Dėkoju visiems, kurie sureagavo į šį ciklą. Tai įkvepia ir leidžia įsitikinti, kad tai svarbu ne man vienam. Toliau tęsiu „ekskursiją“ po psichologų Gottmanų įžvalgas apie tai, kaip teisingai kovoti, idant konfliktai ne tik nesugriautų partnerių santykių, bet net padėtų jiems geriau pažinti vienas kitą. Remiuosi Johno ir Julie‘os Gottmanų knyga „Right Fight“ (Kovoti teisingai) , kurioje jie apibendrina penkiasdešimties metų tyrimų ir terapijos patirtį. Išverčiau šią knygą į lietuvių kalbą ir leidykla Tyto alba turėtų jau šiemet ją išleisti lietuviškai.
Primenu kai kurias pamatines tezes,
Konfliktas santykiuose yra natūralus, nes kiekvienas esame unikalus ir skiriamės nuo kito. Tai reiškia, kad natūraliai santykiuose atsiranda įtampa, susijusi su tuo, kad susiduria du pasauliai. Žodis „konfliktas“ ar „kova“ dažniausiai reiškia priešiškumą, siekį nugalėti kitą bet kokia kaina. Kai Gottmanai kalba apie konfliktą, jie veikiau turi omenyje ginčus, kurie gali virsti destruktyvūs, bet nebūtinai. Jie turi potencialo būti net labai konstruktyvūs ir svarbūs ryšiui tarp žmonių gilinti.
Kova, apie kurią čia rašau, yra dviejų skirtingų požiūrių susikirtimas. Jei to vengiame bet kokia kaina, paprastai tai veda prie susvetimėjimo, nes ginčas, kova yra itin svarbus informacijos apie save ir apie kitą šaltinis. Tos informacijos, kuri neatsiskleidžia kitais būdais, kuri yra nustumta į atminties užkaborius.
Kai jau rašiau, kiekvienas mūsų turime savą dalyvavimo konflikte stilių. Jo šaknys dažniausiai yra toje santykių tradicijoje, kurioje užaugome – kaip šeimoje, kurioje užaugome, buvo įprasta spręsti nesutarimus? Nors, kaip rodo statistika, dažniausiai poromis tampa panašų dalyvavimo konflikte stilių turintys partneriai, tačiau ne tiek retai pasitaiko situacijos, kai partneriai pasijunta, tarsi kalbėtų dviem skirtingomis emocijų kalbomis. Tokiais atvejais reikia daug kantrybės, geranoriškumo ir, neretai, specialistų pagalbos.
Konflikto vengiančio žmogaus reakcijos tam, kuris pripratęs prie permainingo ir audringo stiliaus, gali atrodyti problemų ignoravimas ir net abejingumas santykiams. Kita vertus, kai permainingo stiliaus partneris bando, kiek sugeba, sušvelninti pradžią, kalbėti ramiau, tai vis vien gali atrodyti per daug intensyvu parneriui, jei jam būdingas konflikto vengiantis stilius. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, gilintis į vienas kito reakcijas.
Vienas ar kitas dalyvavimo konflikte stilius mūsų neapsaugo nuo klaidų ar nepasmerkia nesėkmei. Nebent jei nuslystame į agresyvų ar visai atsiribojantį stilių, kuris užkerta kelia konstruktyviam dialogui. Svarbiau nei konflikto stilius yra pozityvių ir negatyvių sąveikų santykis ginčo metu. Ši tezė dažnai vadinama vienas esminių Gottmano metodo elementų.
Vienas svarbiausių uždavinių, nesvarbu, apie ką, kodėl, kur, kiek intensyvus yra konfliktas, didinti pozityvumą jame. Gottmanai pabrėžia, kad būtina palaikyti ne mažesnį nei 5:1 santykį konflikto metu (t.y. vienai negatyviai sąveikai turi būti ne mažiau penkių pozityvių.)
Priešingu atveju, įvyksta eskalacija ir pasirodo tai, ką Gottmanai vadina Keturiais Apokalipsės raiteliais. Tai kritika, panieka, užsisklendimas, gynybiškumas. Jų pasirodymas yra ženklas, konfliktas pateko į ypatingai pavojingą stadiją ir, jei nebus padaryta pertrauka, jei nebus imtasi – nors tai tokioje situacijoje ypatingai sunku – pastangų atitaisyti situaciją, eskalacija virs apgailėtinu incidentu, kuris paliks žaizdas ir taps sudėtinga kliūtimi partnerių santykiams ateityje.
Keturi raiteliai – tai geranoriškumo atjungimas, kai partneris tampa priešu, kurį reikia sunaikinti, grėsme, nuo kurios reikia, bet kokiomis priemonėmis, apsiginti.
Svarbus klausimas – kaip galima užkirsti kelią eskalacijai? Na, o tai, kaip elgtis, jei ginčas, konfliktas pasiekė pavojingą stadiją, ko galima imtis, jei santykiai pateko į aklavietę, kaip siekti kompromisų – jau kitose ciklo tekstuose.
(Bus daugiau)
