežtai puola savo kaltintojus: Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis. Jūs ir jūsų protėviai visuomet priešinos Šventajai Dvasiai ir persekiojo pranašus. Kas iš to, kad jums yra padovanotas Įstatymas, jei jo nesilaikote? Iširdę judėjai uždaužo Steponą akmenimis, toje egzekucijoje dalyvauja jaunas vyras Saulius, kuris vėliau bus vienas iš uoliausių Kristaus pasekėjų. Paskutiniai Stepono  žodžiai buvo maldavimas neįskaityti šios kaltės žudikams.

Kaip po viso šito apaštalai ne tik atleido Sauliui- Pauliui, bet ir pripažino jo autoritetą? Neabejoju, kad nuosėdos negalėjo išnykti. Tačiau tai tik patvirtina, kad apaštalams Dievo valios priėmimas buvo svarbiau, nei simpatijos, antipatijos, nuoskaudos. Kitas dalykas – Stepono kankinystė turėjo svarbius padarinius Jėzaus žinios plitimui, nes, kaip rašoma, visi, išskyrus apaštalus, paliko Jeruzalę ir kūrė bendruomenes kitose Imperijos dalyse.

Beveik visi apaštalai žemišką kelionę baigęė kankinyste. Tiesa, dalis ją priėmė iš judėjų, dalis iš romėnų rankų. Petras ir Paulius buvo nužudyti romėnų, o Jokūbas Teisusis numestas nuo uolos judėjų ir t.t.

Nepaisant įtampų su judėjais, formuojant naujasias Kristaus sekėjų bendruomenes,  didelę įtaką darė judaizmo praktikos.  Bendruomenės buvo panašios į naujasiais sinagogas, taip pat labai tikėtina, kad bendruomenių presbiteriai (vyresnieji) – tai analogas to, kas Kumrano (esėjų) bendruomenėse buvo prievaizdai.

I a. viduryje įtampa trarp žydų ir Romos imperijos stiprėja. Atsiranda ir stiprėja sikarijų (durklais ginkluotų ir prievartą praktikuojančių) bei zelotų (negailestingų uoliųjų dėl Įstatymo) grupės, kurios parengia dirvą didžiajam žydų sukilimui. Didelės romėnų kariuomenės pajėgos ir geriausi karo vadai stengėsi numalšinti sukilimą. Krikščionims ypatingas įvykis buvo „Viešpaties brolio“ Jokūbo nukirsdinimas 62 m. po Kr., įvykdytas po vyriausiojo kunigo Anano II sukviesto Sinedriono sprendimo. Teigiama, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl krikščionys praktiškai neprisidėjo prie žydų sukilimo. Galima teigti, kad tai buvo aiški riba, kai judaizmas ir krikščionybė išsiskiria.

66–70 m. vykęs žydų sukilimas ir Jeruzalės šventyklos sugriovimas nulėmė religinių grupių dinamikos pokyčius. Išnaikinti revoliucionieriai (sikarijai, zelotai ir kiti). Kumrano gyvenvietė buvo išgriauta 68 m.

Liovusis aukojimams šventykloje, nusilpo sadukiejų vadovų, kilusių iš kunigų šeimų, valdžios pagrindas. Nežinoma, kokiu mastu rabiniškasis judaizmas kildintinas iš fariziejų. Tikra yra tai, kad po 70 m. po Kr. rabinai mokytojai, „Izraelio išminčiai“, laipsniškai tapo pripažintais tautos vadovais. Palestinos pakrantėje, Jamnijoje, susibūrę rabinai Romos valdžios buvo laikomi žydų atstovais.

Atsiranda prieš klaidatikius nukreiptas sinagogos „palaiminimas“ (iš tikrųjų prakeikimas) Birkat ha-minim. Jo datavimas 85 m. po Kr. yra nepatikimas ir beveik visiškai neteisinga nuomonė, esą tai visuotinis prieš krikščionis nukreiptas žydų dekretas. Tačiau negalima smarkiai abejoti, kad įvairiu metu skirtingų vietų sinagogose krikščionys buvo netoleruojami, patirdavo varžymų, galėjusių baigtis net pasmerkimu mirti.

Laipsniškai, veikiausiai nuo antrojo šimtmečio pradžios, „palaiminimas“, skirtas klaidatikiams ir visokiausiems nukrypėliams, buvo formuluojamas apimant krikščionis, o žymiai vėlesniais laikais jis buvo nukreiptas būtent prieš juos. Baigiantis antrajam šimtmečiui visur aiškiai nustatytos skiriamosios ribos tarp krikščionių ir netikėjusių į Jėzų žydų. 

Eusebijaus Cezariečio, autoritetingo Bažnyčios istoriko, kurio raštai mus pasiekia iš IV a,m darbuose galima atrasti keliamą klausimą – kaip žydai kentėjo už tai, ką padarė Jėzui Kristui? Jis sieja judėjus ištikusias negandas su tuo, kad būtent žydų vyresnieji prisidėjo prie Jėzaus suėmimo, kančių ir mirties. Ši pozicija Vakarų civilizacijos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį ir tapo viena iš antisemitizmą maitinančių versmių. Bažnyčios istorijoje yra sprendimų, kurie suniekina, diskriminuoja žydus. Pavyzdžiui, kad nė vienas krikščionis negali tarnauti žydui, santuokų su žydais draudimas, žydų turto konfiskavimas, getų kūrimai etc. Ryškus postūmis antisemitinėsm nuostatoms, pagimdęs ir istorijas apie macus, į kuriuos pilamas krikščionių kraujas,  taip pat apie tai, kaip esą žydai išniekina Eucharistiją, yra Ketvirtojo Laterano susirinkimo priimti nutarimai XIII amžiaus pradžioje.

Tiesa, per visą Bažnyčios istoriją galima atrasti ir priešingą tendenciją, kuri smerkia priešiškumą giminingos religinės tradicijos atstovams ir pabrėžia, kad Senasis Testamentas yra Naujojo Testamento ištakos, dovana kiekvienam krikščioniui.

Tačiau tik po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia ryžtingai suformuluoja santykį su judaizmu ir žydais. Vienu svarbiausių dokumentų tampa žydų kančių apmąstymas “ŠOA: mes atsimename”. Tai dokumentas, kuris gimė popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, kaip sąžinės ataskaita, žengiant į trečią tūkstantmetį.

Kaip galima apibendrinti Bažnyčios poziciją?

