Tai dar vienas ciklas, kuris sumanytas, kaip papildoma medžiaga. Mažosios akademijos kurso Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio klausytojams. Pavadinau „Vienuolystė: formavimasis ir raida,“ Iš karto noriu pripažinti, kad, nors ši tema man atrodo labai svarbi, tikrai ne į visus reikšmingus aspektus esu įsigilinęs. Turbūt didžiausia spraga yra moterų pašvęstasis gyvenimas, taip pat gana paviršutiniškai esu susipažinęs su vienuolystės raida Rytų krikščionybėje. Nepaisant to, tikiu, kad šis ciklas bus jums svarbus, įdomus ir joje bus faktų, kurių nežinojote ar įžvalgų, kurios privers permąstyti tai, kas atrodė savaime aišku.
Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/vienuolija
Evangelistai pateikia kontrastą tarp Jėzaus apaštalų ir Jono Krikštytojo. Asketizmas buvo paplitęs Jėzaus laikų judaizme, tačiau jis netapo išskirtiniu Jėzaus mokinių bruožu. Nors pirmųjų amžių krikščionys save vadina šventaisiais ir pabrėžia laisvės nuo praeinančio pasaulio svarbą, tačiau jie labiau primena įsimylėjėlius, kurie gyvena atrastos meilės džiaugsmu ir dėl to atsitraukia nuo pasaulio reikalų, bet ne griežtus asketus, nuosekliai kovojančius su kūniškumu. Šventumas čia pirmiausia yra atsivėrimas Viešpaties malonei ir drąsus kankinystės priėmimas. Nuo pasaulio nėra prasmės bėgti, nes tikrasis išbandymas ir yra susitikimas su visu pasaulio šiurkštumu ir klampumu.
Beje, pats šventumas pirmųjų krikščionių kartų suprantamas veikiau kaip dovana, nei nuopelnas. Be Viešpaties mes nieko negalėtume. Kaip sakoma Evangelijoje: esame nenaudingi tarnai. Ne dėl to, kad per mus nevyksta stebuklai ir kiti nuostabūs dalykai, bet veikiau dėl to, kad mūsų silpnume skleidžiasi Viešpaties galybė.
Pirmųjų amžių asketai veikiau yra veikiau iš tų judėjimų ar grupių, kurios buvo ar netrukus bus paskelbtos atskalomis, erezijomis, bet ne iš Kristaus sekėjų bendruomenės. Pavyzdžioui, Manis ir jo sekėjai vadinami manichėjais. Jie net pirmiau patraukė į dykumą, nei krikščioniškieji Dykumų Tėvai ir Motinos.
Pirmųjų kartų krikščionys gyvena paruzijos, greito antrojo Kristaus atėjimo nuotaikomis. Tai sustiprina jausmą, įsitikinimą, kad jie yra ne iš šio pasaulio. Visi jaučiasi gyvenantys pašvęstąjį gyvenimą, siekiantys, kad Kristaus gaivinanti galia skleistųsijų gyvenimuose. Kitas dalykas – ankstyvoji Bažnyčia save išgyvena kaip mistinį Kristaus kūną ar Dievo tautą, kurioje praranda reikšmę individualybės. Čia nėra nei graiko, nei žydo, nei moters, nei vergo, bet tik Dievo vaikai. Išpažinimas yra bendruomeninis veiksmas. Kiekvienas narys yra įaugęs į visumą. Tai nėra socialinis kolektyvizmas, kuris būdingas Antikinei bendruomenei, kai individualumas neatsiejamas nuo socialinio statuso. Tai veikiau yra kitoks individualumo peržengimas, kaip naujų žmonių bendrystė. Krikštas įaugina į bendruomenę. Atskyrimas nuo bendruomenės yra bausmė už išdavystę.
Su laiku vyksta svarbūs pokyčiai. Jie susiję su paruzijos sampratos išblukimu ir stiprėjančiu suvokimu, kad pasaulyje teks užsilaikyti, kad kelionė gali būti ilga. Augant bendruomenėms, vykstant institucionalizacijos procesui, pagaliau, krikščionybei tampant ne vien kovertitų, bet ir jų vaikų bendruomenei, neišvengiamai atsiranda funkcijų pasiskirstymas ir stiprėja individualizacija. ~Tuo labiau, kad, kaip matome iš įtaigių Bažnyčios istorijos studijų, jau nuo ketvirto amžiaus, kai krikščionybė nustoja būti persekiojama religija, atsiranda kultūrinio krikščionio fenomenas, kai įsijungimas į bendruomenę tampa prisitaikymo prie daugumos, o ne egzistencinio apsisprendimo veiksmas.
