Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/tridento-susirinkimas
Praėjusioje paskaitoje bandžiau pateikti panoraminį, labai bendrą krikščioniškų Viduramžių vaizdą. Paprastai, kai kalbame apie Vakarų civilizaciją, įvardijami trys svarbiausi šaltiniai: Antikos filosofija, Romos teisė ir krikščionybė. Nuo Apšvietos laikų tapo įprasta, kalbant apie krikščionybės indėlį, suraukti kaktą ar nosį ir teigti, kad Vakarų civilizacija suklestėjo esą, nepaisant to, kad buvo apvilkta „krikščioniškais tramdomaisiais.“ Tai visiškas absurdas. Nepaisant to, kad per kelis pastaruosius tūkstantmečius žmonės nulipdė ne vieną keistą krikščionybės karikatūrą, tačiau būtent krikščioniška antropologija, per Viduramžių sietą perleista Romos teisė, vienuoliai, išsaugoję Antikos kultūros paveldą, sukūrę švietimo sistemą ir davę svarbiausius impulsus taip pat ir mokslo bei technologijų srityje yra tikrasis Vakarų civilizacijos pamatas.
Šiandien Vakarų civilizacija yra krizėje ir dėl to, kad mes neblogai žinome, kaip veikia dauguma civilizacijos elementų, tačiau pamiršome, kodėl jie svarbūs ir kokią prasmę jie turi ar turėjo.
Taip pat ir, kalbant apie Bažnyčia ir apaštalinę tradiciją, susiduriame su keistu paradoksu, kad ištikimybė tam tradicijos pavidalui, kuris buvo nulipdytas Tridento susirinkimo metu, pradedama vertinti labiau nei atvirumas Amžinybei ir raginimai įdėmiai skaityti laiko ženklus.
Dalyvavimas Tradicijoje reikalauja nuolatinio atsinaujinimo. Tai viena svarbiausių žinių, kurią bandau perteikti savo paskaitose. Ištikimybė Amžinybei, kai būvame laike, skatina neįsitverti į konkrečius institucinius pavidalus ar gyvenimo stilius.
Tai tikrai nesumenkina XVI amžiuje vykusio Tridento susirinkimo reikšmės. Dar daugiau, nesutinku, kad Antrasis Vatikano susirinkimas tapo savotiška atsvara Tridentui. Pastarasis susirinkimas buvo labai reikalinga katalikiška reforma ir atsinaujinimas. Tačiau visiškai sutinku su tais, kurie tvirtina, kad „tridentizmas“ tikrai nėra katalikiškumo sinonimas.
Taigi šiandienos pagrindinė tema yra Tridento susirinkimas, tačiau, aišku, turime pradėti nuo jo ištakų, nuo to, kas vedė prie to, kad toks susirinkimas turėjo būti sušauktas.
Trumpai: Tridento susirinkimas įvyko XVI amžiuje ir suformavo tą Tradicijos ir institucinės Bažnyčios pavidalą, kuris gyvavo iš esmės nepakitęs iki pat Antrojo Vatikano susirinkimo. Tridento susirinkimas buvo atsinaujinimo siekis, tiesa, jo šalutinis efektas buvo „tridentizmas“, kuris pavertė Bažnyčią labai legalistine ir klerikalizuota.
Tridento susirinkimo ištakos. Reformos poreikis
Bent jau nuo popiežiaus Grigaliaus Didžiojo sąvoka „reforma“ įsitvirtina Bažnyčios žodyne ir vėliau tampa tik aktualesnė. Dar kartą peržiūrėjau, kas buvo svarstoma Viduramžių visuotiniuose susirinkimuose ir visur aiškiai jaučiamas reformos motyvas. Tiesa, tuo pačiu aiškinamasi ir atsiribojama nuo tų reformų, kurios nenuskraidina buvimo Tradicijoje, bet tik didina įtampą tarp laikiškumo ir Amžinybės.
Popiežius Grigalius VII, XI amžiaus pabaigoje, paskelbė Popiežiaus įsakus, kuriuose ne tik reikalavo Bažnyčios laisvės nuo monarchų kišimosi, bet taip pat buvo pasiryžęs žengti konkrečius žingsnius, idant Bažnyčia grįžtų prie ištikimybės savo misijai.
Palaidumas, prekyba bažnytinėmis pareigybėmis, bažnytinių pareigų paveldėjimas, per didelis įsitraukimas klero į pasaulio reikalus, visaverčio pasauliečių įsitraukimo į Bažnyčią stygius. Visa tai buvo problemos, apie kurias vis buvo kalbama.
Tiesą sakant, net nuostabu, kaip sunkiai popiežiams sekėsi kovoti už šias reformas. Aišku, viena iš priežasčių buvo tai, kad patys popiežiai neretai pasiduodavo šioms ydoms. Kitas dalykas – Avinjono tremtis, Didžioji Vakarų schizma – visa tai menkino popiežiaus autoritetą ir neleido įgyvendinti reformų visa apimtimi.
Renesanso popiežių simboliu tapo Aleksandras VI, popiežiumi tapęs 1492 metais ir atvirai dalinęs bažnytines pareigybes savo vaikams. Jis pavertė popiežiaus pareigas pelninga prekyba bažnytinėmis pareigybėmis ir tai, be abejonės, piktino tikinčius žmones, kurie rimtai žiūrėjo į savo tikėjimą.
Tiesą sakant, net tikras stebuklas atrodė, kad po tokių juodų periodų atsirasdavo tokie popiežiai ir kardinolai, kurie iš tiesų vykdė vidinę Bažnyčios reformą. Kai į Tridento susirinkimo nutarimus pažvelgiame iš šio konteksto, tikrai galima sakyti, kad šis susirinkimas buvo neįtikėtina sėkmės istorija.
Trumpai: Daugiau nei puse tūkstasnčio metų buvo kalbama apie reformos Bažnyčioje būtinybę, tačiau labai sunkiai sekėsi kovoti su blogybėmis. Gelbėto vienuolijos, tačiau tai, kas vadinma parapijine Bažnyčios struktūra, buvo nuolatiniame chaose.
Tridento susirinkimo ištakos. Reformacija
1517 m. Bažnyčios reforma prasideda „iš apačios“, nesulaukus, kol bus imtasi tvirtų veiksmų „iš viršaus“. Augustijonas vienuolis Martynas Liuteris pirmiausia meta iššūkį daugeliui jo amžininkų pasipiktinimą kėlusiai prekybai indulgencijomis.