1. Jėzus buvo ir visada išlieka žydas, jo misija sąmoningai ribojosi „pražuvusiomis Izraelio namų avimis“ (Mt 15, 24). Jėzus visiškai priklauso savo metui ir savo aplinkai, I a. žydiškajai Palestinai, kurios rūpesčiais bei viltimis gyveno ir jis pats. Tai tik pabrėžia Įsikūnijimo tikrovę ir pačią išgelbėjimo istorijos prasmę, kaip jos apreikštos Biblijoje. Jokiu būdu nevalia į vieną gretą statyti žydų, kurie pažinojo Jėzų ir į jį neįtikėjo, arba tų, kurie priešinosi apaštalų kvietimui, ir vėliau iki pat mūsų dienų gyvenusių ir gyvenančių žydų,
2. Dvylikai ir kitiems  Jėzaus mokiniams buvo būdinga galilėjietiška Jėzaus savimonė, nors jų gyvenamos apylinkės prie Galilėjos ežero buvo kosmopolitiškesnės negu Nazaretas. Ketvirtojoje evangelijoje pasakojama, kad Jėzus atitraukė mokinius nuo Jono Krikštytojo, kad jis turėjo mokinių iš Judėjos ir kad atvedė į tikėjimą visą samariečių kaimą. Taigi mokinių grupė puikiai atspindėjo tuo metu Palestinoje egzistavusį pliuralizmą.
3. Judaizmo institucinė patirtis turėjo svarbų vaidmenį, formuojantis ir įsitvirtinant krikščionių bendruomenėms.
4. Nors būta judaizmo priešiškumo krikščionybėje epizodų, ypatingai pirmaisiais amžiais po Kristaus, tačiau santykių balansas, žvelgiant iš krikščionių perspektyvos, yra ryškiai neigiamas. Tai reiškia, kad mes, krikščionys, turime atsiprašyti už tas skriaudas, kurias patyrė žydai nuo Bažnyčios žmonių per du tūkstančius metų.
5. Antimetizmas yra neapykantos pavidalas ir tai reiškia, kad jis yra nuodėmingas.
6. Antisemitizmo apraiškos krikščionybė istorijoje turi pastūmėti apmąstyti Bažnyčios santykį į kitokius, į bet kokios diksriminacijos, niekinimo, žeminimo pavojus, kurie gali tapti vidine griaunamąja jėga Bažnyčioje.
7. Judaizmo raštų studijavimas gali būti naudingas geriau suprasti krikščionišką tradiciją, kuri išsivystė judaizmo artumoje.
8. Senasis Testamentas yra integrali Šventojo Rašto dalis, kuri turi būti skaitoma ir interpretuojama Kristaus žinios šviesoje.

Judaizmas yra ne kas kita, kaip Pažado religija. Tačiau mes, krikščionys,  jau esame Įsikūnijimo, o ne vien Pažado žmonės. Mums nebereikia laukti Išganytojo, nes Jis jau atėjo ir per Jį mes visi tapome viena šeima, Švenčiausiosios Trejybės dalimi. Pradžios knygos žodžiai: “Žiūrėk žmogus tapo vienu iš mūsų..”  – iš  tragedijos, nubloškusios iš Dievo artumos, tapo džiaugsmo himnu, nes Kryžius atveria kelią ir jis jau veda net ne atgal į Rojų, bet į Trejybės bendrystės puotą, kurią įvardijame kaip Naująją Jeruzalę. Antrojo Kristaus atėjimo laukimas yra kitoks nei Mesijo laukimas judaizme. Judėjai laukia Karaliaus, kuris įgyvendins teisingumą, mes laukiame sugrįžtant Mylimojo, kuris jau prisipažino mums meile. Mes gyvename jau ne tiek laukime, kiek įtampoje tarp “jau ir dar ne”.

Išėjimas iš Egipto vergovės išlieka provaizdžiu kiekvienam iš mūsų, tačiau po Įsikūnijimo tikėjimo kelionė jau visada yra ne tiek Pažadėtosios žemės atkariavimas, kiek grįžimas  į  laukiančio Tėvo namus. Tai jau pirmiausia Meilės, o ne Įstatymo kelionė, į kurią esame pašaukti susitikimo patirties. Po Įsikūnijimo mūsų tikėjimo kelionės  supratimas keičiasi. Ne gyvenimas Įstatymu veda į Viešpaties glėbį, bet veikiau Jo Gailestingumas leidžia mums tapti Įstatymo vykdytojais. Po Įsikūnijimo mes visai kitaip skaitome ir  pasakojimą apie Abraomo tikėjimo kelionę. Mes jau kur kas geriau pažįstame skulptorių, kuris iš tikėjimo akmens gali nukalti nuostabiausius šedevrus.

Itin svarbus klausimas, kuris kilo Jėzaus sekėjams. Ar Jėzaus Kristaus žinia tėra skirta tik žydams? Jei ne. ar pagonis į Jėzaus Kristaus kelią turi įeiti per Įstatymo duris? Kitaip sakant, ar pagonis, prieš tapdamas Kristaus mokiniu, turi perimti Išrinktosios tautos sandoras su Viešpačiu, kurias įkūnija Įstatymas. Paties Jėzaus viešoji veikla išskirtinai susijusi su žydiška aplinka. Jis sutinka ir pagonis, tačiau nepalieka aiškaus atsakymo – ar tam, kad kitatikiai priimtų Žinią ir atsiverstų, jie turi pirmiausia įžengti į Įstatymo teritoriją? Bent jau dalis apaštalų tuo buvo įsitikinę. Pavyzdžiui, Jokūbas, kuris buvo Jeruzalės bendruomenės vyresnysis ir turėjo tikrai didelį autoritetą. Galima tik įsivaizduoti, koks iššūkis paskui Jėzų vaikščiojusiems apaštalams buvo Saulius iš Tarso, perkeistas į apaštalą Paulių. Jis buvo aršus nazarėnų persekiotojas, Romos pilietis. Tiesa, jis priklausė judaizmo elitui, nebuvo pagonis. Tačiau tvirtino, kad gavęs užduotį asmeninio apreiškimo metu skelbti Gerąją Naujieną pagonims.

Nesutarimų gaisras kylą Antiochijos bendruomenėje, kurią, beje, įkūrė pats Petras. Jis tik paskui pervažiavo į Romą. Antiochija buvo įsteigta 300 m. pr Kr vieno iš Aleksandro Didžiojo generolų Seleukas I, kuris miestą pavadino savo tėvo Antiocho vardu, čia prasidėjo Seleukidų dinastija. Kai romėnai užkariavo Sriją, Antiochija tpao provincijos sotine. Tai buvo ypatingai svarbus žydų diasporos miestas. Šie žydai pradėjo kelti klausimą – ar dera reikalauti iš ativertusių į krikščionis (čia gimsta šis žodis), kad jie kruopščiai laikytųsi Įstatymo reikalavimų?

Kaip matome iš apaštalų laiškų, toks klausimas kilo ne tik Antiochijoje. Pauliaus laiškas galatams išsiskiria emocingu tonu ir jame naujasis Jėzaus mokinys piktinasi, kaip lengvai  krikščionių bendruomenė Galatijoje išsižada laisvės, kurią padovanojo Išganytojas, ir vėl pereina į Įstatymo lygmenį.

“Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais, nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus.  Ieškant mums nuteisinimo Kristuje, paaiškėjo, kad patys esame nusidėjėliai.Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi įstatymo, kol apsireikš tikėjimas.  Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.  Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.  Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!  O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą. Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys.”

Tai radikali revoliucija, niekaip nesuderinama, nei su tradiciniu judaizmu, nei su romėnų pasaulėžiūra. 

