Psichiatras Robert Leachy yra vienas autoritetingiausių kognityvinės ir bihevioristinės terapijos atstovų. Jis mokėsi pas šios krypties pradininką Aaroną Becką. Keliolikos knygų autorius, ilgametis mokslinio žurnalo apie kognityvinę psichoterapiją redaktorius, psichologijos mokslo daktaras.
Ar nerimas yra tapęs mūsų antrąja prigimtimi? Paklauskite bet kurio šių laikų psichologo ar psichoterapeuto, ir šis atsakys, kad kasmet vis daugiau žmonių kreipiasi dėl nerimo sutrikimo. Jis yra tapęs mūsų epochos simboliu. Tačiau įsivaizduokime žmogų, kuris gimė ir užaugo atokioje girioje ir yra savotiškas mūsų laikų Mauglis. Būtų nelengva jam paaiškinti, kas yra nerimo sutrikimas ir kodėl mes tiek nerimaujame? Dažniausiai „nerimo režimą“ įjungiame automatiškai, nebandydami kaip nors racionaliai sau pagrįsti, kodėl tai darome. Šįsyk pabandykime eiti kitu keliu ir suformuluoti naujajam Maugliui aiškią instrukciją, kaip tampama neurotiku.
Nuo ko pradėti? Nuo pripažinimo, kad paprastai mes sau nebandome pagrįsti, kodėl būtent šioje situacijoje pravartu pradėti nerimauti. Nemanau, kad rimtai tikime, jog nerimas skatina kūrybiškumą ir padeda lengviau spręsti problemas. Paprasčiausiai, kažkada mums pasirodė, o gal net ir iš tiesų buvo, adekvačiausia reakcija į konkrečią problemą. Nėra abejonių, kad situacija pasikeitė, tenka spręsti kitas problemas, tačiau instinktyviame lygmenyje išliko prisiminimas, kad nerimas yra mums padėjęs.
O dėl ko verta nerimauti? Dėl to, kad gali įvykti kažkas blogo. Tačiau kodėl mes galvojame, kad tai būtinai įvyks, ir be to, kodėl manome, jog, net jei įvyks, tai iš tiesų bus tikrai blogai?
Jei sąžiningai pažvelgtume į savo nerimus, pamatytume, jog dažniausiai tai, dėl ko nerimavome, paprasčiausiai neįvyksta. Suprantama, galite ginčytis ir įrodinėti, kad kada nors tai gali nutikti ir visai nesvarbu, kad iki šiol nenutiko.
Kitas dalykas – kiekvienas patyręs neurotikas, „nerimo profesionalas“, puikiai žino, kad dažniausiai bijoma pačios baimės ir nerimaujama dėl to, jog gali ištikti nerimas. Na, o grįžtant prie vaizduotės – tikrai nėra sunku įsivaizduoti baisias katastrofas, kurios gali įvykti. Vaizduotė mums visada turi galimybę pasiūlyti įvairiausių nerimą keliančių galimų situacijų.
Pakanka sau papasakoti kelias istorijas apie tai, kas blogo galėtų nutikti. Pabandykite įsivaizduoti šių nutikimų detales. Įkalbėkite save, kad tai baisu, pradėdami kiekvieną sakinį: „o jeigu…“ Apgalvokite kiekvieną tragišką detalę, kuri galėtų nutikti. Laikykitės principo: „Jei tai įmanoma, vadinasi, taip ir bus.“ Nepamirškite kartoti: „jei tik kas blogo gali įvykti, jūsų pareiga yra nuolat tai įsivaizduoti ir dėl to pergyventi.“
Dar viena svarbi mintis, paverčiant nerimą „profesionaliu“ įpročiu – grėsmę keliančią problemą galima išspręsti tik tada, jei pašalinsime bet kokį neapibrėžtumą, dviprasmybę. Turi būti griežti ir aiškūs atsakymai, be jokių atspalvių ar vietos abejonėms. Jei tik būtumėte visiškai tikri dėl to, kas gali nutikti, tai tada nereikėtų jaudintis, nerimauti, ar ne? Taigi – tikslas yra absoliutus tikrumas. Tačiau ar jis pasiekiamas?