Veikiausiai visi esame girdėję žodį „atlaidai“. Bažnyčios žodyne jis pasirodo II-ojo tūkstantmečio pradžioje ir gali būti siejamas su Kliuni vienuolijomis ir mokymo apie skaistyklą įsitvirtinimu. Nors atgaila, išpažintis mus išvaduoja nuo amžinosios bausmės už išpažintas nuodėmes, tačiau nėra taip, kad nelieka jokio jų ženklo. Jų padaryta žąla turi būti atlyginta ir paprastai tai gali būti padaryta per sielą nuskaistinančius veiksmus. Tokius kaip malda, piligrimystė, pasnikas, dalyvavimas kryžiaus žygyje, pagalba kam nors, kas įpuolė į vargą.
Atlaidų prielaida – samprata, kad visi esame vienas Mistinis Kristaus kūnas ir Jėzaus bei šventųjų sukauptas „kapitalas“ gali būti investuotas ir į kitus. Kiek sukarikatūrinant, galima sakyti, kad mūsų maldos ar kiti darbai, susiję su atlaidais, tai paraiškos gauti „grantą.“ Įsitvirtinus Skaistyklos sampratai, daug dėmesio pradėta skirti rūpesčiui jau mirusių žmonių sieloms. Dabar išdėsčiau oficialų Bažnyčios mokymą, kuris, beje, buvo patvirtintas ir per Tridento susirinkimą. Bėda ta, kad nuodėmingi žmonės sugeba viską sujaukti. Tai, kas vyko Vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso epochomis, buvo akivaizdus piktnaudžiavimas atlaidais per indulgencijos pardavinėjimą. Jų pardavinėjimas priminė dabartinę tinklinę rinkodarą ir jos buvo tapusios pirmiausia būdų pripildyti savo iždą. Įsijungė „rinkodara“ ir dažnai indulgencijos buvo iš tiesų siūlomas, kaip „išperkamasis raštas“, kuris atleidžia nuo visų baisybių, kurias esi padaręs.
Indulgencijų klausimas buvo susijęs ne tiek su Bažnyčios disciplina ar dorybėmis, bet ir su Bažnyčios mokymo esme. Kas yra nuteisinimo, kurio siekia kiekvienas krikščionis, esmė – žmogaus nuopelnai ar Dievo malonė? Jau šv. Paulius ir šv. Augustinas, regis, aiškiai pasakė, kad ne darbai gimdo Dievo meilę, bet Dievo meilė gimdo darbus. Tačiau tai nepanaikino klausimą – apie tai, kaip prasiskverbia Dievo malonė, ar mes turime savo nuostata, pritarimu atverti jai duris? Juk Dievas neprimeta savęs jėga?
Net neabejoju, kad visa tai galima buvo aptarti ir apmąstyti ir be radikalių dramų, tačiau piktnaudžiavimas indulgencijomis viską komplikavo. Liuteriui ir daugeliui jo amžininkų pagrįstai atrodė, kad popiežius, kuris yra didžiausias autoritetas tikėjimo klausimais, turi sureaguoti, tačiau šis tik skatino indulgencijas.
Martynas Liuteris, kurio maištas prieš indulgencijas tapo Reformacijos pradžios simboliu, tikrai neturėjo intencijos kurti naują Bažnyčią, atsiskirti nuo katalikų. Jis buvo nuoširdus rikintis žmogus, kuris išgyveno didelę baimę, svarstydamas klausimą – ką turėtų daryti, kad būtų išganytas? Jis buvo giliai tikintis žmogus ir jam dangus bei pragaras nebuvo metaforos. Jam indulgencijos buvo Bažnyčios problemų simbolis, kai Šventykla ir vėl, cituojant Kristų, tapo prekybviete.
Tikrai ne vien Liuteris kalbėjo apie reformų būtinybę. Apie ta, kaip jau pabrėžiau, buvo daug kalbama pačioje Bažnyčioje, tačiau, deja, popiežiaus reakcija buvo labai gynybiška. Iš dalies buvo nepelnytai sumenkinama Liuterio keliamo klausimo svarba. Veikiausiai ir dėl to, kad indulgencijos buvo tapusios itin svarbiu pajamų šaltiniu ir nebuvo tiek svarbu, kokia teologija tai remiasi. Tiesą sakant, situacija tikrai buvo kitokia, nei kalbant apie ortodoksų ir katalikų santykius. Nebuvo kultūrinių skirtumų ir nebuvo dar „jie“ ir „mes“. Tačiau kiekvienas konfliktas turi savo dinamiką. Jei nereaguojame, kai jis yra pradinėje stadijoje, jis pradeda plėstis ir plečiasi iki tol, kol viskas išsprogsta.
Tridento susirinkimas buvo sušauktas tik po daugiau nei trisdešimt metų, kai Liuteris paskelbė savo protestą. Galbūt jo pradžia būtų nutęsta ir dar toliau, jei ne imperatoriaus Karolio V spaudimas popiežiui Pauliui III. Imperatorius vis dar tikėjosi, kad įmanoma atkurti vienybę. Popiežius tuo labai abejojo, nes matė, kaip ginčai vis labiau gilėja ir ginčytina tampa beveik viskas. Tačiau jis labai pritarė nuostatai, kad susirinkime derėtų pasmerkti klaidingas doktrinas, tačiau neminint jų autorių, smerkti idėjas, o ne žmones.
Trumpai: Tridento susirinkimas buvo siekis atsakyti į Martyno Liuterio ir kitų reformatorių kritiką. Deja, popiežių reakcija buvo labai lėta ir, dažnu atveju, jie nenorėjo atsisakyti pelningos, nors ir nuodėmingos, sistemos, todėl nepadarė visko, kas buvo įmanoma, kad tikro skilimo būtų išvengta.
Kodėl susirinkimas nebuvo sušauktas anksčiau?
Nes po Konstancos susirinkimo pasikeitė popiežiaus santykis sus susirinkimais.
Jei iki Konstanco susirinkimo visi popiežiai visuotinius susirinkimus traktavo, kaip labai veiksmingą savo įrankį ir geriausią būdą priimti visiems privalomus sprendimus, tai Konstance pirmą kartą visi pamatė vaizdą, kai susirinkimas pašalina tris popiežius, kurie visi turėjo pretenziją, kad yra vienintelis Petro įpėdinis. Taip pat čia išrenkamas popiežius Martynas, V kuriam iš karto pateikiami labai aiškūs rėmai. Konstance matome pastangas nuo aukščiausios popiežiaus valdžios pereiti prie susirinkimo valdžios.
