Britų serialas „Adolescence“ (Paauglystė ar Pereinamasis amžius – abu vertimai čia tinka) padarė bombos sprogimo efektą. Jo premjera įvyko tik kovo 13 dieną, o jau kuris laikas tai plačiausiai aptarinėjamas serialas ir net skelbiami šūkiai, kad šį serialą privaloma žiūrėti mokyklose ir rengti bendrus mokinių, moksleivių ir tėvų aptarimus. Dabartinis Jungtinės karalystės premjeras Kiras Starmeris net davė specialų interviu apie serialą ir pripažino, kad jam, kaip tėčiui, jį žiūrėti buvo be galo sunku.
Esu dėkingas Aušrai Maldeikienei, kad atkreipė mano dėmesį į šį serialą. Žiūrėjome kartu su žmona ir įspūdis buvo tikrai stiprus. Tikrai nenoriu perpasakoti miniserialo (iš viso yra keturios serijos) siužeto, nors jame fabulos detalės, drįstu teigti, nėra svarbiausia. Neabejoju, kad kiekvienas žiūrovas savaip sudėlios akcentus. Man asmeniškai, vienas svarbiausių dalykų seriale – žinia apie specialią simbolių kalbą, kurią naudoja moksleiviai. Verta į ją įsigilinti, nes kiekvienos kalbos struktūra atskleidžia tai, kas vyrauja vidiniame pasaulyje, kokios dilemos sprendžiamos, kokie klausimai vyrauja. Tai kalba, kuri visiškai nepažįstama vyresnėms kartoms. Seriale bent du vaikai jos bando mokyti suaugusius. Nuostabi inversija pasaulyje, kuriame suaugusieji įsitikinę, kad niekas neturi teisės griauti jų taisykles ir prasmes įtvirtinančių autoritetų statusą.
(Prisipažįstu, nieko nežinau apie skirtingų spalvų širdučių prasmes, apie raudoną ir mėlyną tabletes ir visus kitus susirašinėjimo simbolius)
Kas serialui suteikia ypatingą jėgą? Kūrėjų pasirinktas filmavimo būdas. Tai vieno kadro metodas, kai visa serija nufilmuojama be stabdymų ir dublių. Šis metodas itin reiklus aktorių vaidybai, tačiau suteikia unikalų dinamiškumą ir „buvimo šalia“ efektą. Na, ir aišku – aktoriai. Tai, kaip vaidina trylikametis vaikinas, sugebantis perteikti nuolat banguojančias emocijas, jausmą, kad tavęs nesupranta, pastangas paaiškinti tai, kas nepaaiškinama, yra ypatingai stipru. Emociškai labai stiprus ir vaikino tėčio vaidmuo. Ypatingai paskutinėje serijoje, tačiau man serialo vaidybos viršūnė yra trečia serija ir pokalbiai su nužudymu įtariamu vaikinu.
Paauglystės, pereinamojo amžiaus, tema yra nepaprastai svarbi ir nepatogi. Ne kartą teko girdėti, kad tėvams, kurių namuose yra paauglystės iššūkius išgyvenantis vaikinas ar mergina, geriausia būtų kokiems penkiems metams pabėgti, emigruoti. Toks posakis gali sukelti šypseną, bet iš tiesų atskleidžia tai, kiek susijaukę yra mūsų santykiai. Apie paauglystę įprasta kalbėti, kaip apie grėsmę, ligą, kuria tenka persirgti ne tik pačiam paaugliui, bet ir jo aplinkiniams. Tiesą sakant, toks požiūris ir yra vienas iš problemos komponentų – į pereinamąjį amžių žvelgiama, kaip ne į atradimų kupiną staigių pokyčių metą, bet kaip į problemą. Tai tik prisideda prie iškreipto supratimo, kad tėvai turi kažkaip „pataisyti“, „gydyti“ paauglį, kuris skatinamas save matyti, kaip problemą ar net grėsmę.
Būtų didžiausia klaida, jei šis tikrai geras miniserialas suaktyvintų norą „kažką daryti su paaugliais.“ Pavyzdžiui, sugalvoti jiems papildomas priežiūros, disciplinavimo, „nukenksminimo“ priemones. Skaičiau ne vieną atsiliepimą, kuriame nuoširdžiai buvo keliamas klausimas – kas atsitiko su mūsų vaikais? Geras klausimas, kuris turėtų versti pirmiausia pažiūrėti į save.
