BŪTI PETRO ĮPĖDINIU: NUO INOCENTO III IKI CELESTINO V

Aandrius Navickas tęsia ciklą Būti Petro įpėdiniu. Tai jau ketvirtas įrašas. Šiame puslapyje galite susipažinti su ankstesniais: Įvadu, Nuo LIno iki Grigaliaus Didžiojo ir NUo Grigaliaus Didžiojo iki Grigaliaus VII.

Garso įrašas:

https://audio.com/andrius-navickas/audio/bu-ti-petro-ipe-diniu-inoventas

Šis ciklas nėra išsami popiežių istorija. Veikiau jos fragmentų perteikimas ir apmąstymas, viliantis, kad tai bus svarbi pagalbinė medžiaga tiems, kurie ryžosi tapti mano kurso Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio klausytojais, Tai kursas, skirtas Mažajai akademijai,.

Cikle apie tai, ką reiškia būti Petro įpėdiniu tai jau ketvirtasis įrašas. Ankstesnį pasakojimą baigiau, žvelgdamas į vienuolį Hildebrandą, tapusį popiežiumi Grigaliumi VII. Dabar gi siūlau pažvelgti į tai, kas vyko laikotarpyje nuo Inocento III iki Celestino V. Nuo popiežiaus, kuris puikiai jautė popiežiaus institucijos jėgą iki to, kuris pirmasis nusprendė, kad tai per sunkus įsipareigojimas ir atsistatydino.

Praėjus beveik šimtmečiui po to, kai Grigalius VII paskelbė garsiuosius Popiežiaus nurodymus, Gavinjono pilyje Italijoje gimė berniukas, pakrikštytas Džiovaniu ar sulietuvintai Jonu. Abu tėvai buvo kilę iš labai kilmingų šeimų. Jonas Lotarijo de Konti turėjo galimybę įgyti puikų išsilavinimą Romoje, tada studijavo Paryžiaus universitete, kuris garsėjo kaip teologijos sostinė. Po jo tęsę studiją teisininkų sostinėje Bolonijos universitete. Vėliau Romoje užėmė įvairias pareigas kurijoje.

Galima drąsiai teigti, kad jis turėjo ne tik puikų išsilavinimą, bet ir gerai pažinojo Romos realijas. Klemensas III paskyrė jį kardinolu. Lotario di Konti buvo vienas jauniausias, o gal net jauniausias kardinolų kolegijos narys.

Prieš mirtį popiežius Celestinas III kreipėsi į kardinolus, ragindamas jo įpėdiniu išrinkti Joną Koloną, įtakingos romiečių šeimos atstovą. Tačiau kardinolai neįsiklausė ir išrinko Jona Lotarijo de Konti, kuris pasirinko Inocento III vardą ir jam tuo metu tebuvo trisdešimt septyni metai. Tiesą sakant, amžius šiuo atveju galėjo būti itin svarbus veiksnys, nes ką tik miręs popiežius savo pontifikatą pradėjo, žengdamas į devintą dešimtmetį.

Tiesa, kaip tvirtinama kronikose, Jonas Lotario de Konti nesiveržė tapti popiežiumi, nes buvo sau atradęs džiaugsmą sakyti pamokslu ir rašyti teologinius traktatus. Tačiau, kai buvo išrinktas, pakluso.

Geopolitiniu požiūriu, Inocentas buvo laimės kūdikis. Vienas aršiausių popiežiaus konkurentų jau ne pirmą amžių buvo Šventosios Romos imperatorius. Nuo Henriko III iki Henriko VI visi imperatoriai buvo įsitikinę, kad tai jų pareiga ir teisė kontroliuoti Bažnyčią. Tačiau, kai Inocentas III tapo popiežiumi, netikėtai mirė Henrikas VI, kuriam tebuvo trisdešimt dveji. Tuo metu jis buvo neabejotinai galingiausias valdovas Europoje. Tačiau jis nepaliko valdyti pasiruošusio įpėdinio ir kaip taikliai pastebėjo istorikas Leopoldas von Rankė, tikruoju Henriko įpėdiniu tapo Inocentas.