Primenu, kad Konstancos susirinkime buvo pagaliau pabaigtas laikotarpis, kuris vadinamas Didžią Vakarų schizmą, kai pradžioje ta pati kardinolų kolegija išrinko antrą popiežių, o paskui, bandant spręsti problemą, Pizos susirinkime atsirado dar vienas. Tai laikotarpis, kai labai suklestėjo teroijos apie tai, kad popiežius yra svarbus, bet nebūtinas Bažnyčiai, kad svarbiausius sprendimus turi priimti vyskupų susirinkimas.
Kova tarp popiežiaus ir konciliaristų (susirinkimo pirmumo šalininkų) tęsiasi ir Bazelio susirinkime. Nors popiežius galiausiai tarsi perima visą kontrolę į savo rankas jau Florencijos susirinkime, išlieka netikrumas, ar vyskupai, susirinkę į naują susirinkimą, ir pradėję svarstyti gilias Bažnyčios problemas, taip pat ir išsakydami kritiką popiežiui, vėl nesiims konciliarizmo doktrinos.
Istorija neturi tariamosios nuosakos, tačiau galima kelti klausimą – galbūt, jei ne popiežiaus rūpestis finansų šaltiniu ir baimė, kad vyskupai gali pradėti nurodinėti jam, ką daryti, galbūt būtų pavykę reformuoti Bažnyčią be labai skaudaus skilimo.
Reformacija tapo itin skaudžiu skilimu, nes labai nuskurdino pirmiausia Katalikų Bažnyčią. Aišku, visada yra ir kita monetos pusės – toks sukrėtimas privertė gimti kontreformacijai, kuri bandė spręsti tas problemas, į kurias nurodė reformatoriai, tačiau didžiausia bėda buvo ilgam įsitvirtinusi nuostata: daryk viską kitaip nei reformatoriai. Tiesą sakant, ši nuostata buvo būdinga ir reformatoriams, kurie labai nuvertinto Tradicijos lobių svarbą ir viską pabandė suvesti į sola scriptura (vien Šventasis Raštas). Jau regis, kažkada sakiau, kad sveikas protas moko, kad du kart du yra keturi net jei tai sako popiežius ar Liuteris. Prireikė šimtmečių, kol tiek evangelikai, tiek katalikai galėtų tai pripažinti.
Kova už susirinkimą vyko ilgai. Vienu metu net buvo paskelbta, kada jis turi prasidėti Mantujoje. Tačiau realiai niekas neįvyko. Popiežius ir kurija akivaizdžiai tempė laiką, o imperatorius nervavosi ir reikalavo rezultato.
1542 m. žiemą popiežius Paulius III viešai paskelbė apie Susirinkimo sušaukimą Tridente. Vieta buvo pasirinkta kaip kompromisas, nes imperatorius norėjo, kad susirinkimas vyktų Šventosios Romos imperijos teritorijoje, o popiežius norėjo, kad būtų mažesnis atstumas iki Romos, kad galima bnūtų operatyviau keistis žiniomis. Tiesa, Tridentui tai buvo labai sudėtingas išbandymas. Įsivaizduokite, kad reikia apgyvendinti ir išmaitinti – ne tik vyskupus su jų didele palyda, bet ir visus jų žirgus. Todėl Tridento gyventojai buvo apsidžiaugę, kai keliems metams susirinkimas buvo perkeltas į didesnę Boloniją. Tai buvo popiežiaus manevras, teisinantis galimos maro epidemijos baime. Tačiau imperatorius apsiekė, kad susirinkimas grįžtų į sutartą vietą.
Susirinkimo pradžia ir pobūdis
Susirinkimas oficialiai prasidėjo 1545 m. gruodžio 13 d. ir su ilgomis pertraukomis tęsėsi aštuoniolika metų – iki 1563 m. gruodžio 4 d. Praktiškai buvo trys Susirinkimo etapai su menku tarpusavio tęstinumu.
Tridento susirinkimą sušaukė popiežius Paulius III, o nutarimus tvirtino jau Pijus IV. Tarp jų dar buvo popiežiai Julius III ir Marcelijus II. Taip pat ir imperatorius Karolis V nesulaukė Susirinkimo pabaigos. Jo įpėdinis Ferdinandas, tiesa, perėmė rūpestį susirinkimu, tačiau natūralu, kad popiežių mirtys, konklavos, imperatoriaus pasikeitimas, geopolitiniai pokyčiai darė stiprią įtaką Susirinkimui.
Nė vienas iš keturių minėtų popiežių nebuvo įkėlęs kojos į Susirinkimą kaip pontifikas. Keli iš jų dalyvavo, iki tapdami popiežiais, nes buvo legatai (pasiuntiniai). Į kiekvieną sesiją popiežius siuntė po tris pasiuntinius. Jie Susirinkime dalyvavo lygiomis su kitais vyskupais teisėmis, tačiau jautėsi jų autoritetas, nes jie nuolat siuntė popiežiui ataskaitas ir gaudavo instrukcijas iš Kurijos. Legatams buvo nurodyta griežtai stebėti, kad Susirinkime nepradėtų stiprėti konciliarizmas, t. y. įsitikinimas, jog Susirinkimas turi didesnį autoritetą nei popiežius.
XVI a. vidury Katalikų Bažnyčioje buvo 700 vyskupų. Didžiausias vyskupų, dalyvavusių Tridento susirinkime, skaičius buvo 280 – jau paskutiniame etape. Deja, tik vasaros laikotarpiu, nes, atšalus orams, dalyvių vėl sumažėjo. Na, o pradėjo Susirinkimą tik 29 vyskupai, buvo sesijų, kai dalyvių tebuvo 15. Labai nedaug vyskupų, pradėjusių Susirinkimą, dalyvavo ir jį pabaigiant.
Popiežius Paulius III ir imperatorius Karolis V sutarė, kad Bažnyčios susirinkimas reikalingas, tačiau jie gerokai skirtingai suprato, koks svarbiausias jo tikslas. Pauliui III labiausiai rūpėjo doktrinos reikalai. Jo įsitikinimu, Liuteris ir visi jo pasekėjai paprasčiausiai atgaivino senąsias erezijas, kurioms būtina duoti argumentuotą atkirtį. Popiežius rūpinosi, kad nebūtų iškreiptas Bažnyčios mokymas. Imperatorius, nors ir aiškiai kartą atsiribojęs nuo Liuterio, vis dar turėjo vilčių, kad ilgainiui katalikų ir protestantų vienybė bus atstatyta, tačiau tam reikėjo tikros reformos Bažnyčioje. Tikrai ne vien imperatorius puikiai suprato, kad didžioji dalis Liuterio kritikos, išsakytos apie Bažnyčios, kaip institucijos, problemas, yra teisinga. Jei nori išlikti, Bažnyčia turi keistis.
