Vieną dieną aukštas pareigas užimantis žmogus ėjo per turgaus aikštę. Prie jo pribėgo valkata, pradėjo keiktis, užgaulioti, spjovė jam į veidą, pastūmė ir pabėgo. Pareigūną tai tiek sutrikdė, kad jis pasijuto blogai ir atgulė į lovą. Jam prieš akis vėl ir vėl sukosi patirtas pažeminimas ir jis niekaip negalėjo nurimti.
Galiausiai nutarta pakviesti geriausią gydytoją, kad jis padėtų nukentėjusiam. Kai gydytojas atkeliavo ir išklausė pareigūno skundą, kurį laiką tylėjo mąstydamas. Paskui atsakė, kad žino labai gerą vaistą, bet jam pagaminti reikės penkių dienų. Todėl pareigūnui reikės kantrybės ir dar jis turi nebijoti per tą laiką mintyse grįžti prie skaudžios scenos. Tai esą leis vaistams veikti, kai jie bus pagaminti.
Kai sutartu laiku gydytojas ir vėl pasirodė, pareigūnas jau buvo atsigavęs. Jis papasakojo, kad tai buvo sudėtingos dienos, per kurias jis išgyveno visą jausmų paletę.
Pirmąją naktį jis visai negalėjo užmigti, kai tik užsnūsdavo, pašokdavo išpiltas šalto prakaito, nes sapne regėjo savo pažeminimo sceną.
Kitą naktį jautėsi pavargęs ir miegojo, tačiau košmaras tęsėsi. Jis ir vėl sapnavo užpuolimą, tik šį kartą jautė ne tiek gėdą, kiek šaltį širdyje ir baimę.
Trečią naktį košmaras sugrįžo, tačiau jis nebekėlė nei gėdos, nei baimės, bet tik liūdesį ir apmaudą. Užpuolikas jam nebekėlė tiek neigiamų emocijų, tačiau išliko pyktis, kad jų keliai persipynė.
Ketvirtą naktį sapnas vėl kartojosi, tačiau nebekėlė tiek emocijų ir jis į viską žvelgė tarsi iš šalies, net smalsiai, apžiūrėdamas visas detales.
Penktąja naktį jis net skubėjo užmigti ir norėjo susapnuoti tai, kas įvyko. Valkatos elgesys jam nebekėlė nei pykčio, nei baimės, bet tik gailestį ir jis pradėjo mąstyti, kaip gyvena tas žmogus, kuriame tiek pykčio susikaupė, kaip galima jam padėti.
Išklausęs pasakojimą gydytojas tik palinksėjo galva. Paskui jis tarė:
„Prisipažįstu, negaminau jokių vaistų, bet iš karto supratau, kad čia reikia laiko ir drąsos susitikti su tuo, kas jus pradžioje traumavo. Jūs pats įsitikinote, kad ta pati situacija gali kelti labai skirtingas emocijas ir čia yra mūsų pasirinkimas, kaip į ją reaguosime. Labai svarbu, kad mes išmoktume turėti laisvę rinktis savo reakcijas. Tos penkios dienos buvo sunkios, tačiau per jas labai daug išmokote. Ir tai daug geriau, nei tai, jei būtumėte paprasčiausiai pasistengęs kuo greičiau išstumti skaudų įvykį ir jo palikta žaizda liktų šešėlyje. Galėjote iįgerti vaistų, bet jie tik įšaldytų skaudų prisiminimą.
Kitas dalykas – net ir pats nemaloniausias nutikimas gali būti dovana, pamoka. Užimate svarbias pareigas ir dabar, po įvykusio incidento, pradėjote kur kas daugiau galvoti apie tai, kaip padėti tokiems žmonėms, kaip tas valkata, pajutote atjautą. Tikiu, kad, praėjus dar kiek laiko, įvykį turguje prisiminsite, kaip svarbų postūmį tobulėti. Jei būtumėte pasirinkęs kitaip, jei vis dar nešiotumėtės nuoskaudos ir pykčio akmenį savyje, incidentas su įžūliu valkata liktų negyjančia žaizda.“
PARENGĖ ANDRIUS NAVICKAS.
About the Author
