Tai Andrius Navickas ir ciklas Būti Petro įpėdiniu. Šiandien noriu įdėmiau pažvelgti į laikotarpį nuo vyskupo Lino iki Grigaliaus Didžiojo.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/buti-petro-i-pe-diniu-ii
Įvadiniame šio ciklo įraše siekiau kalbėti apie pačią apaštalo Petro įpėdinystės prasmę, pabrėžiau, kad popiežius katalikybėje yra suvokiamas, kaip regimas Bažnyčios vienybės ženklas, taip pat, kaip autentiško apaštalinės tradicijos išsaugojimo ir perdavimo garantas, Taip pat sakiau, kad pirmąjį savo įpėdinį Liną Petras pats pasirinko. Nebuvo jokių rinkimų, tačiau ilgainiui tai keičiasi ir per visą Bažnyčios istoriją popiežiaus rinkimo tvarka ne kartą buvo tikslinama, kol pasiekėme tai, ką regime šiandien – kardinolų konklavą, užsisklendusią nuo išorės įtakų ir bandančią atpažinti Šventosios Dvasios ženklus.
Kalbant apie popiežių istoriją, regime įspūdingus šventuosius ir šokiruojančius nusidėjėlius. Buvo laikotarpiai, kai jau atrodė, kad Šventasis Sostas sužlugdė, sunaikino save. Bent keliasdešimt popiežių, vertindami situaciją, kurioje atsidūrė, sakė, kad Šv Petro laivas skęsta. Mažiausiai vienas popiežius buvo vadinamas paskutiniuoju. Buvo laikotarpis, kai Bažnyčioje buvo net trys popiežiai ir kiekvienas turėjo tik jį pripažįstančių kardinolų ir vyskupų ratą. Buvo laikotarpis, kai teologai rašė griežtus traktatus, kad popiežius yra svarbi, bet nebūtina Bažnyčios dalis, kad svarbiausia yra Susirinkimas. Tokius laikotarpius keitė kiti, kai vyravo teologiniai traktatai apie tai, kad popiežiaus valdžios analogas yra absoliutus monarchas, kad Bažnyčia savo prigimtimi turi monarchinę struktūrą ir tokia pozicija buvo įtvirtinta Vatikano susirinkime, kuris vyko apsiaustame mieste.
Apaštalo Petro autoritetą pripažįsta tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybė. Tiesa, jo statusas traktuojamas skirtingai. Jei graikiškame krikščionybės kelyje pripažįstama, kad Bažnyčios istorijoje būta laikotarpio, kai apaštalas Petras ir jo įpėdiniai turėjo didžiausią autoritetą. Tačiau šis istorinis faktas nereiškia, kad taip privalo būti visada. Rytų ir Vakarų krikščionių santykiai ir pozicijų išsiskyrimas keliais svarbiais klausimais – tai atskira tema, kurią dabar palieku skliaustuose. Kviečiu dėmesio sutelkti į katalikišką tradiciją, kurioje neginčijamas ypatingas Romos vyskupo statusas ir jo autoritetas.
Primenu tai, ką tikrai visi žinote: Simonas iš Kafernaumo buvo žvejys, turėjo žmoną ir uošvienę. Kalbėjo aramėjiškai,. Kaip ir Jėzus. Nebuvo išsilavinęs, neretai elgdavosi impulsyviai, tačiau būtent jam, kaip teigia evangelistai Jėzus pavedė ganyti aveles, tuos, kurie seka Kristumi, būtent jį pavadino Kefu, uola, kas taip pat reiškė Petrą ir būtent šiuo vardu jis įrašytas į istoriją.
Petras yra nukankinamas septintojo dešimtmečio pradžioje. Kaip šventvagis, kuris esą kelia sumaištį ir jaukia išrinktosios tautos atstovų protus. Kankinystės metu jis jau vadovavo Romos šventųjų bendruomenei ir, kaip manoma, pats paskyrė savo įpėdinį – Liną, kuris, beje, skirtingai nuo Petro, jau buvo ir Romos pilietis. Linas vadovavo bendruomenei dešimtmetį, paskui jį pakeitė graikų kilmės vyskupas Anakletas.