49 m. Jeruzalėje įvyksta pirmasis Jėzaus sekėjų susirinkimas ginčui spręsti. Jis tampa provaizdžiu tam, kaip dera ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus ir ateityje. Apaštalai susirenka ir įsiliepsnoja ilgas ginčas. Jau gerokai jam įsibėgėjus, į susirinkusius kreipėsi Petras: „Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų. Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.  Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis.  Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti? Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie.“

Barnabas ir Paulius pasakojo apie tai, kokių didžių ženklų per juos Dievas padarė pagonims. Tada savo poziciją išsakė Jokūbas. Jis priminė Išganymo istoriją, kad ji prasidėjo nuo to, kad Dievas išsirenka savo tautą. Jis pripažįsta, kad atsivertusių pagonių nedera apsunkinti, tačiau jie turi laikytis bent minimalių taisyklių: jokių stabų, ištvirkavimo, nekošerinio maisto, laikytusi šabo. Galima teigti, kad Petras ir Paulius įtikina Jokūbą, nes iki susirinkimo jo pozicija buvo kitokia ir jis reikalavo atsivertusių apipjaustymo.

Susirinkimas nusprendė Antiochijos bendruomenei pasiųsti raštą: „ Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:  susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“

         Nors Pauliui, regis, pavyko įtikinti ir buvo patvirtinta jo sielovadinė strategija, tačiau matome, kad I amžiaus vidurį, kai vyko Jeruzalės susirinkimas naujoji religija vis dar nebuvo aiškiai apibrėžusi santykio su judaizmu. Tad jau netrukus teko tvarkytis su radikalais, kurie arba trynė krikščionybės skirtumus su judaizmu (ebionitai), arba juos radikalizavo, griežtai atmesdami Įstatymą ir judaizmo paveldą (markonitai). Tačiau apie juos kiek plačiau paskaitoje, kurioje kalbėsiu apie Bažnyčios mokymosi formavimąsi.

         KRIKŠČIONYS IR  ROMOS IMPERIJA

         Siūlau skirti tris lygmenis: santykiai su Romos religija, kuri, pritaikant šiuolaikinę terminologiją, gali būti vadinama pilietine religija. Taip pat santykis su imperatoriaus valdžia ir valstybe apskritai. Trečias dalykas – santykis su papročiais, socialinėmis praktikomis.

         Tiesa, šį aspektą paskaitoje paliksiu skliaustose ir plačiau išskleisiu papildomoje medžiagoje – KRISTAUS SEKĖJAI IR ROMOS IMPERIJA.

Romos religija neturėjo aiškios doktrinos ir egzistencinio įsipareigojimo. Įvairūs kultai buvo skirtingų tradicijų skiautiniai. Savotiškos mozaikos.  Religija su visu dievybių labirintu buvo tai, kas turėjo suteikti jėgos ir pergalių. Šaunumo ir sėkmės kultas. Poncijaus Piloto klausimą – kas yra tiesa? – galima interpretuoti įvairiai. Mums jis skamba visai kitaip, nei to laikotarpio romėnams, kurie buvo įsitikinę, kad tiesa yra tai, kas veikia. Jie buvo pirmiausia pragmatikai, kuriems reikėjo, kad dievai būtų jų pusėje.

Romos imperija tiesiog knibždėte knibždėjo įvairiais dievais. Kiekvienas miestas, kilminga giminė turėjo savo globėjus. Dievų palankumas turėjo garantuoti gerą gyvenimą. Pamaloninti, užsitikrinti dievų prielankumą galima buvo per aukas ir specialius ritualus. Todėl religiniai ritualai buvo tiesiog persmelkę viešąją erdvę ir romėnų santykius. Prieš kiekvieną pasitarimą, susirinkimą, šventę buvo atliekami atitinkami religiniai ritualai. Jie buvo tarsi kasdienis etiketas, tas pats, kaip šiandienos žmogui dantų valymas, valgymas su peiliu ir šakute, pasisveikinimo gestai susitikus.

Romos religinių kultų išskirtinumas – jie netapo stipriais dvasiniais centrais su profesionaliais žyniais ar kunigais. Romos pilietinė religija nesudarė prielaidų įvairių dievų šventykloms turėti įtakos. Po Julijaus Cezario nužudymo imperatoriai tampa labai įtarūs ir bijo sąmokslų, tačiau jie įtariau žvalgia ne į  romėnų dievybių garbintojus, bet į įvairius rytietiškus kultus ir ten susibūrusius žmones.

Judaizmas išsiskyrė Romos imperijoje savo monoteizmu. Judėjams kiti dievai yra pamėklės arba demonai. Į tai atkreipė dėmesio antikiniai istorikai. Jie skundėsi, kad žydai yra tie, kurie niekina tai, kas mums šventa. Tačiau net ir šioje situacijoje romėnai negalvojo uždrausti judaizmo. Jie gerbė tautines religijas.

Krikščionybė trikdė labiau, nes, regis, buvo galima būti krikščioniu ir išlikti romėnu. Tačiau ar Jėzaus pasekėjas, kuris tiki, kad savojo Dievo reikia klausyti labiau, nei Imperatoriaus, kuris nemano, kad karo šlovė ir turtai yra gero gyvenimo sinonimas, dar gali būti vadinamas tikru romėnu?

Jėzaus pasekėjai stengiasi nelįsti romėnams į akis, sąmoningai renkasi būti politinio gyvenimo paribiuose. Jie laikosi nuostatos, kas priklauso Cezariui, turi būti atiduota Cezariui, kas priklauso Dievui – Dievui.  Bet kuri valdžia, net ir skeptiška, neretai, aktyviai priešiška, krikščionims yra iš Dievo. Todėl dera melstis už Imperatorių ir valdžią. Kodėl? Nes bet kuri valdžia, kad ir labai netobula, yra gynyba nuo chaoso, kuris vis tirštėja paskutiniais laikais. Dera pakęsti šią valdžią, pakentėti, kol sugrįš Jėzus ir išvaduos savo vaikus nuo bet kokios priespaudos ir blogio.

Tačiau negalima melstis Imperatoriui, kuriam vis kyla noras save sudievinti, pradėti vaizduoti galios ir tvarkos šaltiniu.  Imperatorius tėra įrankis, bet ne Dievas. Kaip teigiama Apaštalų darbuose: Dievo visada reikia klausyti labiau, nei žmonių. Paklusti Imperatoriui ir įstatymas dera tiek, kiek tai neverčia išduoti tikrojo Dievo. Imperijos šlovė ir klestėjimas nėra savitikslis.

Apaštalų darbuose atrandame pasakojimą apie Pauliaus kalbą Aeropage. Ji skirta Atėnų gyventojams, bet iš esmės tinka visai Romos imperijai:

„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.  Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose  ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.  Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų.  Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:

‘Mes esame iš jo giminės.’

Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.”

Žodis „atsiversti“ tiems, kas buvo persmelktas Romos imperijos pilietinės religijos, skambėjo nepagarbiai, net įžeidžiai. Ir, tiesą sakant, ką tas Paulius gali pasiūlyti? Karines pergales? Ypatingą išmintį? Ne, tik istoriją apie tai, kad Dievas gali mirti ir, nepaisant to, yra vienintelis tikras Dievas.

