Tai dar vienas įrašas, parengtas, galvojant apie kurso Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio klausytojus, tačiau turintis ir savaiminę vertę. Šiandien noriu papasakoti apie ypatingą Viduramžių šventąjį. Teigiama, kad būtent jis sutaikė krikščionybę ir filosofiją, protą ir tikėjimą. Tai XIII amžiuje gyvenęs Tomas Akvinietis.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/tomasakvinietis
Radikalus kontrastas Pranciškui iš Asyžiaus.
Jei Pranciškus buvo emocingas ekstravertas, jaunystėje labai mėgęs bendriją, kūręs poeziją, iš prigimties teatrališkas, tai Tomas buvo ypatingai romus intravertas, įdėmiai stebintis aplinką, tylus – bendramoksliai net galvojo, kad jis kiek bukokas ir lėto mąstymo.
Pranciškus kritiškai vertino studijas, knygų skaitymą, racionalius argumentus ar teologinius ginčus, o Tomas Akvinietis yra visų laikų didžiausias teologas, ištobulinęs scholastinį metodą, kuris tapo itin svarbiu Bažnyčios tapatybės dalimi.
Pranciškus buvo veiksmo žmogus. Kai tik jo galvoje šmėkšteldavo sprendimas, jis tuoj pat puldavo jį įgyvendinti. Jis visada buvo kelyje. Tomą tikrai galima buvo vadinti labai darbščiu, tačiau vargu ar veikliu. Kelionės jį vargino, dėl savo stambaus kūno sudėjimo jis keliavo ant sunkius nešulius pratusio gabenti mulo.
Tomas gimė 1225 metais jo kilmingai ir turtingai šeimai priklausiusioje Rokasekos pilyje, Šiaurės Italijoje. Skirtingai nuo tų minores, prasčiokų, kurie susikrovė turtus prekiaudami, kilmingieji aristokratai savo vaikams matė du svarbiausius kelius – riterystė ir karo šlovė, arba Bažnyčios elitas.
Nėra abejonių, kad tėvai buvo katalikai ir rimtai vertino savo tikėjimą. Jie jautėsi svaria krikščioniško pasaulio dalimi, o kilmė juos įpareigojo elgtis, kaip įprasta elitui.
Tomas buvo labai romus, klusnus, apkūnus berniukas, kuriam, skirtingai nuo brolių, visai nerūpėjo ginklai ir riterystė. Aplinkiniai tai matė ir visiems atrodė aišku, kad Tomui skirtas kitoks kelias – jis turi įgyti teologinį išsilavinimą, įstoti į benediktinų vienuoliją. Paskui jis būtinai taps kurio nors vienuolyno abatu ir tai padidins šeimos šlovę. Galbūt popiežius atkreips į jį dėmesį ir paskirs kardinolui. Tokia karjera garantavo pakankamai komfortišką gyvenimą, kuriame pakako visko, ko širdis geidžia.
Todėl Tomas, kuriam tuo metu tėra trylika, vežamas į garsųjį Montekasino vienuoolyną, kur turi gilintis į Bažnyčios mokymą. Tačiau tuo metu šiame krašte kyla karinės įtampos, kilmingos giminės kovoja tarpusavyje ir Tomas išsiunčiamas ten, kur ramiau, į Neapolio universitetą.
Čia vaikinas susipažįsta su Aristotelio darbais ir pradeda juos giliai studijuoti. Jau vėliau jis taps tuo krikščionių mąstytoju, kuris „pakrikštija“ Aristotelį, suderina jo filosofiją su Bažnyčios mokymu. Tai galėjo padaryti tik žmogus, kuris tvirtai tikėjo tikėjimo ir proto harmoniją. Juk pats Dievas mums dovanoja protą, todėl teisingas protas negali kirsti teisingam tikėjimui. Tai veikiau du sparnai, kurie link dangaus kelia žmogaus supratimą. Tomas tikrai niekada netvirtino, kad Dievas yra aprėpiamas žmogaus protui, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad Dievas nėra priešingas mūsų protui. Jis pranoksta mūsų pažinimą, kad žmogaus pajėgomis neįveikiama kelionė, tačiau mes galime ne tik protu įrodyti Dievo buvimą, bet ir, pasitelkę protą, geriau suprasti dievą, pasaulį ir save.