Pradėkime nuo sveikatos. Ne, negaliu būti visiškai tikras, kad štai ta dėmelė ant mano odos nėra „vėžinės ląstelės“. Ar kreipiausi į gydytojus? Net į kelis. Tačiau juk ir gydytojai toli gražu ne visada laiku pastebi problemą. Na, net jei ne „vėžys“, tai vis vien kiekvienas turime kokią nors sveikatos problemą. Be to, pažvelkite į pranešimus žiniasklaidoje: širdies smūgis ištinka net, regis, visiškai sveikus žmones. Tai reiškia, jog niekada negalime būti tikri dėl savo sveikatos.
Kitas dalykas – niekada negaliu būti tikras, ar pakaks pinigų ateityje. Pavyzdžiui, galiu prarasti darbą. Tendencijos darbo rinkoje nėra džiuginančios. Ar sugebėčiau atrasti kitą gerą darbą?
Nėra jokių garantijų, kad tie žmonės, kurie dabar mane gerbia, kurie yra mano draugai, vėliau nenusisuks, nenusivils dėl kokios nors priežasties. O gal paprasčiausiai kas nors apkalbės ir jie patikės? Ar iš tiesų esu tikras dėl to, ką jie apie mane galvoja?
O dabar sąžiningai sau pasakykime – ar yra nors vienas dalykas, dėl kurio galime būti absoliučiai tikri? Bet gal galima bent pabandyti viską kontroliuoti? Dažniau vaikščioti pas gydytojus, dažniau klausinėti draugų, ką jie apie jus galvoja, daugiau dirbti ir turėti santaupų? Tai reiškia, kad visada turiu būti įsitempęs, ir pasiruošęs blogiausiam.
Trečioji svarbi mintis, tampant „nerimo profesionalu“, – jei yra bent mažiausias įtarimas, kad artėja problema, kad kam nors nepatinkate, tai būtinai taip ir yra. Jei kas nors šalia jūsų yra liūdnas, tai neabejotinai jūs įskaudinote tą žmogų. Jei darbovietėje prasideda atleidimai, neverta net kovoti dėl savo darbo vietos. Viskas jau nulemta ir nėra ko stengtis.
Yra ir ketvirta labai svarbi mintis – įsitikinimas, kad visos bėdos, nesėkmės, kurios nutinka mano gyvenime, yra tiesioginis atspindys to, koks žmogus esu. Jei per egzaminą suklydau, tai neabejotinai liudija, kad esu nekompetentingas ir veikiausiai kvailokas. Jei kam nors nepatinku, tai tik įrodo, kad esu nevykėlis. Jei mano žmona pyksta, tai akivaizdus ženklas, kad tuoj būsiu pamestas ir liksiu vienišas. Visas pasaulis tik ir bando demaskuoti, kad esu nevykėlis. Kažkiek galiu tai slėpti, bet galiausiai vis vien „tiesa“ išryškės.
Penktoji taisyklė, įsitvirtinant nerime, – nesėkmės neleistinos. Esu atsakingas už viską pasaulyje ir negaliu parodyti silpnumo net menkuose dalykuose. Jei tik kur nors „susimausiu“, tuoj visi manimi nusivils ir mane pasmerks. Šioje vietoje dar galima save labiau pakankinti ir kartoti: „Niekada nesugebėsiu pažvelgti kitiems į akis, jei man nepavyks.“ Tuo labiau, kad visas kūnas pradeda pritarti mano baimėms: pulsas dažnėja, smilkinius spaudžia, galva svaigsta, trūksta oro, skauda pilvą, o naktimis negaliu užmigti. Akivaizdu, kad patekau į bėdą ir dėl to reikia rimtai sunerimti.
