
8 žingsnis. Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.
Žingsniuodami šio kvietimo link ir pripažindami neval- domumą, bejėgystę, egocentrizmo mastelį, atkurdami santykį su Dievu ir patikėdami Jam savo valią, turėjome neišvengiamai susidurti su daugybe skaudžių prisimi- nimų, susijusių su savo nederamu, kitus skaudinusiu ar net nusikalstamu elgesiu. Nustoję liguistai savęs gailėti ir teisinti, esame kviečiami ne tik nuolankiai priimti tiesą apie savo sukeltų skriaudų dydį, bet ir pasiryžti skriaudas atitaisyti. Trumpiau tariant, esame kviečiami pradėti ne nuo nulio, ne iš naujo, o nuo minuso. Čia kaip ir per išpažintį: nepakanka nuodėmes išpažinti, gailėtis, melstis atgailaujant – reikia pasiryžti atitaisyti skriaudas.
Mus luošina užgyventi, nors ir ignoruojami, konfliktai, nuoskaudos – visa tai pasmerkia vienišumui, atskiria nuo kitų, nors aplinkybių verčiami dažnai galime sėdėti prie vieno stalo. Įsiskaudinimai gajūs – net po „viskas gerai, pamirškim, nebekalbėkim apie tai“ jie rusendami naikina gydančios bendrystės galimybes. Dažnas bijome tiesos iki galo – prisimenam tiek, kiek nepavyksta ignoruoti, tiek, kiek atkakliai beldžiasi į galvą, tiek, kiek nesugebam paslėpti po aptakiais apibendrinimais.
Šiame žingsnyje esame kviečiami sudaryti mūsų nu- skriaustų žmonių sąrašą, pernelyg nesikoncentruodami į savo veiksmų priežastis. Jei kas mane nuskriaudė, man rodos (nors nebūtinai tai tiesa), nederamu elgesiu – aš neturiu priežasties, juo labiau pareigos, atsakyti tuo pačiu. Kiekvienas atsakysime už savo žodžius, darbus, gyvenimus. Šiame žingsnyje esu kviečiamas įsivardinti ir susirašyti savo klaidų, neblaivaus elgesio sukeltas skriau- das. Įvardinti konkrečius žmones, kuriuos pervažiavau egocentrizmo buldozeriu.
Svarbu įvardinti ne tik konkrečius žmones, bet ir kaip konkrečiai juos nuskriaudžiau, įskaudinau. Prisiminus tuos asmenis, gali kilti noras sakyti, kad esu kaltas už viską, taip vengiant atpažinti konkrečias situacijas ar įvykius, per kuriuos padariau žalos šalia esantiems. Konkrečių praeityje padarytų skriaudų įvardijimas šiandien pana- šiose situacijose daro mus daug budresnius.
Lengviausia įvardinti finansinius nuostolius – sudaryti sąrašą visų, kuriems esame skolingi pinigų. Tai akivaizdu, apčiuopiama, išreiškiama konkrečiais skaičiais. Bet šis žingsnis nėra vien finansinė suvestinė, nors svarbu ir tai. Savo liguistu elgesiu tikrai esame pakenkę kitiems ne vien materialiai: daugybės apgautų, išnaudotų, išduotų žmonių patirtys sunkiai konvertuojasi į skaičius ir, dažnu atveju, yra nepalyginamai brangiau.
Šis žingsnis dar neprašo skriaudų atitaisyti – pakanka sudaryti sąrašą ir pasiryžti atitaisymo kelionei. Kiek ji truks ir kaip atrodys – tai jau ne vien mūsų reikalas.
Stabdyti, žengiant šį žingsnį, gali baimė, ar įvardintieji, į sąrašą įtrauktieji mums atleis. Tačiau apie tai galvoti – tikrai per anksti. Aštuntajame žingsnyje mums svarbiausia atleisti kitiems. Tik patys atleidę gebėsime atpažinti, kiek esame tiems, ant kurių pykstame, pakenkę.
Dėl savo ligos ypatumų esame linkę savuosius moty- vus primesti kitų poelgiams. Negalėdami žinoti tikrųjų kitų elgesio intencijų ir motyvų, dažniausiai priskiriame jiems tuos, kurie panašiose situacijose būtų būdingi mums. Taigi, kituose, kitų elgesyje neretai it veidrodyje mato- me save. Kalbant konkrečiau: ne kiekvienas, kuris mus atstūmė ir nedavė, ko prašėme, mums pakenkė (veikiau priešingai), ir atvirkščiai – ne visi „draugai“ yra draugai.
Kalbant apie pyktį, svarbu neužmiršti, kad mes dažnai pykstame ne tik ant žmonių, bet ir ant institucijų. Galime pykti ant teismų, policijos, Bažnyčios, medicinos sistemos
ir pan. Bet pasigilinę atrasime, jog mūsų pyktis siejasi su konkrečia patirtimi, įvykiu ir žmogumi. Tą įsivardijus problema pasidaro spręstina – neretai išryškėja perne- lyg dideli lūkesčiai, neišspręsti konfliktai su konkrečiais asmenimis ir t. t.
Sąrašą galime pradėti nuo artimiausių (šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai) ir tęsti iki tų, su kuriais seniai nebepalaikome jokio ryšio, kuriuos kažin ar dar sutiksi- me. Svarbu prisiminti ir jau mirusius. Šis žingsnis kviečia įtraukti visus žmones. Sudarant šį sąrašą svarbiausia ne tai, ar galėsime realiai atitaisyti konkrečiam asmeniui padarytas skriaudas, o ar pasiryšime, ar turėsime ryžto, situacijai pasitaikius, stengtis tai padaryti.
Vargu ar pavyks šį sąrašą sudaryti per vieną vakarą ar savaitę, vargu ar rašymo metu jausime malonius iš- gyvenimus – dėl to svarbu, pamažu vis naujais vardais papildant sąrašą, nenustoti maldoje prašyti Dievo vedimo, pagalbos ir palaikymo.
Šio žingsnio atlikimas keičia ne tiek kitus žmones, kiek mus pačius. Nuoširdžiai atliekamas šis žingsnis maitina nuolankumą, empatiją, reiklumą sau ir atlai- dumą kitiems.