Būsimasis Humanistinės psichologijos pradininkas Karlas Rodžersas (Carl Rogers) gimė 1902 m. viename iš Čikagos priemesčių. Užaugo gausioje ir darnioje šeimoje, kurioje vyravo griežta religinė dvasia. Net kurį laiką galvojo tapti dvasininku, tačiau, dalyvaudamas 1922 m. Kinijoje vykusi Pasaulinė studentų krikščionių federacijos konferencija tapo postūmiu permąstyti santykį su religija ir net kiek komplikavo santykius su tėvais.
Susidomėjo psichologija, pradėjęs dirbti su problemas keliančiais vaikais. Palaispniui atrado savitą kelią psichoterapijoje, buvo vienas iš Humanistinės psichologijos asociacijos steigėjas, taip pat dalyvavo žurnalo ‘Humanistinės psichologijos” redkolegijoje. Vienas svarbiausių jo indėlių – nedirektyvi, į klientą orientuota terapija bei pozityvus požiūris į patirtį.
…
Nieko gero nebus, jeigu dėsiuosi tuo, kuo nesu.
Neverta būti tamiam ir maloniam, jei iš tikrųjų esu piktas ir nusteikęs kritiškai. Neverta apsimesti, kad viską žinau, jei iš tikrųjų ne visi atsakymai aiškūs. Neverta apsimesti, kad myli, jei jauti priešiškus jausmus. Nieko gero nebus, jei vaizduosiu, kad pasitikiu savimi, jei iš tiesų būsiu išsigandęs ir sutrikęs. Šis teiginys išlieka teisingas, kalbant apie paktiškai visus dalykus.
…
Esu naudingesnis tada, kai galiu įsiklausyti į save nekritikuodamas ir galiu būti savimi.
Svarbu, kad ilgainiui išmokau įsiklausyti į save, todėl šiandien geriau žinau, ką jaučiu kiekvieną akimirką – pavyzdžiui, kad pykstu, jaučiu simpatiją, man nuobodu, jaučiu nerimą ir baimę. Itin svarbu, kad leidžiu sau būti tuo, kas esu. Galiu lengviau priimti save kaip netobulą asmenį, kuris ne visada elgiasi taip, kaip aš norėčiau. Egzistuoja keistas paradoksas: kai priimus ave tokį, koks esu, keičiuosi. Mes negalime pasikeisti, kol visiškai nepriima to, kokie esame.
…
Pastebėjau, kad labai daug gaunu tada, kai atveriu kanalus, kuriais kiti gali man atskleisti savuosius jausmus ir savo asmeninio suvokimo pasaulius.
Terapiniame santykyje yra daug būdų, kuriais galiu padėti klientui lengviau atsiskleisti. Savo nuostatomis galiu sukurti saugų santykį, kurio dėka toks atsiskleidimas tampa tikėtinesnis. Taip pat praverčia galėjimas jautriai suprasti klientą tokį, kokiu jis save laiko, ir pripažinimas, kad jis turi tokių vaizdinių ir jausmų.
…
Patyriau, kad mane labai praturtina gebėjimas būti palankiam kitam asmeniui.
Tai nėra lengva. Ar tikrai galiu leisti kitam asmeniui jausti man priešiškumą? Ar galiu pripažinti jo pyktį kaip realią ir teisėtą jo paties dalį? Ar galiu priimti jį, jeigu jo požiūris į gyvenimą ir gyvenimo problemas gerokai skiriasi nuo manųjų? Ar galiu priimti jį tuomet, kai jis jaučia man labai teigiamus jausmus, žavisi manimi ir nori būti toks kaip aš? Visa tai susiję su palankumu ir nėra lengvai pasiekiama. Esu įsitikinęs, kad mūsų kultūroje vis labiau įsigali vieša nuomonė, kuria kiekvienas iš mūsų verčiamas tikėti: „Visi kiti asmenys privalo jausti, galvoti ir tikėti taip pat kaip aš”. Mums labai sunku leisti savo vaikams, savo tėvams arba savo sutuoktiniams kitaip nei mes suvokti konkrečias temas ar problemas. Mes negalime leisti savo klientams arba studentams būti kitokiems nei mes arba individualiai naudotis savąja patirtimi. iĮsitikinau, kad tuomet, kai galiu priimti kitą asmenį, o tai reiškia, kad galiu konkrečiai priimti jo jausmus, nuostatas ir įsitikinimus, kurie yra tikra ir gyvybiškai svarbi jo dalis, aš padedu jam tapti asmeniu. Ir man tai atrodo nepaprastai vertinga.
