Grafiti, Roma, 2019, D.N. nuotrauka
Popiežius Jonas Paulius II alkoholikus ir narkomanus yra pavadinęs „meilės ligoniais“, žmonėmis, kurių viduje siaučia meilės sausra. Toks apibūdinimas trikdo ypač priklausomų žmonių artimuosius. Dažnai jie tokį apibūdinimą priima kaip priekaištą sau.
Taip pat nemažai daliai žmonių sunku susitaikyti su teiginiu, kad priklausomybė – tai liga. Žmogus, kuriam daug teko iškęsti gyvenant su priklausomu žmogumi, paprastai įsitikinęs, kad tai valios trūkumas, charakterio silpnybė, nevalyvumas ar net apsėdimas, bet tik ne liga. Juk „įprastas“ ligonis nori pasveikti ir nepyksta ant tų, kurie jam nori padėti. Na, o priklausomas žmogus, į alkoholį ar narkotikus įsikibęs abiem rankomis ir žodžiais bei neretai ir fiziniais veiksmais, smurtauja prieš kiekvieną, kuris ragina jį keistis. Paprastai nepadeda nei ašaros, nei maldavimai, nei grasinimai, nei pažadai kokio nors atlygio, jei tik priklausomas žmogus atsisakys savo bjauraus įpročio.
Ar Pasaulinė sveikatos organizacija, paskelbusi, kad priklausomybė yra liga, o popiežius Jonas Paulius II dar pridėjęs, kad ji susijusi su meilės trūkumu, nepasidavė XX amžiaus antroje pusėje išpopuliarėjusiam politiniam korektiškumui, kuris tiesos sakymą pakeitė pataikaujančiu drungnu mandagumu, kai baiminamasi kritikuoti žmogų, nors tik tiesos sakymas, kad ir labai nemalonios, yra vienintelis būdas padėti žmogui pakilti iš ydų liūno?
Klausimas sudėtingas, nes iš tiesų galima nuslysti į kraštutinumą, kai bet kurie priklausomo žmogaus veiksmai pateisinami, nes – tai ligonis ir negali už juos atsakyti. Kai sakome, kad kuris nors žmogus serga, mes apibūdiname dabartinę jo būklę, o ne tai, kodėl žmogus susirgo. Daugumoje atvejų mes susergame, nes netausojome sveikatos, nesilaikėme sveiko gyvenimo būdo. Akivaizdu, kad ir priklausomas žmogus įklimpo į kvaišalų liūną, nes susižavėjo neteisingais atsakymais. Tai buvo klaida, kuri turi tragiškų padarinių, į kuriuos nevalia numoti ranka. Todėl sveikstantis priklausomas žmogus privalo ne tik pripažinti, jog darė nederamus veiksmus, bet ir bandyti pagal galimybes prisiimti atsakomybę už padarytą žalą kitiems, atlyginti, kiek įmanoma, nuostolius.
Tačiau reikalauti, kad aktyvioje priklausomybės stadijoje esantis žmogus pradėtų atsakingai mąstyti ir elgtųsi kaip atsakinga asmenybė, tai tas pat, kas reikalauti, kad sulaužyta koja žmogus bėgtų krosą. Skirtumas tik tas, kad priklausomas žmogus nepripažįsta savo negalios ir lengvai pažada neišpildomus dalykus.
Kai sakome, kad priklausomas žmogus yra ligonis, pirmiausia norime pasakyti, kad jis yra praradęs galimybę kontroliuoti savo elgesį. Bent jau tam tikrose situacijose, o pastarųjų vis daugėja. Tai nesusiję su jo piktybiškumu, bet išskirtinai su tuo, kad jo smegenyse yra įvykę pokyčiai, kurie daro įtaką jo elgesiui.
Labai dažnai priklausomas žmogus tampa nevalyvas, ir yra pagunda jį moralizuoti, jog jis nenori susiimti. Tiesa ta, kad nevalyvumas šiuo atveju yra ne ligos priežastis, bet padarinys, kurį įmanoma pašalinti, tik pradėjus gydyti ligą. Vienas iš svarbių tikslų, gydant priklausomybę, sugrąžinti į žmogaus gyvenimą elementarią tvarką, sugebėjimą planuotis, pasirūpinti elementariais poreikiais.
