Byung-Chui Hanas. Nuovargio visuomenė. Vilnius: Kitos knygos, 2024.
Apie autorių
Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas ir kultūros teoretikas. Įdomu,kad, prieš persikeldamas į Vokietiją, jis Pietų Korėjoje studijavo metalurgiją. Europoje pradėjo teologijos ir filosofijos studijas ir 1994metais apsigynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje gilinosi į Martino Heideggerio darbus. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja šiuolaikinę „perdegimo“ kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams. Parašė daugiau nei trisdešimt nedidelės apimties knygų, kurios tapo labai populiarios ir yra išverstos į daugybę kalbų. Šis mąstytojas puikiai geba derinti ition aktualias temas, eseistinį rašymo stilių ir santykinai nedidelę knygų apimtį, kas, kaip patvirtina jo populiarumas, yra svarbu šiuolaikiniams skaitytojams.
Hanas yra katalikas ir apie jo asmeninį gyvenimą, biografijos detales žinoma labai mažai, nes jis apsisprendė, kiek įmanoma, vengti interviu televizijoje ar radijuje ir tvirtina, kad nori kalbėti savo knygomis. Praktiškai visos jo knygos kyla iš gilaus susirūpinimo būkle, kurioje mes atsidūrėme. Jis atkreipia dėmesį, kad mes vis dar neįvertiname visų technologijų įsibrovimo į mūsų gyvenimus padarinių. Labai apsidžiaugiau tuo, kad leidykla “Kitos knygos” atkreipė dėmesį į šio filosoo darbus. Jau yra išleistos dvi jo knygos. Kiek suprantu, netrukus pasirodys ir trečioji.
Lietuvos skaitytojams Byung-Chui Hanas “prisistatė” pirma ir garsiausia knyga “Nuovargio visuomenė.” Vokiškas pavadinimas – Müdigkeitsgesellschaft. Iš vokiečių kalbos išvertė puikus filosofas Tomas Sodeika.
Filosofavimas kūju
Tai nėra paprastas skaitinys. Pirmiausia tuo, kad tai nėra knyga, kuri papildo mūsų žinojimą, paryškina atskiras detales, nurodo plėtros kryptis. Hanas veikiau yra XXI amžiaus pradžios Nietszche, kuris filosofuoja kūju (perforatoriumi). Jis teigia, kad pasaulis, kuriame gyvename, iš esmės skiriasi nuo to, kuris egzistavo didžiąją dalį XX amžiaus. Tai esą buvo Freudo, Foucault, imunologijos laikotarpis.
Tačiau, pasak Hano, froidiška pasąmonė (id) nėra laikui atsparus darinys. Ji yra tam tikros epochos produktas. Freudo teorija labai svarbi disciplinos visuomenėje. Pasak Hano, mes vis dar kuriame gyvenimo strategijas, tarsi gyventume disciplinos visuomenėje. Tačiau esmė ta, kad disciplinos visuomenę jau pakeitė pasiekimų visuomenė. Mes vis dar linkę kovoti dėl laisvės, nors dabar skęstame joje. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvažymais. Pasiekimų subjektas mirtinai save realizuoja. Savirealizacija ir savidestrukcija čia idealiai sutampa. Gyvename pozityvumo pertekliuje.
Skaitant šią knygą pavojinga pernelyg sureikšminti kažkurią detalę ar skubėti daryti išvadas. Hanas kovoja su stabais mūsų mąstyme (Francis Bacono prasme). Mano pirmasis įspūdis, atsivertus jo knygą, buvo labai svarbus atpažinimo jausmas. Atpažinimo tų klausimų, kurie man nedavė ramybės. Atpažinimo tų sienų, į kurias atsitrenkiu savo svarstymuose, bandyme suprasti save ir pasaulį.
Tai tikrai nėra knyga, kurią galima perskaityi vienu prisėdimu. Tai knyga, kurią galima vartoti, kaip vaistus. Dozėmis. Man asmeniškai, labai geras buvo pajausti filosofinio mąstymo skonį. Hanas nepataikauja skaitytojui, nebandop būti patogus ar paprastai suprantamas. Kita vertus, jis išlieka nuoseklus ir, šiuo požiūriu, negailestingas. Kita vertus, jis nėra naujasis dogmatikas. Nors sąmoningai yra kategoriškas, tačiau, akivaizdu, kad pirmiausia siekia perkeisti klausimus, o ne primesti savo atsakymus.