Kaip į visa tai reaguoti? Šeštoji instrukcijos taisyklė – reikia greitai ir akimirksniu panaikinti visus nemalonius potyrius. Nepavyksta? Jie nenyksta? Tai prastas ženklas. Turiu išsilaisvinti nuo visų nemalonių pojūčių čia ir dabar pat. Jei to neįvyks, jie gali tik stiprėti ir nežinia į ką peraugs. Galbūt tai iš tiesų simptomai kokios nors baisios, mirtinos ligos? Jei negaliu kontroliuoti šių pojūčių, vadinasi, jie yra kažkas labai rimto ir pavojingo.
Laikas naujam svarbiam įsitikinimui – jei problema negali būti išspręsta nedelsiant, ji yra labai didelė ir netrukus peraugs į katastrofą. Netiesa, kad yra laiko palaukti, atidėti problemos sprendimą ir viską ramiai apgalvoti. Viską dera spręsti skubiai. Pavyzdžiui, guliu lovoje ir svarstau apie visas kitos savaitės ar mėnesio galimas problemas, sakydamas sau: „man reikia jas išspręsti čia ir dabar, nes jos gali mane sužlugdyti.“ Jei neišspręsiu problemų dabar, tai reikš, kad situacijos nekontroliuoju, vadinasi, viskas juda link katastrofos.
Pabandykime apibendrinti ir viską sudėlioti į vieną instrukciją:
· Jei gali įvykti kas nors nemalonaus arba blogo ir galime tai įsivaizduoti, tai mūsų pareiga nuolat dėl to jaudintis ir nervintis.
· Negalima taikstytis su jokiu neapibrėžtumu, mes turime viską žinoti tvirtai ir be abejonių pėdsakų.
· Jei kas nors gali atsitikti blogo, labai tikėtina, kad taip ir atsitiks.
· Visos nesėkmės mūsų gyvenime tėra atspindys to, koks niekam tikęs žmogus esu.
· Klysti ar patirti nesėkmę neleistina.
· Privalome nedelsiant pašalinti bet kokius nemalonius pojūčius ar negatyvias mintis.
· Bet kuri problema, jei tik jos visiškai nekontroliuojame, neišvengiamai netrukus peraugs į katastrofą.
Tiesa, neturėtume pamiršti vienos ir dar vienos svarbios minties, kuri pažįstama kiekvienam neurotikui: „Nerimas mane išves iš proto, todėl privalau tuoj pat nustoti nervintis.“ Kuo labiau bijau nerimo, kuo atkakliau bandau jį nugalėti čia ir dabar, tuo jis labiau auga ir jo valdžia man didėja.
Ar yra kokia nors išeitis? Pirmiausia, pripažinkime, kad turime savo kovos su nerimu taisykles, kurios mus paverčia „nerimo profesionalais“. Kodėl jomis vadovaujamės? Nes viliamės, kad jos gali padėti. Čia kaip anekdote apie žmogų, kuris daužo lazda upę. Paklaustas, kodėl taip daro, atsako, kad baido krokodilus. Į kitą klausimą – ar tokia priemonė veiksminga? – žmogus ramiai atsako, jog veikiausiai taip, nes krokodilų juk nesimato.
Būdami „profesionaliais nerimautojais“ mes viliamės, kad esame pakankamai patyrę ir išprusę, jog galėtume kovoti su nerimu. Viliamės, kad pastebėsime problemas dar iki tol, kol jos taps nekontroliuojamos, kad galima iš tiesų akimirksniu išsivaduoti iš nemalonių potyrių, jei tik pasakysime sau, kad „jie netikri“ ir t. t. Galvojame, kad taisyklės gali užtikrinti mūsų saugumą. Tiesa, iki šiol jos nepadėjo…
Esmė ta, kad mūsų išmoktas „sprendimas“ pats ir yra problema. Ne kas kita, bet būtent mūsų taisyklių sąvadas priverčia mus nerimauti bei vėl ir vėl pralaimėti.
Nemanau, kad jums kada nors teko sutikti žmogų, kuris nepažįsta, ką reiškia nerimas. Natūralu, kai nerimaujame, kaip dukra ar sūnus nuskris lėktuvu į kitą šalį, kai dar kartą pergalvojame į kelionę sukrauto lagamino turinį, svarstydami, ar nieko nepamiršome, pagaliau, kai vėluojame į darbą ir nenorime sutikti viršininko. Nerimas yra svarbi apsauginė reakcija, kuri padeda gyvenime. Panašiai, kaip skausmas. Įsivaizduokite, jei niekada nejustumėte skausmo, būtų labai sunku nesužaloti kūno, nes nebūtų įspėjančio signalo, kad kažkas negerai.