Krikščionybėje daug paradoksų – pradedant Dievo karalystę, kuri yra ju ir dar ne. Buvimu pasaulyje, bet ne iš pasaulio, asmens unikalumu ir tikėjimo bendruomeniškumu. Egzistenciją keičiantis tikėjimo pobūdis natūraliai augina individualizmą ir tikėjimo individualizacijos procesą matome per visus Viduramžius. Jo kulminacija, neabejotinai, yra Reformacijos procesas, kuris siekia sugrįžti prie to ankstyvosios krikščionybės etapo, kai dar nėra susiformavusios tos praktikos, kurios Viduramžiais užima vis daugiau vietos tikinčiojo gyvenime. Šios praktikos – piligrimystė, šventųjų kultas, atvaizdai, vis stiprėjanti tarpininkaujanti dvasininko funkcija, atlaidai ir pagaliau skaistyklos samprata. Liuterio, Kalvino ar kitų reformacijos lyderių įsitikinimu, Bažnyčia yra pirmiausia tikinčiųjų bendruomenė. Siekiama sugražinti tą bendrystės jausmą, kuris, kaip teigiama, nunyksta po hierarchinio mąstymo našta. Kiekvienas tikintysis yra šventasis ir kartu Dievo malone gyvenantis nusidėjėlis. Pašvęstajam gyvenimui tokioje sampratoje paprasčiausiai nelieka vietos. Tikroji prievolė – sąžiningai atlikti savo kasdienius darbus ir priimti Dievo palaiminimą per tai. Pašvęstasis gyvenimas – tai esą bėgimas nuo pasaulio, kuris neturi savo prasmės. Tai veikiau sekimas Jonu Krikštytoju, o ne Jėzumi. Šventajame Rašte nerandame raginimo pašvęstajam gyvenimui.
Tačiau, žvelgiant į ankstyvąją krikščionybę, mes matome, kad namų bažnyčia yra daugiau nei tikinčiųjų bendruomenė, tai taip pat mistinis Kristaus kūnas, kuriame visi, priėmė krikštą, neatsiejamai sujungti. Krikščioniška revoliucija tikrai nenuvertina atskiro žmogaus. Kiekvienas asmuo yra unikalus ir turi savo santykį su Dievu, tačiau kiekvieno žmogaus pilnatvė švyti tik santykyje, bendrystėje. Todėl ir atgaila, tuo pavidalu, kuris buvo praktikuojamas ankstyvojoje krikščionybėje – tai buvo vieša atgaila bendruomenės akivaizdoje. Nes tai nėra atskiro bendruomenės nario, bet visos bendruomenės reikalas. Tas visų atsakomybės už kiekvieną sandas turi labai grėsmingą pusę, nes iš jo išaugo inkvizicija, persekiojimai, noras perdaryti kitą. Kita vertus, Kelio bendrija negali būti pakeista įvairių kelių konglomeratu. Kelias yra vienas ir Kristus visus sujungia, nors kiekviename iš mūsų esantis prigimtinės nuodėmės įtrūkis tam priešinasi.
Būti pasaulio, bet ne iš pasaulio yra specifinė gyvenimo forma, kuri reikalauja pastangų. Naujo žmogaus, apie kurį kalba apaštalas Paulius, gimdymas reikalauja pastangos. Paradoksalu, bet kaip sakė vienas iš dykumos tėvų – netrukus apie juo kalbėsiu: jei nebūtų gundymų, nebūtų iš išsigelbėjusių. Žemiškasis yra tarsi švitrinis popierius, tačiau nereiškia, kad jis nėra dovana, neturi vertės,
IV a. vyksta svarbi krikščionybės transformacija, kuri susijusi ne tiek su tuo, kad pirmųjų trijų amžių praktikos ir mokymas buvo prasti, klaidingi. Keičiasi pasaulis, keičiasi santykiai. Kaip teigė Bažnyčios tėvai, sekimas Kristumi – tai buvimas judesy. Tai tarsi važiavimas dviračiu, kad važiuotum, turi minti pedalus, jei tik nustoji, nuvirsti. Paprasčiausiai nelieka pusiausvyros. Pasaulis nuolat keičiasi, tačiau tie pokyčiai nebūtinai labai reikšmingi. Būna ramesnių ir audringesnių epochų. Būna laikotarpių, kai nedidelės permainos turi sukaupti tam tikrą kritinę masę, kad įvyktų lūžis.