Nors Susirinkimas su ilgomis pertraukomis tęsėsi beveik aštuoniolika metų, per visą tą laiką tebuvo dvidešimt penkios visavertės sesijos, kai per dieną visi dalyviai diskutuoja ir balsuoja už nutarimus. Didžiausias darbas vyko bendrosiose kongregacijose bei mažose darbo grupėse.
Paradoksalu, bet apie disciplinos ir bendrų standartų Bažnyčioje stiprinimą pasiryžęs diskutuoti Susirinkimas vyko labai chaotiškai. Tai susiję tiek su aiškaus lyderio nebuvimu, tiek su pakankamai dideliu tarpusavio nepasitikėjimu tarp vyskupų taip pat ir su tuo, kad, prasidėjus Susirinkimui, paaiškėjo, jog praktiškai niekas nenutuokia, kokia turėtų būti jo darbotvarkė. Todėl labai ilgai buvo svarstyti procedūriniai klausimai. Pavyzdžiui, kur kuris vyskupas turėtų sėdėti, kaip turėtų vykti diskusijos, kas gali prašyti žodžio. Taip pat buvo diskutuota, kiek derėtų rengti bendrų maldų, nuo kurių klausimų pradėti svarstymus.
Kaip tvirtina autoritetingas Bažnyčios istorikas Hubertas Jedinas, Tridento susirinkimas tikrai nepriminė harmoningo choro, bet veikiau suirzusių bičių spiečių. Nors neretai tvirtinama, kad šis Susirinkimas sudėliojo visus taškus ir įtvirtino tokį institucinės Bažnyčios pavidalą, kuris pradėtas tapatinti su Tradicija apskritai, tačiau iš tiesų patys Susirinkimo dalyviai jautė, kad gali aprėpti tik dalį aktualių problemų ir net į jas pateikti atsakymai nėra tobuli. Jedinas cituoja vieno iš popiežiaus legatų žodžius, paskelbus apie Susirinkimo pabaigą, kai buvo akivaizdu, kad praktiškai niekas nėra patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti: „Mes nesame angelai, bet tik žmonės.“
Labiausiai apgailestauta dėl to, kad Susirinkimas netapo tiltu, kuriuo į Bažnyčią būtų galėję grįžti protestantai. Kita vertus, skilimas, prasidėjęs kaip religinis, netruko apaugti politinėmis intencijomis ir per aštuoniolika metų, kol vyko Tridento susirinkimas, tapo galutinai aišku, kad net jei pavyktų ištirpdyti teologinius skirtumus, susipriešinimas tarp protestantų ir katalikų monarchų neišnyktų.
Nepaisant viso ribotumo, politinio spaudimo ir vidinių įtampų Bažnyčioje, Tridento susirinkimo reikšmę sunku pervertinti. Taip, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, galima apgailestauti, kad Tridente susirinkę vyskupai nuvertino pasauliečių vaidmenį ir atvėrė duris klerikalizmui bei legalizmui (taisyklių akcentavimui) Bažnyčioje. Ypač akcentuota disciplina, būta stipraus noro aiškiai nubrėžti ribą santykyje su protestantais, net ir ten, kur tikrai buvo galima išsiversti be tokių ribų.
Kita vertus, dauguma priekaištų, kurie šiandien išsakomi Tridento susirinkimui, iš tiesų turėtų būti skirti ne jo dalyviams, bet tiems, kurie vėliau ėmėsi Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo. Neretai pabrėžiama, kad Susirinkimas buvo svarbus Bažnyčios atsinaujinimo įvykis, tačiau vėliau, kai reikėjo įgyvendinti nutarimus, viskas buvo pernelyg suvesta į taisykles ir normas.
Tačiau pažvelkime į tą situaciją, kurioje Susirinkimas buvo sušauktas. Garsiai nuogąstauta, kad šv. Petro laivas, t. y. Bažnyčia, skęsta. Aišku, baimę kėlė ir nuolat gresianti musulmonų (turkų) invazija, tačiau dar daugiau pavojų suvešėjo Bažnyčios viduje. Aišku, galima žavėtis tuo, kad ikitridentinė Bažnyčia buvo pliuralistinė, kiekviena vyskupija buvo savita, tačiau, deja, apsileidimas įvairiose srityse tiesiog badė akis.
Gali skambėti paradoksaliai, bet būtent Liuteris padėjo daugeliui katalikų kunigų bei vyskupų „atrasti“ Šventąjį Raštą. Tuo metu labai daug kritikos buvo išsakoma ne tik dvasininkų moralei (polinkiui į prabangą, celibato nesilaikymui, įsitraukimui į prekybą bei politiką, apleidžiant sielovadą), tačiau ne mažiau glumino ir didelės dalies dvasininkų teologinis „tamsumas“. Nebuvo specialių mokyklų, kuriose būtų ruošiami būsimi dvasininkai. Dažnai šventimai buvo suteikiami, tenkinantis tik tuo, kad žmogus kažkiek moka lotyniškai. Vis daugėjo su klaidomis perrašytų lotyniškų Biblijos versijų, taip pat buvo platinami traktatai su keistomis teologinėmis idėjomis, tačiau retas vyskupas buvo kompetentingas atskirti grūdus nuo pelų.
Na, o ryškiausia sielovados problema buvo tai, kad daug kunigų ir vyskupų vadovavo ne vienai, bet kelioms ar keliolikai parapijų, vyskupijų ir jas suvokė pirmiausia kaip pajamų šaltinį, bet visai nesirūpino ganytojiška veikla. Šie kunigai ir vyskupai, net nebūdami savo parapijose ar vyskupijose, samdydavo vikarus, kurie už juos atlikdavo religines apeigas. Ypač pagarsėjo senas tradicijas turinti Milano vyskupija, kurioje net aštuoniasdešimt metų nebuvo apsilankę vietos vyskupai.
Tridento susirinkimas ėmėsi titaniško uždavinio – ne tik patikslinti doktrininius klausimus, bet ir atgaivinti parapijas ir vyskupijas kaip svarbiausią sielovados atramą.