Jei trumpai apibūdinti Inocento III pontifikato programą – jiss buvo popiežiškos teokratijos architektas, buvo įsitikinęs, kad ji būtina Bažnyčiai ir žmonijos išganymui. Kaip Tėvas perdavė Jėzui visą valdžią dangui ir žemei, taip Jėzus perdavė ją Petrui ir jo įpėdiniams. Ne žmogus, o Dievas sukūrė popiežiaus sostą. Popiežiaus valdžia yra kaip saulė, o pasaulietinė valdžia yra kaip mėnulis.

Apie Inocento III pontifikatą galima labai plačiai ir ilgai. Mano galva, svarbu atkreipti bent į keturis dalykus.

Tai jo kova su Didžiąja erezija vadinamais katarais Prancūzijoje, Ketvirtasis, skandalingai pasibaigęs, kryžiaus žygis, istorinis popiežiaus susitikimas su Pranciškumi iš Asyžiaus ir sušaukimas ryškiausio ir veikiausiai svarbiausio Viduramžių Bažnyčios susirinkimo Laterane.

Galima drąsiai sakyti, kad popiežiui Inocentui žodžiai „kryžiaus žygis“ buvo ypatingai svarbūs. Prie to prisidėjo, kad pačioje pontifikato pradžioje atėjo tragiška žinia, kad musulmonai vėl užėmė Jeruzalę,

Šiame cikle už skliaustus palieku paties kryžiaus žygio sampratos apmąstymą. Plačiau apie tai kalbėsiu paskaitų kurse Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Tad čia tik apsiribosiu trumpu skandalingiausio, ketvirtojo, kryžiaus žygio pristatymu.

Tikslas buvo aiškiai įvardintas – svarbiausia susigrąžinti musulmonų kontroliuojamą Jeruzalės miestą. Norint tai pasiekti, reikia pradžioje nugalėti galingą egiptiečių sultonatą. Tačiau nuo pat pradžių prasidėjo kliūtys, tuo pasinaudojo tiek Venecijos pirkliai, kurie konkuravo su Bizantija dėl jūros kelių, taip pat buvo kilęs konfliktas pačiame Konstantinopolyje ir kryžiuočiai buvo viliojami „atstatyti teisybę“, atsiimti sostą iš neva uzurpatoriaus. Vietoj to, kad keliautų į Egiptą, 1202 m kryžiuočių kariuomenė apgulė Zadarą ir 1204 m. apiplėšė Konstantinopolį, graikų krikščionių kontroliuojamos Bizantijos imperijos sostinę. Nors iš tiesų pavyko pakeisti Bizantijos valdžią, tačiau būta daug nusivylimo. Pavyzdžiui, tas Bizantijos didikas, kuris prisiviliojo kryžiuočius, buvo žadėjęs, kad paskui, suvieniję jėgas, krikščionys patrauks į Jeruzalę, tačiau paaiškėjo, kad jam Jeruzalės kampanija visiškai nerūpi.

Tiek popiežių Inocentą, tiek daug krikščionių Rytuose ir Vakaruose labiau pribloškė net ne pasikeitęs kryžiuočių maršrutas, bet tie žiaurumai, smurtas, kurį jie pademonstravo Konstantinopolyje. Teigiama, kad būtent po šios tragedijos Konstantinopolyje atsirado posakis: geriau tiurbanas, nei tiara, geriau muslmonai, nei katalikai.

Inocentas, ją būtina pabrėžti jo garbei, griežtai kritikavo kryžiuočių veiksmus. Tiesa, kai jam buvo pasakyta, kuo viskas baigėsi, jis sutiko, kad verta bent pasinaudoti atsivėrusia galimybe suvienyti Vakarus ir Rytus. Tiesa, kaip visi įsitikino, vienybės siekis jėga, prievarta, tikrai nebuvo tvarus. Nors ir formaliai buvo įkurta Lotynų imperija, o per Laterano susirinkimą vieningai buvo patvirtinta Vakarų ir Rytų unija, pagal kurią graikų krikščionys pripažįsta, kad teologiniuose ginčuose katalikai buvo teisūs, taip pat priima popiežiaus primatą, tačiau tai buvo iliuzija, Nežinau, gal popiežius ir turėjo viltį, kad Lotynų imperija gali ilgainiui pakeisti santykius, tačiau ji tik sukėlė neapykantą tiems Bizantijos gyventojams, kurie seniau apie Vakarus kalbėjo su simpatija.

