Bill Eddy. Why We Elect Narcissists and Sociopaths―And How We Can Stop!, Dreamscape Media, 2019
Amerikietis teisininkas ir terapeutas Bill Eddy 2019 metais išleido knygą, kurią dedikavo jauniems žmonėms, linkėdamas nekartoti vyresniųjų klaidų. Knyga vadinasi „Kodėl mes išrenkame narcizus ir sociopatus? Kaip tai sustabdyti.“ Nepanašu, kad didžioji auditorijos dalis įsiklausė į jo įžvalgas ir perspėjimus, tačiau tai verta dėmesio knyga, kurios aktualumas tik didėja. Tikrai ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.
Kaip teigia knygos autorius, savo profesinę karjerą jis pradėjo, konsultuodamas vaikus ir šeimas. Sudėtingiausia jam būdavo, kai tekdavo susidurti su žmonėmis, kurie turi narcisistinį ar sociopatinį sutrikimą. Šie žmonės net galėjo atrodyti žavūs ir įdomūs, tačiau jie nuolat įsiveldavo į konfliktus su aplinkiniais ir niekaip nepripažindavo, kad patys dėl to bent kiek kalti.
Po keliolikos metų Eddy nusprendė pakeisti profesiją ir pradėjo studijuoti teisę, taip pat daugiausia dėmesio skyrė konfliktų sprendimo sričiai. Jo nuostabai, jis ir vėl susidūrė su tais pačiais asmenybės sutrikimo tipais. Kas būdinga konfliktuoti linkusiai asmenybei?
- Kaltųjų paieškos.
- Dvispalvis pasaulio vaizdas, nepripažįstant atspalvių.
- Intensyvios ir viešai demonstruojamos emocijos.
- Agresyvus elgesys ir veiksmai, kurių absoliuti dauguma žmonių sau neleidžia.
Jie trokšta dėmesio ir valdžios. Labai dažnai jiems neblogai sekasi. Kaip pastebi Eddy, gali atrodyti paradoksalu, bet konfliktuoti linkusios asmenybės dažnai puikiai pasirodo per rinkimus, todėl jų vis daugiau svarbiuose politikos postuose. Bėda ta, kad tokios asmenybės puikiai sugeba patraukti dėmesį, labai daug energijos skiria konfliktams ir kovai, tačiau joms itin sunkiai sekasi sutelkti žmones bei konstruktyviai spręsti iškilusias problemas.
Kodėl tokios asmenybės sugeba padaryti politinę karjerą?
Pirma, tai žmonės, kurie tvirtai žino, kad nori valdžios. Jie atrodo ryžtingesni, kas daugelį žavi. Jie be skrupulų mosuoja alkūnėmis ir lipa kitiems per galvas, nesuka galvos dėl priemonių moralumo, siekiant savojo tikslo. Nors yra priimta manyti, kad žmonės nelabai mėgsta išsišokėlių, aršių akiplėšų, tačiau praktika rodo, kad tokie veikėjai puikiai naudojasi vyraujančia nuostata: „geriau praleisti juos į priekį, bus ramiau.“
Antra, konfliktuoti linkusios asmenybės dažnai net stebina energija ir pastangomis, kai siekia užsibrėžto tikslo. Ten, kur nėra kaip prasimušti žiniomis, racionaliais argumentais, jie sugeba prasibrauti intensyvumu.
Trečia, dabartinė žiniasklaida yra itin palanki terpė tokioms asmenybėms. Labiausiai. dėl to, kad žiniasklaida šiandien orientuojasi į konfliktus, intensyvias emocijas ir būtent todėl konfliktuoti linkę kandidatai į politikus ar jau prasibrovę į politiką narcizai ir sociopatai dažniausiai mėgaujasi žiniasklaidos dėmesiu. Jiems reikia žinomumo, žurnalistams reikia dramos ir auditorijos reakcijų. Taigi šiuo atveju vyksta abiem pusėms naudingi mainai.
Problema, pasak Billą Eddy ta, kad konfiktuoti linkę politikai neturi empatijos jausmo, linkę konfliktuoti ir ieškoti priešų praktiškai bet kurioje situacijoje. Net ir patekę į svarbius politinius postus, jie nenustoja atakuoti, skaldyti ir siekti dominuoti.
Išlieka klausimas – kaip konfliktuoti linkusios asmenybės sugeba patraukti tiek daug žmonių? At pakanka to, kad jos nuolat mirga TV laidose ar nuotraukose? Billas Eddy teigia, kad egzistuoja tam tikras modelis, kurį svarbu įsisąmoninti.
Konfliktuoti linkusios asmenybės apeliuoja pirmiausia į emocijas ir dažniausiai pradeda nuo teiginio, kad mes esame atsidūrę didžiulėje krizėje. Net nesvarbu, ar jos patys tiki, kad tokia krizė egzistuoja. Kokį krizės įveikimo būdą siūlo? Pirma, nustoti svarstyti, analizuoti, stengtis išskirti niuansus, bet veikiau veikti. Atėjo laikas kovoti. Antra, tai turime daryti ne po vieną, bet kartu, nes tik tada galėsime pasiekti pergalę. Veikdami kartu turime būti lojalūs grupei ir labai ryškiai padalinti pasaulį į „jie“ (priešai) ir „mes” (saviškiai). Kompromiso, dialogo tarp šių dviejų grupių negali būti. Priešingai, kontaktai su “svetimais” ar “priešais” gali būti tik atakos, bet ne tikros diskusijos, kurios pavojingos, nes „klastingi priešai gali “užkrėsti” savo idėjomis.