Svarbiausios Susirinkimo temos ir nutarimai
Šventas Raštas ir Tradicija
Po diskusijų buvo sutarta, kad pirmąja diskusijos tema bui prigimtinė nuodėmė, nes būtent su jos samprata labai susiję tai, kaip suvokiame nuteisinimą, malonės ir darbų santykį. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad šio klausimo nepavyks visavertiškai diskutuoti, kol nebus apsvarstytas pats autoriteto ir Bažnyčios mokymo šaltinio klausimas. Todėl dalykinės diskusijos prasidėjo nuo Šventojo Rašto ir Tradicijos temų.
Vienas iš svarbiausių Martyno Liuterio principų buvo sola scriptura. Tik Šventas Raštas, kaip Dievo Apreiškimas ir nieko jam neturi būti primesta. Taip pat problemas kėlė ir tai, kad buvo hebrajiškas Šventasis Raštas, graikiškas, lotyniškas, dar populiarėjo angliška versija, vokiečiai taip pat išsivertė Raštą į vokiečių kalbą. Deja, kaip pasirodė, kai prasidėjo spauda ir pradėjo vystytis tekstologija ir kritinė filologija, būta nemažai paklaidžiojimų vertimuose ar perrašymuose atsiradusių netikslumų. Susirinkimas nutarė, kad pmatu turi būti lotyniška Boblija, Vulgata, kurią įsipareigota per artimiausią laikotarpį po Susirinkimo krituškai peržiūrėti, ištaisyti technines klaidas ir tada pasirūpinti, kad visose vyskupijose būtų tik tokios biblijos.
Taip pat Tridente patvirtintas Biblijos kanonas, kartu su tomis keliomis knygomis, kurias proestantai atmetė, kaip apokrifines. Buvo diskutuota apie protestantų “piktnaudžiavimą” Šventojo Rašto citatomis teologiniuose ginčuose, nes tai dažnai susiję su subjektyviomis interpretacijoms. Nuspręsta, kad dera vengti individualių Šventojo Rašto interpretacijų ir jis turi būti skaitomas ir suprantamas per Bažnyčios patirties ir Tradicijos prizmę.
Esminis klausimas buvo – kiek galime kliautis apaštaline Tradicija? Joje buvo daug dalykų, kurių nerasime tiesiogiai Šventajame Rašte, todėl Tridento susirinkimo atsakymas, kad mes turime ne vieną, bet du Bažnyčios mokymo šaltinius – Raštą ir Tradiciją – yra labai svarbus. Tradicija neprieštarauja Raštui, bet plėtoja sekimo Kristumi patirtį.
Prigimtinė nuodėmė
Pirmiausia aiškiai atsiribota nuo tų, kurie, kaip kažkada Pelagijus, taip ir jo įvairūs pasekėjai dabar, neigia, kad Adomo neklusnumas tapo nuodėmės ir nuopuolio priežastimi, kad šis nuopuolis pažeidė visos žmonijos prigimtį.
Tridentas aiškiai pasisakė už Augustiną ginče su Pelagijumi.
Esminis klausimas – kiek prigimtinė nuodėmė pažeidžia mus? Liuteris akcentavo, kad ji visiškai apiplėšia žmogų ir mes be Viešpaties malonės tesugebame tarnauti blogiui. Susirinkimo dalyviai sutiko su tuo, kad malonė yra svarbiausias žmogaus nuteisinimo šaltinis, tačiau taip pat buvo pabrėžta, jog žmogui būtina bendradarbiauti su malone. Vienoje iš Susirinkimo sesijų buvo teigiama:
„Jeigu kas nors teigtų, kad bedievis nuteisinamas vien tikėjimu, ta prasme, kad daugiau nieko nereikia, norint gauti nuteisinimo malonę, ir kad visiškai nėra būtina, jog jis pats savo valios aktu ruoštųsi ir save keistų: tebūnie atskirtas.“
Žmogus turi ruoštis ir priimti nuteisinimą, nors, akivaizdu, kad vien tik savo jėgomis negali savęs nei nuteisinti, nei užsitarnauti nuteisinimo. Taip pat geri darbai, gyvenimo vaisiai yra labai svarbus malonės skleidimosi žmogaus gyvenime ženklas. Tad nedera supriešinti malonės ir darbų, žmogus, nepaisant prigimtinės nuodėmės, turi laisvą valią sakyti malonei „taip“ arba „ne“.
Tokia pozicija paliko erdvė įvairioms intepretacijoms – ką reiškia žmogaus bendradarbiavimas su malone? Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, kai reformatų ir katalikų santykiai jau nebuvo tiek veikiami XVI ar XVII amžiams būdingo priešiškumo, pavyko sutarti ir paskelbti Bendrą katalikų ir evangelikų liuteronų deklaraciją dėl nuteisinimo sampratos (1999 m). Jos esminis fragmentas:
“Bendrai išpažįstame: vien malone, vien tikėdami Kristaus išganomąjį darbą, o ne dėl kokio nors mūsų nuopelno, mes esame Dievo priimami ir gauname Šventąją Dvasią, atnaujinančią mūsų širdis, parengiančią ir pašaukiančią mus geriems darbams. Bendrai išpažįstame, jog žmogaus išganymas visiškai priklauso nuo gelbėjančios Dievo malonės. Žmogaus turima laisvė kitų asmenų ir pasaulio dalykų atžvilgiu nėra laisvė išganymo atžvilgiu. Kai katalikai teigia, jog žmogus, rengdamasis nuteisinimui ir priimdamas jį, „bendradarbiauja” savo pritarimu su nuteisinančiu Dievo veikimu, katalikai tokiame asmeniniame pritarime įžvelgia malonės poveikį, o ne iš paties žmogaus galių kylantį veiksmą. Bendrai išpažįstame, jog geri darbai – krikščioniškasis gyvenimas tikėjime, viltyje ir meilėje kaip pasekmė išplaukia iš nuteisinimo ir yra jo vaisiai. Kai nuteisintasis gyvena Kristuje ir veikia gautoje malonėje, Biblijos žodžiais sakant, jis neša gerus vaisius. Kadangi krikščionis visą savo gyvenimą kovoja su nuodėme, ši nuteisinimo pasekmė yra įpareigojimas, kurį jis turi įvykdyti; tiek Jėzus, tiek apaštalų raštai ragina krikščionis daryti meilės darbus.”
