
Roma, 2019, D.N. nuotrauka
Sąvoka „priklausomybių ligos“ atsirado tik XX amžiuje, vystantis psichiatrijos mokslui. Šiuolaikinės psichiatrijos ištakomis paprastai vadinama XVIII a. pabaiga, kai pradėta moksliškiau žvelgti į psichinius sutrikimus. Prancūzas Philipper Pinel’is buvo pirmasis, kuris, remdamasis darbo su nuo įvairių sutrikimų kenčiančiais žmonėmis patirtimi, pasiūlė šiuos sutrikimus skirstyti į keturias kategorijas: melancholija, manija, silpnaprotystė ir idiotizmas.
Svarbu tai, kad ši klasifikacija nesirėmė kokia nors spekuliatyvia schema, bet susiformavo daug metų stebint pacientus Paryžiaus psichiatrinėje ligoninėje ir bandant jiems padėti. Būtent Pinel’is pirmasis atkreipė dėmesį, kad alkoholio vartojimas gali labai apsunkinti nuo melancholijos kenčiančio paciento būklę. Iki tol alkoholis buvo traktuojamas kaip savitas maisto produktas ir kai kuriose medicinos sistemose net buvo naudojamas kaip vaistas.
Netrukus pasirodė ir pirmoji knyga, skirta nagrinėti alkoholio poveikį žmogaus sveikatai. Jos autoriumi tapo amerikiečių gydytojas, Nepriklausomybės deklaracijos signataras Benjamin’as Rush’as, kuris alkoholizmą įvardijo kaip „valios ligą“.
1784 m. jis parašė darbą Stiprių spirituotų gėrimų įtakos žmogaus kūnui ir visuomenės laimei tyrimas. Čia jis teigė, kad pripratimas prie sunkių alkoholinių gėrimų (bet ne prie vyno ar alaus) neretai tampa tolesnio girtavimo, kuriam nesugeba pasipriešinti pats žmogus, priežastis. Verta atkreipti dėmesį, kad pats Rush’as buvo įsitikinęs, jog alkoholizmas pirmiausia gresia juodaodžiams bei žemesniųjų socialinių klasių atstovams, ir manė, kad čia daugiausia dėmesio dera kreipti į paveldimumą ir rasės potencialą. Tačiau svarbu tai, kad būtent Rush’as pirmasis prakalbo apie pagalbos būtinybę žmogui, nesugebančiam saikingai vartoti alkoholį.
Kitas postūmis psichiatrijoje siejamas su vokiečių specialistu Emiliu Kraepelin’u, kuris dar vadinamas psichofarmakologijos ir modernaus diagnozavimo kūrėju. Kraepelin’as daug dėmesio kreipė į genetiką ir biologinius veiksnius, todėl teisėtai yra vadinamas tikruoju „biologinio psichiatrijos modelio“ pradininku. Būtent Kraepelin’o pasekėjai XX a. sudarė garsiąją DSM (Diagnostic and Statistic Manual of Mental Diorders – Diagnostinis ir statistinis psichinių sutrikimų vadovas), kuris, reguliariai atnaujinamas, yra visuotinai naudojamas iki šiol. Svarbu ir tai, kad Kraepelin’as pirmasis tvirtai paskelbė, kad chroniškas alkoholizmas yra psichinis sutrikimas.
Dera paminėti ir psichoterapijos kūrėjo Sygmund’o Freud’o indėlį. Šis mokslininkas teigė, kad daugeliui žmonių, kurie nesaikingai vartoja alkoholį, pasąmonėje išsivysto priklausomybė. Nesaikingą alkoholio vartojimą Freud’as aiškino kaip ryšio su tėvais vaikystėje trūkumo padarinį. Tiesa, tiek Freud’ui, tiek nemažai daliai jo pasekėjų teko pripažinti, kad psichoanalizė ne visada sugeba padėti nuo alkoholio priklausomam pacientui. Dar vienas vertas dėmesio dalykas – medicinos praktikos pradžioje Freud’as narkotines priemones, tokias kaip kokainą, vertino net palankiai ir manė, kad jos sėkmingai gali būti naudojamos gydymo procese. Jis pats eksperimentavo su kokainu ir galiausiai susirgo priklausomybe nuo šio cheminio preparato. Patyręs sunkius priklausomybės padarinius, jis radikaliai pakeitė požiūrį į narkotikus.
