Tęsiu kelionę po Johno ir Julie‘os Gottmanų knygą „Kovoti teisingai“. Ją autoriai išleido, apibendrindami savo patirtį ir įžvalgas porų terapijos srityje. Ši knyga šiemet turėtų pasirodyti lietuvių kalba. Aš pats su ja susidūriau, kaip vertėjas. Man autorių įžvalgos pasirodė itin svarbios, tad noriu jomis pasidalinti ir su Jumis.
Ginčas su kitu žmogumi neturi gąsdinti. Tai yra mūsų bendravimo, ryšio su kitu žmogumi būdas. Deja, Gottmanų tvirtinimu, dažniausiai mes kovojame itin neteisingai.. Skubame, įskaudiname vienas kitą, praleidžiame svarbias galimybes ir paskui ydingas ratas sukasi toliau, kitą kartą vėl vyksta arši kova dėl to paties dalyko.
„Konfliktas neturi mūsų išskirti. Konfliktas ir taika nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Per konfliktą galime pasiekti taiką. Galime derinti geranoriškumą ir švelnumą su kova. Dėl konfliktų galime tapti artimesni. Tačiau idant taip būtų, turime įsigilinti į savo konfliktų esmę.
Mes, kaip žmonės, esame itin gilūs. Nesame tik tai, ką matome paviršiuje – plaukai, oda ir drabužiai. Mes nesame net ir vien tos asmenybės, kuriomis siekiame tapti. Esame požeminiai. Mumyse yra sraunios upės, kriokliai, gilūs slėniai, kurių galbūt net mes patys iki galo neištyrinėjome. Ir mes dažnai bijome parodyti šias savo dalis santykiuose. Jaučiamės taip, tarsi turėtume elgtis „geriausiai“, kad užkariautume kito širdį. Todėl laikome užtrenktas duris į tą sudėtingą vidinį pasaulį. Paskui, kai tik įsitraukiame į santykius, tos dalys ima veržtis į išorę. Dažniausiai jos prasiskverbia per konfliktą, nustebindamos ne tik mūsų partnerius, bet ir mus pačius. Šios ilgai slėptos ar slopintos mūsų dalys – poreikiai, svajonės ir emocijos, kurias slėpėme, – iškyla į paviršių akimirkos įkarštyje. Ir jos gali sudeginti namus.
Tačiau neprivalo.
Kova gali būti intensyvi ir netvarkinga. Žmonės iš naujo išgyvena seną skausmą ir traumas. Mes taip lengvai įsitraukiame į senus modelius – mus užvaldo emocijos, praeitis, senos nuoskaudos. Tačiau jei pavyksta išsiaiškinti, kas slypi po jais, atsiranda tiek daug užuojautos ir supratimo.
Turime vilties, kad, kai jūs ar jūsų partneris perskaitys šią knygą, galėsite į savo konfliktus žvelgti, kaip į itin svarbią galimybę. Giliai perprasite savo konflikto kultūrą ir kas yra jos šaltiniai. Taip pat išmoksite įsivardinti, dėl ko iš tiesų kovojate. Taigi galėsite priartėti prie reikalo esmės ir per kovas vienas kitą geriau suprasti. Viliamės, kad aiškiai įsisąmoninsite penkis pagrindinius klystkelius, į kuriuos dažnai nuslystame, kovodami su tuo, kurį labiausiai mylime, kaip pakeisti kryptį, net ir pačiame kovos įkarštyje ir pasielgti teisingai. Taip pat viliamės, kad sugebėsite į savo kovas įlieti bent kažkiek humoro ir žaismingumo – tai gali labai praversti.“
Konflikto tikslas – tarpusavio supratimas. Be konfliktų, be kovų negalėtume visiškai suprasti vienas kito ir visavertiškai mylėti. Kodėl mes kovojame tarpusavyje? Paprasčiausias atsakymas: mes ginčijamės, nes santykiuose turime ne vienas, o dvejas smegenis. Santykiai – tai nuolatinės derybos tarp individualaus ir kolektyvinio.
