Yra daug reikšmingų knygų, kurios padeda geriau suprasti įvairius psichinius sutrikimus, „kitokio“ žmogaus pasaulį. Tačiau ne taip retai, norėdami paaiškinti, kas vyksta mūsų gyvenime, psichiatrai bando paaiškinti, apeliuodami į žymius literatūros personažus.
Miunchauzeno sindromas
Rudolf Erich Raspe XVIII amžiuje sukūrė vokiečių aristokrato barono Miunchauzeno personažą, kuris vėliau tapo įvairių kino filmų bei naujų literatūrinių pasakojimų personažu. Šis personažas nuolat pasakojo apie neįtikėtinus nuotykius, kurie buvo akivaizdus pramanas, visą laiką pabrėždamas, kad niekada nemeluoja. 1951 m. vokiečių barono personažą dar kartą visiems priminė britų psichiatras Richardas Asheris. Jis papasakojo susidūręs su neįtikėtinomis dramomis, kurių herojai buvo daugiau mažiau sveiki žmonės, sąmoningai imitavę ligas, norėdami būti laikomi ligoniais.
Šie žmonės nebuvo hipochondrikai, t.y. žmonės, kurie chroniškai nerimauja, ar neserga, kokia nors sunkia liga, nuolat jaučiasi ligoti. Jie iš tiesų suprato, kad neserga jokia liga, bet tai suprato kaip trūkumą, ir buvo linkę imituoti pačias įvairiausias ligas. Gydytojai iki šiol neturi atsakymo, kas yra svarbiausia tokio sutrikimo priežastis. Tikėtina, kad taip „pacientai“ (dažniausiai, vidutinio amžiaus, moterys dažniau nei vyrai) bando kompensuoti dėmesio trūkumą, nuo kurio kentė vaikystėje. Nors tai paprasčiausia, bet ne vienintelė įmanoma hipotezė.
Nuo šio sindromo kenčiantys žmonės žaloja save, bando iššaukti simptomus, kurie būdingi „trokštamoms ligoms“, kartais net klastoja analizes, pavyzdžiui, pateikdami ne savo šlapimą.
Viena labiausiai visame pasaulyje išgarsėjusių dramų, susijusių su Miunchauzeno sindromu, įvyko Britanijoje. Viena iš Londono gyventojų keletą metų simuliavo įvairias ligas ir jai buvo atliktos keturiasdešimt dvi nereikalingos operacijos, net šešis šimtus kartų ji gulėjo ligoninėse. Ji tiek meistriškai sugebėjo vaidinti sergančią, tiek tikroviškai imitavo simptomus, jog sugebėjo apgauti net labai patyrusius specialistus. Beje, galiausiai ši moteris atsikratė Miunchauzeno sindromo, kas nutinka ne taip jau dažnai. Teigiama, kad jai padėjo mirties baimė, kurią pajuto po vienos iš operacijų kilus rimtoms komplikacijoms, taip pat ji labai prisirišo prie katino ir baiminosi, kad šis be jos pražus.
Kai moteris išsilaisvino iš paradoksalaus sutrikimo, ji papasakojo gydytojams, kad vaikystėje patyrė seksualinę prievartą ir visą vaikystės laikotarpį prisimena kaip košmarą. Vieninteliai šviesesni tarpai būdavo tada, kai ji sunkiai susirgdavo ir jai tekdavo gultis į ligoninę.
1977 m. psichiatrai pirmą kartą prabilo apie itin pavojingą Miunchauzeno sindromo atmainą – „deleguotą Miunchauzeno sindromą“. Šiuo atveju ligos sugalvojamos ir įteigiamos kitam žmogui, paprastai, vaikui ar pagyvenusiems tėvams. Sąmoningai sukeičiami reikalingi vaistai, į maistą įdedama norimą efektą pasiekti leidžiančių preparatų ir t.t. Nuo DMS kenčiantis žmogus įsijaučia į kankinio, kuriam tenka visą gyvenimą „paaukoti“ sergančiam artimam žmogui, vaidmenį.
Pastaraisiais metais pasirodė bent keli kino filmai bei serialai, kuriuose vaizduojami DMS kamuojami žmonės. Viename iš jų, sukurtame pagal tikrą istoriją, mama nuo vaikystės dukrai įteigė, kad ši sunkiai serga. Mama su dukrele nuolat lankydavosi pas gydytojus, mama reikalavo ieškoti vis naujų ligų. Kai gydytojai pareiškė, kad tyrimų duomenys nepatvirtina mamos įtarimų, ši pradėjo dukrai į maistą dėti preparatus, kurie atimdavo iš mergaitės fizines jėgas, sukeldavo simptomus, panašius į tuos, nuo kurių kenčia žmonės, sergantys sunkiomis ligomis. Galiausiai, dukrai pavyko išsiaiškinti mamos keistenybes ir ji ryžosi nužudyti savo mamą. Nepaisant to, kad teisėjai sušvelnino bausmę, atsižvelgdami į tai, kaip mama elgėsi su dukra, tačiau pastarajai nepavyko išvengti realaus įkalinimo.
