Steigiamojo LP Sąjūdžio suvažiavimo metu buvau moksleivis. Dalyvavau suvažiavime kaip svečias, neturintis balsavimo teisės. Svečio statusą pelniau, kaip moksleivis, kuris savo mokykloje inicijavo Sąjūdžio rėmimo grupę. Man Suvažiavimas buvo didžiulis įvykis, kuriame, neabejoju, supratau ne tiek daug. Tai buvo kelios dienos, kai emocijos neabejotinai vadovavo protui. Ovacijas lydėjo ovacijos. Kalbėjo rašytojai, kompozitoriai, filosofai, dvasininkai, mokytojai, inžinieriai. Kiekvienas savaip įgnybdavo sovietinei imperijai ir dėstė šviesios ateities svajones.
Visais laikais su išorine prievarta susidūrusiems žmonėms pradeda atrodyti, kad visos bėdos anapus jų. Esu įsitikinęs, kad tie oratoriai, kurie Atgimimo laikotarpiu tiesiog prisiekinėjo, kad, išsivadavus iš sovietinės sistemos, iš karto pradėsime gyventi, kaip švedai, tikėjo tuo, ką sako. Tačiau tikrovėje tenka grumtis su drakonais taip pat ir savo viduje. Praktiškai kiekvienas iš mūsų turime savo penktąją koloną (galima vadinti tai vidiniu išdaviku, tai, kas veikia ne mūsų naudai) viduje. Jos šaknys – patogios iliuzijos, kurios nustumia tiesos troškimą.
Sąjūdžio suvažiavime kalbėjo mokytoja Meilė Lukšienė. Jos kalba tiek anuomet, tiek dabar man atrodo viena svarbiausių per dvi iškilmingo renginio dienas. Ji kalbėjo apie vergo dvasios, kurią kiekvienas turime išspausti iš savęs po lašą ir tiesos terapijos svarbą. Mokytoja teigė, kad visi pasiklydome klaidžiodami po pusiau tiesų labirintą, kai kaukės priaugo prie veidų.
Ne tiek daug liko, kai minėsime Atgimimo keturiasdešimtmetį, tačiau Meilės Lukšienės raginimas neprarado aktualumo. Tiesa, mokytoja veikiausiai net juodžiausiame košmare negalvojo, kad keliaujame ne į išlaisvinančios tiesos epochą, bet į laikotarpį, pažymėtą įvardijimu „po-tiesos“. Jei kelyje į tiesą tenka brautis per įvairius sunkumus, grumtis su pagundomis, tai, atsidūrus „po- tiesos“ visos tiesos paieškos atrodo, kaip pasenę žaidimai ir telieka įvaizdžiai, tiksliau, pamėklės.
Vakarų civilizacijos archetipu tapo Pontijaus Piloto klausimas pokalbyje su Jėzumi Kristumi: „Kas yra tiesa?“ Pabrėžiama, kad šį klausimą uždavė pavargęs politikas, kuriam teko suvaldyti skirtingų religinių tradicijų priešpriešas, kuris atstovavo multikultūrinei imperijai (labai primenančiai globalų šiandienos pasaulį), kurioje bendru vardikliu buvo ne tiesos paieškos, bet lojalumas imperatoriui.
Dailidės Mesijo ir Romos vietininko pokalbis buvo dviejų civilizacijos pavidalų susitikimas. Praeinančios ir ateinančios. Išoriškai galingos, bet vis labiau panašios į žonglierių, kuriam tenka žongliruoti vis daugiau kamuoliukų ir tik laiko klausimas, kada jis patirs nesėkmę, ir paradoksalios, sutinkančios eiti ant Kryžiaus, tvirtinančios, kad išlieka tik tai, kas atsiskleidžia, kaip Tiesos kelias.
Epocha po-tiesos, tai pastanga grįžti prie imperijos ir įsitikinimo, kad galia išperi tiesas, o ne tiesa gimdo tikrąją galią.
Ryškiausiai po-tiesos padarinius matome politikoje, kur alternatyvius kelius į tikslą pakeitė alternatyvios tikrovės. Sutarimo, susikalbėjimo trūkumas yra natūrali politikos lauko problema, tačiau jau kuris laikas nebeliko net menkiausio noro tartis. Liko MES (absoliučiai teisūs, nes tiesa ir yra tai, ką darome, nėra jokio išorinio kriterijaus) ir JIE (problema, tikri niekšai, kurie tik trukdo ir primena virusą, kurį būtina izoliuoti.) Pažvelkime į santykius praktiškai bet kurioje Europos valstybėje ar JAV, bet kurios Lietuvos savivaldybėje, į santykius tarp skirtingų partijų koalicijose, net jei joms laikinai tenka veikti kartu (bent nepanašu, kad bendrai).