Kaip matome iš to meto istorikų nekrikščionių raštų, į Jėzaus pasekėjus buvo žvelgiama su panieka, kaip į tuos, kurie kelia sumaištį, nevertina Imperijos didybės. Nepriima tos elgesio gramatikos, kuri buvo įsitvirtinusi Romos imperijoje.

KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMAS ROMOS IMPERIJOJE

Simboline data tampa 64 m., kai imperatorius Neronas dėl didžiulio savaitę Romą siaubusio gaisro apkaltina krikščionis. Labai tikėtina, kad gaisrą sukėlė pats imperatorius, tačiau krikščionys buvo patogus “atpirkimo ožys”, nes Romos gyventojai žiūrėjo į juos atsargiai, įtariai. Persekiojimai tęsiasi keletą metų. Vyrauja minios teismai, siekiant “teisingumo”.

Paskui viskas nurimsta. Žvelgiant į Romos istoriją per pirmus amžius po Kristaus gimimo, galima kalbėti apie nuolatinį bangavimą, kai aršių persekiojimų laikotarpį keičia ramybės, tolertancijos ar net geranoriškumo epizodai.

I amžiaus pabaigoje situacija vėl keičiasi, kai imperatoriumi 81 metais tampa Domicianas, kuris valdė iki 96 metų. Nuo pat pirmojo imperatoriaus Augusto (jis valdė po to, kai buvo nužudytas Gajus Julijus Cezaris) Romos valdovai siekė pabrėžti savo ypatingumą. Jie suvokė save, kaip dievų remiamos tvarkos steigėjai ir gynėjai. Domicianas radikalizuoja tai ir pasiskelbia  Dominus et Deus (Viešpats ir Dievas) ir nustatė, kad kiekvieno Romos gyentojo priesaika imperatoriui, kaip “gyvenimą teikiančiam principui” turi būti privaloma. Tai sukėlė problemas tiek judėjams, tiek krikščionims.  Kaltinimas tiems, kas neprisiekė – jie yra ateistai. Beje, šio persekiojimo metu Mažojoje Azijoje buvo parašytas Apreiškimas Jonui.

Krikščionys buvo laikomi ne tik ateistai, bet ir antisocialūs asmenys, nes vengė bet kokios viešos veiklos, kur buvo būtina priesaika Imperatoriui, kaip Dievui. Pradedant karo tarnybą, baigiant įvairiais magistratais.

Po Domiciano mirties ir vėl galima kalbėti apie santykinai ramesnį laikotarpį, kuris tęsėsi pakankamai ilgai. Įtampų būta, kaip ir atskirų išpuolių, tačiau tai metas, kai krikščionių bendruomenės sparčiais tiprėjo ir gausėjo.

250 m. imperatorius Decijus padarė išvadą, kad visos Romos problemos turi religines šaknis. Per amžius dievai buvo palankūs ir atsisukę į Romą. Tai darė romėnus nenugalimus. Tačiau, kai atsirado daug naujų religijų, tradiciniai dievai buvo nustumti. Išeitis viena – turi būti religinis atgimimas. Jis pareikalavo iš Imperijos gyventojų nematyto dievotumo. Pasak jo edikto, visi Imperijos gyventojaui privalo aukoti dievams, ragauti aukoms skirtą mėsą, praktikuotų ateities būrimą ir t.t. Imperatorius neturėjo intencijos persekioti krikščionių, atimti jų turtą. Jis paprasčiausiai niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie negali su tokiu pat įkarščiu garbinti ir Romos dievų. Tačiau krikščionys griežtai atsisakė ir tik tada Decijus įsiuto. Per egzekuciją popiežiui Fabianui Decijus, kaip cituojama, teigė: “Aš mieliau klausysiuosi naujienos apie tai, kad kas nors pretenduoja į mano sotrą, nei leisiu, kad atsirastų naujas Romos vyskupas.”

Galbūt persekiojima būtų įgavę gerokai didesnį mastą, jei imperatoriui nereikėtų kovoti su rimta gotų invazija. Viename iš mūšių Decijus buvo nužudytas, o jo armija sunaikinta. Jo įpėdinis Valerijanas tęsė persekiojimus, Tačiau ir vėl imperatoriui koja pakišo mūšiai su persais, kai jis pakliuvo į nelaisvę. Teigiama, kad jis nelaisvėje buvo žeminamas, kankinams ir nužudytas. Persekiojimų laikotarpis baigėsi.

Tačiau ateityje dar laukė ypatingas išbandymas, kuris vadinamas Didžiuoju persekiojimu. Jis susijęs su imperatoriaus Diokleciano valdymu, nors daugiausia persekiojimo įkarščio kilo iš Galerijaus, Įdomu tai, kad daug Dokleciano artimų žmonių buvo krikščionys. Ilgą laiką imperatoriaus soste jis nedarė nieko blogo krikščionims. Tačiau vėliau viskas pasikeitė ir tai susiję su Galerijaus iškilimu. Pastarasis buvo fanatiškas pagonis.

Galerijus – geras karys ir strategas, labai ūmus ir linkęs į smurtą. Jis jautė neapykantą krikščionims. Kariuomenėje jau tuo laiku buvo nemažai krikščionių, kuriuos Galerijus vertė dalyvauti aukojimo ritualuose ir kitose pagoniškose apeigose, kai jie atsisakė, pirmiausia jis atėmė iš jų visas vadovaujančias pozicijas. Iš kareivių krikščionių, kurie nesutiko su pagoniškomis apeigomis, buvo atimamos veteranų privilegijos. Buvo viešai deginamos krikščionių knygos. Taip pat buvo padegamos ir griaunamos bažnyčios, draudžiami krikščionių susirinkimai. Veikiama buvo nuosekliai: daugelyje vietų katakombos buvo užpilamos purvu, kad krikščionys negalėtų ten laidoti saviškių ir rinktis. 303 m. ediktas reikalavo suimti visus vyskupus, kunigus, diakonus, akolitus ir egzorcistus.

304 m. ediktas reikalavo, kad visi jūros produktai turi, prieš juos parduodant, būti paaukoti stabams. Visose prekybos vietose buvo statomi įvairūs stabai. Taip pat ir tiems, kurie norėdavo atsigerti iš viešo fontano ar pasisemti vandens buvo būtina atlikti pagonišką ritualą. Persekiojimai išsiskyrė ypatingai žiauriais kankinimais, Taip pat būta masinių žudynių. Dažnai artimiesiems buvo draudžiama laidoti ar kitaip pagerbti nukankintų ir nužudytų krikščionių.

305 m. pasikeitė Romos valdymas ir Gelarijus gavo valdyti visą Rytų dalį.

311 metais netikėtas įvykus nutraukė krikščionių kančias. Galerijus sunkiai sirgo ir jo organizmą graužė kirmėlės. Kai nepadėjo jokie pagoniški dievai ir ritualai, jis nusprendė, kad galima susitarti su krikščionių Dievu. Galerijus paskelbė ediktą, kuriame leido krikščionims atlikti savo religines praktikas. Tiesa, visoje Imperijoje tai įsigaliojo tik po Milano edikto (313 m.)