Alisos stebuklų šalyje sindromas
1865 m. rašytojas Charles Dodson, publikai prisistatantis pseudonimu Lewis Carroll, išleido romaną „Alisa stebuklų šalyje“, kuris iki dabar laikomas vaikų literatūros klasika. Pagrindinė veikėja – septynerių metų mergaitė Alisa, sėdėdama su seserimi ant upės kranto, pastebi baltą triušį ir nuseka jį iki olos. Įlindusi iš paskos į olą, Alisa atsiduria stebuklų šalyje. Ten mergaitė stebuklingu būdu įgyja galimybę keisti savo kūno proporcijas bei susiduria su keistais šios šalies gyventojais.
XX a. pabaigoje psichiatrai atkreipė dėmesį į beveik išskirtinai vaikams pasireiškiantį paslaptingą neurologinį sutrikimą, kuriam būdingas iškreiptas tikrovės suvokimas. Neretai jis pasireiškia įsisenėjus migrenos skausmams, bet būna atvejų, kai atsiranda ir be galvos skausmų. Žmogui pradeda atrodyti, kad visi objektai aplink jį tapo arba labai maži, arba gigantiški. Aktyvaus epizodo metu žmogus negali nustatyti faktinių dalykų matmenų, taip pat atstumo tarp jų, jiems gali pradėti atrodyti, kad grindys tapo pelke, kuri bando juos įtraukti.
Dažniausiai ASŠS pasireiškia penkerių–trylikos metų vaikams. Paprastai epizodai būna pavieniai, laikini. Dauguma neurologų įsitikinę, kad šis sindromas nėra labai pavojingas sveikatai, tiesa, kartais žmogus dėl to gali jausti papildomą nuovargį. Įprastai, vėlyvojoje paauglystėje šio sindromo simptomai išnyksta, nepalikdami jokių pėdsakų. Todėl dalis psichiatrų šį sindromą paprasčiausiai traktuoja kaip vieną iš paauglystės šalutinių padarinių. Tiesa, nors ir labai nedidele dalimi, bet šis sutrikimas gali kankinti ir suaugusius žmones.
Ponios Bovari sindromas
1857 m. prancūzų rašytojas Gustave Flaubert paskelbė knygą „Ponia Bovari“. Čia jis aprašė besiblaškančią ir nuolat nelaimingą moterį, kuri gyvena labiau fantazijose nei tikrovėje. Jau 1892 m. psichiatras Jules de Gaulter, analizuodamas kai kurių į jį besikreipusių pacienčių simptomus, paskelbė apie tai, kad jos kenčia nuo „Bovari sindromo“.
Primename, kad ponia Bovari išteka už ją mylinčio kaimo gydytojo, tačiau savo sutuoktinio nemėgsta. Ji nuo paauglystės skaito romantines knygas ir svajoja apie idealią meilę. Ji metasi į santykius anapus šeimos, ieško idealaus partnerio, bet jos nusivylimas tik didėja.
Psichiatras Gaulter ir vėlesni tyrinėtojai akcentuoja šias savybes, kurios būdingos nuo „Ponios Bovari sindromo“ kenčiančiam žmogui:
a) vienumos baimė. Be romantinių santykių gyvenimas atrodo žiaurus ir beprasmis. Taip pat ir pats žmogus save gali priimti tik kaip kokios nors romantinės istorijos personažą.
b) Bėgimas nuo santykių prie santykių. Ieškoma idealios „antrosios pusės“, kuri neturėtų jokių silpnybių, ydų. Ieškoma herojaus iš kurios nors romantinės knygos, kurioje santykiai idealizuojami. Tačiau tik išryškėjus bent mažiausiam kito žmogaus trūkumui, visas susižavėjimas sudūžta į šipulius. Kartu su kito žmogaus idealizavimu šiam sindromui būdingas ir ypatingas reiklumas tam žmogui.
c) Naujų santykių troškimas. Nuo realių dabartinių santykių vis bėgama prie idealizuotų ateities santykių. Tarsi sakant: „Štai dabar pagaliau jau tikrai sutikau tą, kurio visą gyvenimą ieškojau…“ Net nesusimąstoma, kad šis sakinys kartojasi ir kartojasi.
d) Šis sindromas skatina kopijuoti meilės objektą. Tarsi bandant tapti tuo žmogumi, kuriuo žaviesi, Kopijuojamas elgesys, rūbai, eisena, gyvenimo būdas, hobis ir t.t.