Perėjimas nuo persekiojimo laikotarpio, kai patys persekiojimai buvo svarbus egzistencinis švitrinis popierius, prie galinčios laisvai veikti ir net vyraujančios religijos statuso, pokyčiai pačioje Romos imperijoje – visa tai kelia klausimus krikščionims. Tikrai nenoriu sakyti, kad vienuolijos, pašvęstasis gyvenimas, buvo tik atsakas į socialines, politines, kultūrines aplinkybes. Tuo labiau kad yra parašyta daug tarpusavyje diskutuojančių studijų, kurios aiškinasi krikščioniškos vienuolystės ištakas. Viena iš pozicijų yra ta, kad tai nebuvo kokia nors naujovė, tačiau elementas perimtas iš judaizmo ir natūraliai įsiskleidęs naujose aplinkybėse. Kita pozicija yra, kad tai reakcija į atvėsusį paruzijos įkarštį ir su juo susijusį krikščionių įsitraukimą į pasaulio reikalus. Taip at galime sakyti, kad pats priesakas „būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio“ skatina ieškoti specifinės gyvenimo formos ir vienuolystė yra vienas iš atsakymų.
Noriu pabrėžti, kad visais laikais, ne tik šiandien, vienuolio ar vienuolės kelias kėlė prieštaringas reakcijas.
Buvo toks metas, kai gilinausi į naujus religingumo pavidalus, naujus religinius judėjimus ir Bernardinų bažnyčios raštinėn žmonės, kuriuos trikdė jų pačių ar artimųjų kontaktai su naujais judėjimais, galėjo ateiti pasikonsultuoti, pasikalbėti. Pamenu, kai atėjo labai susirūpinusi moteris ir išsakė išgyvenimus dėl dukros. Kaip ji pati sakė, nuostabus vaikas, idealiai mokosi, studijuoja prestižinėse medicinos studijose ir prieš. Kurį laiką pareiškė, kad ketina mesti studijas ir stoti į vieną iš katalikų vienuolynų. Tai mamai buvo šokas. Ji tvirtino, kad pati yra praktikuojanti ir tikinti katalikė, sekmadieniais vaikšto į bažnyčią, meldžiasi, tačiau negali priimti dukters pasirinkimo, yra įsitikinusi, kad jai kažkas aptemdė protą.
Prisiminkime turtingą ir, regis, dorai bandantį gyventi pirklį Bernadone Viduramžių Italijoje, kurio sūnus elgėsi kaip koks fanatiškas eretikas. Kalbu apie Pranciškų iš Asyžiaus. Toje pačioje Italijoje, kai tėvai išgirdo, kad sūnus Tomas, dėl kurio vienuolystės klestinčiame benediktinų vienuolyne jau buvo sutarta, nusprendė pasirinkti elgetaujančius brolius dominikonus, visa giminė pratrūko pykčių ir surengė skaudžius išbandymus vaikinui, kuris šiandien vadinama didžiausiuoju visų laikų teologu Tomu Akviniečiu.
Vienuolystė visada yra tam tikras atsitraukimas nuo pasaulio. Tačiau jei tai intraverto, nuvargusio nuo pasaulio šurmulio, pasirinkimas ar noras pabėgti nuo kasdienių problemų ar netikrumo, mažai vilties, kad tai pavyks, nes ta gyvenimo forma, kuri yra vienuolystė, yra labai tirštas gyvenimas. Jau nekalbu apie tai, kas mūsų laikais plačiai diskutuojama, kad vienuolija, kaip ir kiekviena totalinė institucija, tokia, kai žmogus įgauna kito žmogaus kontrolės galimybę, kai nepavyksta apsiginti nuo galios demono, tai gali tapti skausmingo prakeiksmo vieta. Bet kuriuo atveju, net ir didžiausi atsiskyrėliai niekada netvirtino, kad anachoresis, eremas yra lengva.
