Laiptai, Vatikanas, 2019, D.N. nuotrauka
Tai tekstas, kurį parengiau knyga “Nepasmerkti”, kurią išleidome kartu su Kęstu Dvarecku ir Justina Kymantiene. Jis pirmiausia skirtas tiems, kurie kovoja su savo “demonais” ar bando suprasti, kas vyksta artimo žmogaus gyvenime.
Tikrasis sveikimas iš priklausomybės ligų yra nuolankumo vaisius, kuris subręsta augant dvasiškai ir gyvenant vis brandžiau. Svarbiausia, turime būti visiškai sąžiningi su savimi. Todėl būtina pastebėti kvailystes, kurias darome sveikdami. Kvailystėmis šiuo atveju vadinu tai, kas griauna mūsų gyvenimus. Ypač daug kvailysčių kasdien darome pradinėje sveikimo stadijoje, t. y. per pirmuosius dvejus sveikimo metus. Tai laikotarpis, per kurį turime sutraukyti priklausomybių grandines ir sukurti dvasinį sveikimo pamatą, išmokti veiksmingų būdų, kaip tvarkytis su savo jausmais ir santykiais, taip pat su iš praeities paveldėtomis naštomis.
Jei mes sugebėsime įsisąmoninti savo klaidas, tai bus svarbus impulsas sveikti toliau. Galima įvardinti dvylika klaidingų įsitikinimų, kurie trukdo sveikti:
1. Kvaišalo vartojimas yra vienintelė problema. Deja, bet ne. Tikrasis sveikimas prasidės tik tada, kai įsisąmoninsime problemas, kurios pastūmėjo mus į kvaišalus.
2. Blaivumas išsprendžia visas problemas. Gyvenimas yra sudėtingas ir įvairiaspalvis. Sveikstantis priklausomas žmogus palaipsniui atgauna vis daugiau laisvės. Tačiau nepamirškime, kad laisvas žmogus, anaiptol, neapsaugotas nuo problemų.
3. Sveikti galima ne iš visų jėgų, neįdedant į tai visos širdies. Teko sutikti priklausomų žmonių, kurie niekaip nesugebėjo suprasti, kad svarbus pasidavimo žingsnis, nuo kurio prasideda sveikimas, nereiškia, kad toliau teks tarsi lapui, įkritusiam į upę, plaukti pasroviui. Sveikimas – tai atkaklus, nepailstantis plaukimas prieš srovę, gelbėjantis nuo už nugaros likusio pražūtingo krioklio, į kurį neša srovė.
4. Pakanka selektyvaus sąžiningumo su savimi. Kiekvienas turime tokių kertelių, į kurias net patiems baisu pažvelgti. Tačiau tiesa ta, kad jos nėra tokios baisios ar grėsmingos, kaip mes esame save įtikinę. Nuo jų nereikia bėgti, su jomis dera susitikti. Tai būtina realaus savęs priėmimo sąlyga.
5. Aš esu ypatingas, todėl galiu nepaisyti kitiems privalomų taisyklių. Tai puikybės, kurią būtina ištirpdyti, balsas. Kiekvienas esame unikalus žmogus, tačiau tą unikalumą priklausomas žmogus turi atsikovoti, nes jis pakastas po storu ligos sluoksniu.
6. Galima paprasčiausiai užmiršti praeitį ir neverta stengtis atlyginti padarytų skriaudų. Netiesa, kad sveikimas – tai paprasčiausiai švaraus gyvenimo lapo atvertimas, visa tai, kas buvo, išmetant į šiukšlyną. Sveikimas – tai susitaikymas su tikruoju aš ir jo auginimas, o ne naujojo aš konstravimas, kas būtų dar vienos iliuzijos kūrimas.
7. Sieksiu, kad sveikimo programa padarytų mane tobulą. Toks požiūris natūralus sveikstančiam žmogui, nes jis buvo įpratęs save „tobulinti“ alkoholiu ar narkotikais. Sveikimas man turi padėti būti tikram ir laisvam, o ne tobulam ir išgalvotam.
8. Rūpestis savimi – tai tarnavimas savo įnoriams. Ne, tai pirmiausia savo tikrųjų poreikių atpažinimas, o tai yra tikrai sunkus darbas, nes įnoriai dažniausiai yra ne kas kita, kaip „svetimkūniai“, primesti mums iš šalies.
9. Turiu išbandyti visus savęs keitimo receptus. Tai ydingas požiūris. Turiu atrasti sau tinkantį sveikimo būdą ir pats imtis už jį atsakomybės.
10. Man nereikia kitų žmonių pagalbos. Iš tiesų, man ji gyvybiškai būtina. Užsisklendimas – tai puikybė, o ne nuolankumas. Sveikstama tik per santykius.
11. Gyvenime neturi būti sunkumų. Tai tezė, perimta iš vartotojiškos visuomenės ideologijos. Gyvename visuomenėje, kurioje, susidūrę su sunkumais, išbandymais, griebiamės įvairių „nuskausminamųjų“. Tai „pabėgimo nuo savęs“ būdas. Tikrame gyvenime būna visko, taip pat ir sunkumų. Juos įveikdami mes stiprėjame.