Egzistuoja skirtingos interpretacijos, kaip buvo suvokiama pirmaisiais amžiais vyskupo valdžia. Labai tikėtina, kad pradžioje tai buvo tas, kuris koordinuoja, atstovauja bendruomenę, bet visi sprendimai priimami kolegialiai. Žinoma, kad šalia vyskupo taip pat buvo diakonai ir kiti pagalbininkai. Taip pat, kalbat apie kelis pirmuosius Petro įpėdinius, sunku pasakyti, kiek jie turėjo autoriteto kitoms bendruomenėms.
Tačiau jau kitas Petro įpėdinis ryškiau įėjo į istoriją – Klemensas Romietis parašė „Laišką korintiečiams“. Yra žinoma, kad jis buvo Romos pilietis, gerbiamas romiečių, o jo išlikęs laiškas yra svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis teigti, kad Romos vyskupas buvo autoritetas Kronto bendruomenei, veikiausiai ir kitoms. Tiesa, tokio autoriteto pamatas nebūtinai yra pareigos, bet galbūt pati Klemenso asmenybė.
Jau pačioje antro amžiaus pabaigoje turime pirmąjį afrikiečių kilmės popiežių Viktorą, o dar po kelių dešimtmečių popiežiumi tampa buvęs vergas Kalikstas. Tai leidžia teigti, kad krikščionys iš tiesų nepaisė to hierarchinio susiskirstymo, kuris buvo būdingas Romos imperijoje.
230 m. Romos vyskupu tapo Poncijonas. Jo pontifikato pradžia buvo ganėtinai rami, nes Romos imperiją valdė taikingas valdovas, tačiau netrukus viskas pasikeitė ir prasidėjo persekiojimai. Poncijonas buvo suimtas ir ištremtas į Sardinijos salą. Nenorėdamas, kad Romos bendruomenė liktų be vadovo, jis oficialiai atsistatydino ir į istoriją įėjo, kaip pirmasis atsistatydinęs popiežius.
Kalbant apie Romos vyskupus iki Milano edikto IV amžiuje, galima drąsiai teigti, kad šios pareigos beveik neabejotinai reiškė kankinystę. Tiesa, regis, tik Sikstui II 258 m. buvo nukirsta galva tuo metu, kai jis aukojo Šv. Mišias. Beje, tai viena iš versijų, pasak. Kitos – jis buvo nukirsdintas, prieš tai patekęs į nelaisvę. Faktas tai, kad nuo Petro iki krikščionių persekiojimų pabaigos buvo net 31 Romos vyskupai. Vėliau pontifikatai ilgėjo. Beje, imperatoriaus Decijaus persekiojimo laikais net keturiolika mėnesių popiežius apskritai nebuvo išrinktas.
Pirmasis Romos vyskupas, kuris atsidūrė jau visai kitokioje situacijoje, buvo Silvestras. Jis užėmė šias pareigas jau po to, kai Konstantinas Didysis paskelbė tolerancijos ediktą ir būtent jo vyskupystės metu įvyko visuotinis Nikėjos susirinkimas. Bažnyčia ne tik išėjo iš pogrindžio, bet ir įgijo tokias galias, apie kurias seniau net nesvarstė. Jei seniau pakako laikytis principo: melstis už imperatorių, bet ne imperatoriui, tai dabar iškyla santykio su palankia ar net save krikščioniška vadinama valdžia santykis.
Imperatorius Konstantinas pasikrikštijo tik pačioje gyvenimo pabaigoje. Jis stengėsi į Bažnyčios vidaus reikalus kištis tik tiek, kiek tai buvo būtina imperijos vienybei, tačiau susiduriame su visiškai nauja tikrove – imperatorius inicijuoja visuotinį Bažnyčios susirinkimą ir jo metu pažada nubausti tuos, kurie nesilaikys susirinkimo sprendimų.