Tai, kad žmogus gali jausti nerimą, visiškai nereiškia, kad nerimas turi pradėti valdyti žmogų. Deja, taip nutinka vis dažniau, ir net keturiasdešimt nuošimčių amerikiečių teigia, kad patiria nerimą kiekvieną dieną, net ir objektyviai grėsmės nekeliančiose situacijoje. Vis daugiau žmonių diagnozuojamas nerimo sutrikimas, peraugantis į panikos atakas.
Jei nerimas būtų vienareikšmiškai blogas dalykas, neurotikams, „nerimo profesionalams“, būtų kur kas lengviau padėti jo atsikratyti. Tačiau tiesa ta, kad net ir tie žmonės, kuriuos nerimo sutrikimas gerokai prikankino, instinktyviai laikosi jo įsikibę kaip svarbios išlikimo priemonės. Net jei nerimas daro mus nelaimingus, paprastai jam jaučiame dviprasmiškus jausmus. Taip, jis vargina, bet ar tuo pačiu nėra veiksminga strategija, leidžianti mums išlikti trikdančiame pasaulyje? Tol, kol mes bent kiek tikėsime, kad „upės daužymas lazda padeda atbaidyti krokodilus“, tol nepaleisime nerimo. Tai reiškia, jog viena iš veiksmingiausių sveikimo strategijų – atrasti motyvacijos gyventi nepabėgant į nerimo prieglobstį. Nerimo sutrikimo gydymas nereiškia siekio atsikratyti bet kokio nerimo. Produktyvus nerimas mums padeda spręsti neatidėliotinas problemas. Destruktyvus nerimas nepadeda spręsti problemų, bet veikiau jas kuria įjungdamas „o jeigu…“ mygtuką.
Net jei nerimas daro mus labai nelaimingus, paprastai jaučiame jam dviprasmiškus jausmus. Mes niekaip nelaime atsikratyti minties, kad tai varginanti, bet vis tik kažkiek veiksminga strategija. Tol, kol tuo tikėsime, mes nepaleisime nerimo. Tai reiškia, jog turime atrasti motyvacijos ir mesti iššūkį savo problemoms, o ne vien apie jas nerimastingai galvoti. Produktyvus nerimas motyvuoja spręsti tas problemas, kurių iš tiesų dera neatidėlioti. Pavyzdžiui, nerimas, ar rasite kelią, motyvuoja pasiimti į kelionę žemėlapį. Neproduktyvus nerimas įjungia „o kas, jeigu…“
Bendraudamas su „nerimo profesionalais“ pastebėjau paradoksalų dalyką – dažniausiai jie savo gyvenimą apibūdina žodžiu „normaliai“ ir pripažįsta, kad, iš šalies žvelgiant, gyvena ne blogiau nei kiti. Retai į mane kreipiasi neurotikai, patyrę sudėtingą fizinę traumą ar patekę į gilią gyvenimo krizę. Dažniausiai pagrindinė krizė yra jų galvose ir ją uoliai puoselėja specifine trajektorija judantys protas bei vaizduotė.
Kada ir kaip ši trajektorija susiformavo? Derėtų analizuoti individualias gyvenimo istorijas, tačiau galima daryti ir kelias bendras prielaidas. Dažniausiai, destruktyviai nerimauti išmokstama jau vaikystėje.
