
Pirmojoje teksto dalyje atkreipiau dėmesį į tai, kaip įsitvirtino „priklausomybės“ sąvoka, buvo pripažinta medicinoje. Tekstą baigiau trumpu DSM – III pristatymu. Nesu kompetentingas dalyvauti ginče, kiek DSM vadovai yra svarbūs diagnostikoje. Žinau, kad yra ir griežta jų kritika. Man svarbiau yra atskleisti tą sudėtingą kelią, kurį teko nueiti, idant į priklausomybės ligas būtų žvelgiama ne vien, kaip į „valios trūkumą“, „nevalyvumą“ ar net „apsėdimą“.
1994 m. buvo paskelbtas DSM-IV. Buvusio vadovo revizija nebuvo radikali. Veikiau galima kalbėti apie papildymus, kurie susiję su naujais moksliniai duomenimis. Kalbant apie priklausomybę nuo cheminių medžiagų, čia jau buvo išvardinta 11 medžiagų: alkoholis, amfetaminas, kofeinas, kanapės, kokainas, haliuciogenai, inhaliantai, feniklidinas, raminamieji, hipnotikai ir nerimą malšinantys vaistai.
2013 m. pasirodė DSM-V, kuris iš esmės galioja iki šiol. (Nors 2022 m. pasirodė jo revizija, tačiau ji nebuvo susijusi su priklausomybių ligomis) Psichiatras ir kartu kovotojas už žmogaus teises psichiatrijoje Allen’as Frances, tik pasirodžius naujam vadovui, labai griežtai jį sukritikavo, teigdamas, kad tai ne kas kita, kaip pataikavimas didžiosioms farmacinėms kampanijoms ir medikamentinės psichiatrijos paradigmos primetimas. Tiesa, kalbant apie priklausomybių ligas, galima atrasti veikiau sveikintinus nei kritikuotinus pokyčius. Pavyzdžiui, pirmą kartą oficialiai įvardinta „priklausomybė nuo lošimo“. Labai tikėtina, kad atnaujintuose ateities sąvaduose atsiras ir kiti priklausomybių ligų pavidalai.
Tuo labiau, kad šiandien didžiuliu iššūkiu yra ne tik priklausomybė nuo kokios nors medžiagos, tačiau ir labai platus spektras elgesio priklausomybių. „Lošimai“ tik vienas iš atmainų, tačiau galima kalbėti taip pat apie priklausomybes nuo „ekranų“, „sekso“ ir t.t. Kita vertus, šiandien toksikologams tik liūdną šypseną kelia dar XXa. Pabaigoje įvardytos vienuolika medžiagų, sukeliančių priklausomybę, Kaip tvirtina gydytojas Robertas Badaras, šiandien turėtume kalbėti apie visą periodinių cheminių elementų lentelę ir visus įsivaizduojamus jos junginius.
Priklausomo asmens įvardijimas ligoniu nepaneigia fakto, kad labai dažnai alkoholikai, narkomanai, lošėjai tampa nevalyvi, apleidžia savo socialines pareigas ir tikrai erzina aplinkinius. Tačiau svarbu skirti, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Nevalyvumas, neatsakingumas, įsipareigojimų nevykdymas, manipuliavimas yra padariniai, kuriuos įmanoma pašalinti tik pradėjus gydyti ligą.
Kaip rašo psichoterapeutas Allen’as Berg’as, „Nė vienas žmogus sąmoningai nesirenka leukemijos, širdies ligos ar depresijos. Nė vienas alkoholikas, narkomanas ar kompulsyvus lošėjas nemanė, kad tokiais taps. Priešingai, jie buvo įsitikinę, kad sugeba viską kontroliuoti.“
Autoritetingas JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas (NIDA), išanalizavęs daugybę įvairių variacijų, yra suformulavęs tokį apibrėžimą: Priklausomybė – sudėtinga, tačiau gydoma liga, kuri paveikia asmens elgesį ir smegenų funkcijas.
Kuo pasireiškia šios ligos sudėtingumas? Pirmiausia tuo, kad jis sukelia pokyčius įvairiose smegenų funkcionavimo grandyse: atsakingose už malonumo patyrimą, streso išgyvenimą, sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę. Žmogaus smegenys lygiai taip pat registruoja visa tai, kas suvokiama kaip malonumas, nepriklausomai nuo to, koks būtų patyrimo šaltinis: psichoaktyvi medžiaga, seksualiniai santykiai, skanus maistas, sėkmingai užbaigtas darbas.
Problemiška ir tai, kad, skirtingai nuo praktiškai visų kitų sveikatos sutrikimų, dėl priklausomybės kenčiantis žmogus iš visų jėgų tai neigia. Tai vienas iš svarbių specifinių šios ligos bruožų. Teigiama, kad priklausomas žmogus pats paskutinis supranta ir pripažįsta, kad jis serga.
Dar kartą pacituosiu Alleną Bergą: „Priklausomybė yra tarsi tigras, kuris nenuilstamai tyko aukos, t. y. mūsų, bandančių nuo jo pabėgti. Jis labai kantrus ir puikiai slapstosi po neigimu, problemos sumenkinimu, įvairiomis racionalizacijomis ir kitais psichologiniais mechanizmais. Situaciją gerokai apsunkina, kad didžiausias priklausomo žmogaus priešas – priklausomybė – puikiai pažįsta savo auką. Natūralu, nes ji iš tiesų yra sudėtinė priklausomo žmogaus gyvenimo dalis, ir todėl gali naudotis visais jo sugebėjimais. Sveikstant nuo priklausomybių ligos, įspūdis toks, kad kovojame mirties ar gyvybės kovą su savo paties klonu. Ši liga numato kiekvieną žingsnį ir reakciją, žino visas stiprybes ir silpnybes. Tad neverta stebėtis, kad daugiau nei 80 procentų sveikstančių priklausomų žmonių sugrįžta į ligos glėbį jau per pirmuosius sveikimo metus.“
Dar vienas svarbus priklausomybės bruožas, kuris paverčia ją tokia galinga – tai kompleksinė liga. „Akivaizdu, kad ji paliečia visus žmogaus gyvenimo aspektus: dvasinį, psichologinį, fizinį ir socialinį. Tai reiškia, kad ir pagalba priklausomam žmogui turi būti daugiaplanė. Reikia ne tik išsigydyti fizines ir psichologines žaizdas, bet ir sugrįžti į socialų gyvenimo būdą bei atstatyti dvasinį imunitetą. Visa tai įmanoma tik pakeitus elgesį, nuostatas, įsitikinimus, kurie buvo atvedę prie priklausomybės. Sveikti – tai neišvengiamai keistis. Pokyčiai sudėtingi, todėl reikalinga kompleksiška skirtingų sričių specialistų pagalba.
Čia ir vėl iškyla sudėtinga užduotis, kad tenka laviruoti tarp. Dviejų kraštutinumų: radikalios priklausomybių medikalizacijos, kai visas dėmesys sutelkiamas medikamentiniam gydymui, ir taip pat ligos „sudvasinimo“, kai ignoruojami sutrikę fiziologiniai ir psichologiniais procesai, apsiribojama tik socialine ir dvasine pagalba.
Pareng4 Andrius Navickas.