Trečiasis įrašas cikle Būti Petro įpėdiniu. Jis sumanytas, kaip papildoma medžiaga kursui Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, tačiau turi prasmę ir atsietai nuo šio kurso. Baigiau Grigaliaus Didžiojo figūra.
Popiežius, kuris labai daug ką nuveikė, pavyzdžiui, suformulavo gaires pastoracinei kiekvieno dvasininko veiklai, taip pat, kas dar svarbiau, pats buvo Kristaus sekėjo pavyzdys, kuris skleidė meilės kvapą.
Jis taip pat išsprendė daug administracinių klausimų ir davė stiprų impulsą karitatyvinei katalikų veiklai.
Deja, jau netrukus prasidėjo tamsūs ir net kraupūs Bažnyčios istorijos puslapiai.
GARO ĮRAŠAS: https://audio.com/andrius-navickas/audio/butipetroipediniu-voratinklis
Skaitant popiežių istoriją ne kartą kyla gili nuostaba – ką Viešpats nori pasakyti per šiuos nusidėjėlius? Turime pažadą, kad Viešpats bus su Bažnyčia iki laikų pabaigos ir jokie pragaro vartai jos nenugalės. Galbūt tamsūs puslapiai pirmiausia yra apie tą pragarą, kuris grasina ne iš išorės, bet išauga viduje? Kita vertus, kaip dažnai sakoma, tamsa būtina tam, kad galėtume regėti šviesą ir nepamirškime, kad Bažnyčia yra šventa, visuotinė, apaštališka vienatinė nusidėjėlių bendruomenė. Ji kur kas labiau primena ligoninę, nei privilegijuotą elito sambūrį.
Spėju, kad daugelis pamenate, kad popiežius Pranciškus savo pontifikatą pradėjo prašymu melstis už jį, primindamas, kad nesvarbu, kokias pareigas užimame, vis vien liekame prigimtinės nuodėmės pažeisti žmonės, kuriems būtina Viešpaties malonė. Deja, nusidėjėlis labai dažnai nemato savo nuodėmių ir įtiki savo teisuoliškumu.
Tiesa, pradėsiu nuo istorijos epizodo, kuris kraupus, tačiau, bent jau, tamsa puola iš išorės, o ne užgožia iš vidaus.
I
653 m. popiežius beviltiškai serga. Jį ką tik iš Laterano rūmų išplėšė imperatoriaus pasiuntiniai, Iš popiežiaus buvo atimti jo popiežystės atributai, jis sumuštas ir jėga nuvarytas į laivą, plaukiantį į Konstantinopolį. Čia Martynui I surengiamas parodomasis teismas, kur jis apkaltinamas iždo išvaistymu ir kitais sufabrikuotais kaltinimais. Jis surakinamas grandinėmis ir viešai velkamas gatvėmis. Paskui jo esą pasigailima ir mirties bausmė pakeičiama įkalinimu iki gyvos galvos. Jis ištremiamas į Krymą, kur miršta.
Visa tai yra susiję su šio popiežiaus pastangomis parodyti, kad popiežius nėra priklausomas nuo Konstantinopolio imperatoriaus ar kurio nors kito pasaulietinio valdovo.
Praėjusioje šio ciklo medžiagoje jau minėjau, kaip popiežius Leonas Didysis kovojo su monofizitizmu ir gynė dviejų Kristaus prigimčių sampratą. Tačiau tuo kristologiniai ginčai tikrai nesibaigė. Išpopuliarėjo naujas mokymas, kuris įgijo monoteletizmo vardą (jei monofizitai tvirtina, kad Jėzus buvo tik dieviškos prigimties – mono (vienas) phusis (prigimtis), tai monoteletai tvirtino, kad Jėzus turėjo tik vieną, dievišką, valią (mono (vienas)- teletos- valia) Ši pozicija tiek sustiprėjo, kad tapo vyraujanti Konstantinopolio patriarchate ir ją aistringai gynė imperatorius. Tačiau popiežius Martynas I tvirtai laikėsi ortodoksinės pozicijos, Tai labai supykino imperatorių ir jis ėmėsi drastiškų veiksmų. Dar gyvam esant popiežiui Martynui imperatoriui spaudžiant buvo išrinktas jam gerokai palankesnis popiežius Eugenijus.
