Esu Andrius Navickas, o tai dar vienas įrašas. Gana trumpas ir jame noriu atkreipti dėmesį į tai, apie ką nerašoma istorijos vadovėliuose, apie tai, kokius iššūkius europiečiams ir Bažnyčiai iškėlė Naujojo pasaulio ir ten gyvenančių indėnų atradimas. Tai pagalbinė medžiaga Mažosios akademijos kurso Būti pasaulyje bet n eiš pasaulio klausytojams.
Gardo įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/baznyciairindenai
Tai svarbu priminti ir todėl, kad šiandien vyrauja iškreipta samprata, neadekvačiai suvokianti Bažnyčios vaidmenį žmogaus teisių raidos teorijoje.
Popiežius Pranciškus Kanadoje atsiprašė vietos genčių už skriaudas, kurias patyrė nuo krikščionimis save išdidžiai vadinusių europiečių. Šis simbolinis gestas labai svarbus, gydant Katalikų Bažnyčios praeities žaizdas. Idant toks gydymas prasidėtų, būtina pradėti nuo žaizdos pripažinimo.
Mąslus ir sąžiningas žingsnis į praeities klaidas taip pat leidžia geriau įvertinti ir dalies dabarties katalikų įsitikinimą, kad Bažnyčios mokymas yra labiau panašus į akmens luitą, nuo kurio svarbu nuolat nuvalyti bet kokias kerpes, o ne kelias, kuriame gali būti kluptelėjimų, bet svarbiausia sąžiningai juos pripažinti ir žengti į priekį.
Šiandien mums net sunku patikėti, kad Naujojo Pasaulio atradimas XVI amžiuje iškėlė aistringą teologinę problemą – – ar visų rasių žmonės vienodai artimi Dievui? Ar Amerikos indėnai, Afrikos juodaodžiai gali būti traktuojami, kaip visaverčiai žmonės? Ypatingai svarbus vaidmuo, aktualizuojant krikščionišką visų žmonių nelygstamo orumo sampratą, teko Dominikonų ordino atstovams ir daug kritikos turėjusiam įveikti Bartolomėjui de las Kasasui.
Į naujai atrastą Naująjį Pasulį jis pateko, būdamas aštuoniolikos, viename iš konkistadorų laivų. Giliai tikintis jaunuolis degė noru skelbti naujai atrastų teritorijų gyventojams liudijimą apie tikrąjį Dievą, tačiau jam su šiuo tikslu visiškai nesiderino tai, kaip ispanai elgėsi su indėnais,
Jis apkeliavo nemažai naujai atrastų teritorijų ir visur matė kraupias žudynes ir indėnų pažeminimus, Todėl jis skubėjo grįžti į Ispaniją ir susitikti su karaliumi, galvodamas, kad monarchas privalo žinoti apie tai, kad indėnai pavergiami, o ne evangelizuojami. Jaunojo vienuolio niekas nenorėjo rimtai klausyti. Vyravo įsitikinimas, kurį mielai palaikė ir dauguma Bažnyčios hierarchų, jog nėra galimybės evangelizuoti indėnus tiesiogiai, nes jiems trūksta baltosios rasės atstovams būdingo racionalaus sielos prado. Todėl esą vienintelis būdas yra pirmiausia „perlirti|indėnus, idant jie taptų „ravionslūs“ ir moraliai „subręstų“. Tam buvo kuriama speciali enkomienda sistema Pietų Amerikoje. Tai buvo specifinis Naujajam Pasauliui socialinių santykių modelis, kai šeimininkui (enkomiendero) buvo priskiriama grupė indėnų ir jo pareiga buvo pasirūpinti tiek jų saugumu, tie religiniu lavinimu. Už tai indėnai turėjo mokėti duoklę arba atidirbti šeimininkui. Tai buvo pristatoma, kaip rūpesčio savimi esą nesugebančiais pasirūpinti indėnais, sistema. Tačiau praktikoje tai tereiškė žiaurų išnaudojimą ir vergystę.
Bartolomėjus de las Kasasas parašė poleminį veikalą „Trumpas indėnų naikinimo aprašymas“. Dabar tai galima būtų pavadinti raportu apie žmogaus teisių pažeidimus. Šis traktatas buvo tik ilgo lobistinio veikimo pradžia, kuris baigėsi 1537 m. popiežiaus Pauliaus III bule ir 1542 m. Barselonoje iškilmingai paskelbtais “Naujaisiais įstatymai indėnų atžvilgiu”. Tai buvo tikra Kasos karjeros kulminacija. Šie įstatymai teoriškai pasmerkė prievartos ir smurto naudojimą prieš indėnus, tačiau dar daug laiko praktikoje smurto buvo apsčiai, o encomienda sistema buvo neįtikėtinai gyvybinga.