Kuo atviresnis esu manyje ir kitame asmenyje slypinčiai tikrovei, tuo mažiau noriu skubėti ką nors „t a i s y t i.” Kai įsiklausau j save ir į tai, kas vyksta manyje, ir kuo labiau stengiuosi pritaikyti tą įsiklausymo nuostatą kito asmens atžvilgiu, tuo didesnę pagarbą jaučiu sudėtingiems gyvenimo procesams. Todėl vis mažiau ir mažiau linkstu skubėti ką nors keisti, kelti tikslus, formuoti žmones, manipuliuoti jais ir versti juos eiti ta kryptimi, kuria aš norėčiau, kad jie eitų. Man daug labiau patinka paprasčiausiai būti pačiu savimi ir leisti kitam būti savimi.
…
Aš galiu pasikliauti savuoju patyrimu.
Vienas svarbiausių dalykų, kuriam suprasti man prireikė daug laiko ir kurio vis dar mokausi, yra tai, kad jei veikla atrodo vertinga ar verta atlikti, ji yra verta atlikti. Kitaip tariant, supratau, kad mano visuminis organiškasis situacijos pajautimas yra labiau vertas pasitikėjimo nei mano intelektas.
…
Kitų įvertinimas nėra man vadovu.
Kitų sprendimai, nors jie turi būti išklausomi ir įjuos turi būti atsižvelgiama, niekada negali būti mano vadovu. Tai suprasti nebuvo lengva. Prisimenu, kaip mane sukrėtė tai, kad ankstyvaisiais darbo metais akademiškai išsilavinęs žmogus, atrodęs man daug labiau patyrusiu ir išmanančiu psichologu už mane, pasakė man, kad aš padariau didelę klaidą susidomėjęs psichoterapija. Tai niekur manęs nenuves, o būdamas psichologu, aš net neturėsiu galimybės ją taikyti.
…
Patyrimas man yra aukščiausias autoritetas.
Vertinimo kriterijus yra mano paties patyrimas. Jokio kito asmens idėjos ir nė viena iš mano paties idėjų nėra tokios patikimos kaip patyrimas. Būtent į patyrimą privalau nuolat atsigręžti, norėdamas labiau priartėti prie tiesos, esančios tapsmo procese. Nei Biblija, nei pranašai, nei Freudas, nei tyrimai, nei Dievo, nei žmogaus apreiškimai negali būti viršesni už mano paties tiesioginį patyrimą. Kalbant semantikos terminais, mano patyrimas patikimesnis, kai jis tampa labiau pirmapradis. Todėl patyrimo hierarchija patikimiausia būtų žemiausiame savo lygmenyje. Mano patyrimas patikimas ne todėl, kad jis neklaidingas. Jis yra pasitikėjimo pagrindas, nes jį visada galima patikrinti naujais pirminiais būdais. Jų dėka dažnos patyrimo klaidos ar netikslumai visada gali būti ištaisomi.
…
Džiaugiuosi, atskleisdamas patyrime slypinčią tvarką. Tai, kad aš ieškau prasmės, tvarkos ir dėsningumų kiekvienoje didesnėje patyrimo dalyje, atrodo neišvengiama. Būtent tokio pobūdžio smalsumas, kurį tenkinti labai verta, leido man suformuluoti kiekvieną pagrindinį mano pateiktą teiginį.
…
Faktai yra draugiški.
Mane labai domino tai, kad dauguma psichoterapeutų, ypač psichoanalitikų, atkakliai atsisakydavo atlikti mokslinius savosios psichoterapijos tyrimus arba leisti kitiems juos atlikti. Man suprantama tokia reakcija, nes ir aš ją jaučiau. Gerai prisimenu tą nerimą, kurį jutau mūsų tyrimuose, ypač pirmuosiuose, laukdamas, kokie rezultatai bus gauti. Tarkim, mūsų hipotezės nebuvo įrodytos! Tarkim, mūsų požiūriai buvo klaidingi! Tarkim, mūsų nuomonės patvirtintos faktais! Žvelgiant atgal atrodo, kad tokiomis akimirkomis laikiau faktus potencialiais priešais, potencialiais nelaimės nešėjais. Aš galbūt buvau lėtas suprasti, kad faktai visada yra draugiški. Kiekvienas įrodymo trupinėlis, kurį kas nors gali gauti kurioje nors srityje, labiau jį priartina prie tiesos. Buvimas arčiau tiesos niekada negali būti žalingas, pavojingas ar nepatenkinantis. Todėl tuo metu, kai vis dar vengiau priderinti savo mąstymą ir atsisakyti senųjų suvokimo ir apibendrinimo būdų, vis dėlto ėmiau suprasti, kad šie skausmingi persitvarkymai yra tai, kas laikoma išmokimu, ir nors skausmingi, jie visada suteikia labiau patenkinamą, teisingesnį, pasaulio matymą.