Šis epizodas tikrai nemeta jokio šešėlio ant popiežiaus institucijos, bet veikiau parodo naujo pobūdžio iššūkius, kurie vis tirštėjo, krikščionybei perėjus iš nelegalės į valstybinės religijos statusą.
II
Dar po beveik šimto metų ir vėl regime smurtą ir kaltinimus popiežiui. 799 m. popiežius Leonas III išgyena tikrą tragediją. Buvusio popiežiaus Adriano šalininkams nepatiko jo veiksmai ir tai, kad popiežius reiškė prielankumą frankams. Buvo pasamdyti žmones, kurie užpuolė popiežių ir sumušė tiek, kad paliko gulėti leisgyvį, aklą, Tiesą sakant, nežinia, kodėl pasigailėjo ir nenužudė, gal galvojo, kad jis numirs. Tačiau popiežius ne tik atsigavo, bet po kurio laiko atgavo regėjimą, kas buvo pradėta vadinti stebuklu ir popiežiaus teisumo įrodymu. Esmė ta, kad popiežius ne tik buvo sumuštas, bet ir apkaltintas įvairiomis nuodėmėmis ir labai rimtai: pradedant palaidumu, baigiant vagystėmis. Kai jis atsigavo, jis sugebėjo nusigauti pas Karolį į Acheną ir paprašė jo pagalbos.
Popiežius Leonas III. Jis labiausiai išgarsėjo tuo, kad karūnavo Karolį imperatoriumi 800 m. Tai buvo savotiškas istorinis sprogimas, kurio architektu buvo ne Karolis, bet Leonas. Teigiama, kad Karolis tik ceremonijos metu suprato, kas vyksta, kad pirmą kartą per pastaruosius keturis šimtmečius Romos vyskupas karūnuoja Vakarų imperatorių. Tai sugriovė įsitikinimą, kad imperatorius gali būti tik vienas. Tai buvo šventvagystė ir smūgis Bizantijai. Tiesa, būta kabliuko, tuo metu Konstantinopolio imperatorė buvo našlaujanti Irena. Beje, tai buvo vienas iš argumentų Karoliui, kad esą nėra tvirto vyro imperatoriaus soste. Net buvo pasiūlyta išeitis – esą Karolis galėtų vesti našlę Ireną ir taip vėl tvirtai sujungti imperiją. Karolis sutiko, Irena tam neprieštaravo, tačiau tam paprieštaravo Konstantinopolio elitas, kuris, sužinojęs apie tokius ketinimus, surengė sąmokslą, nuvertė Ireną ir ją ištrėmė. Tai reiškė, kad tarp Bizantijos ir Frankų imperijos, kartu ir tarp Rytų bei Vakarų Bažnyčių, įtampa tik išaugo.
Beje, būdamas pas Karolį, dar prieš pasiūlydamas jį karūnuoti, popiežius viešai liudijo savo nekaltumą ir tai, kad visi kaltinimai neteisingi. Jis tai prisiekė, uždėjęs ranką ant Šventojo Rašto.
Na, o pats Karolio karūnavimas reiškė iki šiol nematytą Bažnyčios pretenziją dominuoti prieš bet kokią pasaulietinę valdžią. Popiežius sukuria imperatorius, o ne atvirkščiai. Paradoksalu, kad tokį gestą padarė nuo priešų pas pasaulietį valdovą besislapstęs popiežius, kuris negalėjo grįžti į Romą be Karolio pagalbos. Tačiau, kalbant apie popiežiaus institucijos raidą, šis Leono III sprendimas turėjo didžiulę reikšmę ir tapo atspirties tašku ne vienam vėlesniam Viduramžių popiežiui.
Jei Leono III įpėdiniai turėtų jėgos ir noro tęsti šio popiežiaus laikyseną, tūkstantmečių sandūra Bažnyčioje būtų kitokia. Deja, bet prasidėjo tikras velniavos etapas.
