1985, 1990 ir 1995 metais įvyko trys konferencijos, kurias rengė Miltono Ericksono Fondas. Visos jos plėtojo tą pačią temą – psichoterapijos evoliuciją. Trečiojoje konferencijoje kalbėjo ir Rollo May, kuris pristatė savo požiūrį į terapiją. Šį psichoterapeutą drąsiai galima vadintiv ienu iškiliausių egzistencinių terapeutų, rašiusių anglų kalba. Į lietuvių kalbą yra išverstos trys jo knygos. Tikimės, sudomins ir jo kalba konferencijoje, pagal kurią parengta ši publikacija.
1 dalis
Gyvename terapijos amžiuje. Beveik kiekvienai problemai spręsti egzistuoja tam tikra terapijos forma – paskutiniu metu jų suskaičiuota daugiau nei 300. Yra ne tik bendroji psichoterapija, bet ir porų psichoterapija, seksualinių sutrikimų psichoterapija, garso psichoterapija ir net specializuota psichoterapija naminiams gyvūnams.
Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad terapija (ar kažkas panašaus į ją) atsiranda tam tikroje visuomenės raidos stadijoje. Dažniausiai, dezintegracijos ar staigių pokyčių laikais. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu, kai klasikinėje Graikijoje klestėjo filosofija, o Eschilas ir Soroklis rašė savo dramas, kai buvo statomas Partenonas, neatrasite nužuominos apie tai, ką galima vadinti nerimu. Tuo metu terapijos funkciją atliko mitų, simbolių šokių deriniai, kurie saugojo nuo nerimo ir kaltės. Žmonių probloemos buvo sprendžiamos per mokymą, o ne per perauklėjimą. Dažniau matome normalią individo raidą integracijos link, o ne desperatiškus inpulsusi reintegruotis.
Tačiau, kai prasideda dezintegracijos procesas, kuris žinomas, kaip Helenizmas, galima įžvelgti radikalų pokytį. Tuo laikotarpiu vis labiau plinta kaltės ir nerimo jausmas. Simboliai ir mitai, kurie kadaise sėkmingai mažino įtampą, sunyko. Nerimas ir kaltė pasiekė neurotinius pavidalus. Stoikai, epikūrininkai, kinikai, kartu su tradicinianisi platonikais ir peripatetikais (aristotelininkais) ėmėsi metodų, kurie gana panašūs į šiuoalikinę psichoterapiją. Užuot siekę tiesos, grožio ir gėrio idealus, jie pasuko filosofiją link to, kaip suidoroti su košmarais, kaip įveikti nerimą groti lyra prieš didžiulę auditoriją. Epikūro tradicijoje suformuota ataraksijos doktrina – sielos ramybės ieškojimas, protingai derinant malonumus – buvo vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti. Kitas būdas buvo stoikų doktrina, kuri buvo nukreipta į apatiją – aistrų neturinčią ramybę, kurią galima pasiekti pakilus virš konfliktų ir emocijų.
Terapija šiuo helenizmo laikotarpiu pasireiškė psichologinių ir etinių sistemų, skirtų padėti žmogui rasti stiprybės ir vientisumo šaltinį, gebėjimą ištverti ir net tapti laimingu šioje radikaliai besikeičiančioje visuomenėje, kurioje nebeliko vietos saugumo jausmui, pavidalu. Plutarchas perteikė to meto nuotaikas, aprašydamas nerimastingą žmogų: “Epikūras matė vyrus, kurie mėgavosi šlove ir turtais, džiaugėsi savo vaikų šlove, tačiau tauip pat matė jų sudaužytas širdis, nerimaujantį protą, vidinį skausmą, kurio negalima buvo niekuo numalšinti.”
Parašytos prieš du tūkstančius metų, šios eilutės yra puikus neurozės apibūdinimas, visai tinkamas XX amžiui.Filosofai masiškai tapo psichoterapeutais. Jų paskaitose jau nebekviečiama siekti gėrio, grožio ir tiesos, jos primena terapijos seansus.