Aristotelio darbų studijos išmokė Tomą gerbti nuosaikumą ir žvelgti į žmogų, kaip į tą, kuriame neatsiejamai sujungti tiek kūnas tiek siela. Pasaulis yra Dievo kūrinys ir jis nėra siena, kuri mus skiria nuo Dievo. Veikiau mes turime stengtis suprasti pasaulį, nes tuo pačiu geriau suprasime dievą. Nors Dievas ir kūrinija yra labai skirtingi, tačiau kūrinijoje švyti Dievo išmintie ir meilė ir todėl ji yra kelias į Dievą.
Tomo protas Neapolyje be paliovos darbuojasi ir atsiskleidžia visa didybe. Tiesa, jis toliau išlieka tylenis ir jo bendramoksliai net pravardžiuoja jį „jaučiu“, atkakliku, užsispyrusiu ir veikiausiai siauru pažiūru. Jau vėliau, kai vėl sugrįš į universitetą, jis ne kartą visus priblokš, kai priverstas kalbėti, kabės su tokia jėga ir įtaiga, kuri nepaliks abejonių, kad visi labai klydo, kai galvojo, kad Tomas tyli, nes ko nors nesupranta.
Tačiau net svarbiau jaunuoliui tai, kad čia jis sutinka elgetaujančio dominikonų ar pamokslininikų, kaip jie dar vadinami, ordino atstovus. Jis bendrauja su jais, klausosi ir jam tampa vis aiškiau, kad tai yra jo kelias. Prisipažįstu, nėra paprasta suvokti tokią išvadą, nes tikrai lengva įsivaizduoti Tomą kuriame nors Benedikto regulos vienuolyne. Tarsi racionalesnis pasirinkimas jo charakteriui. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo santykį su Dievu.
Paradoksalus pasirinkimas nelabai rangiam jaunuoliui, kuris užaugęs turtingoje šeimoje, garsėja intelektu ir analitiniais sugebėjimais, kurį sunku įsivaizduoti elgetaujant ar gyvenant prastomis sąlygomis. Tačiau Tomas girdi pirmiausia kitą žinią – jis nori būti žmonių žvejys, skelbti Evange;iją, gilintis į ją, nebūti įsišaknijęs pasaulyje, nesirūpinti šlove ir turtais
Pirmą kartą romus, nuolankus ir tylus jaunuolis garsiai pareiškia, kas jis apsisprendė ir tai pribloškia aplinkinius, pirmiausia, jo paties šeimą. Pastarajai tai skandalas. Tiesą sakant, išmintingas jaunuolis numatė tokią reakciją ir apie ją kalbėjosi su dominikonais. Bendrai sutarė metams atidėti jo prisijungimą prie ordino, o per tą laiką jis dar galės geriau viską apgalvoti, geriau susipažins su dominikonais, pavyzdžiui, nuvyks į Romoje vyksiantį jų susirinkimą.
Jaunuolis iškeliauja į Romą. Veikiausiai ant mulo, kaip paprastai keliaudavo, jau tapęs žymiu teologu, tačiau kelionės tikslo nepasiekia, Pakeliui yra pagrobimas.. broliu.
Netrukus Tomas vėl atsiduria gimtojoje Rokasekos pilyje. Tomo motina niekaip negalėjo susitaikyti, kad jaunėlis nepasio jos planų. Ji buvo įpratusi, kad ramusis Tomas klusniai vykdo jos rekomendacijas ir yra įsitikinfusi, kad veikiausiai jos sūnus pateko nepageidautinon įtakon.