III
IX a. pabaigoje popiežiumi buvo išrinktas Formazas. Jis gimė Romoje, pasiturinčioje šeimoje, o jo vardas reiškia „dailią išvaizdą.“ Anksti pradėjo tarnyba Bažnyčioje ir ilgainiui tapo Porto vyskupu – tai ne Portugalija, bet Romos priemestis. Gana greitai atsiskleidė, kad jis geras administratorius ir turi diplomato sugebėjimu. Popiežius Adrianas II jį siuntė į misiją pas frankus. Tiesa, kitas popiežius Jonas VIII apkaltino jį sąmokslu ir ekskomunikavo, Formazas prisiekė, kad daugiau niekada negrįš į Romą. Tačiau pažadas buvo sulaužytas ir 891 m. jis buvo išrinktas popiežiumi.
Gana ryžtingai tvarkėsi. Jis rūpinosi Bažnyčios stiprinimu, siuntė misionierius į slavų žemes. Tačiau jau jo gyvenimo laikotarpiu išryškėjo popiežiaus ir galingų romiečių šeimų santykio problema. Formazo laiku buvo labai įtakinga Společių giminė, kuri buvo įsitikinusi, kad popiežius turi klausytis jos įgeidžių. Formazas to nedarė ir jam teko atlaikyti gana stiprų puolimą, pirmiausia per įvairius kaltinimus ir gandus. Popiežiumi Formazas buvo penkis metus ir mirė 896 m. Tuo metu jam buvo 80 metų.
Naujuoju popiežiumi buvo išrinktas Steponas VI, kurio svarbiausiu rėmėju buvo būtent Lambertas iš Spoleto giminęs. Panašu, kad jis įkalbėjo surengti Synodus Horrenda (Palaikų teismą)– tai neabejotinai keisčiausias Bažnyčios istorijos epizodas.
Jau devynis mėnesius palaidotas popiežiaus kūnas buvo iškastas, aprengtas popiežiaus rūbais, pasodintas į sostą ir nuteistas. Jis buvo apkaltintas neteisėtu sosto užėmimu ir šventvagyste. Jam buvo nupjauti trys palaiminimui naudojami pirštai, o kūnas įmestas į Tibrą. Žvejai ištraukė kūną ir romiečiai nusprendė, kad jis šventasis, nes esą kūnas nesuiręs, Romoje kilo maištas ir popiežius Steponas VI buvo nuverstas ir nužudytas. Kitas popiežius Jonas IX reabilitavo Formazą.
Suprantu, kad tai vyksta specifinėmis aplinkybėmis, kurios gerokai skiriasi nuo tų, kuriomis mes gyvename, ir, kaip sakoma, kaip pasaulyje, taip ir Bažnyčioje, tačiau akivaizdu ir tai, kad šioje ilgoje popiežių grandinėje tų, kurie įsivėlė į nuodėmių voratinklį, buvo net daugiau nei tų, kurie švyti šventumu.
IV
X amžiaus popiežių istorija apskritai vadinama „pornokratijos“ laikotarpiu. Toks įvertinimas susiformavo XIX amžiuje, norint pabrėžti moralinį nuosmukį, kurį teko išgyventi, kai dvi įtakingos kilmingos šeimos moterys svarbiausias Bažnyčios pareigybes dėliojo, kaip šachmatų figūras lentoje.
Tai buvo laikas, kai popiežiai buvo tapę godumo ir gašlumo vergai ir taip pateko priklausomybėn nuo pasaulietinių valdovų ar ryškių moterų. Viena ryškiausių figūrų buvo Morozija, kuri sugebėjo tapti popiežiaus meilužė, kito popiežiaus mama ir dar vieno popiežiaus senelė. X a. pradžioje ji tapo popiežiaus Segijaus III meiluže, kai jai dar tebuvo penkiolika. Jų sūnus vėliau tapo popiežiumi Jonu XI, Beje, jis popiežiumi tapo po to, kai Marozija įsakė suimti ir nužudyti popiežių Joną X. Pastarasis garsėjo, kaip karys, kuriam karo laukas labiau patiko nei ganytojo misija. Bent jau jis bandė būti kažkiek savarankiškas nuo Marozijos, bet pralaimėjo jai. Tiesa, galiausiai ir pati Morozija pateko kalėjiman ir prarado viską. Tai buvo X-ojo amžiau tikrovė, kuri, regis, turėjo labai mažai ką bendro su sekimu paskui Kristų.