Jei atsigręžtume į viduramžių istoriją, pamatytume labai panašų vaizdą. Barbaros Tuchman knygoje „Tolimas veidrodis“ (A Distant Mirror, 1978) aprašomas siaubą keliantis XIV amžius, mūsų laikų veidrodis. Tais laikais terapeutų funkcijas atliko burtininkai, raganos, aiškiaregiai ir kitos bauginančios figūros. Tačiau jų atliekamos funkcijos panašios į tas, kurias šiandien atlieka psichoterapeutai.
Ideali visuomenė turėtų kurti mitus ir simbolius, padedančius jos nariams susidoroti su intensyviais kaltės, nerimo ir nevilties jausmais. Kai nėra transcendentinę reikšmę turinčių simbolių, kaip mūsų laikais, žmonės netenka tų specifinių gynybos formų, kurios reikalingos įveikti gyvenimo krizes: lėtines ligas, darbo praradimą, karus, artimųjų mirtis, mirties baimę, nerimą ir kaltę. Tokius laikotarpius žmonės išgyvena kaip sunkiausią laiką, kai sunkiau susitvarkyti su savo impulsais, instinktyviais poreikiais ir polinkiais, sunkiau rasti savąjį tapatumą. Taip jie tampa neurotinių kaltės ir nerimo jausmų aukomis.
Meilės simbolius didžiąja dalimi suabsoliutina saugumo ir seksualinio pseudovaizdo poreikis. Sėkmės mitą pakeitė „organizacinio žmogaus“ mitas, o šis savo ruožtu ištirpo „jupio“ (sėkmingo jauno specialisto, kuris tampa milijonieriumi iki 35 metų) mite. Tačiau šie garbinami Vakarų simboliai taip pat praranda savo galią.
Universiteto baigimo kalboje vienas Stenfordo absolventas taip apibūdino savo bendrakursių proto ir valios būklę: „jie neturi ryšio su praeitimi ar ateitimi, neturi religinių ar pasaulietinių įsitikinimų, kuriais galėtų grįsti savo gyvenimą, todėl neturi tikslo ar kelio į veiksmingą veiklą“. Tokios sąlygos pakerta mūsų tikslą, atima iš mūsų tapatybės jausmą, savasties pojūtį. Mes jaučiame tai, apie ką rašė Yeatsas: “Viskas skrieja į visas puses ir nėra jėgos, kuri padėtų išlaikyti centrą,”
Nenuostabu, kad šiais laikais, kai pasaulis prikimštas atominių bombų, niekas nėra tikras, kad jis egzistuos dar bent dešimt metų.
II dalis
Dabar pereisiu prie svarstymų, kokia svarbi psichoterapijoje yra vienatvė ir buvimas šalia (presence). Šiais laikais terapijoje apskritai vis dažniau kalbama apie terapeuto buvimą šalia ir iš to kylantį susitikimą kaip pagrindinį terapijos elementą. Šitaip pritariamai ir lengvabūdiškai psichiatro vaidmuo apibūdinamas filme „Paprasti žmonės“ (Ordinary People).
Šiuolaikinėje psichoterapinėje mintyje pabrėžiama „narciziškos asmenybės“ sąvoka, išplitusi Heinzo Kohuto ir Otto Kernbergo darbuose. Šio tipo asmenybė apibūdinama kaip neužtikrinta savo egzistencijos realumu, pavydžiai lyginanti save su kitais, užsiėmusi mirties baime; klientas, kuriam nepasireiškia ligos simptomai, bet kuris apskritai kenčia nuo egzistencijos betiksliškumo, susvetimėjimo, skundžiasi nuoboduliu ir yra prislėgtas savo pareigų.