Bažnysios istorikas Eusebijus Cezarietis su didžiule pagarba ir dėkingumu rašo apie Konstantiną, kaip apie Bažnyčios globėją, kiti krikščionys imperatorių net vadina tryliktuoju apaštalu, tačiau faktas tai, kad užprogramuojama įtampa tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios. Kaip matysime, jau Viduramžiais Vakaruose, Bizantijos imperatoriaus pavyzdžiu, pasaulietiniai valdovai pradeda save vadinti Kristaus atstovais, vikarais, kurių pareiga saugoti, ginti ir, deja, tai reiškia taip pat – kontroliuoti – Bažnyčią.
Nikėjos susirinkimo metu buvo akcentuota trijų Bažnyčios centrų svarba: Roma, Aleksandrija ir Antiochija. Buvo nuspręsta, kad jų vadovai turi pareigą prižiūrėti ir ganyti mažesnes bendruomenes. Netrukus buvo įsteigtas naujasis miestas – Konstantinopolis, kuris buvo vadinamas naująja Roma ir netrukus įgavo vieno iš centrų statusą. Tai ir vėl imperatoriaus iniciatyva. Jis nusprendžia, kad imperijai reikia sostinės, kuri būtų palankesnėje vietoje, o ne visai pakraštyje. Toks sprendimas duoda impulsą ne tik dar vieno, bet labai dideles pretenzijas turinčio, dvasinio centro atsiradimui. Jokia kita vietos Bažnyčia tiek nekonkuravo su Roma, kaip Konstantinopolio.
Per du tūkstančius metų keitėsi popiežiaus institucijos autoritetas ir prestižas. Panašu, kad tik ketvirtojo amžiau pabaigoje Romos vyskupas pradedamas vadinti popiežiumi. Tiksliau, tai įvyko popiežiaus Siricijaus pontifikato metu. Tačiau pretenziją, kad tik Romos vyskupas gali vadintis popiežiumi, apgynė tik Grigalius VII vienuoliktame amžiuje.
Popiežius Inocentas I, V a. pradžioje viešai pareikalavo, kad visi klausimai kurie svarstomi per sinodus, paskui turi būti pateikti popiežiui patvirtinti, Tačiau Rytuose tokia pretenzija neatrodė rimta.
Taip pat nekelia abejonių, kad reikėjo laiko, kol susiformavo iš esmės monarchistinė vyskupo samprata. Kaip ganytojo, kuris visiškai prisiima atsakomybę už tam tikrą bendruomenę ir jo balsas, sprendžiant tos bendruomenės klausimus, yra lemiamas.
Romos vyskupo rinkimai buvo viešas bendruomenės veiksmas. Nėra iki galo aišku, kaip tiksliai jie vyko, tačiau tai pirmiausia buvo tikinčių romiečių reikalas. Tiesa, kyla klausimas, ką daryti, kai aiškaus sprendimo nėra ar nuomonės radikaliai išsiskiria? Kitaip sakant, kai susiduriame su schizma ar, bent jau, su prielaidoms schizmai. Dar vyskupo Kiprijono iš Kartaginos laikais Romoje iškilo problema, nes nesutarė rigoristai ir nuosaikieji. Rigoristai (griežtieji) laikėsi nuostatos, kad tie, kurie atpuolė nuo bendruomenės persekiojimo metu, privalo iš naujo priimti krikštą, jei nori vėl įsijungti į bendruomenę. Nuosaikieji tvirtino, kad krikštas yra vienatinis aktas ir pakanka griežtos atgailos. Tad rigoristai Romos vyskupu išrinkto Novicianąm o nuosaikieji – Kornelijų. Nuo skilimo sustabdė sutarimas kreiptis į autoritetingiausią to meto vyskupą Kiprijoną, prašant išnagrinėti tikėjimo brolių bylą ir nuspręsti. Kiprijonas nusprendė Kornelijaus naudai, o argumentai buvo, kad šis išrinktas bendruomenės daugumos ir dalyvaujant didžiajai daliai dvasininkų.