Dažnas faktas, kad „nerimo profesionalai“ turėjo tėvus, kurie buvo labai nerimastingi. Labai dažnai neurotiškas elgesys susiformuoja tada, kai mama ar tėtis bando pernelyg globoti vaiką ir ginti nuo to, ką laiko „pavojingu pasauliu“. Jie savo rūpesčiu įteigia vaikui, kad reikia viską kontroliuoti ir visada būti įsitempus. Dažnai pasitaiko, jog ypatingai intensyvus rūpestis tampa paradoksalia kompensacija už natūralių, šiltų santykių trūkumą. Tai reiškia, kad vaikas išmoksta ne tik tai, kad pasaulis yra pavojingas, jis pats bejėgis, bet ir tai, kad pasaulyje nėra tikrai jaukios ir saugios vietos, kuri galėtų tapti nuraminančiu prieglobsčiu.
Dažnai mamos ne tik nesugeba suteikti vaikams emocinio saugumo, bet ir krauna jiems nepakeliamas emocines naštas. Pavyzdžiui, pasakodamos apie savo problemas, rūpesčius. Vaikas nežino, kaip į juos reaguoti, pradeda auginti kaltės jausmą, jog nesugeba mylimos mamos išgelbėti nuo visų rūpesčių. Beje, didžioji dalis neurotikų psichoterapijos seanso metu prisipažįsta, kad nuolat graužia save, jog pernelyg mažai gali pagelbėti aplinkiniams, bijo nuvilti kitus. Iš tiesų, jie bando krauti ant savęs sunkiai panešamą naštą, bando tiesiog nuspėti kitų žmonių poreikius ir norus ir, natūralu, tai labai vargina.
Dar vienas kelias į neurozę – aplinka, kurioje ignoruojamos emocijos. Nemažai tėvų į emocijas žvelgia kaip į silpnybę, kuriai nederėtų pasiduoti. Kalbėjimas apie jausmus, jų analizavimas, pasak šių tėvų, yra neleistinas narcisizmas. Tokioje aplinkoje išaugę vaikai išmoksta ignoruoti savo emocijas, pradeda traktuoti jas kaip problemą.
Daug metų stengiuosi padėti neurotikams ir tvirtai žinau tai, jog nė vienas žmogus nenori nerimauti ir kankintis. Kiekvienas neurotikas įsitikinęs, kad nuolatinis nerimas jam padeda išvengti kažko dar blogesnio. Jam nerimas yra būdas prisitaikyti prie tikrovės, kuri chaotiška, kupina problemų ir neišsprendžiamų dilemų. Nerimas esą padeda veikti atsakingiau, tirpdyti didžiausias baimes, pasiekti tikslo ir vengti nemalonių jausmų. Vienas iš pirmųjų uždavinių, siekiant išsivaduoti iš nerimo, atsakyti sau, kam, mūsų įsitikinimu, nerimas reikalingas? Kitas žingsnis – įdėmiai įsigilinti į jo tariamą „naudą“ ir ją demaskuoti, atskleisti, kad ji menama.
Taigi, kodėl neurotikas laikosi įsikibęs nerimo?
Nes mano, jog nerimas padeda spręsti problemas. Neurotikas įsitikinęs, kad nerimas jį saugo nuo blogesnių baigčių. Neretai į klausimą „Ko tikitės iš savojo nerimo?“ – neurotikas atsako, jog norėtų suprasti, kaip jam spręsti savo problemas. Esą galbūt nerimas padės suprasti, kas vyksta.
Dar vienas neurotikui būdingas įsitikinimas – pasaulis yra grėsmingas ir nerimas padeda tai ištverti. Neurotikas įtiki, kad nerimas jam padeda įveikti ištinkančius sunkumus ir menkiausias nukrypimas nuo įprastų reakcijų schemos gali turėti destruktyvių padarinių. Neurotikas turi specialų radarą, kuris ieško potencialių nelaimių. Jis mato problemą net ten, kur jos tikrai nėra. Šis radaras visada įjungtas, nes neurotikui gyvenimas – tai nesibaigianti kova.