Pirmieji motinos ir sūnaus pokalbiai neatrodo sėkmingi. Tomas užsispyręstyli ir motinos monologai atšoka nuo jo tarsi nuo skydo.Šeima nusprendžia, kad geriausias vaistas šioje situacijoje–laikas. Tomas įkalintas praleidžia beveik du metus. Tai puiki proga dar kartą nuodugniai studijuoti Šventąjį Raštą, skaityti žymiausius ano meto teologų darbus. Jis kasdien uoliai ugdosi,tačiau nė neketina išsižadėti duoto įžado dominikonams. Pastarieji, sužinoję apie Tomo įkalinimą, rašo laišką popiežiui, prašydami įsikišti ir išgelbėti būsimą dominikoną. Tačiauneramiais laikais, kai popiežius vis kariauja su kokiu nors didiku, jam visiškai nesinori dėl jauno užsispyrėlio gadinti santykius su jam ištikima kilminga šeima.
Visi Tomo Akviniečio biografai mini išbandymą, kurį Tomui sumąstė artimieji. Kai jie įsitikino, kad jaunuolio neperkalbės, nusprendė, kad geriau jis lieka pasaulietis, svarbu nesusideda su kažkokiais elgetomis. Jie nusprendė į jo kambarį įstumti laisvo elgesio moterį. Bene pirmą kartą visigalėjo pajusti, kokia dižiulė jėgaslypi romaus Tomo viduje. Jis giliai įsižeidė ir net įsiuto, pagriebė degantį medžio gabalą ir su juo puolė įstumtą moterį. Šiai pabėgus, jis dar ilgai blaškėsi po savo kambarį,jausdamąsis įžeistas iki širdies gelmių. Tada artimieji suprato, kad pralaimėjo. Jie buvo pernelygišdidūs, idant tai pripažintų, todėl paprasčiausiai suteikė progą Tomui pabėgti iš pilies ir jis nuskubėjo atgal į Neapolį.
Tomas Akvinietis nebuvo impulsyvus, mėgo viską gerai apgalvoti, įvertinti alternatyvas, tačiau, kai ji iš tiesų apsispręsdavo, jis atkakliai irkryptingai siekdavo tikslo ir tada jau jo ryžto būtų užtekę tuzinui žmonių.
Dabar pažvelkime į šią situaciją iš tėvų pozicijos. Įsivaizduokite, jei turite sūnų, kuris mokyklą baigia, išlaikydamas egzaminus vien šimtukais, prieš jį atsiveria stulbinančios karjeros galimybės, o jis sako, kad nusprendė, kad ne geras išsilavinimas svarbiausia ir nusprendė tapti savanoriu, kuris rūpinasi skurstančiais. Ir tai nėra sprendimas metas, bet įsipareigojimas visam gyvenimui. Kelio pasirinkimas.
Elgetaujantys ordinai buvo naujovė, kurį trikdė ne tik kilmin guosius, bet ir dvasininkus, jau šimtmečius egzistavusias vienuolijas. Tai savotiški XIII amžiaus hipiai, tik vietoj muzikos – Evangelija ir siekis gyventi jos radikalumu. Žvalgiant paaulio akimis, tai įžūli kvailystė.
Tomas tęsė porai metų nutrauktas studijas toliau. Jam labai pasisekė tuo, kadsutikto tikrą mokytoją–vieną iškiliausių ano meto mąstytojų Albertą Didįjį. Būtent šis mokytojas Tomą išmokė kaip studijuoti Aristotelio darbus, nepamirštant galvoti savo protu.