Pereinant prie esminio pokyčio imperatoriaus Konstantino laikais, verta įvardinti vidinę problemą, kurią iškėlė Bažnyčiai persekiojimai ir apie ją kiek plačiau kalbėsiu kitoje paskaitoje. Dabar tik noriu užsiminti. Ne visi krikščionys vienodai tvirtai reagavo į persekiojimus. Galima kalbėti apie strategijos skirtumus, tačiau taip pat ir apie žmogiškas savybes. Atsirado kategorija krikščionių, kurie buvo vadinami traditores. Uį esmės galima kalbėti apie atpuolėlius, kurie pasidavė romėnų spaudimui. Ką daryti, jei tokie asmenys, pasikeitus situacijai ar įveikę baimę, nusprendžia grįžti į bažnytines tarnystes. Kalbame čia taip pat ir apie vyskupus, kunigus. Tiesą sakant, tam tikru pavidalu panašus iššūkis lydi Bažnyčią per visą istoriją. Turime prancūzų vyskupus, kurie per Revoliuciją priėmė Respublikos žaidimo taisykles, turime totalitariniam Kinijos režimui lojalius vyskupus ir taip toliau. Taip pat yra radikalūs disidentai, tie, kurie per sunkumus tik stiprėja. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo keliamas rimtas klausimas – ar atpuolėliai, išdavikai, jei nori grįžti į Bažnyčia, turi iš naujo krikštytis ar pakanka atlikti griežtą atgailą?

Krikščionys Konstantino imperijoje sudarė mažumą. Įvairiais paskaičiavimais – nuo dešimties iki keturiolikos nuošimčių visų gyventojų. Jo politika vedė nuo krikščionybės lygiateisiškumo prie jos dominavimo. Jis pradėjo nuo restitucijos ir pastangų atlyginti patirtas žalas. Taip pat pagonims pradėta drausti viešai demonstruoti savo ritualus , nors krikščionims tai buvo leidžiama. Įtaka per Romos teisę: sunkesnės skyrybos, draudimas vyrams turėti oficialiais meilužes šalia šeimos, taip pat draudimas išskirti vergų šeimas, paveldint turtą. Taip pat buvo ilgainiui uždraustos gladiatorių kovos ir nukryžiavimas, kaip vieša bausmė nusikaltėliams. Taip pat buvo uždrausta persekioti judėjus, kurie nusprendė atsiversti į krikščionybę, nes jie patirdavo didelį spaudimą ar net smurtą iš buvusios savo bendruomenės.

Kai Konstantinas 325 m šventė savo vicenalia – 20 metų valdymo, jis tai darė apsuptas vyskupų Nikėjoje, ką tik pasibaigus susirinkimui. Konstantinas ne tik sušaukė Visuotinį susirinkimą, jame pirmininkavo, bet taip pat apmokėjo vyskupų išlaidas ir surengė jiems skambią puotą po Susirinkimo. Tai buvo esminis lūžis – imperatorius įsipareigojo persekioti tuos, kuriuos Bažnyčia įvardijo eretikais. Pirmą kartą socialinis spaudimas ir galia buvo institucinės Bažnyčios pusėje.

Kritinė riba, kalbant apie Konstantiną, yra 312 m. Milvijaus tilto mūšis, kuriame jam pavyko sumušti gerokai pranašiau atrodančias  konkurento į jo postą pajėgas. Teigiama, kad prieš mūšį jis regėjo pranašišką sapną ir jo kariai kovojo su krikščioniškais simboliais. Makscenijus buvo nugalėtas ir nužudytas. Jo galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir tai privertė Kartaginą pasiduoti.

326 m. tarp gegužės 15 ir birželio 17 d. Konstantinas suėmė ir nunuodijo savo vyriausiąjį sūnų Krispą. Liepą jis nužudė savo antrąją žmoną Faustą, Krispo pamotę, perkaitinant pirtį. Tai iliustruoja, kad jis tikrai nesielgė, kaip atsivertęs krikščionis.

Nepaisant to,  Konstantinas tvirtino, kad yra Bažnyčios narys, tačiau nuolat atidėliojo savo krikštą Krikščionišką krikštą jis priėmė, kai susirgo ir iškilo pavojus jo gyvybei. Netrukus po to jis mirė – 337 m.

. Jis buvo palaidotas kaip išskirtinai nusipelnęs krikščionis. Jis mirė per Sekmines.

Paskutinė persekiojimų banga, kuri tiesa, gali sakyti, „užspringo“, susijusi su Julijonu Apostatu (361-363 m.) Našlaitis, kuris padarė įspūdingą karjerą. Sėkmingai kovojo prieš galus ir germanus. Jis buvo auginamas kaip krikščionis, tačiau paskui atsižadėjo krikščionybės. Jis bandė atstatyti kažkokį Graikijos, o ne Romos religijos mišinį. Jis bandė kurti pagonybė, kuri imitavo krikščioniškas praktikas. Jis buvo pasiryžęs nugalėti krikščionybę pastarosios teritorijoje: pamaldumas, dorybė, pagalba kitiems.

Jis buvo įsitikinęs, kad tolerancija pagonybei reikalauja atitaisyti viską, kuo Konstantinas apsunkino pagonių gyvenimą. Jis vėl atvėrė šventyklas, grąžino pagoniškas viešas šventes. Bent jau pirminiame etape, jis neketino fiziškai persekioti krikščionis, teisti juos ar net žudyti. Tačiau jis nusivylė, susidūręs su krikščionių „kietakatiškumu“. Jis labai stengėsi, kad kiekvienoje provincijoje vėl veiktų pagonių žynys, vyktų apeigos. Įdomu tai, kad ji sulaukė nedidelio palaikymo, net ir pačių pagonių. Daug kas teigė, kad jis primeta jiems svetimą doktriną.

Karinė ekspedicija prieš persus, kuri, pasak imperatoriaus, turėjo atnešti šlovę ir parodyti dievų palankumą, baigėsi katastrofa. Pradžioje būta sėkmingų kovų, bet paskui romėnų. Kariuomenė buvo priversta trauktis ir pats imperatorius buvo mirtinai sužeistas strėle. Jis mirė, kai jam tebuvo 32 metai.

Ši imperatoriaus žūtis turėjo daugiau įtakos nei jo visos reformos, nes kėlė klausimus – ar pagonių dievai gali padėti kovose? Tarp krikščionių paplito legenda, kad paskutiniai imperatoriaus žodžiai buvo: „Galiliejiečiai, jūs mane nugalėjote.“

JĖZAUS PASEKĖJŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

Prisikėlimo žinios metu, kai džiaugsmo sutrikdytos moterys apaštalams perduoda žinią apie tuščią kapą, neišsisklaidžiusių Jėzaus mokinių buvo linkę nedaug. Galima spėti, kad tų, kurie nebuvo atkritę dėl Mokytojo mirties, tebuvo koks šimtas.  Šis skaičius po Prisikėlimo, ypatingai po Sekminių, pradeda sparčiai augti.

Kaip tampama Jėzaus pasekėju?