Kartą grupinės terapijos metu paprašiau „nerimo profesionalų“ išvardinti, dėl ko jie nerimavo per pastarąsias dvi savaites. Pasirodė, kad net 85% situacijų, kurių baiminosi, turėjo pozityvią baigtį. Kitas dalykas – absoliučiai daugumoje situacijų neurotikai kur kas sėkmingiau susidorojo su nesėkmėmis, nei baiminosi. Paprasti reikalai klojasi kur kas geriau nei atrodo. Tačiau tie, kurie kankinasi nuo neurozių, yra įsitikinę, kad pasaulyje daugybė nesėkmių ir pavojų, visos prastos prognozės būtinai išsipildys. Teko kalbėti su neurotikais, kurie buvo įsitikinę, kad netrukus susirgs mirtinas liga, subankrutuos ar pateks į autoavariją. Jie buvo valdomi begalinio pesimizmo.
Paradoksalu, bet nerimas padeda negalvoti apie blogiausia, kas gali nutikti. Jei susitelkiame į nerimą, dažnai net pamirštame, kas jį sukėlė. Įsijungią mąstymo schema: „Jei būsiu dėmesingas detalėse ir galėsiu nesuklysti smulkmenose, tai sugebėsiu susidoroti ir su sudėtingomis grėsmėmis.“
Aplinkinių požiūriu, neurotikai per daug mąsto ir viską analizuoja. Tame yra tiesos, nes nerimas kartu yra bandymas išvengti emocijų per „klajojimą minčių labirintu“. Neurotikas mąsto daugiau nei jaučia. Problemos yra apmąstomos, nebandant paprasčiausiai išgyventi konkrečias situacijas. Nerimas – tai bandymas „sutalpinti pasaulį į galvą“. Kam to reikia? Idant turėtume kontrolės iliuziją.
Paradoksalu tai, kad „profesionalus nerimautojas“ specifiškai reaguoja į realia grėsmę. Jei žmogaus, kuris neturi nerimo sutrikimo, grėsmės akivaizdoje reakcijos, širdies plakimas keičiasi, tai neurotikas lieka praktiškai tame pačiame lygyje – jis visuomet yra įsitempęs. Tai jam „normalu“. Liūdniau tai, kad kai reali grėsmė dingsta, ir žmogus turėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, neurotikas lieka įsitempęs.
Jau minėjome kertinę „kontrolės“ sąvoką. Ji nepaprastai svarbi neurotikui. Jis visą laiką nerimauja, kad gali nebegalėti kontroliuoti to, kas su juo vyksta. Jis nuolat ruošiasi, planuoja, analizuoja blogiausias baigtis. Kadangi visko sukontroliuoti neįmanoma, tai neurotikas tam tikrose situacijose dažnai pradeda elgtis kompulsyviai, nes toks elgesys jam reiškia būdą kontroliuoti. Pavyzdžiui, negalėdamas šimtu procentu kontroliuoti savo sveikatos, jis pradeda daugybę kartų plautis rankas. Taip jis kovoja su kitiems nematomais mikrobais. Pasijutęs pokalbyje nesuprastas ar kritikuojamas, jis gali tvirtai įsitverti į kėdės atbrailą, tarsi bijodamas „iškristi“ iš pokalbio.
Psichologai neurotikams būdingą nuostatą vadina „iliuzine koreliacija“. Procesai koreliuoja, jei vyksta vienu metu ar vienas paskui kitą. Kai šviesofore užsidega žalia šviesa, automobiliai pajuda. Tačiau tai nereiškia, kad vienas procesas yra kito proceso priežastis. Jei daužote lazda upę, baidydami krokodilus, visai nebūtinai krokodilų upėje nėra dėl jūsų veiksmų. Galbūt jie čia paprasčiausiai negyvena ar juos nubaido kiti dalykai. Tačiau jums du procesai pradeda koreliuoti tarpusavyje.
Dar vienas svarbus dalykas – žmonės nerimauja, nes yra įsitikinę, kad tai yra atsakingo žmogaus bruožas. Daugelis mamų galvoja, kad „būti gera mama“, tai visose situacijoje bandyti padėti vaikui, net jei tam nėra jokio poreikio, net jei toks elgesys prisideda prie vaiko nepilnavertiškumo komplekso formavimosi.