Šis asmenybės tipas nuo XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo priskirtas „egzistencinių neurotikų“ kategorijai ir jau keturis dešimtmečius iš eilės nagrinėjamas egzistencinės psichoterapijos priemonėmis. Yatesas nebuvo toli nuo tiesos, kai savo eilėraštyje numatė, kad žmogaus asmenybės mechanizavimas susijęs su jos sunaikinimo grėsme. Technikos ir įvairiausiųmetodų reklama yra šios tendencijos išraiška. Egzistencinis judėjimas terapijoje yra nukreiptas prieš meistriškumo ir technikų epifaniją. Dauguma terapeutų kelia klausimą, kaip daryti, o egzistencinė terapija sutelkia dėmesį į problemą, kas , kitaip tariant, jai svarbesnė prasmė, o ne dalykų atlikimo mechanika. Požiūris „ kaip daryti“ pasiekia žemiausią tašką ant žurnalo „Psychology Today“ viršelio išspausdintoje rekomendacijoje: „Kasdien valandą pasinerkite į savo rūpesčius – tai padeda“.
Terapijos amžius, kai profesijos, skirtos padėti, taip sparčiai klesti, yra nesveikas amžius. Gali būti, kad ir terapeutai ne tiek padeda, bet įtvirtina šį nesveikumą.
Šioje šalyje, kur posakis „uždirbti pinigus“ tapo įprastas, o didžiosios masės žmonių protus yra užvaldęs noras laimėti milijonus loterijoje, komercializacijai teikiama didelė reikšmė. Egzistencinė terapija į šiuos dalykus žvelgia ne kaip į atsakymus, o kaip į problemas.
Žvelgdami į didėjantį savižudybių skaičių (per pastaruosius dvidešimt metų 15-26 metų amžiaus jaunuolių savižudybių padaugėjo 300 proc.), suprantame, kad gyvenimas turi būti vertas pastangų. Siekiant sustabdyti savižudybes, buvo įsteigta speciali karštoji linija. Tai tipiškas amerikietiškas požiūris: paskambina tie, kurie yra ties savižudybės riba, ir su jais pasikalbi. Tačiau pagrindinis klausimas yra kitoks: ką darome, kad gyvenimas būtų vertas gyventi? Tai turėtų būti humanitarinių mokslų – muzikos, literatūros, poezijos, istorijos ir filosofijos studijų – poveikis. Jie neturi svarbesnės užduoties nei praturtinti gyvenimą, prisotinti jo akimirkas prasmės ir didingumo. Svarbiausia, kad ši dvasinė sritis gali suteikti prasmę kiekvienai gyvenimo akimirkai. Ne gyvenimas apskritai, mokė Aristotelis, bet tik geras gyvenimas yra vertas gyventi.
Dar prieš 30 metų siūliau magistrantams, ketinantiems tapti psichoterapeutais, sutelkti pastangas studijuojant ne psichologiją, o minėtus menus ir humanitarinius mokslus, nes būtent juose galima rasti tuos mitus ir simbolius, per kuriuos kiekvienas laikas suvokia ir apibūdina save. Būsimasis terapeutas turi visas galimybes mokydamasis įvaldyti įvairias technikas, tačiau už jų slypinčios prasmės technikos nėra palankios žmogaus supratimui.
Deja, mano perspėjimas dėl siauros specializacijos psichologijoje nepasiteisino. „San Francisco Chronicle“ (1984 m. lapkričio 28 d.) liudija, kad daugelis absolventų gauna diplomą neturėdami net ‚elementariausių istorijos, literatūros, filosofijos, civilizacijos kilmės ir raidos žinių‘. Šie studentai nemoka užsienio kalbų ir nežino kitų kultūrų. Filosofija, kadaise buvusi visų humanitarinių mokslų centru, dabar yra beveik mirusi. Pastaruoju metu savarankiškas filosofijos tiriamasis darbas buvo privalomas elementas, be kurio neįsivaizduojamas aukštasis mokslas. Dabar filosofija dėstoma visiškai atsietai nuo gyvenimo. Filosofijos kursas susiaurintas iki lingvistinės analizės. Humanitarinius mokslus ir menus, kurie buvo išbraukti iš Amerikos universitetų tvarkaraščių, pakeitė techninės disciplinos, susijusios su kompiuterių, buhalterijos ir kitų dalykų studijomis, kurios padės studentams efektyviau „užsidirbti pinigų“ baigus studijas.
