Tai jau paskutinis įrašas cikle apie vienuolišką gyvenimą Viduramžiais. Tiesą sakant, jau peržengiame chronoloigines Viduramžių ribas ir žengiame į Renesansą. Kalbėsiu apie Ignacą Lojolą ir Jėzaus draugiją. Pranciškus Bernadone, Tomas Akvinietis ir Ignacas Lojola gyveno skirtingoje aplinkoje ir tarpusavyje skyrėsi daugybe dalykų. Charakteriu, požiūriu į išsilavinimą, įsitraukimų į pasaulį. Pagaliau savo indėliu Kelio bendrijos pakeleiviams. Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio nereiškia užsidėti šventumo uniforma, bet veikiau leisti išsiskleisti tai Dievo svajonei, kuria esame kiekvienas iš mūsų.
Garso įrašas:https://audio.com/andrius-navickas/audio/jezuitai
Tuo metu, kai Romoje tvarkėsi Renesanso popiežiai, aplinkiniai kraupo nuo popiežių pasileidimo ir godumo, o netrukus popiežius Alkesandras VI tapo popiežiumi, paprasčiausiai papirkęs reikiamą skaičių konklavos dalyvių ir surengė pompastiškiausią per visą popiežių istoriją intronizaciją, 1491 metais kilmingoje baskų šeimoje Lojolos pilyje gimė berniukas.
Kaip tuo metu buvo įprasta kilmingose šeimose, vyrėsnėlis sūnus paprastai paveldėdavo dvarą, o kažkuris iš vaikų tapdavo dvasininku. Taip buvo suvokiama, kaip garbinga ir pakankamai perspektyvi karjera. Tačiau berniukas svajojo tik apie riterystę.
Jis labai apsidžiaugė, kai tėvas nusprendė pavesti Ignacą Kastilijos iždininko Arevalos globai. Tai buvo labai įtakingas ir turtingas žmogus, įalia kurio jaunuolis praleido net dešimt metų. Tai buvo dvariškio gyvenimo mokykla. Ignacas puikiai įvaldė dvaro etiketą, išmokė stiligai rašyti, svarbiausia, galęėjo mankštintis suk itais jaunuoliais dvare, kurie svajojo apie karo šlovę.
Tuo metu prasidėjo ir jaunuolio meilės žygiai. Jis tapo lovelaso ir, tiesą sakant, tipišku savo epochos dabita. Po vienos iš romantinių avantiūrų jis net gi atsidūrė teisme, tačiau tai jo nepakeitė. Tačiau netrukus jis patyrė, kokia trapi yra žemiška galybė. Kastilijos iždininkas, kuriam dar neseniai vis lankstėsi, pateko į nemalonę ir net buvo ištremtas.
Tuo metu Ignacui buvo 26 metai. Jis netapo dvadininku, mažai rūpinosi savo dvasiniu gyvenimu, tačiau labai norėjo šlovės. Todėl stojo tarnybon pas Navaros vicekaralių. Netrukus pastarojo kariuomenė išjudėjo į karo žygį. Įvyko aršus mūšis prie Pamplonos, Jei mes nežinome, kaip, prieš patekdamas į nelaisvę, mūšio lauke kovėsi Pranciškus iš Asyžiaus, tačiau Ignacas tikrai buvo drąsos ir puikaus kovotojo pavyzdys. Galbūt jis būtų sudalyvavęs dar ne viename mūšyje ir pelnęs drąsaus riterio šlovę, tačiau prancūzų artileristo sviedinys sutrupino Ignacui koją. Teko iškęsti labai skausmingą ir sudėtingą operaciją. Kaulai suaugo prasti ir juos vėl teko laužti. Padariniai liko per visą žemiškąją Ignaco kelionę, skausmai vis atsinaujindavo Iki tol Ignacą domino tik pasaulietinės knygos. Ignacas pirmą kartą pradėjo kelti klausimus – kas būtų, jei aš eičiau šv.Pranciškaus ar šv. Dominyko keliu?
Raitas ant mulo Ignacas iškeliavo namo. Jis svajojo apie kelionę į Šventąją Žemę. Tačiau pirmiausia jis atliko išpažintį, kuri, pasak jo, tęsėsi tris dienas. Tai buvo akimirką, kai jis surpato, kad būtina keisti kovos ginklus.