Na, ir dar vienas dalykas – nerimas padeda neurotikui ištverti neapibrėžtumą. Gali nuskambėti keistai, bet neurotikui lengviau ištverti nesėkmes nei neapibrėžtumą. Jis įsitikinęs, kad galima detaliai išanalizuoti situaciją ir sumažinti nesėkmės galimybę iki minimumo, tačiau pirmiausia reikia surinkti visą įmanomą informaciją ir ją apdoroti. Tai pareikalauja daug jėgų, o naudos duoda nedaug. Nebent sustiprina jausmą, kad galima kontroliuoti situaciją.
Paprastai mes labai nenorime priimti tikrovės aspektų, kurie mums nepatinka. Mūsų nerimas primena protestą prieš tikrovę. Jei priimtume tikrovę, tai galėtų reikšti, kad ji mums patinka ir ją vertiname kaip teisingą. Tačiau iš tiesų tikrovės priėmimas visai nereiškia, kad mes negalime ir nebandysime jos pakeisti. Tačiau prieš tai, jog pradėtume pokyčius, turime pripažinti tai, kaip yra. Taip pat labai svarbu išmokti vertinti tai, kad mūsų jėgos yra ribotos, baigtinės. Nerimas mus paverčia Visatos centru. Turime išmokti būti realistais.
Viena iš nerimo primetamų iliuzijų yra tai, kad esą privalome kuo skubiau viską spręsti, kad mums būtini kuo operatyvesni atsakymai. Nerimas neatsiejamas nuo skubotumo ir vienas iš patarimų, kuriuos duodu „nerimo profesionalams“ – jei būtinai norite ką nors kontroliuoti, pradėkite kontroliuoti laiką. Neleiskite savęs paversti užguita vovere, bėgančia ratu ir įsitikinusia, kad, kuo greičiau bėgs, tuo saugesnė bus.
Nuo ko neurotikas pirmiausia bėga? Ne, ne nuo grėsmingos situacijos, dažniausiai – nuo neapibrėžtumo. Svarbu įsisąmoninti, kad neapibrėžtumas yra neutralus. Jei sakau, kad nesu tikras, nežinau, koks oras bus kitą mėnesį, tai nereiškia, kad oras būtinai bus prastas. Aš paprasčiausiai pripažįstu, jog nežinau.
Jei mes nuolat knaisiosimės medicinos knygose, norėdami pašalinti abejonę, kad kažkuo sergame, labai tikėtina, kad galiausiai padarysime skubotą išvadą, jog mus kamuoja kurios nors baisios ligos simptomai. Pavyzdžiui, neurotikui suskaudo galvą. Jis puola prie medicininės literatūros ir jau netrukus turi surinkęs „įrodymų“, kad veikiausiai jam smegenų auglys arba artinasi insultas. Jei neurotikas įgudęs hipochondrikas, tai jis dar išstudijuoja daugybę informacijos apie auglius ir eina „egzaminuoti“ savo gydytojo. Pastarajam tenka nelengva užduotis atsakyti į daugybę provokuojančių klausimų.
Jei keliolika kartų per dieną vartome medicinos knygas, norėdami pašalinti abejonę, kad kažkuo sergame, labai tikėtina, jog galiausiai padarysime skubotą išvadą – sergame. Informacija yra jėga, bet ji turi būti subalansuota. Neurotikas linkęs rinkti tą informaciją, kuri labiau patvirtina negatyvias prognozes. Kodėl? Nes tai esą būdas iš anksto pajusti besiartinančią nelaimę ir pakeisti situaciją. Tačiau negatyvi nuostata trukdo ramiai ir kritiškai analizuoti informaciją, atrinkti tik tai, kas reikalinga, atmesti perteklinę. Todėl galiausiai informacijos rinkimas nuveda prie neteisingo sprendimo. Kodėl? Nes neurotikas ieško galutinio, beapeliacinio, šimto procentų tikimybės atsakymo, o tokio paprasčiausiai negali būti.