Svarbu, kad šiuo atveju turime išskirtinį pavyzdį, kai Kartagino vyskupas sprendžia, kas tikrasis Romos vyskupas. Jei iki Milano edikto vyskupystė ir kankinystė buvo praktiškai sinonimai, tai vėliau kankinystės pavojų vis dažniau keičia vidinių rietenų demonas.
V amžiaus pradžioje Romos bendruomenėje vėl iškyla trintis ir turime situaciją, kai pretenziją į Romos vyskupo pareigas reiškė Eulalijus ir Bonifacas. Šįsyk arbitru tapo Romos imperatorius. Jis pradžioje paskelbė, kad tikrasis vyskupas yra Eulalijus, tačiau netrukus apkeitė nuomonę ir nusprendė, kad Bonifacas. Akivaizdu, kad tokis situacija atskleidė potencialius pavojus paskęsti vidiniuose ginčuose. Taip pat ir pavojų, kad Bažnyčia taps priklausoma nuo pasaulietinės valdžios.
Kita vertus, tai buvo paskata kitiems popiežiams kovoti už didesnę Bažnyčios autonomiją. Galima drąsiai sakyti, kad popiežiaus institucijos autoritetas labiausiai priklausė nuo to, kokia asmenybė buvo Romos vyskupu. Bene labiausiai Romos popiežiaus autoritetą kilstelėjo tokia asmenybė, kaip Leonas I, pirmasis popiežius, kuris pavadintas Didžiuoju. Jis pasireiškė ne tik kaip puikus teologas, bet ir drąsus lyderis, kuris savo autoritetu bent du kartus išgelbėjo Romą nuo ją apsiautusių barbarų. Jis pagarsėjo taip pat pareiškimu, kad, kai kalba popiežius, jo lūpomis byloja pats apaštalas Petras. Beje, jis tapo pirmasis pontifikas, kuris buvo palaidotas šv. Petro bažnyčioje.
Kalbant apie Leoną Didįjį, svarbu paminėti ypatingai svarbų jo laišką Konstantinopolio patriarchui Flavianui, kuriame jis išsakė savo poziciją dėl kristologijos. Popiežius paskelbė, kad yra įsitikinęs, kad Kristus turi dvi prigimtis, žmogišką ir dievišką, kurios yra visiškai išbaigtos, nesumišusios. Šis laiškas buvo parašytas 449 m., reaguojant į Eutichijaus poziciją kristologijoje, kurią suvokė kaip pavojingą ereziją. Leono laiškas tapo programiniu Bažnyčios dokumentu, kovojant su monofozitais. Laiškas buvo perskaitytas ir jam buvo pritarta Chalkedono susirinkime 451 m.
Tra net legenda, susijusi su šiuo laišku. Esą, kai popiežius Leonas jį padiktavo, tekstas buvo padėtas keturiasdešimčiai dienų ant šv. Petro kapo, su intencija, kad tegu didysis apštalas įvertina. Tvirtinama, kad tekstas apaštalo buvo patvirtintas.
Galima drąsiai teigti, kad Leono Didžiojo pontifikato metu Romos vyskupo autoritetas pasiekė iki tol nematytas aukštumas.
Kitas Didžiojo vardą pelnęs popiežius buvo Grigalius. Gimė jis turtingoje ir. kilmingoje romėnų šeimoje, kuri turėjo glaudžius ryšius su popiežiaus kurija.
Pradžioje Grigalius rinkosi pasaulietinę karjerą ir, būdamas trisdešimties, net tapo Romos prefektu. Tačiau tada mirė tėvas ir tai paskatino Grigalių permąstyti savo gyvenimą ir veiksmus. Jis atsisakė visų civilinių pareigų, o savo šeimos rūmus ant Velijos kalno pavertė benediktinų vienuolynų. Jis iš viso įsteigė šešis tokius vienuolynus, panaudodamas tam visą savo šeimos turtą. Jis pats įstojo į vienuolyną paprastu vienuoliu. Kaip jis pats kartojo: „pasaulis paseno ir pražilo, skubėdamas į susinaikinimą.“
Čia dera susimąstyti – tai VI amžiaus pabaiga. Mūsų požiūriu, tai krikščioniškos civilizacijos vaikystė ir štai girdime Grigaliaus žodžius apie pasaulį, lekiantį į pražūtį, apie tuštybės triumfą.