12. Sveikimo programa gali atsakyti į visus iškylančius klausimus. Deja, bet jokia sveikimo programa to negali padaryti. Gyventi – tai nuolat kelti naujus klausimus. Pastarųjų nedera bijoti. Taip, jie trikdo, tačiau kartu atveria naujų galimybių ir kelių.
Atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina liūdną faktą, kad priklausomų asmenų smegenyse yra įvykę negrįžtamų pokyčių. Pavyzdžiui, viename iš tyrimų sudėtingais prietaisais buvo fiksuojama, kas vyksta žmogaus smegenyse, kai jis stebi kvaišalų vartojimą TV ekrane. Tyrimas parodė, kad žmogaus, neturinčio priklausomybės nuo kvaišalų, smegenys į tokius vaizdus reaguoja ramiai, o priklausomo žmogaus, net ir ilgą laiką nevartojančio ir sveikstančio, smegenyse vyksta tikra audra. Net jei pats priklausomas žmogus to nejaučia, tačiau jis gyvena ant parako statinės. Priklausomybė yra tarsi tigras, kuris nenuilstamai tyko aukos, t. y. mūsų, bandančių nuo jo pabėgti. Jis labai kantrus ir puikiai slapstosi po neigimu, problemos sumenkinimu, įvairiomis racionalizacijomis ir kitais psichologiniais mechanizmais. Situaciją gerokai apsunkina, kad didžiausias priklausomo žmogaus priešas – priklausomybė – puikiai pažįsta savo auką. Natūralu, nes ji iš tiesų yra sudėtinė priklausomo žmogaus gyvenimo dalis ir todėl gali naudotis visais jo sugebėjimais. Sveikstant iš priklausomybių ligos, įspūdis toks, kad kovojame mirties ar gyvybės kovą su savo paties klonu. Ši liga numato kiekvieną žingsnį ir reakciją, žino visas stiprybes ir silpnybes. Tad neverta stebėtis, kad daugiau nei 80 nuošimčių sveikstančių priklausomų žmonių sugrįžta į ligos glėbį jau per pirmuosius sveikimo metus.
Vienintelis būdas ištrūkti iš ligos – paradoksalus. Sveikimas prasideda nuo kapituliacijos. Priklausomybių ligos negalima nugalėti tradiciniu būdu. Pergalė gali būti pasiekta ne mūšyje, bet iškėlus baltą vėliavą. Kai mes visiškai, besąlygiškai pasiduodame, pripažįstame savo bejėgystę prieš ligą, tik tada pradedame kurti tvirtą pamatą sveikimui. Kai pasiduodame, liga praranda mums kontrolę. Ji neišnyksta ir neatsitraukia. Ji visuomet tyko mūsų, tačiau mes jai nebesuteikiame jėgos mus valdyti.
Liga kantriai tyko, kol mes paslysime: susierzinsime, susiginčysime, o gal būsime pagerbti darbe ir galvosime, jog tai būtina kaip nors atšvęsti. Kuo toliau nuėjome sveikimo keliu, tuo subtilesni ir klastingesni yra būdai, kuriais priklausomybė sabotuoja mūsų gyvenimą. Būkite atsargūs.
Labai dažnai žmogus bando sumenkinti netektis dėl priklausomybių ligos, dairydamasis aplinkui ir sakydamas: aš nesu visiškai praradęs kontrolės, juk dar nepraradau darbo, namų, manęs nepaliko žmona; dar nebuvau prisigėręs tiek, kad mane be sąmonės reikėtų gabenti namo; dar negeriu rytais; dar neslepiu butelių… Kol žmogus tiki, kad jis kontroliuoja ligą, jis ligos vergas. Kuo jis atkakliau stengiasi įrodyti sugebėjimą viską kontroliuoti, tuo liga tampa galingesnė. Įprastas ligos gundymas – tu turi išgerti taurelę, nes tau reikia atsipalaiduoti, nes tu to nusipelnei, nes šįsyk tikrai viskas bus kitaip, nei kitais kartais, nes dabar tu viską geriau supranti ir kontroliuoji – „Tu juk nesi alkoholikas“. Paskui viskas visada baigiasi vienodai, tačiau net ir tada priklausomas žmogus sugeba demonstruoti įspūdingą selektyvumą ir ignoruoti visą informaciją, kuri nepriimtina, kuri verčia pripažinti ligą. Todėl apie alkoholikus sakoma, kad jie apie savo ligą sužino paskutiniai.
Kad ir kiek laiko tęstųsi sveikimas, priklausomas žmogus privalo likti budrus, nes ligos žvėris iki pat paskutinio atodūsio tykos ar bandys suvilioti.