Sakramentai
Bendrai apie sakramentus
Tridento susirinkimo dalyviai suformulavo septynių sakramentų, kaip malonės šaltinių, sampratą. Tai buvo labai reikšminga, nes protestantai buvo linkę pripažinti tik du sakramentus – Krikštą ir Eucharistiją – ir tai pakeičiant pastarosios sampratą. Kita vertus, sakramentų teologija ir jų skaičius nebuvo kokia nors naujovė.
Sakramentų teologija buvo suformuluota Viduramžiais ir prie to labiausiai prisidėjo XII-XIII amžių scholastai. Hugo Viktorietis parašė traktatą apie sakramentus, kuris tapo labai įtakingas, Dar du scholastai, kuriuos dera paminėti šioje temoje – Petras Lombardietis ir Tomas Akvinietis. Jie užbaigia ginčą dėl sakramentų skaičiaus. Tomas Akvinietis apeliuoja ir į simboliką: trys yra Dievo skaičius, o keturi – kūrinijos. Taigi – septyni yra Dievo ir kūrinijos vienovės skaičius.
Iškiliausias pranciškonų filosofas ir teologas Bonaventūra taip paaiškino: sakramentai teikia ginklus dvasinei kovai ir stiprina karį įvairiose gyvenimo etapuose.
Krikštas – tai ginklas, kai tik įsijungi į kovą, sutvirtinimas – suteikia jėgų kovoje, patepimas padeda pabaigoje, eucharistija ir atgaila leidžia atgauti jėgas mūšio metu, kunigystės sakramentas – tai kvietimas į pagalbą sąjungininkų, o santuoka – ruošia rekrūtus.
Apibrėždami sakramento esmę scholastai rėmėsi Augustinu: tai regimas neregimos malonės ženklas. Sakramentai turi malonės jėgą ir yra anapus subjektyvumo (skirtingai nuo sakramentalijų, kurios veikia tik dėka asmens tikėjimo).
Hugo Viktorietis rašė: Dievas gydytojas, žmogus ligonis, dvasininkas – patarnautojas ar tarpininkas, malonė – vaistai, o sakramentas – indas, kuriame laikomai vaistai.
Sakramentai – tai vaistai, kurie skirti gydyti pirmapradės nuodėmės virusą ir naikinti nuodėmes. Jie nėra vien simboliai, bet šventinimo priemonės. Taip pat jie palieka neišdildomą pėdsaką žmoguje ir todėl dauguma jų negali būti pakartoti.
Krikštas
Susirinkimas patvirtino pamatinę Krikšto svarbą ir atmetė protestantų tezę, jog dera krikštyti žmogų tik tada, kai jis sąmoningai gali priimti šį sakramentą. Buvo aiškiai pabrėžta, kad krikštyti galima tiek kūdikius, tiek suaugusius žmones. Krikštas yra tai, kas įveda mus į Bažnyčia ir yra vaistas nuo prigimtinės nuodėmės, nors negali pašalinti polinkio nusidėti, kuris įveikiams tik per Dievo malonę.
Taip pat buvo svarstyta, kad krikštas turi turėti aiškią dogminę struktūrą, turi būti Šventosios Trejybės vardu. Po diskusijų nuspręsta, kad visi sakramentai, kaip ir krikštas, galioja, net jei juos suteikęs žmogus tampa eretiku ar padaro sunkių nuodėmių. Svarbiausia, ar jis sakramento teikimo metu turėjo teisę teikti sakramentą ir ar jis suteiktas pagal Bažnyčios mokymą.
Sutvirtinimas
Tai tikras sakramentas, o ne vien simbolinė iškilmė po katekizacijos. Tai sakramentas, kurį turi teikti vyskupas, kaip ganytojas. Tikintysis per sutvirtinimą patepamas šv. krizmą, kuri yra Šventosios Dvasios simbolis.
Eucharistija
Jau Ketvirtajame Laterano susirinkime buvo aiškiai pasakyta, kad Euchartijoje duona ir vynas tikrai yra perkeičiami ir Jėzus tikrai, o ne simboliškai dalyvauja Mišių aukoje. Taip pat pakartota, kad eretiška teigti, kad Eucharistijos šventimas yra visavertis tik tada, kai komunija priima dviem pavidalais. Vyną ir komunikantą priima tik dvasininkas, o pasauliečiams duodamas tik komunikantas. Beje, vienas iš argumentų buvo Tomo Akviniečio, kuris sakė, kad Kristus pmaitino penkis tūkstančius žmonių padauginę duoną ir žuvį, bet apie vyną nieko nebuvo sakoma.
Jau Viduramžiai pabrėžta, kad tikintysis turėtų bent kartą per metus priimti komuniją. Tiesa, tik XX amžiaus pradžioje popiežius Pijus X akcentuoja, kaip svarbu kas sekmadienį dalyvauti Eucharsitijoje ir kuo dažniau priimti komuniją. Tačiau Viduramžiais komunija buvo išskirtinis įvykis, todėl ir pasiruošimas buvo labai kruopštus.
Atgaila
Pirmuosius amžius atgaila (išpažintis) buvo viešas veiksmas, savo bendruiomenės akivaizdoje. Jau vėliau pereinama prie asmeninės išpažinties dvasininkui. Antrajame tūkstantmetyje, kaip jau minėjau, atsiranda atlaidai, kurių taikymą Tridento susirinkimas labai sugriežtino. Taip pat išreikštas rūpestis kad, ruošiant dvasininkui, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kad jie ne tik sugebėtų sakyti įtaigias homilijas, bet ir būtų geri nuodėmklausiai. Dar kartą patvirtinta, kad atgailos paslaptis yra šventa ir negali jokiomis aplinkybėmis būti išduota. Taip pat pabrėžta sąsaja tarp ižpažinties, savo nuodėmių apgailėjimo ir sąžinės ataskaitos. Tikntysi raginama snuolat daryti sąžinės ataskaitą, taip pat ne tik išpažinti, bet ir apgailėti bei siekti atsilyginti už padarytas nuodėmes.
Kunigystė
Tai sakramentas, kuris, kaip ir kiti palieka neišdildomą ženklą asmenyje, todėl negali kaip nors būti panaikintas. Išliko kanonis kunigystės šventimo minimalus amžius – 25 metai. Dar kartą griežtai pabrėžta, kad kunigystės sakramentas neatsiejamas nuo skaistumo įžado ir todėl turi išlikti įsipareigojimas celibatui. Šio įsipareigojimo pažeidimas yra sunki nuodėmė. Jau senesni susirinkimai buvo pabrėžę, kad kunigas savo gyvenimo būdu, turi išsiskirti iš kitų. Jam nedera žaisti azartinius žaidimus, eiti į tavernas ir viešai gerti alkoholį, lankytis klounados ir teatro pasirodymuose, organizuoti šokius bažnyčios patalpose ar šalia bažnyčios ir juose dalyvauti. Beje, buvo draudžia skirti kunigą su fizine ar protine negalia.
