
Byung- Chul Han. Eroso agonija. Vilnius: Kitos knygos, 2024.
Prieš kurį laiką esu rekomendavęs Rollo May knygą apie meilę ir valią. Amerikiečių egzistencialistas terapeutas permąsto meilę pofroidistinėje perspektyvoje. Hano knyga turi panašią intenciją. Galima sakyti, kad abu mąstytojai iš esmės teigia tą pačią tezę – Vakarų visuomenėje vyksta eroso erozija ir ji susijusi su santykio su Kitu sunykimu.
Tiesa, stilius, dėstymo būdas, argumentacija, kurią atrandame „Meilė ir valia“ bei „Eroso sunykimas“, labai skiriasi.
Tie, kas jau skaitėte Hano „Nuovargio visuomenę“, atrasite nemažai tų pačių tezių ir motyvų. Tai tikrai nėra priekaištas knygas, tik konstatavimas. Filosofas apsirinko tokį dekonstravimo būdą, kurį išskaido į įvairias temas. Tačiau bazinės prielaidos, narūtalu, lieka tos pačios.
Hanas polemizuoja su Foucault, kuris demaskavo disciplinos visuomenę. Pasak Hano, šiandien turime grumtis ne su disciplinos visuomene, kiek su tuo, ką jis pavadino mes „pasiekimų visuomene.“ Šios visuomenės atstovai, patikėję, kad tapo savo pačių šeimininkais, patys to nepastebėdami tampa saviapgaulės aukomis, Žmogaus išnaudojimas ne panaikinamas, bet sujntensyvinamas.
“Mąstymui reikia tylos. Mąstymas yra ekspedicija į tylą”
Guyvename visuomenėje, kuri yra vis labiau narcisistiška. Narcizas nėra žmogus, kuris myli save, Tai žmogus, kuris nesugeba apibrėžti savo ribų. Prasmė jam egzistuoja tik ten, kuris jis kokiu nors būdu atpažįsta save, Depresija yra narcistinis sutrikimas. Ją sukelia perdėta, patologiška, hipertrofuota sąsaja su savimi. Narciziškai depresyvus subjektas yra pats ave išsekinęs ir sužlugdęs, Sėkmės depresija.
Narcizas panaikina Kitą, jį paversdamas savo dalimi. Suvalgydamas.
“Šiandien meilė supozityvinama paverčiant ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui (Leistungsdiktat). Seksas yra pasiekimas (Leistung). O seksiškumas (Sexyness) yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti. Taigi jis nebėra asmuo, nes yra suskaidytas į dalinius sekso objektus. Nėra tokio dalyko kaip sekso asmenybė.”
Meilė paverčiama mėgavimusi. Ji turi pirmiausia žadinti malonius jausmus. Ji nebėra veiksmas, nebėra pasakojimas ar drama, bet yra emocija ir jaudulys be pasekmių.
“Šiuolaikinis „aš“ savo troškimus ir jausmus vis dažniau suvokia įsivaizduodamas – per prekes ir žiniasklaidos teikiamus vaizdus. Jo vaizduotę lemia pirmiausia vartojimo prekių rinka ir masinė kultūra.”
Meilė yra santykis ir veiksmas. Jai būtinas Kitas, kuris negali būti įtrauktas į Aš režimą. Pasak Hano, mūsų visuomenė ne tik suirzusi nuovargio visuomenė, ber ir To paties pragaras. Čia dar prisiminkime Šventojo Rašto eilutę (jos nėra Hano knygoje): Negera žmogui būti vienam. Meilė yra išsigelbėjimas iš šio žlugdančio vienišumo ir negerumo. Tačiau ji trapi ir sunaikinama. Erosas, kaip kitoniškumo įsiveržimas, yra grėsmingas ir reikalauja drąsos bei rizikos. Modernybės istorija – tai saugumo iliuzijos kūrimo istorija. Saugumas pasiekiamas, neutralizuojant kitoniškumą ir, kaip pasirodo, tai ne kas kita, kaip eroso agonija.
Galėjimo suabsoliutinimas sunaikiną Kitą. Sėkmingas kito užvaldymas tampa tikrąja tragedija ir nesėkme. Įgalinimas virsta sunkiausia negalia. Atokumas ne tik skyrė, bet ir kūrė pagarbą.
Visuomenė, kurioje kiekvienas yra verslininkas sau pačiam, vyrauja išgyvenimo ekonomika. Tai rūpesčio nuoga gyvybe visuomene, kuri bijo ir nepripažįsta negatyvumo.
Prisipažįstu, didesnis gaivumo ir atpažinimo jausmas buvo, kai skaičiau „Nuovargio visuomenę.“ Knygoje „Eroso agonija“ mane vis apimdavo jausmas, kad autorius itin skuba ir bando labai daug pasakyti trumpai, Taip pat bijo būti nesuprastas, todėl akcentuoja kiekvieną žodį. Jo rašymas man priminę tą pozityvumo suintensyvėjimą, apie kurį jis rašo. Šiuo požiūriu, Rollo May knyga mane labiau sužavėjo. Kita vertus, „Eroso agonija“ tikrai kūrybingai įpina naujus kultūrinius ženklus, kad ir Triero „Melancholiją“, atkakliai bando „išplauti“ iš mūsų akių modernizmo smėlį. Tai nėra knyga, kurią galima perskaityti kartą ir sakyti, kad viskas aišku. Tai knyga, su kuria reikia pakovoti, vėl ir vėl grįžtant.
Žinau, kad netrukus Kitos knygos turėtų pradžiuginti nauju Hano vertimu. Laukiu.