Savirealizacija ir karas
„Depresiją, kuria dažnai virsta perdegimas, sukelia pertemptas, pernelyg intensyvus, narciziškas santykis su pačiu savimi, galiausiai įgyjantis destruktyvumo bruožų. Išsekęs, depresijos apimtas pasiekimų subjektas tarsi pats save nualina. Jis yra pavargęs, išsekęs nuo savęs paties, nuo karo su savimi.“
„Skaitmeninis pasaulis yra skurdus kitybės ir iš jos kylančios pasipriešinimo požiūriu.“ Virtuali erdvė yra nuostabiausia narcisizmo dirva. Beje, dabartinis narizmas nierko bendro neturi su Nietzsches antžmogiu. Kaip rašo Hanas, hiperaktyvus žmogus Zaratustrai būtų atgrasus.
Mes gyvename laikais be švenčių. Gyvenimas tapo išlikimu, kuris skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu, bet tai, aks sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga. Mes šiandien pernelyg gyvi, kad gyventume, pernelyg gyvi, kad numirtume. Pozityvumas naikina intensyvumą. Laiko intensyvumą. Išpampęs nuo savęs narcizas pripažįsta tik tai, ką gali įsisavinti, internalizuoti.
Verta atkreipti dėmesį, kad Hanas rašo tuo laiku, kai dar nebuvo pandemijos iššūkio ir, kas dar svarbiau, beprotiškos vasario invazijos į Ukrainą ar spalio 7 dienos beprotybės Izraelyje. Kita vertus, jo įžvalgos leidžia aiškiau permąstyti, kodėl, kartu su karo siaubus, daugelis iš mūsų netikėtai pasijuto gyvesni. Didžiausios mūsų matytos beprotybės akivaizdoje mes labiau pradėjome jausti prasmę. Tačiau nenoriu kišti savo įžvalgų, nes nedidelės apimties Hano knygelė yra tiršta svarbių įžvalgų ir pirmiausia derėtų skirti dėmesį būtent joms.
„Kiekvienas amžius turi vyraujančias ligas, Pavyzdžiui, buvo bakterijų amžius, kuris baigėsi, išradus antibiotikus. Noprs akivaizdžiai bijoje gripo pandemijos, šiandien jau nebegyvename virusų amžiuje, Imunologinės technologijos padėjo jį palikti praeityje. XXI amžių apibrėžia ne bakterijos ar virusasi, bet neuronai.“
Imunologija pagrįstas mąstymas grėsmę įžvalgia Kitame, nuo kurio reikia gintis. Tačiau XXI amžiuje svetimybė ir kitybė vis labiau išnyksta. Šasltasis karas baigėsi. Štai čia ir vėl aidi kažkas panašaus į Fukuyama „istorijos pabaigą.“ Kita vertus, nemanau, kad Fukuyama ir Hanas nėra teisūs, tačiau svarbu surpasti, ką jie iš tiesų nori pasakyti.
Hanas, mano galva, labai tiksliai sako: turistas arba vartotojas nebėra svetimo simbolis. Beje, kai šiandien kalbame apie pokarinį pasaulį, girdžiu labai aiškų motyvą: grįžkime prie to pasaulio, apie kurį rašo Hanas. Nors ir vėl galima klausti, ar tai, kas vyksta dabar, nėra ta savidestrukcija, apie kurią perspėja Hanas? Kitaip sakant, ar nėra taip, kad mūsų širdyse vyksta karas, kurio mes patys nelabai įsisąmoniname?
Hanas rašo apie pozityvumo smurtą. Jis skleidžiasi būtent taikioje ir tolerantiškoje visuomenėje. Svarbi mintis, nors tai, kas vyksta pastaraisiais metais, pateikia kontrtezę: ar visos kalbos apie taikią ir tolerantišką visuomenę nebuvo wishfull thinking (norimo priėmimas, kaip esamo)?