Pats žodis vienuolis yra pakankamai vykęs originalo – monachus vertimas. Nes monos reiškia vienumą. Būti vienuoliu – tai pirmiausia būti vientisu. Nesvarbu, kaip tas vientisumas pasiekiamas, tačiau jis yra vienuolystės tikslas. Vienuoliškas gyvenimas tampa pašaukimu, kai tampa būdu išvengti to vidinio susiskaldymo, kurio labai sunku išvengti, būnant pasaulyje.
Šiandien noriu aptarti dviejų vienuolystės kelių – eremitinio ir cenobitinio – susiformavimą. Abu pavadinimai kilo iš graikiškų žodžių, atitinkamai reiškiančių dykrą, tyrus ir bendrą gyvenimą. Simboliška, kad abejų kelių ištakos Egipte.
Egiptas minimas Šventajame Rašte 750 kartų. Santykiai tarp Izraelio ir Egipto visada buvo ne vienareikšmiai. Viena vertus tai buv o vergystės šalis, iš kurios Mozė išvedė savo tautą. Kita vertus, tai buvo vieta, į kurią buvo galima pasitraukti nuo pavojaus. Čia labai svetingai buvo sutiktas Abramas, taip pat Šventoji šeima. Tai prieglobsčio ir kartu pavojaus vieta.
Tradiciškai vienuoliškojo (pašvęstojo) gyvenimo pradžia siejama su Egipto kaimiečiu Antanu, kuris gimė tuo pat laiku, kai mirė aršiai krikščionis persekiojęs imperatorius Decijus. Antanas gimę ir užaugo krikščioniškoje šeimoje, priklausė vietos bendruomenei. Tiesa, dar būdamas jaunas, neteko tėvų, kurie jam paliko solidų turtą. Vieną sekmadienį per Kristaus sekėjų susirinkimą jaunuolis išgirdo Evangelijos pasakojimą apie jaunuolį, kuris kreipėsi į Kristų, klausdamas, kaip gyventi tobulą gyvenimą. Skirtingai nuo turtingo jaunuolio, kurį nuliūdino Kristaus atsakymas, Antanas buvo giliai paliestas priesako – viską parduok ir išdalink vargšams.. Jis nusprendžia sekti Jėzaus priesaku, viską parduoda ir išdalina gautus pinigus vargšams. Tiesa, pradžioje dar nedidelę dalį palieka savo sesei, tačiau ir vėl girdi Evangelijos žodžius, kad neturime graužtis dėl rytdienos. Tada jis išdalina ir likusią turto dalį, o sesę patiki moterims, gyvenančioms bendruomenėje, kurios ją ir užaugina.
Tada Antanas atsiskiria nuo visų ir apsigyvena ne tiek toli nuo gimtojo kaimo Libijos dykumos pakraštyje. Pradžioje suranda čia jau gyvenantį atsiskyrėlį, kuris išmoko pinti krepšius. Juos galima parduoti, taip uždirbant kukliam pragyvenimui ir tuo pat likusius pinigus išdalinti stokojantiems.
Antanas tikrai nėra pirmasis žmogus, kuris atsiskyrė nuo kitų ir apsigyveno dykumoje. Jau seniau čia buvo įvairių bandymų panaudoti dykumos galią. Kalbant apie asketus, išsiskiriančius gyvenimo būdu, dykumoje jau kuris laikas gyveno Manio paskėjai, kurie buvo įsitikinę, kad žmogui būtina nugalėti savo kūnišką prigimtį. Tačiau būtent Antanas tapo krikščionišku vienuolio provaizdžiu, idealu. Veikiausiai dėl to, kad jo ir pasekėjų, vadinamų. Dykumos Tėvais ir Mamomis paliktos ištaros (apopthegamata) leidžia geriau suprasti šį fenomeną. Kitas dalykas IV a. vidurį. Ištremtas iš prieš kelis dešimtmečius įkurtos naujosios imperijos sostinės Konstantinopolio, Atanazas parašo „Antano gyvenimą“. Parašo graikiškai, bet netrukus pasirodo ir lotyniškas vertimas. Nėra abejonių, kad tai yra daugiausia kartų perskaityta vienuolio biografija. Ne mažiau svarbu įsisąmoninti, kokia naujovė buvo ši knyga. Aprašyti žymių žmonių gyvenimus buvo pakankamai įprasta. Tačiau vyravo įsitikinimas, kad vertus aprašyti gyvenimus gyvena karaliai, žymūs karvedžiai, bet ne neturtėliai, kurie tari nesudrebino pasaulio. Atanazas meta iššūkį ir imasi rašyti apie dvasinius, o ne politinius žygdarbius atlikusį žmogų.
