Richard Schwartz. Nėra blogų dalių: Išsigydykite traumas ir atkurkite vienovę, naudojant vidinės šeimos sistemos modelį. Vilnius: Liūtai ne avys – 2024.
Knygą nusipirkau, nes suintrigavo pavadinimas, nes gražiai išleista, nes nuolat dairausi naujų psichoterapijos įžvalgų. Tiesa, apie tokį autorių, kaip Schwartzas, ar apie vidinės šeimos sistemos modelį nebuvau nieko girdėjęs. Knygą pavarčiau ir padėjau į tą lentynos dalį, kurioje spiečiasi tos knygos, kurias svajoju perskaityti netolimoje ateityje. Tiesa, čia kaip su tuo pažadu, kad rytoj alus bus nemokamas – rytojus taip ir neateina. Kaip ir niekaip neatrandu tiek laiko, kiek norėčiau padovanoti skaitymui. Tačiau, patikėkit, daug ką keičia, kai knyga, kad ir neskaityta, pūpso lentynoje.
Tuo įsitikinau, kai suskubau nusipirkti naują psichoterapeutės Giedrės Žalytės knygą apie prieraišumą. Kažkiek teko su šia terapeute susidurti ir labai ją vertinu. Kai atsiverčiau jos knygą, pamačiau, kad ji remiasi būtent Schwartzu ir vidinės šeimos sistemos modeliu. Priėmiau tai ženklas, kad turiu keliauti link lentynos ir, prieš skaitant Žalytės knygą, perskaityti tą, kuri ją įkvėpė.
Psichologas, svajojantis pakeisti pasaulį
Prieš skaitydamas knygą, mėgstu išsamiau pasidomėti autoriaus asmenybe. Tiesa, informacijos apie patį Schwartzą nėra daug. Dažniausiai apsiribojama tuo, kad jis pradėjo savo terapeuto karjerą, kaip šeimos psichologas, taip pat dirbo akademinėse institucijose. Jo modelis, kurį jis pavadino vidinės šeimos sistema, formavosi ir brendo dešimtmečiais, daugiausia apmąstant terapijų medžiagą. Panašu, kad įtakos turėjo pažintis su filosofiniaisi ir religiniais tekstais. Schwartzas aiškiai sako, kad jo ambicija yra pasiūlyti žmonėsms tokią savęs supratimo filosofiją, kuri ne tik padėtų įveikti psichologines problemas, bet ir augintų atjautą ir solidarumą su kitais žmonėmis.
Schwartzas yra sistemų teoretikas ir, skirtingai nuo daugelio kitų psichoterapeutų, labai akcentuoja mikro ir makropasaulių sąsajas. Tiek visas pasaulis, tiek mes patys labai kenčiame nuo nuostatos, kuriai tūkstantmečiai – esą turime būti gynybiški, turime kontroliuoti, sutramdyti mūsų viduje esantė blogį, taip pat duoti atkirtį priešiškam pasauliui. Pasak terapeuto, toks požiūris yra giliai klaidingas. Problema ta, kad iš jo išsivaduoti labai sudėtinga, nes gyvenimas tokiame pasaulyje, istoinis ir kultūrinis paveldas apkrauna mus naštomis, kurios griauna vidinę harmoniją ir ši vidinė sumaištis tik prisideda prie pasaulio niokojimo. Jei mums pasisektų radikaliai transformuoti mąstymą, žvilgsnį į save, santykį su savimi, neišvengiamai tai augintų visos žmonijos solidarumą, keistų santykį su Gamta.
Vidinės šeimos idėja
Schwartzas tvirtino, kad jo įžvalgos apie žmogų augo, bendraujant su pacientais. Jis daug mąstė apie sutrikimus, su kuriais tenka susidurti. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad būtina keisti esminę nuostatą į žmogų ir pripažinti, kad esame daugialypės asmenybės, kad tiksliau kalbėti ne apie vieningą “aš”, bet apie vidinę šeimą, subasmenybes, kurios yra įgimtos. Kitaip sakant, kelių subasmenybių mūsų viduje egzistavimas nėra traumos ar kokių nors nepalankių aplinkybių padarinys, tai yra faktas, kurį turime pripažinti.
Problema ne tai, kad mūsų viduje yra subasmenybės, bet tai, kad dalis jų, dėl nepalankios aplinkos, dėl įvairių traumų, susilieja, įstringa praeityje, perima svetimas mintis, funkcijas, jausmus. Perpesktyvoje, kuri pavadinta vidinės šeimos sistema, itin svarbia sąvoka tampa našta. Jei kiekvieną vidinę asmenybę pavaizduotume, kaip tam tikrą kompiuterinę progeamą, tai našta yra virusas, kuris suvelia tos programos darbą. Terapijos tikslas – atpalaiduoti subasmenybes nuo tų naštų.