955 m. popiežiumi tapo dar vienas Jonas – jau XII-asis, kuris buvo Morozijos anūkas. Jis buvo didžiulė nelaimė Romai, nes miestas grimzdo į chaosą, o popiežius buvo priklausomas nuo azartinių žaidimų ir garsėjo meilužių gausa.
Būtent jo pontifikato metu susiduriame su antipopiežiaus fenomenu. Kadangi labai daug žmonių teisėtai buvo pasibaisėję Jonu, imperatorius, kaip juo atsikratyti ir nuspręsta, kad ji turėtų pakeisti Leonas VIII. Tačiau čia įsikišo romiečiai. Nors jie labai nekentė Jono, tačiau nenorėjo pakęsti, kad kas nors rinktų jiems dvasinį vadovą, nepasitarę. Kilo maištas. Galiausiai Jonas grįžo į Romą. Jo kerštas buvo siaubingas. Tiems, ką jis įvardijo išdavikais, buvo išplėšti liežuviai, nukirstos rankos, nosys, Jonas sukvietė sinodą, kuriame atskyrė Leoną nuo Bažnyčios, Kai jau atrodė, kad jis sutvarkė savo reikalus, netikėtai mirė. Pasak populiarios versijos, nuo per didelio alkoholio ir sekso kiekio. Jam tebuvo 27-eri.
Problema buvo tai, kad imperatorius ir toliau tvirtino, kad tikrasis popiežius yra Leonas VIII, o romiečiai tvirtino, kad Jonas XII mirė kaip popiežius, Jie nesutiko, kad Leonas grįžtų ir pareikalavo, kad būtų pripažintas jų pasirinktas Benediktas V.
Imperatorius su Leonu VIII pajudėjo į Romą ir apsiautė miestą. Miestiečiai buvo priversti pasiduoti. Buvo sušauktas sinodas, kuriam vadovavo imperatorius. Benediktas buvo pasmerktas. Leonas VIII, regis, galėjo triumfuoti, tačiau netrukus mirė ir jo įpėdiniu tapo Jonas XIII. Tai buvo imperatoriaus pasirinkimas. Romiečiai jo nekentė ir įvykdė dvaro perversmą. Popiežius buvo įkalintas Kampanijoje. Jonui pavyko pabėgti ir imperatorius paskelbė, kad yra pasiryžęs grąžinti popiežių į sostą.
V
XI amžius prasidėjo taip pat nekaip. Nieko nuostabaus, kad pornokratija smogė per popiežiaus autoritetą ir pirmuoju smuiku ėmėsi groti imperatorius Henrikas III. Jis buvo įistikinęs, kad būtent imperatorius yra Kristaus vikaras, kuris turi svarbiausią žodį visais svarbiausiais klausimais. Nes pats Kristus jį pasirinko. Popiežius yra Petro įpėdinis ir atlieka labia svarbią dvasinę misiją, tačiau jis turi paklusti imperatoriui. Prasideda laikotarpis, kai popiežiai parenkami vokiečio imperatoriaus ir iš esmės atlieka pastarojo patikėtinio funkciją.
Sumaištis tęsėsi ir, kas svarbiausia, popiežiaus autoritetas labia menko. Ir čia susiduriame su viena svarbiausių XI a. bažnyčios figūra – vienuoliu Hildebrandu.
Tačiau pasakojimą dera pradėti nuo 1048 metų, kai Vormse įvykusiame susirinkime vokiečių ir italų vyskupai sutarė, kad popiežiumi turėtų tapti vyskupas Bruno, Tai buvo žmogus, kuris nuoširdžiai nenorėjo imtis tokios naštos. Jis sutiko tik su sąlyga, jei jo paskyrimą patvirtins romiečiai. Esmė ta, kad romiečiai jau seniai buvo nusivylę, kad jiems vokietis imperatorius paprasčiausiai parenka vyskupą ir priešinosi imperatoriaus statytiniams, kuriuos nuo romiečių pykčio saugojo imperatoriaus kariuomenė.
