Antras žingsnis
TĘSIAME APMĄSTYMŲ APIE DVYLIKOS ŽINGSNIŲ PROGRAMĄ CIKLĄ.
2-as žingsnis
Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką protą.
Praeitis, net jei nelabai ja didžiuojamės, gali tapti dideliu turtu šiandienai. Visos skausmingos mūsų klaidų patirtys gali padėti susiorientuoti dabartyje. Pripažinę savo praeitį, galime tapti budresni, nuolankesni, atviresni Kitam. O taip pat ir drąsiai prašyti bei priimti pagalbą.
Vienas iš svarbiausių 12 žingsnių programos principų – sąžiningumas. Be jo neįmanomas joks blaivėjimas ar pokytis. Santykyje su kitais naujai atradus save, išmokus tarti „mes“, išgirdus sąžiningą kitų kalbėjimą apie savo gyvenimus, tampa įmanoma ir pačiam plačiau atmerkti akis, konstatuoti faktus ir nustoti teisintis.
Sąžiningumas gimsta ir auga bendrystėje. Savipagalbos susirinkimuose girdėdamas ramiai, o kartais ir linksmai, jautriai apie skausmingus dalykus kalbantį žmogų, atpažįstu patį save. Tokiu būdu geriau susivokiu ir savo abejonėse bei nerimuose. Kito drąsa atvirai kalbėti įkvepia ir mane atpažinti, pripažinti ir išpažinti.
Turbūt sunkiausia pripažinti, jog esu beprotis – gerai apie save manantis, egocentriškas, sumanus, pernelyg savo protu pasikliaujantis beprotis, geriausiai žinantis, kaip viskas turi būti. Galintis ir norintis visiems paaiškinti, kaip jie turi gyventi ar elgtis. Ypač, kaip jie turi elgtis su manimi. Praeities analizė duoda daugiau, nei reikia, įtikinamų pavyzdžių, košmariškų situacijų, neatremiamų argumentų šiai išvadai pagrįsti.
Tačiau niekas manęs taip nesužalojo, kaip aš pats. Esu savęs paties naikintojas, griovėjas – tai skausminga žinia, kurią vienam iškęsti kažin ar įmanoma. Mano protas sužeistas ir liguistas. Galiu būti išsilavinęs, intelektualus, bet visiškai neprotingas. Aš nežinau, ar tai, ką jaučiu, ką mąstau, ką, kaip akivaizdžią tiesą apie įvykius ar žmones konstatuoju, išties yra tiesa. Ir kiek šiose išvadose apie save ir pasaulį yra klaidų, neprotingumo, destrukcijos? Šie klausimai įsišakniję mano dabartyje.
Aš nesu tiesos mastelis nei monopolininkas. Mano praeitis aiškiai liudija – atkakliai savo ginamais įsitikinimais ir visažinyste aš išsikasiau duobę, kurioje ne tik klaikiai vieniša, tačiau ir trošku nuo pretenzijų visiems žmonės ir pasauliui, slogu nuo beviltiškumo. Ligšioliniai beprotiškai atkaklūs mėginimai kliautis savimi – „aš pats, aš vienas“ – tik augino baugias pasekmes ir gilino žaizdas.
Akivaizdu, kad pats vienas gebu tik dar labiau komplikuoti savo ir mane mylinčių gyvenimus. Pats vienas nepasveiksiu, neatgausiu nei proto, nei draugų, galimybių, laisvės, savęs paties. Tik kažkas galingesnio, didingesnio, aukštesnio, gilesnio gali man sugrąžinti sveiką protą ir mąstymą. O tai, visų pirma, gali vykti (ir vyksta) bendradarbiaujant, atsiveriant, dalyvaujant, o ne pasyviai laukiant. Tačiau pamatinė laikysena – ne aš pats, o kažkas Galingesnis už mane. Šiame kelyje turiu atsiduoti vedimui, pasitikėti ir klausytis kito. Tapti tuo, kuris aiškiai žino – man gyvybiškai reikia Tavęs.
Kas ta galingesnė už mus pačius jėga? Šiame etape nereikalaujama aiškaus apibrėžimo. Pakanka pripažinti, kad ne aš esu pasaulio bamba. Kad yra už mane galingesnė, protingesnė, labiau mylinti ir geriau žinanti Jėga. Šiandien svarbu pripažinti slėpinį…
Kartais sau tai priminti padeda ir patys paprasčiausi, kasdieniškiausi dalykai. Pavyzdžiui, kaskart sutikęs regimai neblaivią ir kiek agresyvoką kompaniją, visu savimi jaučiu, kad tai galingesnė už mane jėga. Tuo įsitikinti – juokų darbas. Panašiai ir psichologinėje, socialinėje ar dvasinėje plotmėje: būrio žmonių akivaizdoje pripažįstu – jie galingesni už mane.
Pirmaisiais sveikimo metais labai sunkiai galėdavau apibrėžti, įvardyti, kas man yra ta galingesnė už mane Jėga. Tiesiog žinojau vietas ir situacijas, kuriose akivaizdžiai jutau Jos buvimą bei veikimą. Pirmiausia – tai savipagalbos susirinkimai ir pokalbiai su globėju. Čia galėjau išsakyti savo abejones, kelti klausimus, pasidalinti nerimu. O klausantis kitų žmonių liudijimų, susivokti, kaip geriau elgtis ar ko nedaryti. Tokiu būdu palaikiau ypatingai brangų ir svarbų grįžtamąjį ryšį. Antroji vieta – bažnyčia, tikinčiųjų, ieškančiųjų maldos susirinkimai ir pokalbiai po jų.
Žinoma, galingesnė, aukštesnė už mane patį Jėga – galingiausia ir aukščiausia – yra pats Dievas. Su šiuo slėpiniu, iš kurio gimiau, kuris palaiko mane kasdienybėje, pačiame buvime ir yra iki galo nepažinus, turėsiu išmokti gyventi, sutarti, bendrauti ir bendradarbiauti.
Praeitis, net jei ja ir nesididžiuojame, mums gali tapti turtinga ir turininga šiandiena.
Ačiū Tau, Galingiausioji Jėga, už tai, kad jautriai ir dėmesingai kuri, atkuri ir stebini patiriamomis neįmanomybėmis.
(BUS DAUGIAU)
