Processed with MOLDIV
Rašau ne todėl, kad žinau atsakymus. Mano galvoje daugybė kablelių, daugtaškių ir ypatingai klaustukų. Buvo laikas, kai naiviai maniau, kad svarbiausia bendri klausimai, kurie gali jungti į Kelio bendriją. Dabartiniame žodžių triukšme klausimų blyksniai dažnai primena pastangas užvesti automobilį, nusėdus akumuliatoriui. Kažkoks garsas, kuriame aiškiai jaučiamas jėgos stygius. Dar ir dar. Netrukus tampa akivaizdu, kad pastangos bergždžios.
Mano rašymas – tai kova su žodžiais, kurie primena genetiškai modifikuotas, nitratais persunktas, kitais chemikalais apdorotas daržoves, kuriose vitaminų ieškome iš įpročio. Pradžioje buvo Žodis ir iš Jo viskas atsirado. Tačiau žodžiai gali būti labai įvairūs. Jie gali skleistis kaip gyvybė atverti langus, drąsinti, tačiau gali gundyti, galima už jų slėptis. Na, o tai, kas šiandien yra atsitikę su žodžiais, net sunku įvardinti. Daugybė tuščiavidurių žodžių, kurie net klausimo rūpestį paverčia apgailėtina imitacija. Tikrovę simuliuojantys žodžiai. Pamėklės,
Jaučiuosi tirštoje migloje, kurioje bandau deginti klausimų žvakes, tačiau vėl ir vėl matau, kaip žodžiai „tiesa“, „laisvė“, „bendrystė“ ir kt. rangosi ir pradeda reikšti keisčiausius dalykus.
Galbūt tai ir yra Babelio žaizdos? Gal mes išpuikusiai nusprendėme, kad galima teisingai sudėlioti žodžius ir tapsime visagaliai? Tačiau žodžiai, turėję sujungti ir kurti bendrystę, pradėjo skaldyti ir tapo tarpekliais. Kuo daugiau žodžių, tuo daugiau nesusikalbėjimo. Regis, bandei statyti tiltą, tačiau tik išplėtei atstumą, kuris skiria.
Tai panašu į Sizifo prakeiksmą. Tas tikėjimas, kad galima, kaip kadaise svajojo vienas austras, aiškiai nubrėžti ribą tarp to, kas prasminga, ir plepalų. Tiesa, jis išsakė savo prielaidą, kad apie tai, kas svarbiausia, mes galime tik tylėti. O paskui pripažino, kad kalba tai tėra klastingi žaidimai, kuriuose deimantai lengvai virsta anglimi, tai, kas atrodė auksu, surūdijusia geležėle.
Rašau, ridendamas savąjį akmenį į kalną, nes vis dar negaliu paleisti vilties, kad mąstymas yra rezistencija ir mes galime geriau suprasti save ir pasaulį, kuriame gyvename. Galime skirti pamėkles nuo tikrovės, kad ir nepatogios, žeidžiančios. Tačiau gal iš tiesų žodžiai tėra įrankių dėžė ir jų tikslas pasiekti norimo efekto (taip teigė vėlyvajame etape mano minėtas austras filosofas)? Kas tada? Vitgenšteinas (čia tas austras) tvirtino, kad geriausia, ką galime, tai padėti musei atrasti kelią iš butelio. Iš tų aklaviečių, kur mus, kaip muses, nuveda per dideli lūkesčiai, kad žodžiai gali suteikti atsakymus.
Sakiau, kad neturiu atsakymų, o kaip jie atrodo? Kokio atsakymo norime? Tiesa yra X? Teisingumas yra Y? Todėl aš turiu daryti XY?
Man per sunku tylėti, kai girdžiu ir matau tai, kas mane vis labiau trikdo. Migloje norisi šauktis pagalbos. Pirmą kartą taip stipriai noriu, kad visos matematinės formulės veiktų ir galima būtų atpažinti bent kažkokius dėsningumus tikrovėje.. Ir štai čia grįžtu prie klausimo? Ar tikrai viskas skendi rūke, ar paprasčiausiai reikia akinių? O gal kas man įkrito į akį? Gal skauda, nes viską liečiu sulaužytu pirštu?
Rašau, nes mąstymui būtinas Kitas. Net tada, kai nereaguoja ar mandagiai dalina patiktukus. Nes žmogus yra socialinis padaras, nes mes patys esame Kūrėjo žodžiai ir net tam, kad, pripažintum, kad nieko iš tiesų nežinai, reikia labai daug prieš tai kalbėti.
Žvelgdamas atgal, turiu pripažinti, kad visur, kur kažką dariau, ieškojau keičiančių žodžių. Bernardinuose, žurnale Kelionė, Seime. Ar galėjau nepatirti nesėkmių? O gal būtent tai, kas vadinama nesėkme, ir yra vertingiausia, nes leidžia, bent akimirksniui, suprasti labai svarbius dalykus. Paskui vis bandai juos įžodinti, perteikti sau ir kitiems. Sunkiai sekasi, bet svarbiau tas žinojimas, kad to blyksnio būta.
Rašau, nes, kaip matau, kad kita alternatyva nėra išmintinga tyla, bet veikiau skausmingas ir labai emocionalus pasibaisėjimas, nusivylimas, kuriuo tiesiog alsuoja šiandien socialiniai tinklai ir daugybė gerų žmonių, vis labiau primenančių personažus, kurie ginčijasi su televizoriumi ar reikalauja „Skundų knygos.“ Kiekvienas turime savuosius sizifus. Rašau, nes žodžiai turi ne tik Babelio, bet ir Sekminių