Vyskupas Bruno nenorėjo būti tokiame statuse. Todėl ir iškėlė sąlyga, kad bus popiežiumi Leonu IX tik tokiu atveju, jei romiečiai pritars jo išrinkimui ir jis galės būti Romoje, o ne turės glaustis arčiau pasauliečio valdovo.
Bruno buvo įspūdingo stoto, turėjo raudonus plaukus ir atrodė, kaip karžygis. Sutros vyskupo Bonizo traktate yra užfiksuotas pasakojimas, kad vyskupas Bruno, keliaudamas į Romą, kur turėjo spręstis jo ateitis, užsuko į Kliuni vienuolyną, kuriame sutiko vienuolį Hildebrandą. Pastarasis, pamatęs prašmatnius būsimo popiežiaus apdarus, pareiškė, kad Petro įpėdiniui dera keliauti, kaip piligrimui. Šie žodžiai palietė širdį ir jis ne tik persirengė kukliais piligrimo drabužiais, tačiau taip pat kartu pasikvietė keliauti ir vienuolį Hildebrandą.
Romiečiai džiaugsmingai priėmė popiežių žmogų, kuris turėjo drąsos ir nuolankumo ateiti jų atsiklausti ir atkeliauti kaip paprastas piligrimas. Leonas IX tapo popiežiaus autoriteto atkūrimo simboliu.
Tačiau išvalyti visus voratinklius buvo tikrai sunku. Tiesą sakant, aki parodė ir vėlesnė istorija, išsikovoti autonomiją nuo pasauliečio valdovo yra bene lengviausiai įvykdoma užduotis. Bent jau yra aiškūs kriterijai. Tačiau ką daryti su tomis ydomis, kurios, kaip virusas, griauna ne tik popiežiaus instituciją, bet ir visą Bažnyčią iš vidaus.
Galima sakyti, kad nuo XI amžiaus vidurio žodis „reforma“ nuolat skamba įvairių popiežių lūpose, tačiau kapstytis iš godumo, gašlumo, gundymo galia pelkės yra labai sudėtinga. Pornokratijos laikotarpiu visi garsiai kalbėjo apie dvasininkų, vyskupų, net popiežiaus meilužes ir tai niekam nekėlė nuostabos. Kaip ir tai, kad buvo prekiaujama dvasinėmis pareigybėmis. Bažnytinės pareigos daugelio buvo suvokiamas, kaip galimybė gauti pinigų, šlovės, įtakos. Jos buvo perduodamos vaikams, giminaičiams. Nepaisant to, kad apie dvasininkų celibatą buvo prabilta jau pirmaisiais amžiais per Elviros sinodą, tačiau celibatas praktikoje veikiau buvo išimtis, o ne taisyklė.
Celibatas turėjo padėti suvaldyti ne tik dvasininkų palaidumą, bet ir sudėtingą simonijos problemą, kai bažnytinės pareigybės buvo paveldimos. Didžiausia to blogybė, kad vyskupais, kunigais tapdavo žmonės, kurie visiškai buvo netinkami tokiom pareigomis. Dažna situacija buvo, kai vyskupas net nebūdavo savo vyskupijoje, o dvasininkui visiškai nerūpėjo savo parapijos sielovadiniai reikalai.
Popiežius Leonas paskelbė kovą su ydomis Bažnyčios viduje. Nors jo pontifikatas buvo netikėtai trumpas, tęsėsi penkis metus, tačiau jam ne tik pavyko pradėti reformas ir, kas ne mažiau svarbu, jis atvežė į Romą du ypatingus vienuolius, kurie tiesiog degė noru kovoti už kitokią Bažnyčią. Tai buvo jau minėtas Hildebrandas ir kitas vienuolis ir teologas Petras Damianas. Abu jie tapo įtakingomis figūromis ir svarbiais patarėjais besikeičiantiems popiežiams. Būtent Hildebrando sumanymu vadinami popiežiaus rinkimų pokyčiai, apie kuriuos popiežius Mikalojus II paskelbė bulėje In nomine Domini (Viešpaties vardu), kurioje įtvirtino taisyklę, kad popiežius būtų renkamas tik kardinolų vyskupų. Tai buvo svarbi permaina, kurios tikslas buvo apsaugoti rinkimus nuo pasaulietinių galybių kišimosi. Svarbus žingsnis, bet tenka pripažinti, kad tik žingsnis ir apie visiškai nepriklausomus nuo pasauliečių valdovų rinkimus galima kalbėti tik nuo 1914 m., nes dar pirmoji XX amžiaus konklavų susidūrė su valdovo veto. Popiežius Pijus X-asis ryžtingai panaikino tokią galimybę. Tačiau čia jau nušuoliavau labai toli į priekį.