1935 m. Akrone, Ohajo valstijoje, JAV, Bill’as Wilson’as ir Bob’as Smith’as, du sveikstantys alkoholikai, įkūrė Anoniminių Alkoholikų (AA) draugiją. Nors AA labiausiai pagarsėjo savipagalbos grupėmis ir savo bendruomeniška sveikimo filosofija, tačiau svarbu pabrėžti, kad abu šios bendruomenės steigėjai buvo tvirtai įsitikinę, kad alkoholizmas – tai ne valios trūkumas, ne apsileidimas, bet rimta, lėtinė liga, su kuria beprasmiška galynėtis po vieną. AA tapo tikrais naujo požiūrio į alkoholizmą ir sveikimą „apaštalais“ įvairiose pasaulio valstybėse.
Po ilgo paruošiamojo darbo, 1952 m., buvo paskelbtas jau minėtas DSM. Šio vadovo turiniui didžiausią įtaką turėjo amerikietis psichiatras Adolf’as Meyer’is. Nors tuo metu psichiatrijoje akivaizdžiai dominavo biologinis modelis, tačiau būtent Meyer’is buvo tas psichiatras, kuris atkreipė dėmesį, jog psichiniai sutrikimai susiję ne tik su biologiniais dalykais, bet ir su socialiniais bei psichologiniais įvykiais žmogaus gyvenime.
Pirmoji DSM versija buvo santykinai trumpa – čia buvo įvardinti ir labai lakoniškai aprašyti 106 sutrikimai. Visi sutrikimai buvo suskirstyti į 11 kategorijų, Sutrikimai, susiję su alkoholio ar kitų cheminių medžiagų intoksikacija, buvo išsibarstę po visą vadovą. Alkoholizmas ir narkomanija įvardinti kaip vienas iš sociopatinės asmenybės bruožų.
1968 m. buvo paskelbtas naujas psichinių sutrikimų vadovas – DSM-II. Alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų čia atsirado greta seksualinių nukrypimų ir asmenybės sutrikimų. Akivaizdu, kad naujam alkoholizmo supratimui įtakos turėjo svarbus amerikiečių sociologo Elvino Mortono Jelineko darbas, paskelbtas 1960 m., Alkoholizmas kaip liga. Elvina’as. Jelinek’as šioje knygoje rašė apie pasikeitusį požiūrį į alkoholio vartojimą ir tai, jog alkoholizmas vis plačiau pripažįstamas kaip liga.
Sociologas išskyrė penkis alkoholizmo tipus, iš kurių tik vienas atitiko ligos kriterijus. Beje, Jelinek’as vienas pirmųjų įvardino tai, kad spartėjantys socialiniai pokyčiai ir didėjantis kasdienis stresas tampa sunkiai pakeliami šiuolaikiniam žmogui ir saikingas alkoholio vartojimas šiuo atveju gali pasitarnauti kaip svarbus antistresorius.
Jelinek’o knyga buvo svarbi ne tik dėl to, kad alkoholizmas, kaip liga, joje buvo susietas su socialiniais alkoholiko elgesio padariniais, bet ir tuo, kad siekė atsakyti į klausimą – kodėl ne visi žmonės, vartojantys alkoholį, gali būti vadinami ligoniais?
Tačiau tik 1980 m., paskelbus DSM-III, priklausomybės ligoms buvo suteiktas tvirtas medicininis pamatas. Dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad DSM-III turėjo beveik 500 puslapių, o DSM- I ir DSM-II vos viršydavo šimtą. Naujajame vadove buvo įvardinti 265 psichiniai sutrikimai. Buvo įvesti nauji skyriai, skirti specifiškai vaikystės ir paauglystės sutrikimams. DSM-III nurodyti penki cheminės priklausomybės atvejai: alkoholis, barbituratai, opioidai, amfetaminas ir kanapės. Nepaisant visų naujojo Vadovo privalumų, būta ir nemažai kritikos už tai, kad čia vėl grįžtama prie biologinio modelio, daugiausia dėmesio skiriama precizikai, tačiau ignoruojami socialiniai ir kiti nebiologiniai veiksniai.
(Ketinu pratęsti)
P.S. Man labai svarbi Jūsų nuomonė, ar tokio pobūdžio tekstai įdomūs ir svarbūs? Taip pat visada laukiu atsiliepimų, kokio pobūdžio ir tematikos tekstų laukiate mano Substack paskyroje.
Pareng4 Andrius Navickas