Per krikštą tekančiame (kaip teigiama, gyvame) vandenyje, jei dėl kokios nors grėsmės nėra galimybės to pasiekti, tai krikštijamasis tris kartu apšlakstomas vandeniu. Krikštas yra didžiulis įvykis visoje bendruomenėje ir paprastai atsivertę žmonės buvo krikštijami per Velykas ar Jėzaus krikšto iškilme, surinkus visus norinčius draugėn.

Pirmaisiai amžiais buvo krikštijami tik apsisprenę ir suaugę krikščionys. Jau paskui, kai atsiranda krikščionių šeimos, kuriose gimsta kūdikiai, pradedamas kelti klausimas dėl galimybės krikšti kūdikius, o ritualinį ir intelektualinį įbažnytinimą palikti šeimai ar bendruomenei. Jau IV a. kūdikių krikštas buvo gana paplitęs, jam pritarė iš žymusis Hipono vyskupas Augustinas.

Apaštalų darbuose skaitome kiek idealizuotą aprašymą: Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, parduodavo juos, gautus pinigus  sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.

Dvylikos apaštalų mokymas arba Didache – vienas seniausių po Naujojo Testamento krikščioniškų tekstų. Tikėtina, kad jis parašytas pirmo ir antro amžių sandūroje.

„Didachė“ rašoma:

“Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie abu didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylė­si Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį; nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma.

         Laiminkite tuos, kurie jus keikia ir melskitės už savo priešus; pasnikaukite už tuos, kurie jus persekioja. Kokia Jums Dievo malonė, jeigu mylite tuos, kurie jus myli? Argi ir pagonys to paties nedaro? Mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia, ir neturėsite priešų.

Laimingas, kas duoda, kaip įsakymas liepia: jis be kaltės. Vargas tam, kuris ima! Žinoma, jei ima stokojantis, jis bus nekaltas; jei ima nestokojantis – jam reikės duoti apyskaitą: kodėl paėmė ir kuriam tikslui. Įmestas kalėjiman, jis bus tardomas apie savo darbus, ir iš ten neišeis, kol neatiduos paskutinio skatiko. Ta­ čiau ir apie šitai pasakyta: Teprakaituoja tavo rankose išmalda, kol sužinosi, kam reikia duoti.

Nežudyk, nesvetimauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk žyniavimu ir kerais. Nežudyk nei negimusio vaisiaus, nei nau­ jagimio, nepavydėk artimo nuosavybės. Kreivai neprisiek, neteisingai n�liudyk, nekalbėk pikta, neminėk, kas buvo bloga. Nebūk klastingas ar dviliežuvis, nes dviliežuvystė yra mirties žabangai. 5. Tavo kalba tenebūna melaginga ar tuščia, bet pa­ remta darbais. Nebūk nei godus, nei plėšrus, nei veidmainis, nei piktuolis, nei išpuikėlis. Nekask duobės savo artimui. Jo­ kiam žmogui neturėk neapykantos, bet vienus pabark, už kitus pasimelsk, o dar kitus mylėk labiau už savo gyvybę. Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo. Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis!”

Ir dar fragmentas iš Pauliaus laiško efeziečiams:

Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.  Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!  Ir nepalikite vietos velniui.  Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.  Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.  Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.  Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.

Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.  Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti.  Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais  ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją.  Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.  Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.

Ankstyvųjų bendruomenių krikščionys vadino vienas kitą broliai ir sesėmis, sveikino vienas kitą vadinamuoju šventu bučiniu. Nepaisant to, kad jie skyrėsi lytimi, statusu, tačiau vis buvo traktuojami kaip lygūs.

Itin svarbu buvo bendra malda, kuri turėjo persmelkti kasdienį gyvenimą, suteikti jam specifinį ritmą. Pakankamai greitai susiformavo paprotys, kad sekmadienis yra pirmoji savaitės diena ir tai diena, kuris pecialiai turi būti skirta garbinimui, bendrystei, prisimenant tą dieną, kai Viešpats prisikėlė. Dalis pirmųjų krikščionių vis dar labiau laikydavosi šabo, tačiau sekmadienio šventimas gana greitai išstumė šabo laikymąsi. Isotrikų manymu, tai galutinai įvyko pirmo ir antro amžių sandūroje.

Pirmųjų jkartų krikščionys neturėjo specialių pastatų garbinimui ir maldai. Jie rinkdavosi privačiuose namuose. Neretai patalpos suteikdavo turtingos moterys, kurios minimos Naujajame Testamente. Tai dar labiau stiprino bendruomenės, kaip vienos šeimos, samnpratą.

Tikintieji, susirinkę sekmadienį, melsdavosi, keisdavosi naujienomis, pasakodavo, už ką yra dėkingi, išsakydavo maldavimus Dievui, Veikiausiai buvo skaitomi ir tam tikros Rašto ištraukos ir jas kas nors pakomentuodavo. Yra žinoma, kad daug dėmesios. Buvo skiriama giesmėms ir giedojimui. Gana greitai buvo sukurti himnai, šlovinimo giesmės.

Susitikimų centras, aišku, buvo Eucharistija – išvertus iš graikų kalbos, dėkojimas. Galima drąsiai teigti, kad krikščioniškų pamaldų išeities taškas yra Paskutinė vakarienė. Būtent jos metu įsteigiama tai, ką mes vadiname liturgija.

Nuo ankstyvosios. Krikščionybės akcentuojami trys lygmenys: apaštalai – pranašai – mokytojai (katechetai). Moterys galėjo būti pranašės ir mokytojos.

Pirmieji vyresnieji bendruomenėse buvo vadinami presbyteroi. Tai pavadinimas, kuris perimatas iš sinagogų. Ilgainiui kartu su presbyteroi pradėtas naudoti ir kitas žodis – episkopoi, kuris lietuviškai verčiamas, kaip vyskupas. Tai ne prievaizdas, bet ganytojas.

Vtskupo pagalbininkai buvo diakonai. Jų funkcijos ankstyvojoje Bažnyčioje nėra iki galo aiškios. Jeruzalės bendruomenėje patarnauti buvo paskirtas septynetas. Taip rašoma Apaštalų darbuose.

Dar vienas labai svarbus dalykas, kuris Naujaisiai laikais, kai įsivyravo vis labiau individualistinė visuomenė, tai bendruomeninis tikėjimo pobūdis. Tikėjimas ne tik yra trejybiškas, tačiau jis jungia į bendrystę. Keliaujame Kelio bendrijoje, o ne po vieną.

Religijos sociologija turi sąvoką charizmos rutinizacija. Tai porcesas, kuris neišvengiamas vyksta kiekvienoje religinėje bendruomenėje, kai atsiranda ilgesnio laiko perspektyva. Kol bendruomenė yra nedidelė ir sudaryta iš konvertitetų (atsivertėlių), akivaizdu, kad bedrystė joje labai intensyvi, tikėjimas labai karštas. Tačiau, kai atsiranda antros ir kitų kartų krikščionys, kurių tėvai yra krikščionys ir jiems įsijungimas į bendruomenę yra ne radikalus egzistencinis pokytis, bet natūralus procesas. Nors ankstyvosios bendruomenės stengėsi laikytis principo, kad krikščionimi ne gimstama, bet juo tampa sąmoningu apsisprendimu, reikalavo, kad krikštytusi tik brandūs ir savo sprendimą suprantantys žmonės, tačiau natūralu, kad su kiekviena karta, jei bendruomenė tik išlieka, vis daugiau rutinizacijos.