Nemanau, kad sėkmingu galima vadinti taip pat ir kryžiaus žygį prieš katarus Prancūzijoje. Plačiau apie katarų iššūkį ir kodėl jie tapo tikra grėsme Bažnyčiai kalbėsiu per paskaitas Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Na, o dabar tik trumpai apie tai, kaip šias rauges buvo bandoma išrauti iš krikščioniško pasaulio javų.

Katarai buvo pasmerkti vos ne dešimties įvairių Bažnyčios sinodų. Tiesą sakant, situacija buvo kažkiek panaši, kaip ir su musulmonais, nes katarai visai neprašė Bažnyčios pripažinimo, netvirtino, kad yra katalikai, bet, priešingai, buvo įsitikinę, kad Bažnyčia yra susidėjusi su Šėtonu ir bandė patraukti visus katalikus pas save. Jų citadele tapo Prancūzija, Langedoko provincija, kur jie sugebėjo patraukti ne tik daug paprastų žmonių, bet ir dalį diduomenės. Bent kelių regionų kunigaikščiai sudarė sąjungas su katarais, tokiu būdu tikėdamiesi iškovoti visišką autonomiją nuo Prancūzijos karaliaus. Beje, Prancūzijoje katarai buvo vadinami taip pat ir albigiečiais, nes vienas svarbiausių jų centrų buvo Albi miestas.

1198 m. pradėdamas eiti popiežiaus pareigas, popiežius Inocentas III nusprendė išsiaiškinti, kaip elgtis su katarais. Jis išsiunrė į Langedoko provinciją vienuolių delegaciją, kurios tikslas buvo ištirti situaciją ir pateikti popiežiui rekomendacijas. Taip pat popiežius bandė siųsti pamokslininkus, kurie turėjo atversti katarų patrauktus žmones. Galbūt ši įtampa nebūtų peraugusi į didžiulį kraujo praliejimą. Tačiau nužudomas popiežiaus pasiųstas legatas, Inocentas III net neabejoja, kad dėl to kaltas su katarais susijęs Tulūzos grafas.

Lione surenkame didelė kryžiuočių kariuomenė ir ji pajuda į žygį. Prasideda ne vieną dešimtmetį užsitęsusios, alinančios ir labai žiaurios kovos. Ir vėl kryžiuočiai tapo smurto ir žiaurumų simboliu. Nežinau, kaip Inocentas III vertino visus šiuos įvykius. Jis nesulaukė kovų pabaigos. Teigiama, kad per visus katarų persekiojimus buvo nužudyta pusė milijono katarų – vyrų, moterų ir vaikų. Galutinai katarų judėjimas išsikvėpė tik XIC a. pabaigoje, tačiau po kryžiaus žygio jis nebebuvo nei toks organizuotas, nei gausus.

Kryžiaus žygiai parodė, kad popiežius turi galią sutelkti kariuomenes, tačiau tikrai neįtikino, kad ginklais galima ką nors įrodyti, ypatingai Evangelijos tiesas.

Trečias epizodas – yra gražus pasakojimas, kad popiežius sapnavo sapną, kad griūva Bažnyčia ir pirmiausia krenta Laterano bazilika, tačiau pasirodo keistas žmogus su rudu abitu ir sulaiko sienas nuo kritimo. Kai 1209 m. į Romą įžengia Pranciškus su grupe sekėjų, popiežius atpažįsta žmogų iš sapno. Būtent su tuo siejama, kad radikalios Pranciškaus mintys neišgąsdino Inocento ir Asyžiaus Neturtėlis rado netikėtą sąjungininką.

Gali atrodyti paradoksaliai, kad kilmingoje aplinkoje užaugęs, akivaizdžiai monarchistinės Bažnyčios šalininkas popiežius turėjo nuostabią intuiciją, ko labai reikia Bažnyčiai – mobilių vienuolijų, kurios susitelktų į katechezę, pamokslavimą ir tikėjimo įkarščio gaivinimą. Laterano susirinkime buvo palaiminti tiek dominikonai, tiek pranciškonai.