Los Andželo universitetas kasmet atlieka studentų apklausą: kodėl jie atvyko studijuoti? 1967 m. 80 proc. respondentų kaip pagrindinę priežastį nurodė „norą įgyti prasmingą gyvenimo filosofiją“ ir tik 44 proc. paminėjo norą pagerinti savo materialinę gerovę. 1984 m. 73 proc. paminėjo norą pagerinti savo materialinę gerovę ir tik 34 proc. paminėjo „įgyti prasmingą gyvenimo filosofiją“.
Kokia laimė, kad Freudas turėjo klasikinį išsilavinimą! Būdamas jaunas berniukas jis rašė dienoraštį senovės graikų kalba. Jungas, Rankas ir kiti Europos psichoterapijos mokslo ramsčiai buvo labai išsilavinę žmonės. Tai ir lėmė jų didžiulį indėlį į mokslą. Bruno Bettelheimo knyga apie pasakas „Magijos panaudojimas“ (1977 m.) liudija apie jo plačias humanitarinių mokslų ir menų žinias. O jo esė (1963 m.) pabrėžiama, kad Freudo raštai turėjo aiškiai humanistinį pobūdį, o išvertus juos į anglų kalbą įgavo aiškiai specializuotą kryptį.
Egzistencinę psichoterapiją galima vadinti egzistencine-humanitarine, nes ji priešinasi technikų garbinimui ir pasisako už humanitarinio požiūrio atgaivinimą. Egzistencinė terapija neklausia, kaip tai daroma, bet ieško paslėptų prasmės sluoksnių kliento pasisakymuose ir mitų bei simbolių jo psichologijoje ir gyvenime.
III dalis
Panagrinėkime Oidipo mito reikšmę egzistencinėje psichoterapijoje. Nepaprastai įdomu, kad Sofoklis, sukūręs „Oidipą karalių“, parašė dar vieną dramą apie Oidipą – „Oidipas Kolone“. Ortodoksinėje psichoanalitinėje literatūroje nė karto nemačiau nuorodų į šią antrąją dramą. Galbūt todėl, kad pirmojoje dramoje, kai poelgis įvykdomas, Oidipas sužino, jog nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Už tai jį nubaudžia dievai, o jis pats, pasibaisėjęs tuo, ką padarė, netenka regėjimo. Taigi visa prasmė susiaurėja iki to, kad Oidipas padarė savo nusižengimą ir patyrė pelnytą bausmę.
Tačiau per anksti dėti tašką. Pereinant prie antrosios pjesės mito kaip žmogaus kovos už savęs pažinimą, už tiesos apie savo egzistenciją atradimą vaizdavimo, reikia žengti toliau, ką Sofoklis ir daro, ir suprasti, kaip žmogus bando suvokti to, ką padarė, prasmę. Antrojoje dramoje kalbama apie Edipo pastangas susitaikyti su savimi ir aplinkiniais (Tesėju ir atėniečiais), rasti egzistencijos prasmę. „Dievai sugriovė – ir dievai išaukštino“, – sako jo duktė Ismenė. Kai kuriais atžvilgiais ši pjesė reikšmingesnė už pirmąją. Sofoklis ją sukūrė jau būdamas 89 metų. Galime manyti, kad joje telpa visa jo metų išmintis.
Viena iš temų, kurias senasis Oidipas svarsto Kolone, yra kaltė – sudėtingiausia etinės atsakomybės ir savimonės santykio problema. Ar žmogus kaltas, jei tai, ką jis padarė, yra netyčinis poelgis, padarytas iš nežinojimo? Po ilgų abejonių ir kančių senasis Oidipas prieina prie savęs pateisinimo. Jis pasipiktinęs atmeta Kreonto kaltinimus: “Ssutikau savo tėvą ir nužudžiau jį nežinodamas, nei ką darau, nei ką darau, nei kam darau. Argi tu kaltini mane už šį nesąmoningą poelgį?! (..) Jei nebūčiau jo palietęs, pats būčiau buvęs nužudytas. Prieš įstatymą esu tyras: aš tai padariau nežinodamas.”