Tiesa, jam sunkiai sekėsi rasti ramybę vienuolyne, nes popiežiai vis reikalavo atlikti kokias nors atsakingas pareigas. Pavyzdžiui, jam teko būti pasiuntiniu Konstantinopolyje. Popiežius tikėjosi, kad jo išmintis padės jam pasiekti, kad Konstantinopolio imperatorius atsiųstų karius apginti nuo langobardų, vienos iš karingiausių genčių, kuri grasino Romos imperijai. Konstantinopolyje Grigalius praleido penkeris metus ir gerai susipažino su vietos kultūra ir dvasingumu.
Paskui Grigalius buvo paskirtas vadovauti pagalbos vargšams suteikimui, tapo savotgišku vieno iš regiono Caritas vadovu.
Kai 590 m. mirė popiežius Pelagijus, praktiškai visiems tapo akivaizdu, kad geriausias jo įpėdinis būtent Grigalius. Jis nenoriai sutiko ir tapo pirmuoju vienuoliu, kuris buvo išrinktas popiežiumi. Yra išlikęs jo laiškas, kuriame jis liūdnai rašė: „man teko pasenęs laivas, į kurį vis gausiau sunkiasi vanduo, o sutręšusi mediena, iš kurios padarytas laivas, pranašauja katastrofą.“
Grigalius buvo žmogus, kuris matė ne tik problemas, bet buvo pasiryžęs padaryti viską, kad pasaulis taptų bent kiek geresnis. Jis padėjo pagrindus popiežiaus valstybei, aktyviai steigė prieglaudas ir ligonines. Tai buvo labai neramūs laikai, kai į Romą tiesiog plūdo pabėgėliai, kurie ieškojo saugumo nuo longobardų. Iškilo labai aktualus finansinis klausimas, kuris, kaip Damoklo kardas, vėl ir vėl kabės virš daugelio būsimų popiežių.
Kita vertus, tuo pat metu Bažnyčia jau buvo tapusi pati didžiausia žemvaldė. Tikintieji dovanojo jai savo žemes. Tačiau viskas buvo chaotiška ir būtent šį chaosą Grigalius pabandė sutvarkyti. Jis padalino popiežiaus valdomas žemes į 50 patrimonijų ir kiekvienai jų paskyrė savą rektorių, kuris buvo atsakingas už visų ūkinių reikalų tvarkymą. Kai Grigalius tapo popiežiumi, jo kanceliarijoje darbavosi 19 diakonų. Jis gerokai padidino jų skaičių ir suteikė jiems savas užduotis. Galima sakyti, kad būtent Grigalius davė pagrindą kardinolams atsirasti. Galima sakyti, kad būtent šis popiežius sukūrė pirmą daugiau mažiau veiksmingą popiežiui priklausančio turto administravimo sistemą.
Jo šventumas ir pamaldumas puikia derėjo su puikiomis administratoriaus ir vadybininko savybėmis.
Grigalius pasižymėjo ir tuo, kad, tik pradėjęs būti popiežiumi, paskelbė knygą Liber Regulae pastoralis (ganytojiškų praktikų sąvadas) Tai labai svarbus teologinis darbas, kuriame aiškiai pabrėžiama, kad pagrindinė kiekvieno vyskupo užduotis yra rūpintis savo kaimenės amžinuoju gyvenimu. Ši knyga yra vienas pirmųjų sielovados traktatu ar net vadovėliu.
Būtent jis prie popiežiaus titulo pridėjo –servus sevorum Dei (Dievo tarnų tarnas). Tai nebuvo poza, bet noras priminti, kad bet kokia valdžia pirmiausia yra įsipareigojimas kitiems ir tarnystė, kuo aukščiau lipi valdžios kopėčiomis, tuo daugiau atsakomybės ir įsipareigojimų prisiimi.