Svarbu tai, kad pasak šios teroijos, yra du svarbiausi naštų šaltiniai. – tiesioginė mūsų gyvenimo patirtis, taip pat socialinė, kulturinė įtaka arba palikimas (man geriau patinka vertimas – paveldas). Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje palikimo naštos formuojasi dėl keturių svarbiusių ideologijų: rasizmo, patriarchato, individualizmo ir materializmo.
Vidinės šeimos rūpesčiai ir džiaugsmai
Svarbiausia kiekvieno žmogaus dalis yra net ne subasmenybės, bet savastis. Ji slypi kiekviename iš mūsų ir tai yra ramybės, aiškumo, atjautos ir vienosvės esmė. Tai yra kiekviename iš mūsų esanti dovana, kuri leidžia teigti, kad kiekvienas savo esme esame gėrio šaltinis. Visa vidinė sumaištis kyla, kai išgąsdintos, sutrikusios mūsų subasmenybės pradeda pavaduoti savastį, bando perimkti valdžią į savo rankas. Būtent savastis yra ta vieta, kur vyksta vidinis gydymas. Tai vieta, kur turime pakviesti kiekvieną savo vidinę dalį, ją išklausyti, paguosti ir motyvuoti.
Kiekvienas turime dalis, kurios gyvenimo eigoje buvo išgąsdintos ir tapo savotiškomis tremtinėmis. Dažniausisi jos susijusios su tuo, kas vadinama vidiniu vaiku. Tačiau tremtinėmis mūsų vidinės asmenybės tampa nebūtinai tik vaikystėje, Traumos gali įvykti bet kuriame gyvenimo etape.
Visos dalys yra geros ir pasiryžusios rūpintis sava šeima. Tačiau, deja, ne visos tai moka daryti (dėl to, kad sulipo, perėmė ne savo funkciją). Kai atsiranda tremtiniai, tai kitos dalys vis labiau linksta prie vadybininko bei ugniagesio funkcijų. Vadybininkas yra tas, kas nori ne tik apsaugoti mūsų tremtinius, bet ir rūpinasi, kad vidinėje šeimoje būtų tvarka. Labai dažnai vadybininas bando perimti savasties funkciją, tačiau,s kirtingai nuo savasties, vadybininkai negali apsiekti tikros vidinės ramybės. Na, o ugniagesiai siekia padėti tremtiniams pasijusti geriau. Bando nuimti čia ir dabar esančią įtampą, tačiau, deja, negali, nemoka pašalinti šios įtampso šaltinius.
Kiekvieno mūsų viduje esanti vidinė šeima turi didžiulį kūrybinį potencialą ir, jei pavyksta atkurti harmoniją, padeda mums klestėti. Tačiau tai įvyks tik tada, jei mes suvoksime, kas vyksta mūsų viduje ir išmoksime rūpintis savo vidinėmis asmenybės tiek pat kantriai, atsakingai, atsidavusiais, su meile ir atjauta, kaip savo vaikais.
Ar tikrai nėra blogų dalių ir blogų žmonių?
Vėl noriu pasitelkti analogiją tarp vidinės šeimos sistemos požiūrio ir krikščionybės tiesos, kad dera mylėti kiekvieną žmogų ir skirti prastus veiksmus nuo to, kas juos atlieka. Panašiai galime teigti, kad bet kuri dalis gali tapti labai destuktyvi ir kelti pavojų. Tačiau tai tik reiškia, kad ši dalis neša skausmą keliančią naštą. Terapijos tikslas ne pašalinti destrukciją keliančią dalį, bet išlaisvinti ją nuo naštos, kad ji vėl galėtų būti objektyviai mūsų pusėje.
Kiekviena dalis siekia mums gero. Tačiau gali atsirasti plyšys tarp intencijų ir objektyvių veiklos padarinių. Vidinės šeimos sistemų modelis moko mums pažinti save ir išmokti save myleėti.
Tai reiškia, kad nėra blogų žmonių. Tėra blogai besielgiantys žmonės. Toks požiūris turėtų vesti prie to, kad mes pirmiausia turime siekti padėti, suteikti pagalbą, o ne bausti tuos, kurie elgiasi destruktyviai ar savidestruktyviai.
Schwartzo įsitikinimu, būtina keisti viską persmelkusį požiūrį, kad žmogus žmogui vilkas, kad turime save ir kitus tramdyti. Toks požiūris tik daugino vidinius tremtinius ir griovė vidines sistemas.
Puikiai suprantu, kad labai paviršutiniškai ir nepilnai perteikiau svarbiausią knygos “Nėra blogų dalių” žinią. Tai nėra lengva knyga. Ji skaitosi lengvai, parašyta tikrai paprasta kalba, tačiau ji kviečia mus atlikti mentalinį kūlverstį. Ir kiekvienas turi pats nuspręsti, ar verta, ir niekas negali jo atlikti už kitą.
Andrius Navickas