Taigi Oidipas prisiima atsakomybę ir ją prisiima, tačiau primygtinai tvirtina, kad subtilus sąmoningų ir nesąmoningų veiksnių (kaip mes juos pavadintume) sąveikos klausimas visada daro bet kokį legalistinį ir fariziejišką kaltės įvardijimą – netikslų ir neteisingą. Lengva Freudo ranka čia įžvelgiamas truizmas, kad kaltės problema slypi tiek širdyje, tiek veiksme. Pjesėje pabrėžiama, kad Kreontui ir Polineikui būdingos veidmainystės, niekšybės, klastos ir godumo nuodėmės yra „ne mažiau sunkios nei aistros nuodėmės, už kurias baudžiamas Oidipas; kad pasmerkdamas juos negailestingam teisingumui ir greitai mirčiai, Oidipas elgiasi tiksliai pagal moralės dėsnį, kurį sugebėjo suvokti per savo karčią patirtį“.
Pjesė veda prie išvados, kurią pabrėžia šiuolaikiniai egzistencializmo psichologai: sąmoningų ir nesąmoningų veiksnių persipynimas kaltės reiškinyje ir teisinio kaltinimo neįmanomybė verčia mus pripažinti žmogiškosios situacijos universalumą, pripažinti kiekvieno iš mūsų dalyvavimą žmonių nežmoniškume savo rūšies atžvilgiu. Žodžiai, kuriais į Oidipą kreipiasi vienas iš pjesės personažų, karalius Tesėjas, visai nesiskundžiantis vidiniais konfliktais, yra labai išraiškingi. Tesėjas sako: “…Ir pats svetimas užaugau svetimoje šalyje…..Kaip ir tu, esu mirtingas, ir ne daugiau už tave užtikrintas dėl rytdienos laimės.”
Kita šių apmąstymų tema, kuriai svarbios mintys apie baisiosios Oidipo tragedijos prasmę, yra buvimas šalia (būti kito akivaizdoje). Tesėjas jam sako: „Tavo buvimas, kaip tu sakai, pats savaime buvo palaima pasirodyti“. Šis gebėjimas visiškai būti su kitu žmogumi yra nepaprastai svarbus psichoterapijai apskritai, o ypač egzistencinei terapijai. Toliau Oidipas sako: “Viena siela gali būti atpirkta.. Ji gali daug sielų išgelbėti, jei garsėja savo atsidavimu.” Šiame buvime pabrėžiamas grynai simbolinis elementas, būtent tai, kad į šalį, kurioje ilsėsis Oidipo pelenai, bus pasiųsta taika.
Buvimo šalia sąvoka itin svarbi egzistencinėje psichoterapijoje. Karlas Jaspersas, pradėjęs kaip psichiatras, o vėliau veikęs kaip egzistencializmo filosofas, pastebėjo: „Ką mes prarandame! Kokių supratimo galimybių netenkame dėl to, kad tam tikru lemiamu momentu, turėdami visas savo žinias, stokojame paprastos dorybės – visiško žmogiškojo buvimo.“
Buvimo šalia nereikėtų painioti su sentimentaliu požiūriu į klientą. Buvimas šalia tvirtai ir nuosekliai apibrėžiamas terapeuto santykiu su žmonija apskritai. Bet kuris terapeutas yra egzistencinis jau vien todėl, kad, naudodamasis bet kokia profesine technika ir žiniomis apie perkėlimą ir dinamiką, jis vis tiek gali užmegzti santykį su klientu „kaip vienas subjektas, bendraujantis su kitu subjektu“, vartojant Binswangerio apibrėžimą. Iš savo patirties žinau, kad Frieda Fromm-Reichmann šį gebėjimą turėjo itin aukštame lygyje ir tai buvo akivaizdu jos psichoterapijos seansuose. Ji sakydavo: „Pacientui reikia patirties, o ne paaiškinimų“.