…
Tai, kas labiausiai asmeniška, yra bendriausia.
Pasitaikė atvejų, kai kalbėdamas su studentais, bendradarbiais arba savo rašiniuose išreikšdavau save taip, jog jaučiausi išreiškiąs nuostatą, kurios veikiausiai niekas daugiau nesupras, nes ji buvo tokia unikaliai asmeninė. Aš beveik nuolat įsitikindavau, kad būtent tas jausmas, kuris man atrodė pats intymiausias, pats asmeniškiausias, todėl labiausiai kitiems nesuprantamas, sukeldavo atsaką daugelyje kitų žmonių. Tai privertė mane patikėti tuo, kad tai, ką mes turime asmeniško ir unikalaus, galbūt yra kaip tik tai, kas daugiausiai byloja kitiems, jeigu tai išreiškiama ir tuo pasidalijama su kitais. Tai padėjo man suprasti menininkus ir poetus kaip žmones, išdrįsusius atskleisti tai, kas juose yra unikalu.
…
Mano patirtis byloja, kad asmenys iš esmės keičiasi teigiama linkme.
Psichoterapijoje, stipriausiuose mano kontaktuose su individais, net su labiausiai sutrikusiais, kurių elgesys buvo ypač asocialus, kurių jausmai atrodė labai nenormalūs, įsitikinau, kad tai yra tiesa. Tada, kai galiu jautriai suprasti jų reiškiamus jausmus, kai pajėgiu pripažinti juos atskirais savarankiškais asmenimis, pastebiu, kad jie juda tam tikromis kryptimis. Ir kokios gi tos kryptys, kurias jie pasirenka? Manau, kad juos geriausiai apibūdina žodžiai pozityvus, konstruktyvus, judantis į savęs aktualizaciją, bręstantis, tampantis visuomeniškesniu. Esu pajutęs, jog kuo labiau individas yra suprastas ir pripažintas, tuo labiau jis atsikrato.
…
Gyvenimas geriausia savo išraiška yra tekantis, kintantis procesas, kuriame nėra nieko pastovaus.
Analizuodamas savo klientus ir save pastebėjau, kad kai gyvenimas yra turtingiausias ir dosniausias, jis yra tekantis procesas. Patirti tai ir žavu, ir truputį baugu. Patyriau, kad geriausiai jaučiuosi tada, kai leidžiu savajam patyrimo srautui nešti mane pirmyn, tikslų, kuriuos vos nujaučiu, link. Taip tekant kartu su savo sudėtinga patyrimo srove ir stengiantis suprasti nuolat kintantį jos sudėtingumą, tampa akivaizdu, kad joje nėra jokių fiksuotų atramos taškų. Kai pajėgiu taip būti procese, tampa akivaizdu, kad negali būti jokios uždaros įsitikinimų sistemos, jokio nekintančio principų rinkinio, kurių galėčiau laikytis. Gyvenimą valdo kintantis mano patyrimo supratimas ir interpretacija. Jis visada yra kintantis.
Tikiu, kad dabar tapo aišku, kodėl nėra jokios filosofijos, įsiti kinimo ar principų rinkinio, kuriuos skatinčiau kituose arba įteigčiau kitiems jų laikytis. Galiu tik mėginti gyventi vadovaudamasis savąja patyrimo dabartinės prasmės interpretacija ir leisti kitiems vystyti jų pačių vidinę laisvę ir kartu jų pačių asmeninio patyrimo asmeninį prasmingą interpretavimą.
Jei egzistuoja toks dalykas kaip tiesa, šis laisvas individualus ieškojimo procesas, tikiu, artėja prie jos. Ir nors ribotai, aš, atrodo, tai patyriau.
