Arnhild Lauveng. Auštant aš virsdavau liūtu: kaip man pavyko įveikti šizofreniją, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių. Tačiau iliuzija, kad tai labai daug ką pakeistų. Galima skaityti žodžius, net daugiau mažiau atsiminti, ką perskaitei, tačiau neįsileisti nieko į širdį. Nes trikdo ir trukdo. Nes neaktualu ar per daug emocijų.
Kodėl turėtų dominti knyga apie šizofreniją? Ir dar parašyta moters, kuri aprašo savo ligos patirtį. Tiesą sakant, nežinau visas apsaugas įveikiančio argumento. Daug kartų teko būti terapeuto kabinete, gėriau įvairius vaistus, tačiau neteko gydytis stacionare. Tiesą sakant, neteko net bendrauti su itin sunkiose būklėse esančiais psichiatrinių ligoninių pacientais. Tik su tais, kurie ateina į grupinę terapiją. Pastarieji man kėlė atjautą, buvo įdomūs, labai norėjau, jei tik sugebu, kuo nors padėti. Jie man atrodė daug artimesni, nei dauguma žmonių anapus ligoninės sienų. Ne kartą esu sakęs, kad man sunku suprasti tuos, kurie gyvena bepročiaujančiame pasaulyje ir nė kiek nesijaučia išprotėję.
Pažįstu merginą, kuriai buvo diagnozuota šizofrenija. Ji ilgai gydėsi, kelis kartus bandė pasitraukti iš gyvenimo. Dabar gyvena „laisvėje“, studijuoja, dirba. Man ji atrodo puikus žmogus ir, kai tik susitinku, mielai bendraujame. Ji man ir pasiūlė perskaityti Arnhild Lauveng knygą. Sakė, kad tai tikra knyga. Kas tikrai ne tiek dažna, net ir kalbant apie knygas, kurios esą remiasi autentiška patirtimi.
Tai autobiografinė knyga. Norvegų psichologės, kuri dešimt metų gyveno su šizofrenijos diagnoze ir patyrė labai daug kančios. Per tą laikotarpį be veik septynis metus praleido ligoninėse. Pirmą kartą buvo hospitalizuota, kai buvo septyniolika.
Sunku skaityti knygą, nes atsiveria pasaulis, kurį sunku priimti. Tai, ką vadiname „bepročio perspektyva.“ O kas yra sveiko proto perspektyva? Ką apskritai reiškia būti žmogumi? Kiekvienas esame unikalus ir kaip priimti kito žmogaus unikalumą? O kaip savąjį? Kas yra liga? Kaip grįžti atgal iš ten, kur skausmas ir labai daug tuštumos?
„Tad sėdėjau ten uždaryta, teturėdama vienintelį dalyką – tuštumą. Tuštuma buvo beribė, jos negalėjau apibūdinti, nuo jos maudė visą kūną. Iš nuobodulio, apimta nevilties, mėginau sumažinti vidinę tuštumą visai konkrečiai – užpildžiau ją. Beprotiškiausiai dalykais. Tokiais kaip popieriaus valgymas ir t.t. (..) Kitas šizofrenijai būdingas simptomas yra savižala. Svarbiausia buvo išreikšti skausmą, tokį stiprų ir neįmanomą išsakyti žodžiais. Šitaip galėjau pranešti pasauliui apie savo skausmą, tokį stiprų ir neįmanoma išsakyti žodžiais. Savęs žalojimas sušvelnino ar užgniaužė vidinį skausmą, kurio neįstengiau kontroliuoti.“
„Žmonės, sirgę ar sergantys psichikos ligomis, nėra blogesni ar būtinai „tiksinčios bombos“, bet nebūtinai ir geresni už kitus. Dažniausiai jie, mes – beveik tokie patys kaip ir visi.“
„Kai sirgau, jaučiau, kad didžiausias dėmesys skiriamas mano ligai ir silpnosioms mano savybėms. Mažiau dėmesio buvo skiriama stipriosioms savo savybėms, kokia buvau aš, kad ir ligonė.“
Knygoje viskas aprašoma iš sergančio žmogaus perspektyvos. Tačiau skauda ne tgik dėl tuštumos, savižalos, haliucinacijų, bet ir dėl to, kaip į viską reaguoja artimieji, slaugytojai, gydytojai. Suprantu, kad visi bijome to, ko staigiai negalime pradėti kontroliuoti. Tačiau mūsų baimės gali sukelti labai daug skausmo kitam žmogui.
Labai norėčiau, kad knygą perskaitytų kiekvienas terapeutas. Esantis ir būsimas. Taip pat sergančio žmogaus artimasis. Sergantis žmogus yra daugiau, nei jo diagnozė. Įvardyti ligą, nereiškia kažką išspręsti.
„Ar kada nors pasveiksiu? Fabar jaučiuosi gerai, labai gerai, gyvenu gerą, visavertį gyvenimą. Kartais esu laiminga, kartais liūdna. Kartais skaudu, kai žmonės, žinodami ankstesnę mano diagnozę, žiūri į mane, kaip į ligonį, o ne kaip į žmogų, Kartais man liūdna ir skaudu dėl ko kito. Kai lyja, sušlampu ir aš, ir ne visos dienos yra geros. Bet esu sveika. (..) Kažkada rytojaus nebuvo. Viskas atrodė beviltiška, tenorėjau tik vieno – mirti, nes nebuvo dėl ko gyventi. Tada vienas slaugytojas padovanojo lapą ir jo viduryje nupiešė didelį juodą keturkampį. Tada ištiesė lapą man ir paprašė manęs piešinį užbaigti..“
Kiekvienas galime ištiesti tokį lapą tam, kas atsiūrė aklavietėje. Kiekvienas kasdien pildome savą lapą. Yra žmonių, kurie virsta liūtais, vilkais, zylėmis… Sunkiausia virsti ir išlikti žmogumi.
