Artėjant Tėvo dienai vis dažniau susimąstau apie Tėvystę. Jau trisdešimt metų mokausi būti tėčiu, Visos teorijos virsta dulkėmis, kai į rankas paimi trapų naujagimį ir supranti, kad ugdymas niekada nėra monologas, kad nuo šiol viena skitą mokysime ir auginsime.
Tėvystė – tai savosios puikybės tirpdymas ir mokymasis priimti savo ribas. Vaikas stiprėja, jo ribos plečiasi, tėvo ribos skaudžiai traukiasi. Labai sunku paprasčiausiai leisti kitam būti. Ypač, jei tas Kitas tau pati brangiausia dovana.
Labai gerai pamenu neviltį ir baimę, kuri apimdavo, kai, dar apie savo skausmo priežastis žodžiais pasakyti negalinti mano kūdikė dukrytė graudžiai raudojo. Atrodė, kad jos raudoje skamba viso pasaulio neteisybė, o aš toks daug žinantis gremėzdas nieko negaliu padaryti, idant padėčiau.
Niekada nekilo mintis į dukrą žvelgti, kaip į nuosavybę, kurią galiu užprogramuoti savo susvajotam gyvenimui. Tačiau, pats to nesuprasdamas, programavau savo baimes, reakcijas, gyvenimo vengimo būdus. Šiandien dėl to jaučiuosi labai kaltas, tik kas iš to? Net įtariu, kad kaltės jausmas, siekiant įtikti, ieškant „šventos ramybės“, yra dar viena skola dukrai, kurios niekada nepavyks susimokėti.
Būti tėvu, tai nešioti savo vaiko naštas ir kartu drąsinti jį ar ją drąsiai nešti savo kryžių, kuris augina ir padeda išsiskleisti. Sunkiausia yra atskirti kryžių ir naštas? Tėvai „malūnsparniai“ atima iš vaikų gyvenimo svorį ir džiaugiasi, kad visam laikui pririša juos prie savo gyvenimo. Labai didelė pagunda taip elgtis. Ypač, kai meilę pradedi painioti su gyvenimu už kitą. Kita vertus, gyvename išprotėjusiame, nežmonišką spaudimą kiekvienam sukuriančiame pasaulyje, kuriame kiekvienam iš mūsų labai reikia pagalbos tvarkytis su primestoms naštoms. Pavyzdžiui, padėti įveikti nusipelnymo orientaciją ar deformuotą gyvenimo, kaip lenktynių dėl prizo, pavadinto sėkme, kurio iš tiesų tau visai nereikia, sampratos.
Džiaugiuosi, kad, nepaisant to, kad dukra jau didesnė ir gerokai protingesnė už mane, vis dar daug kalbamės. Tai viena didžiausių gyvenimo dovanų. Taip pat tai leidžia rusenti vilčiai, kad kažkokius tėvystės elementus vis dėl to pavyko užsiauginti. Kita vertus, kai girdžiu dukrą pasakojant, kaip jai atrodė vienas ar kitas mano tėvystės epizodas, jaučiu gėdą ir apmaudą, koks liurbis buvau. Ir vis dar esu..
Kai rašau, kad pasaulis yra išprotėjęs, tai gali klaidinti. Nes iš tiesų gyvename epochoje, kurioje mums bandomas instaliuoti tiek esą racionalus gyvenimo būdas, kad kiekvienas turime likti bent kiek išprotėjęs, jei norime išlikti žmogumi. Baisu net pagalvoti, kokį spaudimą patiria kiekviena nauja karta, patekdama į tą informacijos ir instrukcijų tvaną, kuris kažkodėl vadinamas „laisvuoju pasauliu“. Būti tėvu, kaip ir būti vaiku, šiandien yra neįmanoma misija. Tačiau paimi klykiantį naujagimį į savo rankas ir žinai, kad nėra kur trauktis, tenka judėti per klaidas, nusivylimus ir džiaugsmus į priekį – diena po dienos. Kiekvienas auklėjimas neišvengiamai baigiasi nesėkme. Tačiau tai tokia nesėkmė, kurį nepalyginamai geriau už monologinės būties, tos patirties neturėjimo „sėkmę“.
Mano šeima yra geriausia, kas man nutiko gyvenime. Tikrai norėčiau būti gerokai geresnė savo versija (kaip vyras, kaip tėtis), tačiau šis įrašas – tai savita džiaugsmo odė ir padėka Kūrėjui, kad patikėjo man būti tėčiu. Viena pirmųjų minčių, kai laikiau naujagimę dukrą rankose, buvo nuostaba – nes būti tėvu man atrodė kažkas visiškai nesuprantamo. Sunku patikėti, kad tai buvo jau beveik prieš trisdešimt metų.
Tris dešimtmečius mokausi būti tėvu. Mokausi mylėti ir priimti kitoniškumą. Mokausi atsakomybės ir man patinka ta nuostaba, kai kitame išvysti kiek tobulesnio savęs bruožus. Tarsi padvelkia gaivus Amžinybės vėjelis.
ANDRIUS NAVICKAS