Kai Antanas pradeda savo dvasinę kelionę, jam dvidešimt. Regis, keturiolika metų trunka pirmasis jos stapas, kai jis gyvena ne tiek toli nuo savo gimtojo kaimo. Antrasis etapas – jis pasitraukia į dykumoje esantį nekropolį, kapines, kur gyvena tarp kapų ir kapuose. Trečias etapas – jis pasitraukia į dykumą, kur išbaigiama jo vidinė transformacija. Taip galima tegti, nes jis kai turi pakankamai jėgos ir imunitetą tam, kas nereikšminga, todėl gali tapti Abba, mokytoju, gali net kelis kartus lankytis Aleksandrijoje, dalyvauti debatuose.
Dykuma yra ypatinga vieta. Apleistumo, tyrų, čia nėra vandens, tai reiškia, kad nėra gyvybės. Tai išbandymo vieta, pateikianti sudėtingą egzistencinį testą. Tai nuolatinės kovos vieta. Išliko pasakojimai, kaip demonai piktinasi, užsipuolę vieną iš Dykumos tėvų: „eik iš čia, nes čia mūsų erdvė.“ Dykumoje nebelieka kaukių, tenka būti su savimi, o tam reikia begalinės kantrybės.
Tas pasitraukimas nuo pasaulio, ėjimas į dykumą yra nusakomas sąvoka anachoresis. Taip pat ir dykumos atsiskyrėliai dažnai vadinami anachoretais. Tačiau prisiminkime, kad pirmine prasme tai buvo su tikėjimu ir religija nieko bendro neturinti sąvoka. Tai buvo laikotarpis, kai visos Romos imperijos provincijos buvo apkrautos mokesčiais. Didelė jų dalis buvo išlaikyti gausią kariuomenę, kuri buvo pax romana garantas. Anachoresis buvo pastanga pabėgti nuo mokesčių mokėjimo. Ir čia vėl turime svarbią simboliką. Prisiminkime Jėzaus žodžius apie tai, ae dera mokėti mokesčius ciesoriui? Atsakymas per visą istoriją sulaukė skirtingų interpretacijų: kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui. Galima sakyti, kad anachoresis – tai priklausomybės nuo ciesoriaus tirpdymas, pereinant į visišką priklausomybę Dievui.
Kaip teigia Atanazas, Antanas mirė, sulaukęs 106 metų ir turėjo 6000 mokinių. Kaip rašė Atanazas, dykuma virto vienuolių miestu.
. Monus yra vienas. Tačiau nepasigaukime, jis reiškia ne tai, kad vienuoliui nereikia kitų žmonių, bet veikiau tai, kad toks gyvenimas pasirenkamas, siekiant išsaugoti gyvenimo vienumą, kuris, būnant pasaulyje, gresia išsibarstyti. Galima sakyti, kad vienuoliai ar pašvęstojo gyvenimo krikščionys labiau akcentuoja tai, kad mes esame ne iš pasaulio. Juose skleidžiasi tikrųjų namų ilgesys. Todėl ir sakiau, kad Antanui reikėjo daug laiko ir pastangų, daug kovų, idant jis patirtų tokią vidinę transformaciją, kad ir būdamas su kitais, mokydamas kitus, būdamas pasaulyje, galėtų neprarasti vienumo.