Taip pat neišvengiamai iškyla būtinybė formalizuoti santykius bendruomenėje, jei ji labai išauga.

Kai kalbame apie pirmųjų kartų krikščionių bendruomenes, turime suprasti labai svarbią jų specifinę savybę – tai žmonės, kuriems Antrojo Kristaus atėjimo (paruzijos_ pažado išsipildymas nėra tolimos ateities dalykas, tačiau tai, kas gali įvykti bet kurią dieną. Kai jie taria: “Maranatha” (Viešpatie, pasiskubink), jiems tai nėra vien žodžiai, bet karštas maldavimas ir greito susitikimo nuojauta. Tai neišveniamai sąlygoja santykį ir su pasauliu. Būti šventu – tai išsivaduoti iš pasaulio dvasios. Tas išsivadavimas nereiškia atsikyrėlio gyvenimo, nes išlieka itin svarbus bendruomeninis vaidmuo. Paskutinė vakarienė buvo valgoma su kitais. Sekimas Jėzumi Kristumi sutelkia, sujungia jo pasekėjus.

Paruzijos laukimas paaiškina ir tai, kodėl anktyvieji krikščionys nesirūpino teisingesnės politinės bendruomenės kūrimu ar kokiomis nors socialinėmis reformomis, Brėkšta ir tuoj pakils Jėzaus saulė, kuri išvaduos nuo bet kokios neteisybės. Svarbus faktas yra tai, kad Apreiškimas Jonui yra rašomas krikščionių persekiojimo laikotarpiu. Kristaus atėjimo priminimo labai reikėjo jau trečios ar net ir ketvirtos kartos krikščionims.

Kankinių kraujas yra Bažnyčios jėgos auginimas. Kankinystė nesusilpnina, bet tik stiprina Bažnyčią. Ši nuostata ypatingai svarbi pirmųjų amžių krikščionims. Kankinystė – tai galimybė bent kažkiek atiduoti “skolą” Išganytojui, kuris kentėjo dėl mūsų, tai galimybė bent kažkiek su juo. Panašėti ir tiesiausias, greičiausias kelias į Amžinybę. Todėl anekdotiniuose pasakojimuose, kai pirmojo amžiaus krikščionis, kuris turi būti įmestas sudraskyti žvėtims, maldauja savo budelių, kad leistų jam kartu pasiimti vaikus, kuriems jis nori padovanoti šlovingą mirtį, turi pagrindą.

Skaitant ankstyvųjų krikščionių raštus, stebina pasitikėjimas savimi ir tvirtybė. Jie tvirtai pasitiki Jėzaus Pažadu ir įsitikinę, kad jokios išorinės galybės (ar supykę jaudėjų vyresnieji, ar Romos imperijos pareigūnai) nieko jiems negali padaryti. Iš tiesų, jei laikaisi nuostatos, kad kankinystė yra ne tai, kas vengtina, bet veikiau tikroji pergalė, tampi nenugalima sjokių išorinių priešų.

Šv. Augustinas, gyvenęs IV amžiuje, apie kankinystę rašė:  martyres non facit poena, sed causa (“ne kančia, bet priežastis  padaro kankiniu”). Persekiotoją motyvuoja neapykanta tikėjimui arba tikėjimui priskiriamam veiksmui. Kankinys vienareikšmiškai pasmerkiamas myriop, nes yra krikščionis arba dėl to, kad jis atsisako atlikti tikėjimui prieštaraujantį arba tikėjimo draudžiamą veiksmą, taip pat religijai kenkiantį veiksmą arba daro gerą, bet neteisingo įstatymo uždraustą veiksmą.

Kalbant apie kankinį, jo kančios motyvas tikrai turi būti tikėjimas. Tai antgamtinis, ne filantropinis aktas. Kankinys mirtį priima savanoriškai ir laisvai. Toks vidinis nusistatymas yra pirminis. Tačiau kankinys, kaip ir bet kuris tikintysis, sykiu pašauktas sąmoningai priimti kraštutinius savo įsipareigojimo per krikštą padarinius. Kristaus pavyzdžiu krikščionis pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios – savosios gyvybės – aukos. Jis tai daro remdamasis Dievo malone, bet ne savo žmogiškosiomis jėgomis, nes, kaip sako Jėzus, “tai Tiesos Dvasia, kuri liudija apie mane” (Jn 15,26).

Vatikano II Susirinkimas apibrėžia kankinystę kaip “didžiausią meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų akivaizdoje”. “Todėl kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, Bažnyčios yra vertinama kaip nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas” (Lumen gentium),

Charizmos rutinizacijos procese keičiasi santykis su kankinyste. Tai susiję su gerokai sušvelnėjusiu paruzijos laukimu. Nuo įsitikino, kad “netrukus”, vis labiau pereinama prie akcento, kad “nieka snežino dienos ir valandos.” Tiesa per visą persekiojimų laikotarpų vyravo krikščionys, kurie drąsiai ėjo mirti už tai, kuo tiki, tačiau vis dažniau pasitaikydavo atvejų, kai persekiojami krikščionys slapstydavosi ar stengdavosi daryti kompromisus,  Tai, kaip matysime, sukėlė svarbią diskusiją Bažnyčios viduje. Ryškiausiai per ginčą su donatininkais.

Kita vertus, kankinystės samprata ankstyvoje Bažnyčioje labai susijusi su giliu įsitikinimu, kad didžiausias iššūkis yra ne iš išorės, bet iš vidaus.  Priešais tapę žmonės nelabai ką gali tau padaryti – nebent nužudyti, tačiau mirtis nėra pabaiga, bet veikiau žengimas į amžiną Dievo šlovę. Blogiausia, kas gali įvykti – tai pats gali tapti sau priešu, atkristi nuo Jėzaus.

IV a. vyksta radikali pasaulio, kuriuo keliauja Bažnyčia, transformacija.

Nėra paprasta vienareikšmiškai įvertinti pokyčius. Nekelia abejonių tik tai, kad IV amžiuje Bažnyčia patenka į visiškai naują politinį, kultūrinį kontekstą. Tačiau apie tai jau kitose paskaitose.