Buvimasšalia nereiškia, kad jūs, kaip terapeutas, apkraunate klientą savo problemomis. Jis turi pakankamai savų problemų. Buvimas šalia pasireiškia empatija ir jautrumu, su kuriuo jį išklausote.
Tai jokiu būdu nepakeičia Freudo nepaprastai svarbių ir gilių samprotavimų apie perkėlimą. Tačiau privalome prisiminti, kad terapeuto ir kliento santykiai niekada nėra susiję tik su perkėlimu. Šiuo terminu psichoterapijoje paprastai turimas omenyje, manau, tikro santykio vengimas. Perkėlimas neabejotinai yra vertinga sąvoka, ir ji tikriausiai egzistuoja visuose bendravimuose. Tačiau egzistencialistai stengiasi nevartoti termino perkėlimas“ kaip išvengimo to, apie ką nepatogu kalbėti.
Buvimo sąvoka yra tai, ką Sokratas vadino pribuvėja– visiškai reali savo buvimu, tačiau esanti su konkrečiu tikslu – padėti kitam saugiai išsilaisvinti, užmegzti naują gyvybę.
Paskutinis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti kalbėdamas apie šį mitą, yra meilė. Pasiuntinys, grįžtantis pas žmones su žinia apie paskutines Oidipo akimirkas ir stebuklingą mirtį, pasakoja paskutinius jo žodžius dukterims: “Žinau, kad sukėliau jums daug kančių. Aš jas atperku vienu žodžiu: tokios meilės, kokią jūsų tėvai jums turėjo, niekur nerasite.”
Oidipas nenori pasakyti, kad meilė – tai agresijos ar smurtinių pykčio protrūkių nebuvimas. Jo žiauraus ir maištingo charakterio, pasireiškusio per ilgai trukusį ginčą kelyje, kai jis nužudė savo tėvą, ir per susidūrimus su Tiresijumi, nesutramdė jo išgyventų metų kančia ir branda, kuri prasiveržia šioje paskutinėje dramoje. Tai, kad Sofoklis nemanė esant būtina sušvelninti Oidipo temperamentą net ir senatvėje, patvirtina mūsų tezę, jog jo charakterio agresyvumas, pasireiškęs tėvo nužudymu, nėra svarbiausias dramoje. Oidipo brandos esmė – ne suderinti savo aistras su visuomenės reikalavimais ir ne išmokti gyventi „darnoje su tikraisiais civilizacijos reikalavimais“. Tai susitaikymas su savimi, su tais, kuriuos jis myli, su tuo, kur jis randa gyvenimo prasmę.
Taigi meilė nėra pykčio ar agresijos priešingybė. Senasis Oidipas myli tik tuos, kuriuos pats pasirinko. Jį išdavęs sūnus prašo atleidimo ir verkia: „Užuojauta riboja net dievų galią“. Tačiau Oidipui svetimas toks sentimentalumas. Jis laimina meilę, kurią jaučia savo dukterims Antigonei ir Ismenei, ir meilę, kurią dukterys parodė jam tremties ir aklų klajonių metu. Pabaigoje, aprašydamas Oidipo mirtį, pasiuntinys sako: „Dievų pasiųstas pasiuntinys jį pasiėmė, o gal bedugnė. Bevardė bedugnė, nuvargusio žmogaus buveinė, atsivėrė prie jo kojų, Bet jis žengė be dejonių ir skausmo, su nuostabia malone, kokios niekur kitur nemačiau.”
Šią jaudinančią ir graudžią stiprios prigimties mirtį nuostabiai perteikia didžioji Sofoklio dramaturginė dovana. Oidipas karalius yra „pasąmonės“ drama, kova su tamsiomis, griaunančiomis žmogaus jėgomis. „Oidipas Kolone“, galima sakyti, yra sąmonės drama, mito aspektas, susijęs su prasmės ir pateisinimo paieškomis. Abi dramos kartu apima mitą apie žmogų, maištaujantį prieš savo paties tikrovę.