1213 balandį popiežius Inocentas III paskelbė bulę, kuria sukvietė Ketvirtąjį Laterano susirinkimą. Jis prasidėjo 1215 m. lapkritį. Dalyvavo septyniasdešimt vienas arkivyskupas ar patriarchas,, 412 vyskupų, 900 vienuolijų vadovai. Visa ši gausa patvirtina tiek popiežiaus Inocento III autoritetą, tiek tai, kad XIII amžiaus pradžioje, bent jau, formaliai galima kalbėti apie triumfuojančią Bažnyčią, kuri yra tapusi neginčijamu Vakarų civilizacijos pamatu. Netgi tarsi pavyko nutiesti tiltą su Rytų krikščionybe, teliko atkovoti Šventąją Žemę ir išstumti iš jos musulmonus.

Popiežių Inocentą ne mažiau jaudino ir tai, kas yra išoriškai galingos Bažnyčios viduje. Katarų erezijos sėkmės prielaida buvo tai, kad labai daug neišsilavinusių žmonių buvo tik formaliai priėmę krikščionybę, tačiau turėjo itin blankų supratimą apie Bažnyčios mokymą ir katarų įkarštis juos nesunkiai patraukė. Tuo labiau, kad nemaža dalis dvasininkijos buvo apleidusi sielovadines pareigas ir įnikusi į pasaulio tuštybes. Reikėjo keisti situaciją ir Susirinkimas pareikalavo, kad kiekvienas katalikas privalo bent kartą per metus atlikti išpažintį savo klebonui, kuram buvo griežtai prigrasyta saugoti atgailos paslaptį, taip pat prieš šv. Velykas buvo raginama priimti šv. Komuniją. Buvo pabrėžta, kad tie, kurie to nepraktikuos, turi būti vejami iš bažnyčių ir nelaidojami katalikiškose kapinėse.

Kadangi katarai atmetė ne tik institucinę Bažnyčią, bet ir jos sakramentus, buvo labai svarbu aiškiai išsakyti mokymą apie Eucharistiją. Būtent Lareano susirinkime pabrėžta, kad duona ir vynas Mišios aukos metu iš tiesų tampa Kristaus kūnu ir krauju, nors jų išorinė išvaizda lieka nepakitusi. Transubstancijos doktirina teigia, kad perkeitimas yra realus, o ne simbolinis. Ši dogma vėliau taps Džono Vilifo, Jano Huso, Martyno Liuterio ar Jono Kalvino atakų objektu, tačiau ji yra viena kertinių Bažnyčios mokyme.

Elgetaujantys, mobilūs vienuolių ordinai turėjo būti vienas iš vaistų prie erezijas. Tai patvirtino ir Susirinkimas. Kitas vaistas – pavyzdingas dvasininkų gyvenimas, Pastariesiems uždrausta lankytis smuklėse, žaisti azartinius žaidimus, buvo reikalaujama atsisakyti prabangos ir griežtai laikyutis celibato. Panašūs reikalavimai išsakomi bent jau nuo Grigaliaus Didžiojo laikų ir parodo, kaip sudėtinga spręsti vidaus problemas. Tai buvo tarsi Sizifo akmens ridenimas į kalną, tačiau būtų neteisinga sakyti, kad vidinė reforma terbuvo tik kalbos. Nors riktovėje būta, kai po žingsnio į priekį vėl nuslystame gerokai atgal.

Susirinkime buvo patvirtinta prievarta pasiekta unija su graikų krikšęionimis, kuri, deja, nebuvo tvari. Kaip ir tik kalbomis liko aistringi raginima tęstikryžiaus žygius į Šventąją Žemę ir atkovoti Jeruzalę nuokitatikių.

Kalbant apie kitatikius, apmaudžiai skamba taisyklės, kurios buvo priimtos, aptariant santykius su žydais ir musulmonais. Jų kitoniškumas susirinkime traktuojamas, kaip pavojus, kurio reikia saugotis ir tam reikalinga socialinė žydų ir musulmonų izoliacija. {avyzdžiui,v ienas iš priimtų kanonų skelbia, kad joks krikščionis negali tarnauti žydui. Tai reiškia, kad nei judėjas, nei musulmonas Vakaruose negali užimti jokių vadovaujančių pareigų.