Krikščioniškos revoliucijos esmė:

1. Verto gyventi gyvenimo sampratos perkeitimas. Nuo socialinės sėkmės prie išganymo klausimo. Gyventi pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Jas uš to, jei laimėsi visą pasaulį, bet prarasi save?
2. Aktyvus artimo meilės principo praktikavimas (diaconia) sudarė prielaidas tam, kas dabar vadinama karitatyvine veikla. Jei Antikoje gailestingumas nebuvo vertinamas, nes akcentuota, kad nepalyginamai svarbiau yra teisingumas, tai gailestingumas, gailestis, atjauta tampa svarbia krikščioniško gyvenimo dalimi.
3. Kiekvieno asmens orumo samprata buvo iššūkis žmogaus vertės siejimui su socialiniu statusu ar nauda šeimai ir valstybei. Nors krikščionys netapo politiniais reformatoriais, bet jie reikalavo „širdžių reformos“, atsiveriant gyvybės kultūrai: infanticido, gladiatorių skerdynių, orgijų, seksualinio palaidumo, smurto netoleravimas. Strategija: nedalyvauti tame, gelbėti aukas, bandyti įtikinti kitus.
4. Didžiausias pavojus tyko ne išorėje, bet viduje. Tokia nuostata vėliau taps svarbiausia gaire krikščioniškai teisingo karo doktrinai. Svarbiausia ne aplinka, ne aplinkybės, su kuriomis susiduriame (nes viskas, ką patiriame, yra siunčiama Dievo), tačiau tai, kaip reaguojame, kas kyla iš mūsų vidaus.
5. Krikščioniška pozicija atrodo šventvagiška judėjams, bedieviška romėnams, nepraktiška ir varginanti, žvelgiant iš dabartiniame pasaulyje įsitvirtinusių normų.

IV amžiaus pradžia tampa ypatingo lūžio tašku. Tarsi pasitvirtina taisyklė, kad juodžiausia tamsa prieš aušrą. Aktyviausi persekiojimai vyksta prieš imperatoriaus Konstantino transformaciją. Tai nebuvo tokia radikali transformacija, kuri pavertė Saulių Pauliumi. 313 m. paskelbiamas Milano ediktas. Tai yra seniausias mums žinomas dokumentas, kuris garantuoja religijos laisvę. Tiesa, krikščionybės legalizacija, valstybės požiūriu, paverčia Konstantiną pontifex maximus. T.y. žmogumi, kuris atsakingas už šį kultą. Imperatoriai pradėjo dalyvauti teologiniuose ginčuose.  Pirmasis tokio dalyvavimo pavyzdys – Arle sinodas, kuriame sprendžiamas klausimas apie Bažnyčios vidinius ginčus Šiaurės Afrikoje. Tai susiję su tuo, apie ką kitoje paskaitoje kalbėsime, kaip apie donatininkų atskalą.

Tačiau imperatorius netrukus įsitikina, kad krikščionys aistringai ginčijasi dėl daug dalykų. Labiausiai neraminanti situacija yra dėl Arijaus ir jo pasekėjų ginčo su kitais Aleksandrijos ir Antiochijos vyskupais. Imperatorius nusprendžia sušaukti Nikėjos susirinkimą.

Susirinkimas Nikėjoje pirmiausia buvo  imperatoriaus Konstantino iniciatyva. Jis parinko vietą, iniicajavo susirinkimą ir išsiuntė kvietimus, pažadėdamas apmokėti visas dalyvių išlaidas, kas buvo dosnu ir svarbu ne vienam dalyviui.Iš esmės svarbiausi buvo keli klausimai: Arijaus mokymas ir Velykų data. Nors būta ir mažesnės svarbos klausimų. Pavyzdžiui, kaip traktuoti tuos, kurie, geisdami skaistumo, ryžosi kastracijai. Tai buvo pasmerkta, kaip nederamas sprendimas. Susirinkime, kuris vyko tikrai toli nuo Romos, nedalyvavo tuometinis popiežius Silvestras. Tačiau tai nebuvo protestas, paprasčiausiai popiežius buvo seno amžiaus ir neturėjo jėgų tokiai kelionei. Jis pasiuntė du legatus, kurie užėmė garbing vietą susirinkime. Nėra žinoma, kad kuris nors vyskupas protestavo prieš tai, kad pasaulietis valdovas organizuoja Susirinkimą.

Imperatoriaus tikslas buvo atstatyti vienybę imperijoje, kuriai grėsė aštrūs relgiiniai nesutarimai, kurie buvo ypatingai jaučiami Rytuose. Nėra išlikę dokumentuotos Susirinkimo eigos, todėl nežinoma, kas po ko kalbėjo ir ką argumentavo. Imperatoriui, kaip iniciatoriui, buvo suteikta galimybė pirmininkauti ir jis pasakė įvadinę kalbą. Tiesa, kaip teigiama, joje jis tvirtino, kad  vyskupai, o ne jis turi priimti nutarimą, ir jis gerbs tai, ką jie nutars.

Susirinkimas nutarė ne tik dėl dvasininkų savikastracijos, bet ir dėl to, kad dvasininkas negali gyventi vienose namuose su moterimi, jei ji nėra jo sesuo ar mama. Taip pat buvo pasisakyta už tai, kad pagonys konvertitai, išreiškė norą tapti krikščionys dvasininkai, turi pereit tam tikrą bandomąjį laikotarpį.

Taip pat buvo suformuluotas išpažinimas.

         Susirinkime dalyvao veikiausiai kiek mažiau nei 300 dalyvių. Lotyniškieji Vakarai buvo gerokai mažiau atstovaujami, Priežastis – ilga kelionė. Žinoma, kad buvo Kartaginos vyskupas.

Pirmajame visuotiniame susirinkime taip pat dalyvavo vyskupų patarėjai teologai, pavyzdžiui, Atanazas iš Aleksandrijos, kuris atlydėjo Aleksandrą. Jis dažnai kalbėjo Susirinkimo metu. Tiesa, profesionalūs teologai Vakaruose atsiranda tik po to, kai įkuriami universitetai. Tada teologai formuojasi, kaip atskira svarbi profesija. Iki tol svarbiausias teologas vyskupas ir teologais šiuo atveju vadinu vyskupų patarėjus.

Krikščioniškos revoliucijos esmė:

• Verto gyventi gyvenimo sampratos perkeitimas. Nuo socialinės sėkmės prie išganymo klausimo. Gyventi pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
• Aktyvus artimo meilės principo praktikavimas sudarė prielaidas tam, kas dabar vadinama karitatyvine veikla. Jei Antikoje gailestingumas nebuvo vertinamas, nes akcentuota, kad nepalyginamai svarbiau yra teisingumas, tai gailestingumas, gailestis, empatija tampa svarbia krikšioniško gyvenimo dalimis.
• Kiekvieno asmens orumo samprata buvo iššūkis žmogaus vertės siejimui su socialiniu statusu ar nauda šeimai ir valstybei. Nors krikščionys netapo politiniais reformatoriais, bet jie reikalavo „širdžių reformos“, atsiveriant gyvybės kultūrai: infanticido, gladiatorių skerdynių, orgijų, seksualinio palaidumo, smurto netoleravimas. Strategija: nedalyvauti tame, gelbėti aukas, bandyti įtikinti kitus.
• Didžiausias pavojus tyko ne išorėje, bet viduje. Tokia nuostata vėliau taps svarbiausia gaire krikščioniškai teisingo karo doktrinai. Svarbiausia ne aplinka, ne aplikybės, su kuriomis susiduriame (nes viskas, ką patiriame, yra siunčiama Dievo), tačiau tai, kaip reaguojame, kas kyla iš mūsų vidaus.

About the Author

Andrius

Administrator

View All Posts