Tomas vyko į Paryžių, kuris tuo metu buvo teologijos sostinė. Paryžiaus universitetas, praktiškia nuo pat įkūrimo, garsėjo, kaip iškiliausias mokslo centras. Čia jis dalyvauja debatuosu su Sigeru Brabantiečiu, pranciškonu Bonaventūrą. Taip pat jis pradėjo garsėti, kaip itin gilus ir įtaigus pamokslininkas. Jis turėjo talentą labai sudėtingus teologinius dalykus prteikti paprasta kalba su aiškiais argumentais. Tiesą sakant, vienas iš svarbiausių Tomo Akviniečio didiybės aspektų buvo tai, kad jis buvo įsitikinęs – teologija turi būti skaidri ir aiški. Jei tokia nesugeba būti, geriau tyla.
Tomas Akvinietis rašė daug, tačiau niekas nebūtų drįsęs pavadinti jįgrafomanu. Jo iškiliausias darbas, beje, likes neužbaigtas–Teologijos sąvadas–tai 512 teologinių klausimų apsvarstymas 2669 skirsniuose. Kiekvienas klausimas buvosvarstomas speciziškai ir intelektualiai sąžiningai. Tomas Akvinietis, paskelbęs klausimą,kurį svarstys, surašydavo visas jam žinomas nuomones, kurios paprastai radikaliai skyrėsi tarpusavyje. Tomas pateikdavo savo atsakymą į kiekvieną klausimą ir kruopščiai jįpagrįsdavo, taip pat nuosekliai išnagrinėdavo visus galimus prieštaravimus ir pateikdavo kontrargumentus. Teologijos sąvadas visų laikų krikščionims ne tik padeda geriau pažintiDievą ir Jo sukurtą pasaulį,bet kartu moko disciplinuotai mąstyti.
Kiekvieną iš mūsų Dievas apdovanojo protu ir mūsų pareigą naudotis šia dovana. Turime gerbti autoritetus, tačiau pastarieji nėra kliūtys racionaliems svarstymams,bet, priešingai, svarbi pagalba. Ne protas yra nepatikimas, bet pernelyg dažnai juo krikščionys naudojasi nedisciplikuotai ir tada jis ne padeda, bet dar labiau painioja.Kodėl Teologijos sąvadas taip ir liko neužbaigtas? Tarsi Tomas Akvinietis turėjo tam laiko, buvo like ne tiek daug, tačiau mažiausiai tris mėnesius jis tik meldėsi ir nieko nerašė. Pasakojama, kad 1273 metų gruodį jis pasikvietė savo draugą ir sekretorių Reginaldą ir jam pasakė, kad daugiau nerašys nė žodžio.
Galima įsivaizduoti pastarojo nuostabą. Tada Tomas ramiai paaiškino, kad, švęsdamas Mišias, jis patyrė Viešpatiesregėjimą ir suprato, kad visa tai, ką jis tesugebėjo parašyti per visa gyvenimą yra nedaugiau kaip„šiaudų šūsnis“. Tomas Akvinietis buvo užsispyręs, atkaklus, bet niekada išpuikęs, pasipūtęs. Jis rašė teologinius traktaus, nes labai ilgėjosi Dievo, o ne todėl, kad manė, jog yra protingesnis už kitus teologus.
Jis rašė politinius traktatus, gillliaipermąstė prigimtinio įstatymo tradiciją, parašė labai gilų metafizinį traktatą, analizavo žmogaus aistras ir labai originaliai papildė Aristotelio etiką. Tiesą sakant, net apmaudu, kad tomistinė tradicija vėliau išgyveno tikros sausros pavidalus, kai vyravo ne skaidrumas ir gilumas, bet noras viską klasifikuoti ir kurti tikrus minčių voratinklius.