Tiesa, galimas ir kitas kraštutinumas – beatodairiškas informacijos neigimas. Teko bendrauti su penkiasdešimties metų moterimi, kuri daugiau nei du dešimtmečius nėjo tikrintis pas ginekologą. Ji buvo įsitikinusi, kad apžiūros metu jai bus diagnozuotas auglys. Pažįstu ir kitą neurotiką, kuris nė už ką nesidomi savo vertybinių popierių situaciją, nes bijo sužinoti, kad prarado pernelyg daug pinigų. Galima tęsti… Pavyzdžiui, viena mano pacientė prisipažino, kad jau daug metų vengia veidrodžių, nes jie primintų jie apie tai, kad ji sensta. Beje, ji buvo patraukli ir tikrai graži moteris.
Neurotikas bando pabėgti ir nuo savo emocijų. Jam įprasti teiginiai:
· Negaliu priimti savo jausmų.
· Niekas nesupranta, ką aš jaučiu.
· Mano jausmai beprasmiai.
· Man gėda už savo emocijas.
· Jei mano emocijos taps stiprios, nebegalėsiu jų kontroliuoti.
Taigi neurotikui nerimas yra nemalonių emocijų tramdymo būdas. Jis bijo, kad emocijos taps nekontroliuojamos ir užlies kaip didžiulė jūros banga. „Emocijos mane išves iš proto, aš jų neištversiu. Turiu nustoti nervintis. Tuoj pat.“
Tai pasiekiama laikantis atokiai nuo visko, kas gali sukelti emocijas. Ratas pradeda suktis: kuo labiau neurotikas baiminasi emocijų, tuo stipriau reaguoja net į silpnus potyrius, kuo intensyviau dirba „emocijų radaras“, tuo daugiau medžiagos atranda. Bandoma vengti bet kokių nemalonių situacijų, tačiau bėda, kad ilgainiui potencialiai nemalonių situacijų sąrašas vis ilgėja. Kuo stipresnę stebėseną įjungia neurotikas, tuo daugiau jėgų ji reikalauja ir daugiau potencialiai neraminančių dalykų atranda. Kuo žmogus daugiau galvoja apie tai, kaip padidinti kontrolę, tuo akivaizdžiau jam tampa, jog tai neįmanoma.
Neurotikas panašus į labai protingą žmogų, kuris tvirtai įsikibęs į klaidingą teoriją ir bijo jos netekti. Jis bijo atsisakyti išmokto elgesio modelio, nes įsitikinęs, kad tik dėl jo jam pavyko išlikti chaotiškame ir priešiškame pasaulyje.
Tačiau tenka pasakyti tiesą – nerimas ne tik nepadeda geriau visko stebėti ir atpažinti, bet netgi nukreipia dėmesį nuo tikrų problemų. Jis nedaro aplinkinio pasaulio aiškesnio, bet tik verčia nuolat būti įsitempusiam. Vietoj to, kad padėtų išgyventi stiprias emocijas, nerimas priverčia jų vengti ir net gėdytis savo jausmų. Ne, nerimas ne sprendžia, bet kuria problemas.
Neurotikas gali atsakyti: :Tačiau aš prisiklausiau daugybės patarimų, gavau įvairių instrukcijų. Išbandžiau įvairias psichoterapijos kryptis, gėriau vaistus, tačiau nerimas niekur nedingo. Vis labiau įsitikinu, kad galbūt nerimas yra mano likimas, nes kažkur mano viduje yra defektas, kuris neleidžia normaliai gyventi.“
Esminis klausimas – ar turite drąsos pripažinti, kad nerimas nėra jūsų draugas ir gelbėtojas? Taip, esate unikalus, bet jūsų nerimas visiškai ne unikalus. Ar atpažinote save tose situacijose, kai rašiau apie bet kurį neurotiką? Jei taip, tai nepamirškite ir to, kad dauguma tų žmonių, apie kurių nerimą čia kalbu, galiausiai jo atsikratė. Tai reiškia, kad gali pavykti ir jums. Kas gali sutrukdyti – nebent jūs pats ir tas viduje apsigyvenęs „sabotuotojas“, kuris kartoja: „Nėra ko stengtis, vis vien nepavyks.“
Pagal Robert Leachy knygą „The Worry Cure: Seven Steps to Stop Worry from Stopping You“ (2005)