Serialas „Paauglystė“ – ypatingai antroji jo serija – kelia ryšio klausimą. Kiek tėvai bendrauja su savo vaikais? Kiek tėvai bendrauja tarpusavyje? Kiek mes pažįstame vienas kitą? Kiek norime pažinti? Labai rimtas klausimas, nes išklausyti ir suprasti kitą visada sunku, nepatogu, reikalauja pastangų ir meilės. Iššūkiai neprasideda pereinamajame amžiuje, jie čia tik ryškėja, nes permainos labai greitos. Taip pat prisideda itin spartus jau-ne-vaiko įėjimas į suaugusiųjų pasaulį. Pabrėžiau, kad paauglystė nėra prakeiksmas, tačiau tai tikrai sunku laikotarpis, kuris gali būti dovana, jei tik visa jau-ne-vaiko aplinka priims ją, kaip būtinybę permąstyti ir auginti santykius.
Gary Neufeldas ir Gaboras Mate yra parašę svarbią knygą, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, apie tai, kad paaugliams ypatingai reikia tėvų. Tačiau dažniausiai tai laikotarpis, kai tėvai yra esą pernelyg užsiėmę ar nežino, kaip elgtis, ir „perleidžia“ paauglius bendraamžiams. Tokiu būdu tėvai ne tik praranda savo vaikus, bet ir vaikai praranda saugumą, kurio jiems itin reikia.
Yra daug tyrimų apie tai, kad įvairaus amžiaus vaikai ir jau-ne-vaikai tiesiog apsigyvena virtualiame pasaulyje ir savo ekranuose. Tai turi labai didžiulį neigiamą poveikį tiek jų smegenų sveikatai, tiek emocinei (ir fizinei) savijautai. Tačiau nepakanka atlikti tyrimą, parašyti knygą, konstatuoti problemą, bet lieka svarbiausias klausimas – kaip pasiūlyti tokią alternatyvą, kuri jiems neatrodytų bausmė, bet būtų patrauklus nuotykis? Dar vienas klausimas – ar tikrai yra svarbiau uždirbti daugiau ir dar daugiau, ar skirti laiką bendravimui, ryšiui su vaikais? Atsakymas nėra paprastas ir dėl to, kad paprastai gerokai lengviau dar daugiau dirbti, kad ir sunkiausią darbą, nei ieškoti prarasto (prarandamo) ryšio. Tačiau klausiu ne apie lengvumą, o apie prioritetų susidėliojimą.
Dabar verčiu neuromokslininkės knygą apie tai, kaip susidraugauti su smegenimis. Daug paralelių su tuo, apie ką galvojau, žiūrėdamas „Adolescence“ (Paauglystę). Mes visi elgiamės su savimi, su savo smegenimis labai prastai. Gyvename pasaulyje, kuriame mūsų smegenys kenčia nuo pertekliaus ir mūsų gyvenimo būdo. Kodėl apie tai užsiminiau? Nes noriu pabrėžti, kad su mumis yra tikrai ne viskas gerai, todėl nepabėkime į mums lengvesnį klausimą – kas negerai su paaugliais? Jie atvyksta ir labai dideliu greičiu į pasaulį, kuriame nėra jauku, kuriame labai daug sumaišties, kuriame gyvena sutrikę ir į darbus bei vartojimą pabėgę suaugusieji. Gelbėtis iš šios situacijos įmanoma tik bendrai, tačiau pradėti, kaip ir visur ir visada, tenka nuo savęs.
Pažiūrėkite miniserialą. Tiesa, tik tuo atveju, jei paskui turėsite drąsos keisti gyvenimą taip, kad jame daugiau vietos atsirastų santykiams, klausymuisi, labai sudėtingoms pastangoms suprasti tai, ką labai sunku suprasti ir priimti. Jei ne, geriau tą laiką, kurį skirtumėte serialui, skirkite arbatai su savo vaikais, sutuoktiniais. Tai gali jums atrodyti itin neproduktyvus, ar net išvaistytas, laikas, tačiau iš tiesų tai priešnuodis, nedidelis vilties spindulėlis, kad ne viskas prarasta šioje toksiškoje rūpesčių migloje.
