I
Yra mažiausiai du žmonių tipai: bitės ir musės. Kai bitė atskrenda į pievą, ji ieško žydinčių gėlių. Musei toje pačioje pievoje rūpi tik šiukšlės ir išmatos. Kiekvienas atranda tai, ko ieško. Tiesa, didžioji dauguma žmonių, tenka pripažinti, nepanašūs, nei į bites, nei į muses, bet veikiau į kurmius, kurie paprasčiausiai knisa savo urvelius ir yra įsitikinę, kad saulė, pieva, gėlės yra romantinės iliuzijos, o mūsų gyvenimo tikslas rausti urvą iki pat mirties ir būti įsitikinusiam, kad visi kiti urvai rausiami netinkamai.
II
Politika gimė Senovės Graikijoje. Lygiai taip pat, kaip mus iš Antikos laikų pasiekė tik griuvėsiai ir išmintis, kuria domisi tik nedidelė grupė specialistų, kuriuos absoliuti dauguma žmonių vertina, kaip „atitrūkusius nuo tikrovės“, taip pat ir iš anuometinės politikos sampratos liko tik pavadinimas. Argumentai, sutarimo paieška, bendras gėris? Deja, veikiau spardymosi menas, sabotažas, troškimas, kad nepasisektų ir įvaizdžio burbulai.
Populiariausia frazė: „aš sakiau, kad nepasiseks – viską reikėjo daryti kitaip.“ Kažkada Platonas valstybę lygino su laivu ir tvirtino, kad vairininkas nebūtinai turi būti visų mėgiamas, populiarus, gražus, bet, svarbiausia, turi gerai išmanyti savo darbą. Tačiau tik tada, jei norime, kad laivas sėkmingai plauktų sutarta kryptimi. Na, o jei kiekvienas rifas, avarija, nukrypimas nuo kurso sukelia tarp laivo keleivių euforija, nes jiems svarbiausia parodyti, kokia netinkama laivo įgula? Rezultatas nuspėjamas – laivas nuolat vos laikosi ant vandens ir tik dėl to, kad dalis keleivių atkakliai semia iš jo vandenį, kol kiti svarsto, kas kaltas? Vairininkai keičiami, bet tik, kad vėliau juos galima būtų paskelbti „atpirkimo ožiais.“
III
Gamtininkai perspėja, kad bičių mažėja, o musių daugėja. Viena iš priežasčių, kad pieva vis labiau primena šiukšlyną ar net išvietę. Tačiau pieva neaugina šiukšlių. Jas ten numetame patys ir klausimas – ar suveiks savisaugos instinktas ir suprasime, kad mirtina ne tik klimato kaita, bet ir tai, kai politinė bendruomenė virsta šiukšlynu, kai bendrasis gėris pakeičiamas kurmiarausių labirintu?
IV
Žydinčioje pievoje žurnalistika siekia geriau atskleisti įvairius aromato atspalvius. Šiukšlyne žurnalistika tampa dvoko industrija. Nereikia net mokslinių tyrimų, kad įsitikintume, kad dvokas paveikesnis ir lengviau pajuntamas, nei gėlių aromatas. Dvokas visuomet garantuoja didesnę auditoriją. Tačiau ar tikrai toks tikslas?
V
Pradžioje svajoji pakeisti pasaulį ir visus kitus, nes manai, kad žinai, kaip kiti turi gyventi.
Galiausiai supranti, kad svarbiausia išlikti žmogumi ir išsirinkti iš savosios vidaus pievos šiukšles, kad galėtum ir su kitais dalintis ne dvoku, bet gyvenimo aromatu. Nustoji rausti urvą ir nustembi, kad gali matyti saulę, gėles, paprasčiausiai buvai stipriai užsimerkęs, nes kažkada įtikėjai, kad taip rausiasi greičiau.
About the Author