„Kiekvienas žmogus turi savo individualią sąmonę ir sąmoningumą, savo pageidavimus, interesus, emocijas, intelektą ir net dvasingumą – visa tai iš esmės sudaro tai, kas jis yra. Ir visos šios individo dalys šaukiasi, kad jos būtų išryškintos. Žmonės turi individualų poreikį išreikšti ir įkūnyti tai, kas jie yra. Tačiau kolektyvas – nesvarbu, ar tai būtų gentis, miestas, apskritis, ar pora – reikalauja visai ko kito. Jis reikalauja bendradarbiavimo. Bendradarbiavimo. Sanglaudos. Kompromisų. Ir gerumo, užuojautos bei jautrumo kiekvieno iš mūsų individualiems pageidavimams ir poreikiams. Ir visada bus ši įtampa: tarp bandymo būti ištikimam tam, kas esi savo sieloje, savo viduje, ir būti ištikimam kolektyvui. Tai tampa ilgalaikiu meilės darbu, kai norime būti ilgalaikiais partneriais.“
Jei norime susidoroti su šiuo iššūkiu, turime pradėti nuo atidaus žvilgsnio į tai, kaip elgiamės konfliktų metu, kas apskritai vyksta, kai konfliktuojame, kodėl pasielgiame būtent taip, ko siekiame. Pasak Gottmanų, svarbu prisiminti ir tai, kad kiekvienas turime tam tikrą „konfliktų kultūrą“, t.y. kovos „taisykles“, kuriomis vadovaujatės kiekvienas iš jūsų ir kurios dažnai yra nematomos arba nepripažįstamos, tačiau giliai įsišaknijusios. Ir kiekvienam asmeniui šios nematomos taisyklės gali būti labai skirtingos.
Gottmanai teigia, kad, kalbant apie sveikus dalyvavimo konflikte stilius (egzistuoja dar ir nesveiki, kurie tik viską komplikuoja), galima skirti tris tipus: vengiantį (avoiding), patvirtinantį (validating) ir permainingą (violatile).
Konfliktų vengiančios poros yra linkusios apskritai šalintis nemalonių diskusijų, mieliau renkasi „sutarti nesutarti“ ir išsaugoti taiką, o ne įsivelti į potencialiai daug pastangų reikalaujantį pokalbį. Patvirtinančio stiliaus atstovai kovoja, bet tai daro mandagiai, aptaria klausimus bendradarbiaudami ir siekia rasti kompromisą (kitas dalykas, ar jiems tai pavyksta – apie tai kalbėsime vėliau). Galiausiai permainingo stiliaus poros dažniau įsivelia į konfliktus, karščiau reaguoja, yra intensyvesnės ir dramatiškesnės. Kiek sudėtingesni atvejai, kai partneriams būdingi skirtingi stiliai. Tai sudėtingiau, nes panašu į situaciją, kai žmonės bando susikalbėti, kalbėdamiesi skirtingomis kalbomis.
Kodėl svarbu pažinti savo dalyvavimo konflikte stilių? Nes yra tipinės klaidos, labiau būdingos konkrečiam stiliui. Taip pat Gottmanai yra parengę specialias strategijas, pratimus, kurie gali padėti kovoje, ir jie skirtingi, priklausomai nuo jūsų stiliau konflikte.
Tačiau labai svarbu nepamiršti ir to, kad nė vienas konflikto stilius nėra geresnis ar blogesnis už kitus. Kiekvienas turi savo specifiką, galimybes ir pavojus. Mūsų santykių kokybė, tvarumas ir konstruktyvumas konflikte priklauso ne nuo mūsų stiliaus, bet nuo to, koks yra pozityvių ir negatyvių sąveikų santykis, kaip pradedame konfliktą, kaip elgiamės, kai pakliūname į aklavietę, kiek sugebame pasitelkti savo svajones konflikte, ar nesame pernelyg kietakakčiai, mokame siekti kompromisų.
(Bus daugiau)