Na, o popiežiaus bulėje, pavadintoje Sublimus dei, buvo draudžiama čiabuvisu Naujajame pasaulyje, kurie vadinami indėnais, paversti vergais. Taip pat čia teigiama, kad indėnai yra racionalios būtybės, kurios turi įgimtą orumą, laisvę ir teises. Popiežius priėmė Kaso poziciją, kad indėnai yra visaverčiai žmonės, kurie sugeba suprasti ir priimti Evangeliją, tačiau būtent europiečių nederamas elgesys su jais tampa kliūtimi,
1543 m. Kasasas tapo Čiapos vyskupu ir prasidėjo naujas veiklos etapas, kurį lydėjo nuolatinės įtampos ir ginčai su iš Europos atvykstančiais katalikais, įsitikinusiais, kad indėnams reikia rimbo, o ne Gerosios Naujienos. Po ketverių metų Las Kasas pasitraukė iš vyskupo pareigų, tačiau kovos už indėnų teises neapleido. Jis vėl keliavo į Ispaniją, kur dalyvavo žymiame 1550 m. dispute su vienu iš įtakingiausių indėnų išnaudojimo ideologų Chuanu Chinesu de Sepulveda. Pastarasis buvo parašęs poleminį veikalą „Teisingo karo prieš indėnus pagrindimas“.
Tai buvo pirmieji pasaulyje vieši debatai dėl to, kaip dera elgtis su čiabuviais Naujajame pasaulyje. Abu debatrų dalyviai buvo krikščionys. Tiesa, Sepuveda dar garsėjo kaip mokslininkas, Aristotelio darbų specialistas ir humanistas. Debatams buvo pasirinktas Valjadolidas ir jie vyko Šventojo Grigaliaus kolegijoje.
Apskritai Sepulveda buvo labai įtakingas ir gerą reputaciją turintis mąstytojas. Jis ne tik išvertė Aristotelio darbus į ispanų kalbą, tačiau taip pat buvo vienas iš žymaus teologo Kajetano padėjėjų, rengiant ispanišką Naujojo Testamento vertimą. Jis neabejojo, kad laikosi krikščioniškos pozicijos ir buvo įsitikinęs, kad emocijos ir sentimentai neleidžia dominikonams, tokiems, kaip Las Kasas, racionaliai įvertinti situacijos.
Sepulvedos pozicija rėmėsi Aristotelio darbų interpretacija, jog egzistuoja dvi žmonių grupės: tie, kurie gimę valdyti ir būti laisvi, taip pat tie, kurie gimę, kad būtų valdomi, nes patys nesugeba laisvai veikti. Indėnams beviltiška skelbti Dievo Žodį, nes jų prigimtis trukdo jiems jį priimti. Pirmiausia, jie turi būti užkariauti, išmokyti europietiškos disciplinos ir tik tada galima kalbėti apie jų sielų gelbėjimą. Tačiau ir jų išganymų tenka rūpintis ne jiems patiems, bet jų šeimininkams. Todėl visa enkomienda sistama yra ne kliūtis, bet vienintelis kelias jų išganymui.
Sepulveda šlovino ispaniškos civilizacijos dorybes. Pasak jo, deja, bet kartais tenka sukštesnius idealus primesti per karinius veiksmus, nes kitaip jie negalėtų būti įdiegti. Taip pat jis tvirtino, kad Las Kasas ir jo bendraminčiai elgiasi nesąžiningai, nes gerokai išpučia ispanų žiaurumą, neatsižvelgia į realią situaciją ir pervertina indėnų sugebėjimus.
Las Kasasas griežtai nesutiko su Sepulveda. Jis pripažino, kad Aristotelis yra didis filosofas, tačiau turime remtis ne juo, bet Šventuoju Raštu, kuriame aiškiai pasakyta, jog visi žmonės turi tą patį moralinį kodeksą ir vertę. Teigti, kad vieni žmonės iš prigimties vertingesni, nei kiti, tai nusižengti Evangelijos tiesai. Jis tvirtino, kad prievarta, kurią naudoja ispanų krikščionys užkietina indėnų širdis, trukdo jiems suprasti, kad yra tik vienas mylintis Dievas. Las Kasas taip apt pakartojo perspėjimą, kad žiaurus elgesys ne tik sukelia indėnų kančias, bet ir užtrauks Ispanijai Dievo rūstybę. Las Kasas reikalavo, jog būtų nuosekliai laikomasi to, kas įtvirtinta „Naujuose įstatymuose“.