Visa tai nereiškia, kad priklausomo žmogaus artimieji privalo tvarkyti šio ligonio nevalyvumo padarinius. Svarbu leisti jam šiuos padarinius išgyventi, nes tai vienas iš būdų, kuris gali padėti jam pripažinti savo ligą.
Pripažinus, kad priklausomybė yra liga, kyla klausimas – koks tai sutrikimas? Akivaizdu, kad jis paliečia visus žmogaus gyvenimo aspektus: dvasinį, psichologinį, fizinį, socialinį. Kas sutrinka visose srityse? Paradoksalu, bet būtent gebėjimas save mylėti.
Žmogus sveikai myli save, kai rūpinasi savo tikraisiais poreikiais. Priklausomas žmogus žudo savo kūną įvairiais nuodais. Alkoholis ir kiti narkotikai – tai kūno prievartavimas. Ypač tai akivaizdu situacijoje, kai jau apie bet kokį „kaifą“ nėra kalbos, o svarbiausia kaip nors nustumti nepakeliamai blogą savijautą. Dvasiniu lygmeniu priklausomas žmogus maištauja prieš Dievą, nes pats bando tapti pasaulio centru ir totaliai kontroliuoti savo emocijas. Psichologiniu lygmeniu priklausomas žmogus jaučia vis didesnę kaltę ir panieką sau. Jis vartoja ne iš meilės sau, bet iš neapykantos, nes nori save „patobulinti“. Socialiniu lygmeniu priklausomas žmogus užsispyrusiai griauna savo santykius, reputaciją, išvaisto socialinį kapitalą. Jis elgiasi tarsi būtų sau priešas. Tiesą pasakius, jis ir yra sau priešas.
Kodėl priklausomo žmogaus meilė sau sustreikavo? Ar dėl to kalti aplinkiniai? Beprasmiška ką nors kaltinti. Svarbu nuo klausimo – kas kaltas? – pereiti prie klausimo – ką daryti? Tiesa, turime nepamiršti, kad priklausomybė yra tarsi virusas. Nebūna taip, kad jis plistų tik vieno žmogaus gyvenime, bet nepaliestų jo aplinkos. Todėl priklausomų asmenų artimiesiems visada siūloma konsultuotis su specialistais, kurie gali padėti kovoti su šiomis „bakterijomis“.
Svarbiausia sveikimo užduotis – meilės sau pelenuose atgaivinti bent žiežirbą, kuri ilgainiui gali virsti gydančiu meilės laužu. Sakoma, kad priklausomybė – tai lėtinė savižudybė. Sustabdyti ją gali tik įtikėjimas, kad yra dėl ko gyventi – atrastas meilės krislas. Būtent šia prasme ir sakoma, kad priklausomybė – tai meilės trūkumo liga ir sveikimas įmanomas tik kaip tos bauginančios tuštumos, kuri atsivėrė kiekvieno priklausomo žmogaus viduje, pildymas meile. Tiesa, nepainiokime egocentrizmo ir meilės sau. Priklausomas žmogus itin egocentriškas, tačiau tai yra meilės sau trūkumo, o ne pertekliaus apraiška. Tuo labiau kad anapus šio egocentrizmo kaukės visada randame nykštuku virtusią savivertę.
Šiuo atveju ypač aktualūs palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžiai: „Blogį galima nugalėti gerumu.“ Neapykantą ištirpdo tik meilė. Buvimas šalia priklausomo žmogaus – proga praktikuoti šią tiesą. Tačiau tiesa ir tai – kitą mylėti galiu tiek, kiek sugebu mylėti save. Visi mes daugiau ar mažiau esame „meilės trūkumo“ ligoniai. Ši diagnozė tikrai ne nuosprendis, bet raginimas valytis nuo ne-gyvenimo balasto. Esame panašesni į alkoholikus ir narkomanus, nei norime sau pripažinti. Kita vertus, jei jie sugeba sveikti, tai mes neturime jokio pagrindo nuleisti rankų.
