TAI JAU PASKUTINIS TEKSTAS, APMĄSTANT 12 ŽINGSNIŲ KELIĄ.
12 ŽINGSNIS. Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems priklausomiesiems ir visada gyventi pagal šias nuostatas.
Jei uoliai dirbame šiuo dvasinio brendimo laikotarpiu, būsime maloniai nustebinti vos pasiekę pusiaukelę. Mes iš naujo pažinsime laisvę ir laimę. Neapgailestausime dėl praeities ir nenorėsime užtrenkti į ją durų. Mes suvoksime žodį „ramybė“ ir pažinsime santarvę. Visai nesvarbu, kiek žemai buvome kritę, – pamatysime, kaip mūsų patirtis gali padėti kitiems. Išnyks nereikalingumo ir savigailos jausmas. Mes nustosime rūpintis savanaudiškais dalykais ir pradėsime labiau rūpintis kitais.
Egoizmas trauksis šalin. Visiškai pasikeis mūsų nuostatos ir požiūris į gyvenimą. Nustosime bijoti žmonių ir ekonominio nesaugumo. Mes intuityviai mokėsime elgtis situacijoje, kuri anksčiau išmušdavo iš vėžių. Staiga suvoksime, kad Dievas daro mūsų labui tai, ko patys nepajėgiame.
(Iš knygos „Anoniminiai alkoholikai“)
Kaip kasdien grodami pianinu, praktikuodami sveikos mitybos principus ar užsiimdami fizinio aktyvumo pratimais, taip ir taikydami 12 žingsnių programą, neišvengiamai patiriame kasdienių kryptingų pastangų nešamus pokyčius. Grojant ar sportuojant tie pokyčiai labiau išoriniai, o vadovaujantis 12 žingsnių programa šie pokyčiai yra ne tik išoriniai, bet ir dvasiniai. Praktikuojant žingsnius pamažėle atsimerkia akys, atšyla širdys, prasmės potyris susisuka lizdą mūsų pasirinkimuose.
Kas gi yra dvasinis pabudimas, kurį kaip žingsnių praktikavimo rezultatą mini 12-asis? Turbūt nieko nenustebinsiu primindamas, kad priklausomybė – tai lėtinis savęs naikinimas, negalia būti taip, kaip būnasi, nenoras pripažinti realybės ir liguistos pastangos iš jos pabėgti. Tad dvasinis prabudimas, visų pirma, reiškia tiesiog sugrįžtantį norą gyventi, besiformuojančius gebėjimus išbūti nepatogiosiose, konfliktiškose situacijose nekaltinant ir neapsikaltinant. Tai – drąsa pripažinti tiesą, net jei ji skausminga ar nesutampa su asmenine mano nuomone. Tai – dovana jaustis dalimi, kuriant santykį su aplinkiniais. Tai – geba būti savimi, būti visokiam, taip pat ir netobulam. Tai – dovana matyti pasaulį spalvotai, ne vien juoda-balta kategorijomis. Tai – nuolankumas būti įrankiu Dievo, kaip Jį suprantame, rankose. Tai – saugumas patiriant, kad Aukštesnioji Jėga neatšaukiamai kovoja mūsų pusėje. Tai – patyrimas ir pripažinimas, kad mumis bus pasirūpinta.
Dar kartą norisi prisiminti ir priminti – tik kasdieninis žingsnių praktikavimas veda į dvasinį pabudimą. Juk galima ne tik pabusti, bet ir vėl sėkmingai užmigti. Ir dar – dvasinis pabudimas nebūtinai turi ištikti kaip auštantis rytas, kaip kažkas didingo, užliejančio širdį ramybe ir pakilumu. Kartais taip būna, bet ne visada. Daug dažniau dvasinį pabudimą pirmiau pastebi aplinkiniai, o ne pats žmogus. Šis pabudimas labiau primena lėtą įšalo traukimąsi nei per akimirką, dieną ar porą mėnesių įvykstančius pokyčius.
Dvasinis pavasaris nėra tikslas savaime. Jis, kaip skelbia tolimesnė šio žingsnio formuluotė, kreipia mūsų žvilgsnį ir žingsnius į kitus – vis dar kenčiančius. Praktikuojantys 12 žingsnių programą labai aiškiai patiria ir liudija: jei nori išsaugoti, būtina atiduoti. Žinios nešimas vyksta ne vien tuomet, kai lankome kalinius, ligonius detoksikacijos skyriuose, dalindamiesi su jais sveikimo patirtimi, bet ir kaskart patarnaujant grupėje svetingumu, puodelių plovimu, susirinkimo vedimu ir panašiai. Ši žinia įtaigiausiai perduodama ne kalbant, o gyvenant artimo meilės įsakymu. Pakitusi kasdienybė, pakitęs mąstymas ir elgesys yra geriausiai argumentuotas žinios perdavimas. Kai padedame kitiems, padedame ir patys sau, nuolat prisimindami, iš ko esame išbridę, o tai veda į dėkingumą Dievui ir Žmogui. Pagalba kitam, nesitikint atlygio, yra vienintelis patvirtintas vaistas.
Trečioji šio žingsnio dalis skelbia: „Visada gyventi pagal šias nuostatas“. Tai labai aiškus įsipareigojimas – kaip ir kasdien valytis dantis. Negalime vieną kartą ir visiems laikams susitvarkyti nei savo vidaus, nei išorės. Pirmiausiai esame įsipareigoję / įpareigoti gyventi. O kad gyvenimas nevirstų beprasme skausminga egzistencija, mums duotos labai aiškios gairės, kuriomis vadovaudamiesi išgyvensim. Jose, kaip sveikstantiems nuo priklausomybių Pakutuvėnuose sakydavo br. Gediminas, telpa Jėzaus Evangelija. Esam pakviesti atsisakyti senų principų ir persiimti sveikstančiųjų principais.
Svarbu neužmiršti, kad kasdieniame visų žingsnių praktikavime neišvengsime klaidų, lazdos perlenkimų, apsileidimų ir panašiai. Dvasinis pabudimas nepanaikina šio pasaulio neteisybių, konfliktinių situacijų ar blogio, tačiau šio žingsnio principai padeda kovojant su blogiu pačiam netapti blogiu. Tai įgalina išsaugoti žmogiškumą net ir beviltiškiausiose situacijose. •
