Giedrė Žalytė. Prieraišumo paradoksai: kai atpažinti ir išgydyti santykių traumas, Vilnius: Tyto alba, 2025.
Kai kažkiek pažįsti knygos autorę, knygą skaitai kiek kitaip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad gerai pažįstų Giedrę ir nesu tikras, ar apskritai ji mane atsimena. Prieš keliolika metų kreipiausi pagalbos, kaip į kognityvinės elgesio terapijos specialistę, Padėjo tiek, kiek sugebėjau tuomet priimti. Pokyčiams reikia drąsos ir dar.. Vertinu visas terapijos mokyklas ir tvirtai tikiu, kad kiekviena jų gali padėti, suteikti įrankius. Kitas dalykas – ką tu pats darai su tuo, ką gauni. Taip pat esminis klausimas – ko tikimės iš terapijos, ko norime iš terapeuto? Kiek užbėgant į priekį ir naudojantis Giedrės Žalytės knygos terminais, dažniausiais mes norime, kad terapeutas perimtų mūsų gyvenimo vadybą ar bent prisidėtų prie „šaunaus vadybininkų kolektyvo”. Kognityvinė elgesio terapija stipri tuo, kad ji skatina pokyčius per veiksmą ir tikrovės įsisąmoninimą. Labai svarbus priminimas šiandien, kad gyvenimas yra praktika, o ne teorija. Kita vertus, jei iš tiesų vidinės traumos yra palikusios žaizdas, geros KET intencijos gali panašėti į mokymą greitai ir su šypsena vaikšioti, nepasiant nuolat duriančio akmenuko bate.
Nė viena terapija nėra pastatas be durų. Veikiau sodas, kuris plečiasi, yra genėjamas, pildomas sodininko, konkretaus terapeuto. Jau ne pirmą dešimtmetį matome antos, trečios ar jau kažkelintos kartos KET teorijas, kurios gerokai skiriasi tarpusavyje ir dar labiau nuo pirminės itin trumpapaikės terapijos versijos.
Prieraišumo traumų terapija, mano supratimu, nepaneigia KET principų, tačiau pasiūlo gerokai subtilesnę ir sudėtingesnę antropologiją. Ęia jau svarbu pamiėti Richardą Schwarzą ir jo „vidinės šeimos terapiją.” Nemanau, kad, prieš skaitant Giedrės knygą apie prieraišumą, privalu perksaityti Schwarzo „Nėra blogų galių”, tačiau, jei tai, kas rašoma „Prieraišumo paradoskuose” jums „užkabino”, nuoširdžiai rekomenduoju susirasti ir knygą, kuri yra Giedrės atramos taškas.
Esminė „vidinės šeimos terapijos” idėja yra tai, kad, gimdami gauname viską, ko reikia būsimai asmenybei. Esame nuostabiai sukurti. Kiekvienas esame unikalus ir kartu esame sudarytas iš subasmenybių. Kitaips akant, nuo pat pirmos akimirkos kiekviename iš mūsų gyvuoja skirtingos dalys, kurios ir yra mūsų vidinė šeima. Vidinė harmonija, darna yra puoselėjama savasties, kiekviename iš mūsų esančios gydančios galios. Augdami galime patirti sukrėtimų ir prarasti bazinį saugumo, stabilumo, vientisumo, o dažnai ir krypties jausmą. Tuomet mūsų asmenybės raida tarsi sustoja, įstringa, kai kurios asmenybės dalys tampa nebepageidaujamos, o kitos ima veikti gynybiškai. Pastebime, kad dažnai savęs klausiame: kodėl man taip sunku ko nors imtis? kodėl nežinau, ko noriu? kodėl negaliu savimi pasitikėti? kodėl negaliu sukurti laimingų santykių? kodėl taip visko bijau? Atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti toks: todėl, kad patyrėte ankstyvųjų prieraišumo traumų ir jos tebėra neišgydytos.
Giedrė perima Schwarzo antropologiją, kad visas mūsų vidines dalis, pagal funkcijas, kurias prisima, galima suskirstyti į tremtinius, vadybininkus ir gaisrininkus. Visos dalys yra geros ir nori gero mums, tačiau tai nereiškia, kad jšų veikla negali tapti savidestruktyvi, skaudinti ir kelti chaosą. Taip nutinka tada, kai jos prisiima ne savo naštas, pernelyg sulimpa ar net bando perimti savasties vadimenį.
Tremtiniai – tai tos dalys, kurios pasijuto nepageidaujamos, pasislėpę, tapo nematomos, tačiau tai nereiškia, kad kur nors dingo jų patiriamas skausmas. Kitas dalykas – kuo daugiau tremtinių turime, tuo nejaukiau savyje jaučiame, tuo daugiau vidinio pasaulio yra užsklęsta nuo mūsų. Vadybininkai ir gaisrininkai yra dalys, kurios, kiekviena savaip, rūpinasi tremtiniais. Labai dažnai tai dalys, kurios bando „padėti” mums gyventi, tarsi tremtinių nebūtų ir nereikėtų.
Kai galvoju apie save ir savo santykį su KET, man atrodo, kad ši terapija man siūlo, kaip susitvarkyti, išorės požiūriu, veiksmingai, nepaisant viso būtio vidinių tremtinių. Pakankamai viliojantis pažadas ir man labai reikėjo „vidinės šeimos terapijos”, idant save nuraminčiau, kad problema ne ta, kad aš esu tiek „nekokybiškas”, kad man nepadeda labai aiškios KET instrukcijos, bet tai, kad kažkas mano viduje atkakliai kovoja su tuo, ką jos siūlo. Ir mano tikslas tikrai nėrta nugalėti šį pasipriešinimą, kaip daug metų galvojau.
Syprantu, kad labai keistai pristatau Giedrės Žalytės knygą. Nebandau aprašyti jos turinio, esminių įžvalgų, privalumų. Beje, vienas iš neabejotinų privalumų – talentas rašyti aiškiai, nuoširdžiai, nesislepiant po žodžiais. Aišku, tai gali sudaryti iliuziją, kad knygoje rašoma apie itin paprastus dalykus, Veikiau sakyčiau, kad tai knyga, kuri padovanoja skaitytojui kompasą, kuris padeda geriau gaudytis savyje, taip pat ir tam tikrą aprašą, ko galima tikėtis vidiniame žygyje į save. Tačiau tą žygį kiekvienas privalome nueiti savo kojomis. Tiek, kiek mums reikia, kiek norime, kiek sugebame.
Man asmeniškai, „Prieraišumo paradoksai” yra knyga, kurioje atradau tai, ko man labai reikia. Nesu tiktas, ar sugebėsiu pasinaudoti šia galimybe. Turiu stiprius vidinius vadybininkus, kuriem, jau dabar matau, knygos perspektyva apsunkina darbą.
Ar jums reikia šios knygos? Labai rekomenduoju išbandyti. Bandyti atviru protu ir atvira širdimi. Priimant tiek, kiek galite dabar priimti. Nebijant vėl ir vėl sugrįžti. Taip pat tikrai esu dėkingas Tyto albai, kad ryžosi tokią knygą išleisti.
About the Author