Antano gyvenimą formuoja vienuolio idealą: neturtas, malda, rankų darbas ir griežtas asketizmas. Kalbant apie asketizmą, susiduriame su labai plačia ir sudėtinga tema. Žinome, kad asketai yra induizmo, budizmo, judaizmo, krikščionybės tradicijose. Jau užsiminiau apie gnostikus asketus. Jei galima būtų atrasti kažkokį bendrą vardiklį – tai būtų įsitikinimas, kad mes, kaip žmonės, esame praradę balansą, pusiausvyrą. Mūsų vidinis vedlys yra sutrikęs, tikrieji poreikiai yra užgožti aistrų ir mes tampame jų vergais. Kaip reaguoti į tokią situaciją? Čia jau atrasime daug skirtingų atsakymų. Jie skiriasi radikalumu, priemonėmis, net ir tikslais.
Supaprastinant ir bandant perteikti labai trumpai, krikščioniškas asketizmas – tai pastanga „apsivilti“ tuo naujuoju žmogumi, apie kurį kalba Paulius. Tai savojo vienumo, kuris buvo suskaldytas nuodėmės, susigražinimas. Tai kova už savo laisvę, kova su gundymais, demonais. Ir vienas iš sudėtingų išbandymų -autentiško skaistumo puoselėjimas. Gašlumas mus ypatingu būdu pririša prie pasaulio. Dykumos tėvai ieškojo atsakymo, dalinosi vaistais. Vienas tokių vaistų – alinantis darbas, kuris sutraukia visas mintis. Taip pat to meto Graikijos gydytojai seksualumą glaudžiai siejo su maistu. Todėl buvo rekomenduojama valgyti tik tai, kas džiovina tas vidines energijas, kurios skatina libido. Visi dykumos tėvai atsisakė mėsos ir tai buvo susiję ne su kokia nors ypatinga meile visoms gyvoms būtybėms, bet su įsitikinimu, kad mėsa stiprina aistras. Jie valgė žoleles, daržoves ar sūdytą žuvį, jei kažkokiu būdų galima buvo jų gauti, itin svarbi raciono dalis buvo duona. Drastiškas kalorijų sumažinimas turėjo išdžiovinti seksualumą.
Dažnai pirmuoju asketizmo teoretiku vadinamas Evagrijus Pontietis, kuris parašė traktatą, kuriame pabandė įvardinti ir suklasifikuoti svarbiausias aistras bei siūlė priemones, kaip su jomis kovoti. Jis tvirtino, kad viso asketizmo tikslas yra formuoti ypatingą vienuolio santykį su pasauliu ir perspėjo tuo pačiu: su pasaulyje esančiais demonai kovoja daugiausia naudodami daiktus, o su vienuoliais – mintis, nes daiktų jie neturi dėl vienumos.
Kaip rašė Atanazas knygoje “Antano gyvenimas”: „Šventąjį abą Antaną, kai jis dar tebegyveno dykumoje, apėmė akedija ir didelė minčių tamsa. Jis tarė Dievui: „Viešpatie, noriu būti išgelbėtas, tačiau mintys manęs neapleidžia. Ką man daryti šioje nelaimėje? Kaip būti išgelbėtam?“ Ir, išėjęs trumpam laukan, Antanas mato į save panašų žmogų, atsisėdusį dirbti, paskui atsikeliantį nuo darbo melstis ir vėl atsisėdusį pinti virvę, paskui dar atsistojusį maldai. Tai buvo Viešpaties angelas, pasiųstas Antanui jo pamokyti ir sustiprinti. Ir jis išgirdo angelą jam sakant: „Daryk šitaip ir būsi išgelbėtas.“ Girdėdamas šiuos žodžius, Antanas patyrė didelį džiaugsmą ir drąsą. Šitaip darydamas jis buvo išgelbėtas.“
Akedija – tai nusivylimas, vidinės šviesos praradimas, nupuolimas nuo Dievo malonės. Tai, ką šiandien mes skubame vadinti depresija ir sieti išskirtinai su psichologiniais ir fiziologiniais dalykais.
Dar vienas labai svarbus Antano, kaip vienuolio, gyvenimo aspektas – dvasinė kova. Per visą savo atsiskyrimo laikotarpį Antanas buvo varginamas demonu, kartais ypatingai įkyrių ir sugebančių sukelti skausmą. Eiti į dykumą – tai eiti į kovą. Ar mes kalbame apie fizinę dykumą ar apie tą dykumą, kuri yra mūsų kiekvieno viduje. Kita vertus, kova su demonais, pagundomis nėra prakeiskams ar blogis savaime. Antanas yra išsakęs paradoksaliai skambančią svarbią tiesą: jei nebūtų gudymų, nebūtų išsigelbėjusių.