Na, dar būtina paminėti liturgijos reformą ir mums iki šiol žinomą grigališką choralą.
Galima drąsiai sakyti, kad popiežius Grigalius yra vienas svarbiausių pirmjo tūkstantmečio popiežių, pranokstantis net Leondą Didįjį – tiesa, kiekvienas palyginimas yra komplikuotas, nes kiekvienas popiežius turi savo kontekstą.
Tiesą sakant, šįsyk noriu baigti būtent šiuo popiežiumi, nes jis yra tarsi švyturys, kuris parodo kelią ir suteikia viltį. Deja, teks kalbėti apie gerokai liūdnesnius, niūresnius popiežių istorijos puslapius, kuriuos verčiant, bent jau man, kyla klausimas – apie tikinčio žmogaus, prisiimančio popiežiaus misiją, motyvus. Neretai net sunku atsakyti, kuria prasme konkretų popiežių galima vadinti tikinčiu žmogumi.
Jei iki popiežiaus Silvestro, kuris buvo popiežiumi Konstantino Didžiojo laikais, popiežystė reiškė kankinystę, tai vėliau situacija keičiasi ir, aišku, auga galios pagundos, Kita vertus, nepamirškime, kad popiežiaus institucija visais laikais buvo glaudžiai susijusi su epochos įpročiais. Jei Romos imperijos laikotarpiu galima kalbėti apie tam tikrą daugiau mažiau aiškų kontekstą, tai barbarų Europoje prasideda chaosas, kuris, tiesa, reiškia ir naujas galimybes, naujus iššūkius.
Pabandžiau perteikti pirmųjų septynių amžių įtampas, iššūkius ir siekius. Jei pirmosios Sekminės švenčiamos išskirtinai žydiškoje aplinkoje Jeruzalėje, tai vėliau Bažnyčia sparčiai internacionalizuojasi. Galima skirti etapą iki Konstantino Didžiojo, kai persekiojimų bangos keitė viena kitą ir klausimą galima buvo kelti apie santykius ir įtampas įvairių bendruomenių viduje, tarp bendruomenių, tačiau praktiškai neegzistavo klausimo apie vyskupo ir pasualietinio valdovo santykį, tai nuo Konstantino viskas keičiasi. Ilgainiui Romos imperatorius save suvokia, kaip Kristaus vietininką ir Bažnyčios gynėją bei globėją. Ypatingai Rytų krikščionybės teritorijose imperatorius yra krikščionių vienybės garantas.
Kita vertus, Rytuose iškyla labai didelė islamo problema. Naujoji religija ne tik susiformuoja krikščioniško pasaulio pašonėje, bet pradeda ekspansiją ir pirmąja jos auka tampa vienas iš krikščionybės lopšių – Sirija.. Islamas neša savo religiją. Kitokia situaicja Vakaruose, kur matome barbarais vadinamų genčių antplūdį. Vakarų Bažnyčios misija tampa visų šių genčių sukrikščioninimas. Simboline jo pradžia – karaliaus Chlodvigo krikštas ir Merovingų dinastijos pradžia. Pasikeitusi situacija kelia naują iššūkį – koks popiežiaus ir pasaulietinių valdovų santykis? Net jei sutariame, kad popiežius yra atskingas už dvasinius reikalus, o pasaulietiniai valdovai už žemiškuosius, jei perimame šventojo Augustino siūlytą perskyrą tarp Žemiško ir Dievo miestų, tikru iššūkiu tampa tai – kur dera brėžti ribą tarp karaliaus ir popiežiaus atsakomybių. Tuo labiau, kad tai nėra paprasčiausiai riba tarp saeculum (pasaulietiška) ir sacrum (šventa), nes valdovas nuo pat Konstantino Didžiojo laikų pretenduoja būti savotišku tryliktuoju apaštalu.
Viską komplikuoja ir tai, kad po tokių popiežių, kaip Leonas I ir Grigalius I, prasideda nuosmukis ir chaosas.
About the Author