Kita egzistencinei psichoterapijai būdinga konfrontacija yra mirties problema. Mirtis yra visur, kur tik yra gyvenimas. Mirtis, daugelio terapeutų, įskaitant ir mane, nuomone, yra didžiausias nerimo ir izoliacijos jausmo šaltinis. Čia vėlgi matome, kaip egzistencialistai psichoterapeutai atsigręžia į klasikinę terapiją, kad padėtų pacientams susidoroti su nuolatine mirties grėsme – ji buvo jau mažame vaike, kuris matė negyvą paukštį, ir išliko kaip grėsmė visą gyvenimą. Abe Maslow man rašė laukdamas mirtino širdies smūgio: „Įdomu, ar galėtume taip aistringai mylėti ir mylėti, jei žinotume, kad niekada nemirsime.“
Olimpo diev ai buvo nemirtingi ir praktiškai visą laiką nuobodžiavo. Idant pajustų būties skonį, jiems reikėjo pamilti ką nors iš mirtingųjų. Jiems buvo būtinas mitingumo elementas, idant galima būtų atnaujinti nemirtingumą.
Hippolyte Jean Giraudoux parašė dramą, kuriame perpasakojo šiuolaikiškai Amfitriono mitą. Jis jį pavadino „Amfitrionas 38“. Šioje dramoje Dzeusas įsimyli mirtingą moterį ir stebi ją iš Olimpo. Merkurijus jam siūlo: „Kodėl nenusileidi žemyn ir neapsiverti jos sutuoktiniu ir neparagauji meilės vaisiaus?“ Dzeusas paklauso ir tada, kai grįžta į Olimpą, jis pasakoja Merkurijui, ką reiškia mylėti mirtingą moterį: „Ji sako „Kai buvau jauna. Kai pasensiu. Kai numirsiu.“ Tai mane užveda, Mums to, Merkurijau, trūksta. Mums trūksta kismo nuodo – saldaus kartėlio, bandant išlaikyti tai, ko išlaikyti neįmanoma.“
Mirtingumas gimdo aistringą meilę. Šioje vienatvėje mes reikalingi vienas kitam. Idant išsiveržtume iš šios vienatvės, jungiamės į bendruomenes. Mes mylime, nes mirsime, o mirtis turi prasmę, nes sugebame mylėti – žinome, kad prarasime vienas kitą vieną dieną, kai mirtis mus išskirs.“
IV dalis
Pranašauti ateitį visada pavojinga, bet būtina. Mums būtina treniruoti vaizduotę, įsivaizduojant ateitį, nepriklausomai nuo to, ar mūsų pranašystės bus teisingos, ar pasirodys, kad klydome.
Siūlau du scenarijus. Pagal pirmąjį – psichoterapija sugebės tapti mokėjimu padėti vienas kitam. Kalifornijoje yra vietų, kur psichoterapeutų yra tiek daug, kad pas jus ateinantis klientas gali būti lygiai taip pat terapeutas, gydantis kitą žmogų, kuris savo ruožtu yra trečiojo kliento, galinčio būti jūsų terapeutu, jei jums prireiktų konsultacijos, vadovas.
Tai gali reikšti, kad visi išmoksime padėti vieni kitiems. Nemanau, kad toks scenarijus yra tikėtinas.
Kitam scenarijui reikia įtraukti į mūsų visuomenės paveikslą. Norėčiau matyti ateities visuomenę, įveikusią branduolinę grėsmę, globalią visuomenę. Visos šalys supranta, kad nė viena iš jų negali likti už Jungtinių Tautų ribų. Ateities visuomenė pripažins lyčių ir rasių lygybę; naudodamiesi kompiuteriais, žmonės galės praturtinti savo gyvenimą, atsiduodami humanitariniams mokslams ir menams. Tikiuosi naujo renesanso, kuris mūsų aistras sujungs į aukštąjį meną. Trumpai tariant, tikiuosi, kad ateityje atsiras visuomenė, kuriai nereikės jokios psichoterapijos.
Parengė Andrius Navickas