Deja, bet būtent Laterano IV susirinkimas davė stiprų impulsą antisemitizmui Vakaruose. Labiausiai tai susijč su nutarimu, kad žydai ir musulmonai turi dėvėti išskirtinius drabužius arba ženklus, kad aiškiai skirtųsi nuo krikščionių. Esą tai noras užkirsti kelią nesusipratimams, kurie vestų prie neleistinų mišrių santuokų ar nederamų socialiniųs ituacijų. Viduramžiais šie žnklai dažniausiai būdavo geltonos spalvos aspkritimai ir kepurės, vadinamos judenhut.. Kartais skarelės, specialūs pakabukai ar žvaigždės. Deja, bet nacistinė Vokietija neišrado tokios apgailėtinos praktikos, tik ją su nauja jėga atgaivino.

Inocentas III popiežiaus soste buvo aštuoniolika metų. Dažnai jis vadinamas didžiausiuoju Viduramžių popiežiumi, tačiau, kaip matėme, tai turėjo savo kainą. Konstantinopolio nusiaubimas, skerdynės Prancūzijoje, kitatikių stigmatizacija įsirėžė į istorinę sąmonę ir tapo antibažnytinės nuostatos sėklomis.

Kaip dažnai nutinka, po galingo ir įtakingo popiežiaus prasideda autoriteto atoslūgis. Jau XIII amžiaus pabaigoje regime, kaip pasauliečiai valdovai daro vis didesnę įtaką kardinolams ir kardinolų kolegija vis labiau poliarizuojasi pagal prielankumą kuriam nors karaliui. Vis mažiau rūpinamasi Bažnyčios vienybe.

Kai miršta popiežius Honorijus IV, kardinolai ginčijasi net dešimt mėnesiu. Tiesa, dėl to kalta ir sunki epidemija – net šeši kardinolai mirė naujo popiežiaus rinkimų laikotarpiu. Tada teko įkalbėti išrinktą kardinolą sutikti būti popiežiumi. Naujasis pontifikatas labai trumpas ir vėl rinkimai, Dabar jau popiežiaus sostas tuščias buvo dvidešimt septynis mėnesius,

Reaguodamas į šią situaciją atsiskyrėlis vienuolis Petras Morone parašė jiems laišką, kad Dievo bausmė kris ant visų, jei dar ilgiau Bažnyčia bus be popiežiaus. Kardinolas dekanas Malabranka griebėsi šiaudosir pasiūlė, kad popiežiumi būtų išrinktas pats Morone ir visi entuziastingai sutiko. Petras atsisakė ir, kaip teigiama, net bandė pabėgti, tačiau kardinolai kartu Neapolio karaliumi įtikino jį sutikti. Jis pasirinko Celestino V vardą.

Vargšas aštuoniasdešimtmetis vienuolis, kuris troško tik melstis ir būti toliau nuo pasaulio tuštybės, kuris visiškai nesusigaudė geopolitiniuose klausimuose. Vienintelis dalykas, kuris jam buvo tikrai prie širdies – tai pranciškonai spiritualai, kurie prašė jo užtarimo ir jiems jis pažadėjo visokeriopą paramą. Tačiau tuomet Celestinui pavyko, padedant kanonų teisės žinovams, patvirtinti įsaką, kad popiežius turi teisę atsistatydinti, kuria jis tuoj pat pasinaudojo. Tai buvo smūgis pranciškonams spiritualams, kurie neteko svarbiausio ramsčio, taip pat sukėlė dalies Bažnyčios nuostabą ir pasipiktinimą. Didysis poetas Dantė popiežių Celestiną V, kaip išdaviką, patalpino viename iš pragaro ratų.

Aišku, galima sakyti ir kitaip, kad Celestinas pasielgė labai sąžiningai ir atsakingai. Bet kuriuo atveju, jo poelgis neišgelbėjo Bažnyčios nuo to, kad prasidėjo naujas negandų metas. Tačiau apie jį jau kitame įraše.

XIII amžius dažnai pateikiamas, kaip Viduramžių klestėjimo epocha, tačiau, kalbant apie apaštalo Petro įpėdinius, po Celestino atsistatydinimo prasideda ypatingai sunkūs išbandymai.