Jonathan Haidt. Nerimo karta: naujoji vaikystės tikrovė, Vilnius: Eugrimas, 2024.
Ši knyga nepadarė tokios įtakos, kaip britų serialas apie paauglystę, nors galima drąsiai teigti, kad sukrečiantis serialas yra ne kas kita, kaip iliustracija to, apie ką rašo Jonathan Haidt. Tiesa, knygoje susitelkta į konkrečią – Z kartą – išsakant niūrų perspejimą, kad tai karta, kuri užaugo, kankinama nerimo, ir tai turės ilgalaikių padarinių.
Kuo Z kartai išskirtinė? Tai pirmoji karta, kuri brendimo laikotarpiu kišenėse (tiksliau būtų sakyti, rankose) turėjo išmaniuosius telefonus. Tai karta, kurios svarbiausia užduotimi tapo internetinio įvaizdžio vadyba, jos atstovams virtualus pasaulis tapo net svarbesnis, nei tai, ką vis dar vadiname realiu. Haidt radikaliai tvirtina: „tai pirmoji karta, kuri užaugo tarsi Marse.“
Priežastis ne tik tobulėjančios technologijos, bet ir tėvų noras labai saugoti savo vaikus, ribojant jų kontaktus su „tikruoju pasauliu“. Geros intencijos, deja, turi pražūtingas pasekmes.
XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje įvyksta radikalus posūkis, kuris vis dar susilaukia per mažai dėmesio – perėjimas nuo „vaikystės su žaidimais“ prie „vaikystės su telefonu.“ Didžiausias paradoksas yra tai, kad tėvai tiek įsibaimino dėl to, kad pasaulis yra labai nesaugi vieta, kad pradėjo itin saugoti, riboti kontaktus su realia aplinka. Natūralu, kad vaikai buvo net pastūmėti link virtualaus pasaulio, kuris iš tiesų nepalyginamai pavojingesnis. Tačiau tėvai jo nepažino ir nesuprato grėsmės.
Amerikiečių psichologas Haidtas šioje knygoje pirmiausia kreipiasi į tėvus. Perspėdamas apie tai, kad kiekviena nauja karta vis labiau grimzta į nerimą, negali susikaupti, vaikai tampa vis labiau vienišesni ir visa tai turi rimtų padarinių jų psichikos sveikatai. Norėdamas, kad tai neatrodytų tik jo moralizavimas, autorius pateikia įspūdingai daug įvairiausių mokslinių tyrimų.
Tai nepatogi knyga, nes ji perspėja, kad neveikia populiarėjanti strategija, kai vis daugėja „tėvų sraigtasparnių“, kurie nusprendė būti superherojais ir gyventi ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvenimus. Tokia globa nėra veiksmingas vaistas, bet veikiau tik dar labiau gilina problemas. Nes, kaip jau pabrėžiau, vaikus į išmaniuosius telefonus stumia taip pat ir noras pabėgti nuo įkyrios tėvų kontrolės.
Nevalia paprasčiausiai laukti ir galvoti, kad viskas susitvarkys savaime. Tam nėra jokių prielaidų. Klaida pereiti prie puolimo prieš vaikus. Tačiau faktas, kad jiems reikia padėti ir turime prisiminti disciplinos, kaip skaitmeninės higienos, svarbą. Tai nepatiks vaikams. Nebus paprasta apginti disciplinos poreikį, reikės keistis patiems suaugusiems. Svarbiausias pokytis – auginti erdvė žaidimui gyvenime. Pagrindinis laisvo žaidimo privalumas – žaidžiant leidžiama klysti.
Idant galėtume puoselėti alternatyvą virtualioms platformoms, turime surpasti, ką jos siūlo ir kuo pavojingos yra. Pavyzdžiui, jos verčia jaunus žmones tapti savo paties, kaip „prekės ženklo“ vadybininku. Tai reiškia, kad visa veikla įgauna strateginį pobūdį. Gyvenimas tampa darbas, kurio tikslas kuo labiau patikti kitiems žmonėms. Socialiniai tinklai yra efektyviausias per visą žmonijos istoriją prisitaikymo variklis.
Neurologai, psichologai, sociologai sutaria, kad XI amžiuje susiduriame su vis stiprėjančia vaikų ir jaunuolių psichinės sveikatos krizės epidemija. Haidto įsitikinimu, egzistuoja nepaneigiamas ryšys tarp šios tendencijos ir išmaniųjų telefonų įsigalėjimo jaunų žmonių gyvenime. Beje, tyrimai rodo, kad mergaitės skaitmeniniame pasaulyje žalojamos net labiau, nei berniukai.
Paprastai, prieš pradėdamas skaityti knygą, ją perverčiu, studijuoju turinį, bandau susidaryti pirmąjį įspūdį. Man labai patiko tema, itin svarbios pasirodė pirmosios dalys, paskui kiek suabejojau – ar ne per daug autorius nardo po įvairiausius tyrimus, įrodinėdamas, regis, tą patį. Prisipažįstu, pradžioje pernelyg nerealistiška man pasirodė jo siūloma skaitmeninė higiena. Pabndykite iš dabartinių paauglių atimti socialinius tinklus – netikiu, kad pavyks. Tačiau, įdėmiai skaitant knygą, tampa akivaizdu, kad autorius nėra supanikavęs tėvelis, kuris įsitikinęs, kad „jaunimas nemoka gyventi.“ Tai labai rimta knyga apie rimtus dalykus. Todėl Haidtas stengiasi pateikti kuo daugiau argumentų, suprasdamas, kad, labai tikėtina skaitytojų reakcija bus: įdomu, pagalvosime, kada nors.
Haidtas pasiūlo receptus. Jis įsitikinęs, kad turime veiktis neatidėliodami ir ryžtingai. Tačiau jis puikiai supranta, kad yra dvi monetos pusės: ribojant vaikų laiką virtualiame pasaulyje, būtinai turime padėti jiems kurti žaidimų erdvė tikrovėje. Disciplinos tikslas – ne pakeisti vieną konformizmą kitų, bet gaivinti improvizacijos ir žaismės dvasią.
Kokie konkretūs Haidto pasiūlymai?
Iki vidurinės mokyklos – jokių išmaniųjų telefonų.
Iki 16 metų – jokių socialinių tinklų.
Mokyklos be telefonų. Tai vienintelis būdas atlaisvinti mokinių dėmesį, kad jie galėtų skirti laiko vienas kitam ir mokytojams.
Kuo daugiau galimybių vaikams žaisti be priežiūros ir mokytis būti savarankiškiems.
Ar šie pasiūlymai turi šansą dabarties pasaulyje? Nežinau. Tačiau Haidtas pateikia pakankamai argumentų ir duomenų, kad tai, ką jis siūlo, nėra įgeidis, bet būtinybė. Pasak autoriaus, jis nėra naivus ir supranta, kad keisti dabartines tendencijas labai sunku, tačiau siūlo bent žengti pirmuosius žingsnius: tėvai turi pradėti apie tai kalbėtis tiek su vaikais, tiek su kitais tėvais, tėvai turi pradėti vienytis, nes dabartinėje situacijoje labai reikia jausti vienas kito paliakymą, taip pat itin svarbu dalintis tikra informacija. Labai daug tyrimų negailestingai rodo, kad mūsų vaikai auga veikiau Marse, nei Žemėje.