Tomas Akvinietis mirė pakeliui į Lijoną, kur popiežiaus Grigaliaus X nurodymuturėjo dalyvauti Bažnyčios visuotiniame susirinkime. Būta vilčiu nutraukti skausmingą Rytų ir Vakarų Bažnyčiųsusipriešinimą. Tomas Akvinietis buvo žinomas ir vertinamas, kaipteologas, kuris įdėmiai tyrinėjo Rytų krikščionių priekaištus Vakarų Bažnyčiai ir buvo pateikęs savus kontrargumentus. Galima tik spėlioti, ar būtų ką pakeitę, jei Tomas būtų pasiekęs Lijoną, tačiau jis mire kelyje. Beje, į šį susirinkimą buvo kviestas ir kitas didis to meto mąstytojas pranciškonas Bonaventūra. Jis atvykoį Lijoną, bet mnetikėtai numirė, taip ir nesudalyvavęs susirinkime.
Tomas būtų labai apsidžiaugęs, jei nebūtų sulaukęs popiežiaus raginimo keliauti į Susirinkimą. Jis jautė, kad fizinės jėgos vis labiau jį apleidžia, nors jam dar tebuvo 49-eri. Tačiau jis pakluso,nes buvo įpratęs nesureikšminti savo poreikių.Teigiama, kad jis jojo ant mulo, kai įvyko apmaudi nelaimė ir jis sutrenkė galvą į medžio šaką. Kuriam laikui kelionę teko nutraukti ir grįžti namo. Tačiau tik pasijutęs kiek geriau Tomas vėl išsiruošė į kelionę. Šįsyk jam tepavyko pasiekti Fozanovos cistersų vienuolyną. Čia jis atgulė į ligos patalą ir, nepaisant nuoširdaus vienuolių rūpesčio, sparčiai silpo. Pasak biografų, prieš mirtį Tomas paprašė, kad jam garsu būtų skaitoma Giesmių Giesmė. Kiek keistas pasirinkimas visa laiką racionaliu laikytam teologui, tačiau jis jauruošėsi susitikimui su tuo, kurį visa gyvenimą labiausiai mylėjo ir pas kurį netrukusiškeliavo.
Tomo Akviniečio gyvenimą ir mokymą gražiai atskliedžia senūjų biografų mums perduotas pasakojimas.Kartą Tomas meldėsi priešaispriešais Neapolio Šv.Mikalojaus koplyčios Nukryžiuotąjį ir bažnyčios zakristijonas nugirdo tokį pokalbį.Tomas susijaudinęs klausė, ar tai, ką jis parašė apie krikščionių tikėjimo slėpinius,teisinga. Ir Nukryžiuotasis atsiliepė: „Gerai apie mane kalbėjai, Tomai. Kokio atlygio nori?“ Ir Tomas atsakė: „Nieko kita tik Tavęs, Viešpatie!“
Kai popiežius Jonas XXII apsisprendė paskelbti Tomą šventuoju (kanonizacijaįvyko 1323 metais), į prieštaravimus, jog tarsi nėra nė vieno stebuklo, kurį galima būtų priskirti šiam kandidatui šventuosius, popiežius atsakė, jog kiekvienas jo Teologijos sąvado skirsnis yra tikras stebuklas. Būtent ši knyga, kartu su Šventuoju Raštu per Tridento susirinkimo Mišias buvo padėta ant altoriaus.
Nėra paprasta pasakoti apie Tomą Akvinietį, nes gerokai įprasčiau yra pasakoti apie jo darbus. Tačiau tikrai verta priminti bent tai, kas yra žinoma apie šį didį dominikoną, kuris, regis, neikada nesuabejojo tuo, kad teisingai pasirinko vienuoliją. Mažiauai, kojam reikėjo, tai galios ar būti reikšmingam. Nepatogiai keliauti ant mulo jam buvo geriau nei būti vienuolyno abatu. Popiežius jam siūlė vyskupo ir domikonų ordino prioror pareigas, tačiau priėmė nuolankų Tomo atsisakymą. Jis skubėjo paskui Kristų, savaip, kaip ir kiekvienas šventasis, ir labiausiai nemėgo, kai kas nors nuo to atitraukdavo.
(BUS DAUGIAU)
About the Author