Bill Eddy knygoje pateikia pavyzdžius. Jis tvirtina, kad konfliktuoti linkusių asmenybių modeliai politikoje – tai Hitleris, Stalinas, Mao. Tačiau tai veikia ir šiandienos Rusijoje, Vebgrijoje ar Filipinuose. Skaitant knygą, nekyla abejonių, kad vienas didžiausių postūmių jai buvo Donaldo Trumpo fenomenas. Knyga išleista, kai jis dar pirmą kartą buvo JAV prezidentu. Autorius vylėsi, kad visi amerikiečiai pasimokė. Veikiausiai jis net tuo buvo įsitikinęs, kadi rinkimus laimėjo Joe Bidenas, tačiau Trumpas be tik grįžo į svarbiausią postą Amerikoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių konfliktuoti linkusios asmenybės užima vis svarbesnes politines pareigas.
Autoriaus tikslas nėra vien aprašyti politinę tikrovę, bet jis ragina daug dėmesio skirti narcizų ir sociopatų pateikimo valdžios prevencijai. Jis tvirtina, kad turime būti dėmesingi perspėjimo signalams kurie visada yra. Taip pat jis ragina neskubėti tikėti pasakojimais apie krizes, taip pat apie utopinius projektus, kurie esą viską pakeis. Autorius atkreipia dėmesį, kad paprastai konfliktuoti linkusio politiko taktika yra paversti save tariama auka, pačiam išprovokavus tikrus ar menamus išpuolius. Tai padeda itin dramatizuoti situaciją ir visus kritikus paversti priešais.
Kaip įmanoma sustabdyti narcizus ir sociopatus? Svarbiausias patarimas, regis, tikrai nėra naujas, tačiau labai dažnai ignoruojamas – stengtis megzti pozityvius emocinius santykius su kuo didesniu skaičiumi potencialių rinkėjų. Kadangi konfliktuoti linkusios asmenybės gyvena konfliktu, labai svarbu nepasiduoti karingai retorikai ir neperimti saviškių/priešų priešstatos.
Itin svarbu, kad žmonės nesijaustų negirdimi ar pamiršti. Nes būtent tokie žmonės dažniausiai tampa aktyviausi konfliktuoti linkusių politikų šalininkai. Itin svarbu realiai domėtis tuo, kuo realiai gyvena žmonės. Tik tada galima kovoti su agresyviomis melagienomis, jei gerai žinai tikrą situaciją, supranti žmonių rūpesčius ir lūkesčius.
Billy Eddy tvirtina, kad didelės dalis politikų problema yra negebėjimas atskirti, kad dera kovoti, o kada daryti kompromisus. Net ir tada, kai politikai jaučiasi visiškai teisūs, vis vien svarbu kuo daugiau žmonių įtraukti į sprendimų priėmimus. Didelė klaida, kai politikai nusprendžia, kas žmonėms geriau, nesiklausydami pačių žmonių. Tai gali būti daroma su geromis intencijomis, tačiau tai puikus taikinys konfliktuoti linkusiam politikui.
Taip pat svarbu, kad visi politikai sugebėtų būti stiprūs ir demonstruotų pasitikėjimą savimi. Žmonės linkę pasitikėti sociopatais, nes nusivylė tuo, kad kiti politikai dažnai tampa labai „pilki“ ir nedrąsūs.
Knygą Eddy baigia taip:“Mes galime į savo kultūrą įdiegti sąmoningumą ir atitinkamas apsaugos priemones, kad jos taptų tokios pat įprastos, kaip spynos ant mūsų durų ir policija mūsų gatvėse. Tik tada, kai tai padarysime, metai iš metų galėsime išsaugoti savo laisvę ir demokratiją, sveikatą ir saugumą. Nuo mūsų visų, dirbančių kartu, priklauso, kad neleisime, jog mus suskaldytų politikieriai, pardavinėjantys išgalvotas krizes, piktadarius ir didvyrius.”
Knyga tikrai išsamesnė ir įdomesnė,nei sugebėjau ją trumpai atpasakoti. Nieko keisto, kad ta dalis, kurioje autorius aprašo narcisus ir sociopatus politikoje, gerokai įtaigesnė, nei sudėtingiausia knygos dalis – apie prevenciją ir tai, kaip konfliktuoti linkusias asmenybes iškrapštyti iš politikos. Akivaizdu, kad autoriui tenka pripažinti ilgalaikių ir kompleksinių priemonių veiksmingumą, pripažįstant, kad “gaisrų gesinimas” dažniausiai labai problemiškas.
Autorius nėra filosofas ar politologas. Kaip jis pats rašo, jis nebando kurti teroijos apie demokratiją ar politiką. Jis kalba apie žmonių santykius ir konfliktus, kuriuos sprendžia daugybę metų. Svarbus autoriaus perspėjimas – šiuolaikinė politika yra ta terpe, kuri tiesiog trauka sociopatus ir narcizus, kurie tik sukelia sumaištį. Bėda ta, kad kuo daugiau sumaišties, tuo palankesnė situacija naujiems sociopatams ir narcizams. Nors autorius ne kartą mini žiniasklaidos vaidmenį, jis nebando permąstyti ar rekomenduoti žurnalistams keisti požiūrį. Nežinau,a r jismano, kad tai beviltiška, ar yra įsitikinęs, kad žiniasklaida gali būti tik tokia, kokia yra, t.t. orientuota į konfliktus ir emocijas.
Ši knyga neblogai paaiškina, kodėl nereikėtų stebėtis, kad Lietuvos politiniame gyvenime ryškų pėdsaką palieka cinizkai ir chamai. Tačiau paaiškinti, dar nereiškia priartėti prie problemos sprendimo. Nors sutinku, kad itin svarbus žingsnis, sprendžiant bet kurią problemą, yra ją pripažinti.