Sepuvelda akcentavo tai, kad yra genčių, kurios nėra pasmerkusios kanibalizmą, kas įrodo, kad inėnai turi kitą moralinį kodeksą, kuris privalo būti perdarytas, kad juos galima būtų vadinti visaverčiais žmonėmis. Taip pat kai kurios gentys vis dar praktikuoja žmonių aukojimą. Tenka pripažinti, kad Sepulveda išmaniai naudojosi europiečių baimėmis ir populiariais gandais apie esą klaikius kraugerius barbarus.
Pasibaigus debatams, teisėjai turėjo pasitarti, kaip vertinti pateiktus argumentgus. Galiausiai jie nepateikė jokio sprendimo. Dar kelis metus įtakingiausias Ispanijos leidinys, skirtas indėnų temai, publikavo abiejų pusių argumentus. Ispanijos karalius taip pat stengėsi laviruoti ir neužimti vienareikšmiškos pozicijos. Įdomu, jog tiek Sepulveda, tiek Las Kasas jautėsi nugalėję dispute. Tai galima paaiškinti i tuo, kad abu jie turėjo nemažą būtų juos palaikančių žmonių.
Tiesa, enkomienda sistema nebuvo išnaikinta, kita vertus Katalikų Bažnyčia vis aiškiau pripažino, kad visi žmonės gyvena pagal prigimtinį įstatymą ir jis būdingas ne tik krikščioniškiems kraštams, bet ir laukinių bendruomenėms, net, jei jos racionaliai jo nepripažįsta, taip pat buvo atmestas Aristotelio tvirtinimas, kad dalis žmonių neturi racionalios sielos ir nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.
Bartolomėjaus de las Kasasas 1566 m. mirė Madride. Deja, paskutiniais gyvenimo metais ir ilgą laiką po mirties jo idėjos tapo tabu Ispanijoje ir apie jį buvo kalbama, kaip apie eretiką ekstremistą. Ispanijoje vyravo požiūris, kad Kaso idėjos kenkia šios karalystės prestižui, menkina krikščioniškos civilizacijos pasiekimus. Taip pat tapo įprasta tvirtinti, kad La Kasaso liudijimai apie konkistadorų žiaurumus tėra jo ligotos fantazijos pramani ar net noras į save atkreipti dėmesį. Ispanijos istoriografijoje ilgą laiką vyravo pasakojimas apie tai, kad Ispanijos imperija buvo labai humaniška ir patys valdovai labai rūpinosi indėnų gerove.
XX a. antroje pusėje vertinimai kiek pasikeitė. Pradėta ieškoti kompromisinio pasakojimo, jog Bartolomėjus de las Kasas nebuvo nei šventasis, nei beprotis, tačiau labai atkaklus veikėjas, kuris pasitelkdavo taip pat ir politines priemones, leisdavo sau „pagražinti“ faktus. Kita vertus, pačioje Pietų Amerikoje Kasas yra laikomas tikru herojumi ir net šventuoju. Čiapas provincijos, Meksikoje, sostinė dar XIX amžiuje pasivadino jo vardu. Taip pat šiandien pripažįstama, kad Kasa labai prisidėjo prie žmogaus teisių teorijos raidos ir įtvirtinimo. Savo ruožtu, Dominikonų ordinas 1976 m. padavė prašymą pradėti jo kanonizacijos bylą, o 2002 m. Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą.
Kasasas labai daug padarė, kad indėnai būtų pripažinti visaverčiais Dievo vaikais, Tačiau dar laukė Bažnyčios požiūrio kaita į juodaodžius vergus, dar reikėjo permąstyti moters ir vyro lygiateisškumą, keitėsi santykis į mirties bausmę. Galima teigti, kad ištikimybė savo misijai reikalauja drąsos keistis, nes, kaip skelbia Geroji Naujiena, Jėzus sugebėjo paralyžiuotus žmones įgalinti judėti ir niekada nebandė gyvų žmonių paversti statulomis, kurių vietą ne Dievo Karalystėje, bet muziejuje.
Valjadolido debatai svarbūs tuo, kad atskleidžia vienuolių dominikonų vaidmenį, kovojant už žmogaus teises. Tai gerokai prieštarauja per Apšvietą išpopuliarintam ir XX amžiuje įsitvirtinusiam pasakojimui apie represyvią, naujovių vengiančią instituciją. Kita vertus, tai svarbus priminima sir mums šiandien, kad turime kovoti, kad nė viena žmonių grupė nebūtų traktuojama, kaip mažiau žmonės, Deja, bet šiuolaikiniame pasaulyje, kaip perspėjo popiežius Pranciškus, vyrauja mąstymas, kuris linkęs tuos, kurie neatitinka vyraujančio sėkmingo gyvenimo modelio, traktuoti, kaip atliekas.
About the Author