Demonai labai išradingai puolė Antaną. Pradedant vizijomis, gundymais, baigiant fizinius smurtu, kai jis buvo tiesiog parverstas ant žemės, neteko sąmonės, įgijo žaizdas. Prieš pereidamas prie cenobitinio, bendruomeniško vienuolystės kelio, dar noriu atkreipti dėmesį į dar vienu asketiškos krikščionybės simboliu tapusia Simono Stulpininko figūrą. Tuo labiau, kad tai jau V amžius ir galima žvelgti į Antano gyvenimo vaisius.
Vaikas piemuo Simonas išgirdo apie vienuolius, kurie siekia tobulo gyvenimo Kristuje. Jis viską darydavo iš visų jėgų. Todėl ėmėsi askezės čia ir dabar. Pasakojama, kad jis valgė tik kartą per savaitę, gyveno itin sunkiomis sąlygomis, buvo labai reiklus sau savamokslis asketas. Vieną dieną jis išgirdo Viešpaties kvietimą tapti atsiskyrėliu. Jis pasitraukė į Antiochiją, kur pradžioje bandė vgyventi bendruomenėse. Pagarsėjo tuo, kad galėjo daug dienų visą laiką stovėti. Per didelis jo asketizmas varė į neviltį aplinkinius ir jis buvo išvyrtas. Tada trejus metus gyveno atsiskyrėlio trobelėje, vėliau nusprendė gyventi ant uolos, kur nebuvo praktiškai jokios galimybės pajudėti. Galiausiai, apie 423 m. apsigyveno Telanise ant kolonos. Jis vis būdavo keliama aukščiau, kol pasiekė 18 metrų. Valgė tik tai, ką jam kas nors atnešdavo ir tenkinosi kukliausiu maistu. Prie kolonos rinkdavosi daugybė žmonių ir jiems Simonas sakė pamokslus.
Stulpas ar kolona gali atrodyti išsidirbinėjimas, poza. Kita vertus, tai puikus simbolis – būti pasalyje, bet ne iš pasaulio. Ryšys su kitais išlieka itin svarbus visiems ankstyviesiems krikšionims, taip pat ir anachoretams, atsiskyrėliams. Gyvenimas – tai savęs dovanojimas. Tačiau labai svarbu siekti apsivalyti, išsigryninti, persikeiti taip, kad galėtum kitiems dovanoti tikrai kažką vertingo.
Esminis klausimas – kokia aplinka ir erdvė yra palankaisuai tai vidinei transformacijai, tam vidinio vienumo atgavimui? Vienuma ar kasdienis buvimas su kitais? Pachomijui atsakymas atrodė akivaizdus: jei vienuolystė – tai nesiliaujanti kova su Šėtonu, tai kovoti geriau, kai nesi vienas.
Pachomijus gimė Egipte III amžiaus pabaigoje ir gyveno beveik dvigubai trumpiau nei Antanas – 54 metus. Jis gimė ir užaugo pagonių šeimoje. Būdamas dvidešimties nusprendė tarnauti Romos kariuomenėje. Netrukus užpuolė epidemiją ir Pachomijus buvo sukrėstas, matydamas neįprastą grupės žmonių elgesį. Jie stengėsi padėti sergantiems dalino maistą ir nieko už tai neprašė. Jiems nebuvo svarbu, ar padeda turtingam, ar vargšui, kokia kalba kalba stokojantis, kuo tiki. Netrukus Pachomijus išsiaiškino, kad tai krikščionys. Jis nusprendė daugiau apie juo sužinoti ir galiausiai paliko kariuomenę, ne tik tapo krikščionių bednruomenės nariu, bet ir įėjo į istoriją, kaip vienuolijų pradininkas.
Teigiama, kad pirmasis jo įsteigtas vienuolynas 323 m. Nuo pat pradžių tai nebuvo atsiskyrėlio būstas, bet koinonia, bendro gvyenimo erdvė. Beje, vienas pirmųjų vienuolyno narių buvo Pachomijaus jaunesnysis brolis. Kraujo brolis tapo tikėjimo ir vienuolijos broliu. Pachomijus taip pat padėjo sesei įkurti konventą moterims. Paskui jis steigė visą eilę naujų koinonijų, palei Nilo vagą.