Verta atkreipti dėmesį, kad XIX a. pabaigoje nuo šio sindromo kentėjo išskirtinai moterys, tačiau dabar jis gana paplitęs ir tarp vyrų. Vienas iš svarbiausių simptomų – nesibaigiantis nusivylimas dabartine akimirka. Dažnai tai traktuojama kaip depresijos apraiška, tačiau gydymas yra kur kas veiksmingesnis, jei sugebama išsiaiškinti, kaip konkrečiai žmogus yra linkęs paversti save nelaimingu.
Pliuškino sindromas
Ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis gyveno XIX amžiuje. Svarbiausiu jo kūriniu vadinamas 1842 m. paskelbtas romanas „Mirusios sielos“. Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas. Vienu iš įspūdingiausių knygos herojų yra patologiškai šykštus Pliuškinas. Būtent jo vardu ir buvo pavadintas kompulsyvus įkyrus elgesys, kurio esmė – rinkimas ir saugojimas daiktų, net ir tų, kurie negali būti niekaip naudingi, jų niekur nepanaudosi.
Kaip atskiras psichinis sutrikimas šis sindromas buvo išskirtas tik XX a. antroje pusėje ir turi daug vardų (pavyzdžiui, dar vadinamas Diogeno sindromu).
Gali kilti natūralus klausimas – kaip atskirti ligotą ir sveiką, sveikintiną taupumą? Nepamirškime, kad net ir labai rimtai nuo Pliuškino sindromo kenčiantis žmogus yra linkęs racionalizuoti savo pasirinkimą, tvirtai įsitikinęs, kad viso to, ką kaupia, būtinai prireiks ateityje.
JAV veikiantis Sveikatos tyrimų biuras yra sukūręs testą, kuris penkiabalėje schemoje bando įvertinti, kiek žmogus kenčia nuo priverstinio kaupimo (Pliuškino) sindromo. Apie pradinį sutrikimo lygmenį galima kalbėti tada, kai namuose atsiranda menkaverčių daiktų krūvos, kurios pradeda užimti vis daugiau erdvės, tačiau dar galima netrukdomai prieiti prie durų ir balkono, namuose dar nėra įsismelkusi gendančių daiktų smarvė, o pats žmogus dar palaiko socialinius santykius.
Na, o sunkiausias sutrikimo lygmuo – kai gyvenamojoje patalpoje dėl prikauptų daiktų sunku net judėti. Jie pripildė net ir tualetą bei vonią ir šios patalpos nebegali būti naudojamos pagal paskirtį. Daiktai dvokia ir jų tiek, kad žmogus nebegali atrasti vietos nakvynei ir eina miegoti į laiptinę ar lauką.
Dažniausiai šis sindromas išsivysto vyresniame amžiuje, taip pat – po sudėtingų sukrėtimų: atleidimo iš darbo, skyrybų, artimo žmogaus mirties, sunkios persirgtos ligos.
Galima išskirti šiuos Pliuškino sindromo simptomus:
Praktiškai visą gyvenamojo ploto teritoriją užima daiktai. Jei yra garažas, tai ir jis pilnai prigrūstas senų daiktų. Į namus nešami kitų išmesti ar pigiai įsigyti daiktai, net negalvojant apie praktinį jų pritaikymą. Užsifiksuoja mintis, kad kiekvienas daiktas, nepriklausomai nuo jo funkcijos ir panaudojimo galimybių, yra vertingas savaime.
„Pliuškinas“ praktiškai nieko neišmeta. Senas sugedęs magnetofonas saugomas, nes kažkada esą bus suremontuotas, suplėšyta knyga bus suklijuota, o plastikinių maišelių neabejotinai prireiks ateityje. Nereaguojama arba labai piktai reaguojama į aplinkinių žmonių prašymus peržiūrėti daiktus ir nereikalingų daiktų atsisakyti. „Pliuškinas“ niekaip nesupranta tokių prašymų, nes tvirtai įsitikinęs, kad reikia visko.
Ilgainiui „Pliuškinas“ pradeda riboti kontaktus su aplinkiniais, nustoja rūpintis savo asmens higiena. Visas gyvenimas tampa kaupimu.