Nežinojimas
Daugelis iš mūsų nežinome, kaip gyventi autentiškai, sveikai ir laimingai. Nenorime pripažinti savo ribotumo, nematome savo trūkumų, nes tuomet reikėtų kažką daryti, keistis. Jei pripažintume, kad nežinome, kaip elgtis, turėtume ieškoti naujos informacijos, turėtume stengtis, kreiptis pagalbos, o to labai nesinori. Labiausiai norisi visas kliūtis įveikti patiems. Priklausomybė yra vienas kraštutinumas, o jos priešingas polius – visiškas savarankiškumas, kuris yra iliuzinis. Labai norisi išlaikyti savarankiško žmogaus įvaizdį, bet tokiam gyvenimui trūksta žinių, reikia kitų pagalbos, t. y. reikia nuolankumo prašyti pagalbos ir darbštumo keistis. Tačiau to, deja, dažnai pritrūksta.
Kitas svarbus dalykas, kurį dera mums, priklausomiems žmonėms, įsisąmoninti sveikimo pradžioje – mums neišeina mokytis iš savo patirties. Priklausomybė atėmė kūrybingą, intuityvų rūpestį savimi, kuris būdingas sveikam žmogui. Todėl mums ypač reikalingas globėjas, palydėtojas, kuris ne tiek primestų „vienintelį teisingą kelią“, ne teiktų direktyvas, kurias paprasčiausiai turime pasyviai vykdyti, bet mokytų geriau pažinti save ir sukaupti naujų patirčių, kurių mums ypač prireiks, kai bandysime atrasti alternatyvių reakcijų suragėjusiems elgesio modeliams, kurie tapo diržais, pririšusiais prie priklausomybės.
Emocinis prisirišimas ir nerealistiški lūkesčiai
Dauguma sveikstančių alkoholikų ir narkomanų įsitikinę, kad yra labai jautrūs žmonės, nes santykiuose jaučiasi pažeidžiami ir lengvai įskaudinami. Tačiau tiesa kitokia: tikroji to priežastis – ne ypatingas jautrumas, bet veikiau perdėtas emocinis prisirišimas ir nerealistiški lūkesčiai.
Sveikstantys žmonės turi polinkį emociškai prisirišti prie tų, kuriuos pasirinko kaip „svarbius“ ir tampa labai priklausomi nuo jų vertinimų. Viską, ką tie žmonės daro, galvoja, priklausomieji priima itin jautriai.
Emocinis prisirišimas – tai leidimas kitam žmogui primesti mums savo tikrovės sampratą. Toks prisirišimas paverčia mūsų santykius labai reaktyviais. Priklausomas žmogus stengiasi įtikti kitiems, atspindėti kitų lūkesčius ir kartu kelia nerealistinius lūkesčius ir reikalavimus tų žmonių atžvilgiu. Reikalauja daugiau nei šie gali ar nori šiuo metu duoti. Kai žmonės, nuo kurių esame priklausomi emociškai, bando nuo mūsų atsitraukti, nes juos toks ryšys pradeda slėgti, mes įjungiame visus manipuliacijos ir kontrolės mechanizmus. Tai paprastai duoda tik trumpalaikį rezultatą ar net kaip tik didina atstumą su mums svarbiais žmonėmis, kurie pradeda nuo mūsų gintis. Tada mes puolame į depresiją ar panikuojame.
Savęs ignoravimas bei neapykanta sau
Sveikstantys priklausomi žmonės paprastai susiduria su iškreiptu santykiu su pačiais savimi. Todėl ypatingai svarbu, kad nuo pat sveikimo pradžios daug dėmesio būtų skiriama savivertės atstatymui. Iškreiptas santykis su savimi paprastai reiškiasi arba kaip savęs ignoravimas, arba kaip neapykanta sau.
Savęs ignoravimas – tai bandymas represuoti savo norus, siekius, atsisakymas įsiklausyti į save. Save ignoruojantis žmogus tarsi bando likti nematomas, nepastebėtas ir tokio santykio su savimi jokiu būdu nereikėtų painioti su altruizmu ar artimo meile. Save ignoruojantis žmogus negali rimtai priimti ir kito unikalumo, vengia prasmės klausimo ir stengiasi gyventi „neišsišokdamas“, o tai iš tiesų reiškia tylų vegetavimą, paprasčiausiai vengiant tikrų santykių, baiminantis pretenzijų, priekaištų. Toks žmogus nepriima savęs rimtai ir netiki, kad jį rimtai gali priimti kiti. Todėl kiti jam tampa nemalonia našta, kurią reikia iškęsti.
Dar viena santykio su savimi deformacija susijusi su neapykanta realiam sau. Žmogus turi įvaizdį, koks jis turėtų būti ir nekenčia savęs už tai, kad realusis „aš“ skiriasi nuo to įvaizdžio. Tada visa energija yra nukreipiama į savęs „auklėjimą“, „perdarinėjimą“, siekiant susigalvoto tikslo ir nepriimant savęs čia ir dabar. Visos pastangos keisti save, nebandant pirmiausia savęs suprasti ir priimti, neišvengiamai baigiasi nesėkme ir sukelia dar didesnę neapykantą sau bei nepilnavertiškumo kompleksą.
Parengė Andrius Navickas