Tai buvo maištas prieš pasaulio įtrauktį, tačiau kitoks, nei Antonijaus ar stulpininkų. Koinonia – tai bendrystė, kurios idealas yra Apaštalų darbuose aprašytos bendruomenės, kuriose viskas bendra ir visi vienas ktiais rūpinasi. Taip pat visi yra susirinkę dėl meilės Dievui. Vienuolynams priklausė šimtai vienuolių, tačąiau Pachomijus suprato, kad tokia žmonių gausa gali virsti minia, todėl jis kiekvieną vienuolyną dalino į namus, kuriame gyveno po keliasdešimt vienuolių. Tai jam atrodė optimalus skaičius, kai galima sukurti savimi sugebančia pasirūpinti bendruomene ir ji išlieka broliška ar seseriškas. Nes moterių ir vyrų vienuolynai iš esmės nesiskyrė tvarka. Vienuolynai buvo apjuosti sieną ir buvo siekiama atsiriboti nuo smalsuolių, nors, jei užklysdavo stokojantis, suvargęs prašalaitis jį buvo būtina sutikti pagarbiai ir psirūpinti jo poreikiais. Vienuoliai turėjo taisykles. Tiesa, darbotvarkės reguliavimas buvo paliktas namų vyresniesiems.
Kiekvienas vienuolis turėjo savo celę, kurioje melsdavosi, miegodavo ir be jo leidimo nieka snegalėdavo įeiti. Tai buvo vienintelė asmeninė erdvė. Tiesa be jokio užrakto ir be ko nors tokio, ką galima būtų vadinti privačia nuosavybe. Prašvitus, varpo garsas pakviesdavo bendrai rytinei maldai. Skirtingai nuo vėlesnių vienuolijų, pavyzdžiui, benediktinų, bendroje maldoje būta mažiau pslamių giedojimo, augiau tylos. Paskui visi grįždavo į celes ir laukdavo nurodymų, ką turės dirbti. Tai spręsdavo namų vyesnysis. Didžioji dalis darbų buvo susiję su žemės ūkiu. Buvo vengiama specializacijos ir pasiskirstymo funkcijomis. Kiekvieną dieną vienuolis galėdavo gauti skirtingą darbą. Valgydavo du kartus per dieną. Dienos metu sočiau ir vakare būdavo mažesnis racionanas. Dažniausiai valgydavo duoną ir įvairias virtas daržoves. Kartais vakare taip pat gaudavo džiovintų vaisių. Nebuvo intencijos apmarinti kūną, tačiau valgyti buvo skiriama tiek, kad pakaktų jėgų dirbti. Valgydavo bendrai, tačiau visiškoje tyloje. Tiesa, vienuoliai galėdavo dienos metu bendrauti tarpusavyje, net buvo raginami aptarti Šventojo Rašto skaitinius.
Vienuolynas – tai dirbtuvės. Vienuolystė – tai tarsi meno mokymasis. Gyvenimo meno. Šiandien tiek, kalbėjau apie krikščioniškos vienuolystės gimimą apie du kelius – eremitinį, atsiskyrėlio, kurio pavyzdžiu vadinamas Šv. Antanas, taip pat cenobitinį, bendruomeninį, kurio pradininkas – šv. Pachomijus. Taip pat pabrėžiau, kad “monachos” – “vienuolis” – tai žmogus, kuris siekia būti vientisas, šiuolaikiniais terminais, integralus, kuris siekia išblukinti prigimtinio įskilimo padarinius. Tai tikrai nereiškia, kad vienuolis yra žmogus, kuris siekia tobuluimo savo jėgomis. Veikiau tai žmogus, kuris vis labiau supranta malonės svarbą, jos alksta ir siekia, kad širdis taptų lopšiu, kurioje gali gimti ir sklistis Išganytojas.
Toliau šiame cikle apie tai, kaip keitėsi vienuolystė Viduramžiais, su kokiais iššūkiai susidūrė, ką svarbaus padovanojo tiems, kurie yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
(Bus daugiau)
About the Author