Kunigų rengimas buvo vienas iš svarbių Susirinkimo rūpesčių. Nederamas dvasininkų elegesys ir labai prastas teologinis išsilavinimas buvo viena iš skaudžiausių reformatorių kritikos taikinių. Tridento susirinkimas apreikalavo, kad kiekvienoje vyskupijoje turi būti teologijos mokyklos ir, kad mokymasis joje turi būti prieinmas ir neturtingiems jaunuoliams. Deja, iki Tridento kunigų ruošimas buvo labai fragmentiškas. Gerai, jei kunigas buvo baigęs universitetą ar savarankiškai mokėsi pas kompetetingą vyskupą, tačiau dažnai kunigais tapdavo savamoksliai jaunuoliai, kuriems buvo sunku paaiškinti tai, ką skelbia. Tai, ką šiandien žinome, kaip seminarijas, prasideda tik nuo Trento. Tiesa, turime pripažinti, kad situacija teorijoje ir tikrovėje skyrėsi, kad toli gražu ne visoms vyskupijoms pavyko įgyvendintį šį nutarimą.
Pasak Tridento susirinkimo, kunigas ne tik pats privalo studijuoti Šventąjį Raštą, bet ir sugebėti jį perteikti kitiems. Buvo pabrėžta, kad per kiekvieno sekmadienio šv. Mišias, taip pat ir per bažnytines šventes, kunigas ar vyskupas turi sakyti pamokslą, paremtą Šventuoju Raštu. Tai reiškė, kad sekmadieniais dvasininkai turi būti savo parapijoje. Susirinkime po nelengvų diskusijų priimtas svarbus sprendimas – vienas kunigas gali vadovauti ne daugiau nei vienai parapijai, o vyskupas – ne daugiau nei vienai vyskupijai. Ganytojai turi gyventi teritorijoje, už kurią yra atsakingi. Taip pat vyskupams tenka svarbi užduotis – sekti, kad būtų naudojami neiškraipyti Šventojo Rašto tekstai. Be to, kunigai įpareigoti teikti Atgailos ir Ligonio pateikimo sakramentus.
Santuoka
Ji, kaip sakramentas, buvo patvirtina Susirinkimo 24-oje sesijoje. Tekstas buvo ilgai rengtas ir diskutuotas. Buvo aptarta ir atmesta Erazmo Roterdamiečio pozicija, kad santuoka gali būti nutraukta dėl neištilmybės ir nukentėjusi pusėe gali is naujo vesti.
Atmestos pažiūros, kad santuoka nėra sakramentas, kad galima turėti kelias žmonas, kad Bažnyčia gali nutraukti santuoką.
Taip pat buvo patvirtinta, kad skaistumas yra kilnesnė būsena nei santuoka. Pabrėžta, kad santuokos sakramentas visiškai įsigalioja nuo lytinių santykių tarp sutuoktinių pradžios. Draudžiama santuoka tarp artimų giminaičių. Buvo draudžiama versti moterį, tuoktis prieš jos valią, tai buvo įvardinta, kaip nusižengimas Dievui. Buvo raginama labai kruopščiai nagrinėti atvejus, kai vienas iš sutuoktinių yra atvyklės ar žmogus, kurio gyvenamoji vieta nėra aiški, nes yra pavojus, kad jis jau buvo sudaręs santuoką kur nors kitur.
Pabrėžta, kad santuoka turi būti sudaryta viešai, parapijos akivaizdoje, dalyvaujant mažiausiai dviem liudininkams. Taip pat turi būti bent tris šventines dienas iš eilės skelbiama viešai apie būsimą santuoką, Tai svarbu, jei kas žinotų priežastį, dėl kurios santuoka negali įvykti. Po santuokos kunigas turi kuo greičiau įregistruoti bažnytinėje knygoje.
Po Tridento susirinkimo Bažnyčia tampa svarbiausia santuokų administratore, perimą ją iš pasaulietinės valdžios atsakomybės.
Paskutinis patepimas
Kartais dar vadinama ligonio patepimu. Paskutiniu patepimu jį XII amžiuje įvardijo Petras Lombardietis. Tiesa Antrajame Vatikano susirinkime paraginta jį vadinti ligonio patepimu, Kaip ir bet kuris kitas sakramentas, gali būti suteikiamas tik gyvam žmogui. Paprastai jį suteikia kunigas (ne vyskupas) ir ligonis yra palaiminamas, patepamas pašventintu aliejumi.
Sakramentai turėjo būti svarbiausias katekizacijos ir sielovados instrumentas. Tačiau svarbiausia buvo, kad būtų, kas jiems parengia, juos teikia ir puoselėja jų tvarką.
Vyskupo pareigos ir autoritetas
Neretai sakoma, kad svarbiausia Bažnyčios reforma, kurią įgyvendino Tridento susirinkimas, yra susijusi su vyskupo vaidmens, kaip aukščiausio autoriteto ir sielovadininko savo vyskupijoje vaidmens įtvirtinimas.
Tam reikėjo žengti nepopuliarū, bet svarbų žingsnį – uždraustgi vyskupui vadovauti kelioms vyskupoijoms ar užimti kokias nors dar pareigas šalia vyskupo. Taip pat vyskupas turėjo gyventi savo vyskupijoje ir siekti reguliairaia plankyti, vizituoti visas savo vyskupijos parapijas. Jis turi prisiimti atsakomybę, koks Biblijos leidimas naudojamas, ar laikomasi celibato, ar įgyvendinami Tridento susirinkimo nutarimai. Vyskupas atsakingas už seminarijos steigimą, kunigų ruošimą ir už priežiūrą kunigams.
Vyskupo pareigas įgyja daugiau mažiau tą pavidalą, prie kurio esame priparatę dabar, tik po Tridento susirinkimo.