Jis keliavo į Manrezą, čia prie Marijos altoriaus padėjo savo ginklus ir šarvus. Tada prisijungė prie elgetaujančių žmonių, kruei prašė išmaldos. Kilmingam jaunuoliai tai buvo didžiulis puikybės išbandymas.. Taip pat Ignacas pradėjo laikytis griežtos askezės. Jis buvo įpratęs joti ne risčia, bet šoliuoti. Po pirmojo tikėjimo entuziazsmo etapo prasidėjo sausra ir gundymai.
Jam vėl ir vėl grįžo klausimas – kokia Dievo valia būtent man? Kaip ją atpažinti? Taip pat jis turėjo nušvitimą, kuriame jam nuskaidrėjo, kad beprasmiška sukti galvą ir graužtis, kaip bus tolimoje ateityje, kai nežinai, kas nutiks šiandien.
Manreza tapo perspektyvos pakeitimo taškas. Jis keliauja į Šventąją Žemę, bando gyventi ereme, tačiau jaučia, kad nerimas neišsisklaido. Jis tikrai žino tik vieną, kad nori būti Kristaus kariu, tačiau tam jam reikia įgyti taip pat ir teologinį pagrindą, nes, kaip pats sau pripažįsta, jo žinios apie Bažnyčios mokymą fragmetiškos ir paviršutiniškos. Į Paryžiaus universitetą Ignacas atvyksta, kai jam jau trisdešimt septyni metais. Mokslinį laipsnį jis įgyja, jau įžengęs į penktą dešimtmetį.
Tačiau dar prieš pradėdamas studijas, Ignacas pradeda labai rimtai galvoti apie dvasines pratybas, kurias Paryžiuje išbando, dėstydamas savo naujiems bičiuliams.
Kaip vaikščiojimas, bėgimas yra kūno pratybos, taip mums reikalingos ir dvasinės pratybos, kurios padėtų pašalinti iš sielos visus netvarkingus polinkius ir leistų mums atrasti, ko iš tiesų Viešpats iš manęs nori. Dvasinės pratybos – tai ypatingai svarbus Dievo kario ginklas, kovoje su sunkiausiai įveikiamu priešininku – savo paties nuodėmingumu. Tik nuolatinės pratybos mums gali padėti vykdyti Dievo valią, o ne vergauti savo nuodėmingiems polinkiams.
Labai svarbu nesupainioti Dievo su jo kūriniais. Krikščionis turi būti abejingas visiems sukurtiems dalykams Tai nereiškia abejingumo kito žmgoaus skausmui. Tačiau svarbu ne tai, ar mes turtingi, ar vargšai. Tačiau tik tai, ar gyvename didesne Dievo garba, ar ne. Gėdinga ne susirgti, bet tai, kad ligos baimė gali trukdyti mums vykdyti Dievo valią
Studijuodamas Paryžiuje, Ignacas Lojola subūrė nedidelį draugų būrelį. 1534 m. septyni vyrai Monmartre davė neturto ir skaistybės įžadus bei nusprendė kartu atlikti piligriminę kelionę į Jeruzalę.
Tačiau šio sumanymo nepavyko įgyvendinti, todėl būrelis 1538 m. nukeliavo į Romą, ketindamas pasiūlyti popiežiui savo pagalbą vykdant katalikiškąjį atsinaujinimą.
1539 m. balandžio 19 d. bičiuliai iškilmingu pažadu sutvirtino savo sprendimą laikytis išvien ir padėjo pagrindą naujam ordinui, kurį pavadino „Jėzaus draugija“.
Po metų – 1540 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius III patvirtino Jėzaus Draugiją.
1541 m. Ignacas buvo išrinktas pirmuoju bendruomenės generaliniu vyresniuoju.
Neatsakyčiau į klausimą, kuri knyga svarbesnė danarties Bažnyčiaio – Tomo Akviniečio Teologijos sąvadas ar Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos. Jos abi pernelyg skirtingos, kaip ir patys šie šventieji.
Dar vienas reikšmingas dalykas – abitas per visą vienuoloijos istoriją buvo ne tik uniforma, bet didžiulę simboliką turintis naujojo žmogaus rūbas. Nuo pat ankstyvųjų vienuolynų žmogus, kuris pasiryždavo tapti vienuoliu, pirmiausia turėjo išsirengti iš savo pasaulietinio apdaro ir priimti naują. Pavyzdžiui, vienuolio virvė ant juosmens simbolizuoja tai, kad vienuois yra Kristaus karys kiekvieną akimirką pasiryžęs kovoti su didžiausiu priešu- Velniu. Jei vienuolois apsispręsdavo palikti vienuolyną, grįžti į pasaulį, jis turėjo atiduoti vienuoliškus drabužius ir apsivilti pasaulietinį apdarą. Jėzaus draugija buvo pirmoji, kuri ne tik pabandė derinti, regis nesuderinamus dalykus – kontempliaciją ir veiklumą, tačiau tiap pat neakcentavo abito. Jėzuitas vienuolis nebūtinai išoriškai turi išsiskirti iš kitų žmonių, svarbu, kad išsiskirtų vidumi.