„Pliuškinas“ paprastai depresyvus ir kartu vis labiau agresyvus. Panašu, kad jis pradeda nekęsti savęs, net smerkia už tai, jog negali atrasti konstruktyvaus santykio su daiktais, bet pyktį dažniausiai išlieja ant aplinkinių.
Seni daiktai suversti į krūvą ir nėra kaip nors tvarkingai tvarkomi. „Pliuškinas“ gali juos perdėlioti iš vietos į vietą, iš vienos krūvelės į kitą, bet tai veikiau ne racionali sistema, o noras jausti, liesti sukauptus daiktus.
„Pliuškinas“, tarsi drakonas lobį, saugo visus sukauptus daiktus. Jaučia stiprią fizinę kančią, jei kas nors bando sunaikinti kad ir nedidelę dalį nereikalingų daiktų. Labai skaudžiai reaguoja į kiekvieno laikraščio ar plastikinio maišelio „netektį“.
Teigiama, kad psichoterapija gali padėti kompulsyviam kaupėjui, tačiau jis pats privalo pripažinti, kad jam reikalinga pagalba. Bėda ta, kad dažnai „pliuškinai“ izoliuojasi nuo kitų, agresyviai reaguoja į bet ką, kas nori padėti. Net jei per prievartą išvalomi jų namai, jie vėl kantriai ir atkakliai pradeda kaupti iš naujo.
Martino Ideno sindromas
Rašytojas Jack‘as London‘as yra sukūręs įspūdingą Martino Ideno personažą (knyga pasirodė 1909 metais.). Tai jūreivis, skurdžioje aplinkoje gyvenantis jaunuolis, kuris susipažįsta su turtinga ir kilminga mergina ir ją įsimyli. Jaunuolis svajoja tapti žymiu rašytoju ir pelnyti šlovę, tapti vertas merginos, kurią pamilo. Kai įveikia visus sunkumus, regis, pasiekia gyvenimo tikslą, jį netikėtai apima nusivylimas ir depresija. Jį kankina tuštuma ir beprasmybė. Regis, svajonės išsipildymas jam tapo didžiausiu pralaimėjimu, o ne pergale.
Apie Martino Ideno sindromą pirmieji prabilo rusų psichologai Vadimas Rotenbergas ir Viktoras Aršavskis. Jie atkreipė dėmesį į pacientus, kurie puikiai sugebėjo įveikti sunkias ligas, išgyveno didžiules gyvenimo negandas, tačiau palūžo, kai … pasiekė sėkmę.
Psichologai tvirtina, kad žmogui ypač svarbu siekti tikslo, tai suteikia prasmės visam gyvenimui ir labai sunku, kai viskas sutelkiama į kokį nors konkretų tikslą, kuris suvokiamas ne kaip priemonė padaryti gyvenimą prasmingesnį, bet kaip „tikslas savaime“. Kai žmogus tikslą pradeda suvokti kaip egzistenciškai trūkstamą grandį, kaip būdą „save pataisyti“, paprastai, jei tik pasiseka pasiekti tikslą, neišvengiamai apima ne tiek džiaugsmas, kiek nusivylimas, nes su tikslu būna susieti per dideli lūkesčiai ir žmogus nebežino, kaip toliau gyventi.
Švelnesni pavyzdžiai – mokslinio darbo rašymas ar sudėtingo projekto įgyvendinimas. Sutelkiama visa energija ir atrodo, kad nieko gyvenime nėra svarbiau, nei pasiekti konkretų tikslą. Jį pasiekus, studentas ar darbuotojas prisipažįsta jaučiantis ne tik pasitenkinimą, bet ir tuštumą. Tiesa, pailsėjus, atradus naują tikslą, tuštuma turėtų dingti. Tačiau Martino Ideno sindromo atveju į tikslą tiek investuota, jis tiek sureikšminamas, kad jį pasiekęs žmogus jaučiasi visiškai sutrikęs ir netekęs gairių. Atrodytų, kad tokiam žmogui nėra sunku padėti – tereikia padėti atrasti naują tikslą, tačiau praktikoje tai labai sudėtinga užduotis, nes reikia atstatyti sveiką balansą tarp savivertės, prasmės ir tikslo siekio.
Martino Ideno sindromas dar vadinamas profesionalų sutrikimu, artimu „perdegimo“ sindromui ir dažnai su juo painiojamas. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, Martino Ideno sindromui mažai gali padėti paprasčiausias poilsis, fizinių ir emocinių jėgų atstatymas, nes labai svarbu, jog žmogui kiltų noras sustiprėti, grįžti į visavertį gyvenimą.
ANDRIUS NAVICKAS
About the Author