Tridento šv. Mišios
Vienas svarbiausių dalykų, kurį po susrinkimo pajuto visi tikinetieji, buvo šv. Mišių standartizacija, suvienodinimas. Iki tol būta daug improvizacijos ir remtasi dažnai skirtingais mišiolais, su skirtingais maldos tekstais, skirtingomis liturginėmis formuluotėmis bei net kiek kitokia Mišių eiga. Po Susirinkimo buvo išleistas Mišiolas, kurio turėjo būti laikomasi visose katalikų bažnyčiose. Taip pat buvo įkurta speciali Litruginė komisija, kurios svarbiausias tikslas buvo saugoti šv. Mišias nuo visų iškraipymų. Viena vertus, tokia standartizacija buvo svarbus žingsnis vaduojantis iš tam tikro chaosos, kita vertus, susidūrėme su problema, kai bandoma tam tikrą konkrečiose aplinkybėse susiformavusį pavidalą paversti “amžinu”. Problema buvo ir tai, kad šis pavaidalas turėjo kelis svarbius skirtumus su ankstyvosios Bažnyčios tradicija. Svarbiausias skirtumas – griežtas kunigo ir kitų Mišių dalyvių atskyrimas. Kunigas aukoja Mišias, o visi kiti yra ne tiek dalyviai, kiek liudytojai, stebėtojai. Kunigas stovi nugara į tikinčiuosius, nes esmė ne bendruomenė, bet Kristaus aukos sudabartinimas, kuris vyksta ant altoriaus, -velgiančio į Rytus. Pasyvus pasauliečių vaidmuo ir išaugęs atstumas tarp klero ir pasauliečių buvo tie taikiniai, kurie pirmiausia susilaukė itin karštų diskusijų Antrame Vatikano susirinkime, kuris įvyko XX amžiaus ankstyvoje antroje pusėje.
Mišios turėjo vykti lotynų kalba, kuri turėjo suteikti didingumo ir paslapties. Didingumas, ir pagarbi baimė yra labai svarbus Mišių elementas, nes vyksta tikras stebuklas Kryžiaus aukos sudabartinimas. Kunigas atlieka Jėzaus vaidmenį. Mišios turi būti Kristocentriškos, tik Kristus svarbu, o bendruomeninis šventimas tai jau antraeilis dalykas ir psichologizacija.
Įgyvendinimas: Susirinkimas ir “tridentizmas”
Pasibaigus Susirinkimui, visi nutarimai buvo vežami privalomam popiežiaus patvirtinimui. Pijus IV, nepaisant Kurijos spaudimo, patvirtino visus nutarimus, tačiau sutiko su siūlymu, kad nereikėtų tikslių jų formuluočių plačiai skelbti, kad vėl netektų įsivelti į polemiką su protestantais. Deja, tai turėjo prastų padarinių, nes, įgyvendinant nutarimus, nebuvo paisoma subtilių atspalvių ir nemažai dalykų buvo pernelyg supaprastinti. Neretai net sakoma, kad dera aiškiai skirti Tridento susirinkimą, kaip labai svarbų atsinaujinimo įvykį, ir „tridentizmą“, kaip specifinę nuostatą, kuri įsitvirtino Bažnyčioje Naujaisiais laikais.
Vienas iš Tridento susirinkimo vaisių buvo Draudžiamų knygų sąrašo atsiradimas. Šiuo sąrašu tikrai buvo manipuliuojama, ir ilgainiui į jį pateko knygos, kurių ten tikrai neturėjo būti. Tačiau dabartinė situacija mums galėtų padėti suprasti Sąrašo iniciatorius.
Gyvename „melagienos“ laikais, kai intensyviuose informacijos srautuose sudėtinga atskirti informaciją nuo dezinformacijos. Su analogiška problema Bažnyčia susidūrė XVI–XVII a., kai gausėjo traktatų, kuriuose Bažnyčios mokymas buvo perteikiamas sukarikatūrintai. Jie kėlė sumaištį ir, deja, dėl to, kad daug krikščionių buvo menkai įsigilinę į Bažnyčios mokymą, tai duodavo impulsą įvairioms erezijoms, pateikiamoms po Bažnyčios mokymo širma.
Šioje situacijoje Kurija apsisprendė, jog būtina, kiek įmanoma, kontroliuoti Bažnyčios mokymo skleidimą ir duoti atkirtį klaidingoms interpretacijoms. Beje, pirmasis Sąrašas atsirado dar iki Tridento susirinkimo popiežiaus Pauliaus V iniciatyva, ir jame buvo 550 kūrinių. Šis sąrašas sukėlė pasipriešinimą Bažnyčios viduje ir Tridento susirinkime buvo peržiūrėtas bei parengtas specialus Tridento indeksas, kuriuo buvo remiamasi iki pat XIX a. pabaigos. Taip pat buvo įsteigta speciali Šventoji indekso kongregacija, kurios užduotis – nuolat atnaujinti sąrašą. Nuo 1917 m. Sąrašo priežiūra buvo perduota Tikėjimo doktrinos kongregacijai, o po Vatikano II susirinkimo paskelbta, kad Indeksas nebeegzistuoja.
Buvo padėtas pagrindas Katekizmui ir Mišiolui, kurie standartizavo ir suvienodina Mišių eigą ir Bažnyčios disciplinos supratimą.
Turime atsižvelgti į geografinius atstumus, vykstančius karus, specifinę atskirų regionų situaciją, idant suprastume, kad įgyvendinti Susirinkimo nutarimus nebuvo paprasta. Tuo labiau, kad visa tai teko įgyvendinti, polemizuojant ir kovojant su protestantais, neretai, kovojant tiesioginiuose karuose.
Žvelgianč iš šio kurso leitmotyvo – būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio – pozicijų, Tridento susirinkimas buvo itin svarbus priminimas, kad nevalia suaugti su pasauliu. Standartizuotas ir kodifikuotas religingumas, sustiprintos institucinės bažnytinės struktūros turėjo būti svarbia pagalba kiekvienam tikinčiam. Visada turime permąstyti ir šalutinius efektus. Šiuo atveju – tai pasauliečių ir klero atskyrimas, kas atvėrė kelią Bažnyčios klerikizacijai ir tam, kad Bažnyčia pradėta tapatinti su dvasininkija ar hierarchija. Kitas dalykas – formavosi tridentizmas, kaip ideologija, kaip ištikimybė ne tiek pirmiausia Kristui, kiek tam instituciniam relgiijos pavidalui, kuris buvo nulipdytas Tridento susirinkime. Tridento susirinkimas susijęs su triumfuojančios, kovojančios Bažnyčios vaizdiniu, tačiau nuo Prancūzijos revoliucijos šis vaizdinys labai kontrastavo su požiūriu į Bažnyčią, kaip į ancien regime recidyvą.
Tačiau apie išbandymus po Tridento susirinkimo jau kitoje paskaitoje.
About the Author