Tikrai beprasmiška bandyti perpasakoti ar net apibendrinti Hano įžvalgas. Manau, kad keikvienas, jei pradėsime skaityti atvira širdimi ir norėdami suprasti, o ne užginčyti, atrasime labai daug svarbaus. Itin svarbu, kad pirmiausia atrastume klausimus, o ne atsakymus.
Grįžtu prie citatų:
„Depresija sergančio asmens ksundas, kad niekas neįmanoma, galima tik visuomenėje, kuri tiki, kad viksas įmanoma. Pasiekimų subjektas kariauja pats su savimi. Depresijos apimtas žmogus yra šio internalizuoto karo invalidas. Depresija – tai liga visuomenės, kenčiančios nuio pozityvumo pertekliaus, Ji yra prieš save kariaujančios žmonijos atspindys.“
“Tokia laiko valdymo ir dėmesio sutelkimo technika, kurią įvardijame kaip multitaskinimą, nėra civilizacijos pažanga. Multitaskinimas nėra gebėjimas, būdingas tik vėlyvosios modernybės darbo ir informacinės visuomenės žmogui. Veikiau čia turime reikalą su regresu. Multitaskinimas yra plačiai paplitęs pirmiausia tarp laukinių gyvūnų. Tai dėmesio sutelkimo technika, be kurios neįmanoma
išgyventi laukinėje gamtoje.”
Apie nuobodulį
Po Kierkegaardo tiesiog privaloma tema kiekviename tekste, bent kiek susijusiame su egzistencialistine tradicija. Nors Hanas nėra tipinis egzistencialistas, tačiau Kierkegaardo ir, ypatingai, Heideggerio įtaka akivaizdi.
“Kartezijiškoji naujųjų laikų abejonė pašalina nuostabą.” Deja, bet tai durys į nuobodulio visuomenę.
“Gyvendami visuotinio pagreičio ir hiperaktyvumo epochoje mes nebemokame pykti. Pykčiui būdingas ypatingas laikiškumas, nesuderinamas su visuotiniu pagreičiu ir hiperaktyvumu, kurie netoleruoja jokios laikinos distancijos”
“Šiandieninei visuomenei būdingas bendras išsiblaškymas neleidžia atsirasti pykčio emfazei ir energijai. Pyktis yra gebėjimas nutraukti vieną būseną ir leisti prasidėti naujai būsenai. Šiandien pyktis vis labiau užleidžia vietą irzlumui arba susierzinimui (Angenervtsein), kurie negali sukelti esminių pokyčių. ”
Gyvename suirzusioje ir nuo savęs pačios pavargusioje visuomenėje, kurią sudaro perdegę, kažkur skubanrys ir save naikinantys individai.
Kelios baigiamosios pastabos
Hano išskirtinumas yra tai, kad jis leidžia nedidelės apimties, eseistinio stiliaus knygas. Jo stilius žaisme, grakštumu tikrai neprilygsta Nitszche aforistikai, tačiau sugeba ištrūktai taip pat ir iš Kanto ar Hegelio hermetiško sistematiškumo. Hanas kreipiasi į tuos, kurie jaučiasi sutrikę, pavargę, suirzę ir klausia – kas nutiko? Kodėl taip gyvename? Kodėl mūsų pasaulis atrodo senas ir pavargęs? Kodėl jame vis daugiau nuobodžiaujančių žmonių, kurie susigalvoja, regis, nesibaigiančias pramogas, ieško dirgiklių, bet visa tai tik dar labiau augina vienišumo jausmą.
Rekomenduoju šią knygą. Beje, galite ją skaityti nuo bet kurios vietos. Neabejojui, kad kiekvienas galite atrasti sau svarbų sakinį. Jei patiks, vėl ir vėl trumpam grįšite prie knygos. Ji gerokai išsiskiria šiuolaikinių knygų sraute. Ypatingai, Lietuvoje. Drįstu teigti, kad be kiek popsinio Leonido Donskio ir per mažai įvertinto Arūno Sverdiolo indėlio, mūsų filosofiniai – socialiniai mokslai lieka “neartais dirvonais”. (Gal dar Egidijus Aleksandravičius ir Gintautas Mažeikis..)