Dar viena inovacija – individualizmas ir būtinos vienuoliams bendro brevijoriaus skaitymo atsisakymas. Nors visi vienuoliai priima panašius įžadus, Jėzaus draugija akcentavo paklusnumą, kaip itin svarbią mokinystės esmę. Vyresniojo reikia klausytis, kaip pačios Šventos Dvasios, tarsi pats būtum negyvas kūnas be joikių poreikių ir norų.
Jėzuitų tikslas, vaizdžiai tariant, buvo užauginti ar sustiprinti tikėjimo ir dvasinio gyvenimo raumenys, kurie, deja, net ir krikščionybės bastionais vadinamose valstybėse buvo nusilpę.
Pirmasis ordino gyvavimo šimtmetis pasižymėjo veržliu augimu ir neįtikimu dinamiškumu. Kai Jėzaus draugija susikūrė, ji turėjo dešimt narių. 1556-aisiais, Ignaco mirties metais, ordinas jau turėjo tūkstantį narių. 1640 m. buvo per penkiolika tūkstančių jėzuitų.
Italų kilmės draugijos generolas Klaudijo Akvaviva, kuris vadovavo jai daugiau nei trisdešimt metų. Generolu jis buvo išrinktas 1581 metais. Būtent jis labai prisidėjo prie dviejų itin svarbių jėzuitų veiklų: pasaulinjių misijų ir švietimo sistemos. Jis išleido net knygą, pavadintą “Racionalus jėzuitų švietimo sistemos planas”. Įdomu tai, kad dominikonai labai įtariai žvelgė į šią knygą ir buvo pajungta inkvizicija, tirti, kiek ji atitinka ortodoksinį Bažnyčiosmokymą. Jėzuitų ir dominikonų susikirtimų Naujaisiais laikais gana daug. Dominikonai, regis labai įtariaiv ertino tuos inkultūracijos, pamokslavimo ir katekizacijos metodus, kuriuos taikė Jėzaus draugija.
Pirmasis jėzuitas misionierius buvo Pranciškus Ksaveras, kuris 1540 m.leidosi į Indiją, Kiniją, Japoniją. Japonijoje jis mokė, kad svetimą kultūrą būtina studijuoti, kad privalu vertinti jos savitumą. Kinijoje iš pradžių žadėjusi sėkmę, misija sužlugo kilus „ginčui dėl apeigų“. Kinijoje paplitusį protėvių kultą jėzuitų misionieriai pripažino kaip pagarbos mirusiesiems išraišką. Tačiau elgetaujančių ordinų misionieriai protėvių garbinimą vertino kaip religinio kulto aktą, todėl savo pastangomis Romoje pasiekė, kad jėzuitų misijos būtų nutrauktos.
Lietuvoje jėzuitai taip pat sukūrė modernios švietimo sistemos pagrindus ir ėkūrė Vilniaus universitetą.
Tiesa, jų aktyvumas turėjo ir šalutinių padarinių, kurie labiausiai susiję su tikrą ar menamą pagrindą turinčiais kaltinimais, kad jie kelia politines intrigas, kišasi į valstybių reikalus, taip pat buvo kaltinami pinigų išeikvojimu ir klasta. Per Apšvietos laikotarpį buvo įtvirtintas apgaviko klastuolio jėzuito, kuris siekia tikslo bet kokiomis priemonėmis protretas. Aovietmečiu jis buvo gausiai ekspluatuotas: žodis jėzuitiškas pradėjo reikšti nesąžiningas, manipuliatyvus.
Popiežius Klemensas XIV, reaguodamas į daugelio monarchų spaudimą, paskelbė apie Jėzaus draugijos panaikinimą. Tiesa, nepraėjus nė pusei amžiaus Pijus VII atkūrė draugiją, tvirtindamas, kad dabartiniame Bažnyčios ir pasikeitusio pasaulio dialoge Jėzaus draugijai turi tekti ypatingas vaidmuo.
Popiežius Pranciškus tapo piemuoju Jėzaus draugijos nariu, kuris buvo išrinktas būti šv. Petro įpėdiniu.
About the Author