Tačiau ar dėl to, kad kiekvienas susigalvojame savo „tiesą“, dingsta gamtos dėsniai ir objektyvios problemos? Ne, ir tik stiprėja įspūdis, kad klimpstame į pelkę. Beje, labai simboliška, kad tragišku ir ryškiausiu pastarosios savaitės simboliu buvo galinga karinė technika, prasmegusi į pelkę. Nežinau, ar kada nors galėsime tvirtai pasakyti, kas padarė klaidą, tačiau esmė ta – kad ir kiek galingai jaustumeisi, jei pateksi į pelkę, kiekvienas judesys tik gramzdins ir visai nesvarbu, jei tau ar kam nors atrodys, kad „atlaikys ir viskas bus gerai.“
Pelkė galėtų būti gyvenimo po-tiesos simbolis. Kuo daugiau spurdame, tuo labiau klimpstame. Kai nebežinai, kur eini, koks tavo tikslas, visada jautiesi pasiklydęs ir įklimpęs.
Meilė Lukšienė nebuvo naivi ir nemanė, kad yra paprasta paversti tiesos, kad ir kokia nepatogi ji būtų, net jei ir tektų pripažinti savo klaidas ir savo žinojimo ribas, sakymą gyvenimo taisykle. Tačiau ji suprato, kad nėra kito būdo išsivaduoti iš vidinės vergystės, kuri paverčia mus savo paties priešais. Jaučiamės tiek nesaugūs, kad vis kaupiame daiktus, pinigus, nepasitikėjimą kitais, renkamės tai, kas atrodo patogu, o ne tikrą ir jaučiamės v is labiau nelaimingi.
Kai matau gražius grafikus, kuriose teigiama, kad Lietuvos žmonės yra vieni laimingiausių pasaulyje, man tai skamba keistai. Nebent visos kitos tautos sugebėtų save graužti ir gniuždyti dar stipriau. O gal čia matuojama kas kita? Pavyzdžiui, gal didelė dalis Lietuvos žmonių nori, kad nuo jų atstotų su bet kokiais laimės receptais ir yra linkę paprasčiausiai užsisklęsti savo iliuzijų pasaulyje, kur nesunku susigalvoti, kas yra kaltas, ko derėtų nekęsti?
Ne, tikrai nesiginčiju, kad, materialiniu požiūriu, šiandien Lietuva iš tiesų yra Europos integrali dalis, o ne „antrarūšė“ periferija. Tačiau nepaneigiama tiesa, kad nesame solidari ir dovanojimo kultūra paremta visuomenė. Esame veikiau suirzę, nei laimingi. Ir tai priklauso ne nuo to, kas yra valdžioje, ką daro politikai. Tai priklauso nuo to, kaip mes priimame savo gyvenimo tiesą.
Mano galva, esminis klausimas šioje situacijoje (kaip tik Gavėnia) yra tai, ar mums patinka tai, ką matome, mūsų rūškanos mintys ir gyvenimas tarsi priešų apsiaustoje tikrovėje? Turiu galvoje ne sudėtingą geopolitinę situaciją, bet tai, kas vyksta mūsų „mažuosiuose pasauliuose.“
Lukšienės receptas nėra lengvas. Tačiau sąžiningai savęs paklauskime – ar tikrai matome perspektyvą pasaulio „po-tiesos“ mūšiuose, kur vis mažėja tiltų ir daugėja barikadų, nes kiekviena jų kuria savo tiesą, kuri reikalinga ne sutarimui, bet yra kovos ginklas.
Pabaigai, analogija su akmenuku bate. Nėra patogu sustoti, atsirišti batą, kratyti iš jo akmenuką. Tai užims kažkiek laiko, gali būti kreivų žvilgsnių. Yra dar vienas dalykas – nebegalėsite teisinti, kad einate lėčiau ne todėl, kad raumenys nusilpę, bet akmenukas trukdo. Tačiau sveikas protas, jei jo dar turime, perspėja – jei bandysime ignoruoti akmenuką, ilgainiui toli nenueisime ir dienos pabaigoje turėsime žaizdą kojoje. Tikrovė yra stipresnė už įvaizdį.
Pagarbiai,
Andrius Navickas