VI
1073 m. mirė popiežius Aleksandras II. Į jo laidotuves susirinko gausi minia romiečių, kurie, išvydę Hildebrandą. Pradėjo entuziastingais kanduoti: “tebūnie popiežiumi išmintingasis Hildebrandas.” Tai suglumino vienuolį, kuris stengėsi būti šalia popiežiaus sosto, bet niekada nepretendavo tapti popiežiumi. Įkvėpti romiečių entuziazmo, jau tą pačią dieną kardinolai išrinko Hildebrandą popiežiumi ir šiam nebuvo kur trauktis. Jis pasirinko Grigaliaus VII vardą.
1075 m. jis paskelbė labai svarbų dokumentą „Dictatus Papae”,. Jame teigiama, kad Bažnyčia yra laisva nuo pasaulietinės įtakos, o pati savo ruožtu turi duoti gaires pasauliui, popiežius, kaip aukščiausias Bažnyčios valdovas, turi skirti karalius ir imperatorius. Taip pat čia paskelbta griežta kova su simonija, bažnytinių pareigų pardavinėjimu, ir labai griežtai įtvirtinamas celibatas.
Popiežius neapsiribojo teoriniais pasmerkimais, bet ėmėsi konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, jis išleido encikliką, kurioje atleido tikinčiuosius nuo paklusnumo vyskupams, kurie toleravo celibato nepaisančius dvasininkus. Jis taip pat ėmėsi konkrečių priemonių, kaip apriboti celibato nesilaikančių kunigų pajamas. Grigalius VII buvo įsitikinęs, kad tokia reforma gyvybiškai reikalinga, nes Bažnyčia pernelyg įaugo į pasaulį ir tapo ne tiek Kristų sekanti, kiek galios besivaikanti institucija ir dvasininko karjera reiškia ne sielovadinį įsipareigojimą, kiek patogų ir komfortišką gyvenimą.
Paveldėta parapija ar net vyskupija buvo įprastas dalykas ir , natūralu, kad, jei tėvas ar senelis turėjo pašaukimą ir gebėjimus šiai misijai, tai vaikams, vaikaičiams tai jau neturi nieko bendro su egzistenciniu apsisprendimu. XI amžiuje, regis, bent jau nebuvo tokį mastą pasiekusi prekyba bažnytinėmis pareigybėmis, kaip, pavyzdžiui, vėlyvaisiais Viduramžiais ar Renesanso laikotarpiu. Tiesą sakant, ir dėl to, kad tų pareigybių dar nebuvo tiek daug.
Dictatus papar derėtų versti, kaip Popiežiaus nurodymai. Ir jie prasideda nuo pagrindimo, kodėl popiežius gali duoti nurodymus kitiems.
Bažnyčia buvo įkurtas paties Dievo. Tik Romos popiežius turi teisę vadintis šiuo vardu. Tik popiežius gali skirti ir pašalinti vyskupus. Popiežiaus legatas bet kuriame Bažnyčios susirinkime yra viršesnis už bet kurį jame dalyvaujantį vyskupą. Draudžiama būti net viename pastate su asmenimis, kuriuos popiežius atskyrė nuo Bažnyčios. Tik popiežius gali skelbti naujas Bažnyčios vidaus taisykles, kurti vyskupijas. Tik popiežiui dera turėti imperatoriškas regalijas. Tik popiežiaus vardas būti minimas visose bažnyčiose. Popiežius gali nušalinti imperatorių. Be popiežiaus palaiminimo negalima šaukti visuotinių susirinkimų. Niekas negali keisti popiežiaus sprendimų, išskyrus patį popiežių. Romos Bažnyčia niekada neklydo ir visada išliks laisva nuo nuodėmės. Jei popiežius yra išrinktas, laikantis visų būtinų kanonų, jis būtinai taps šventuoju. Negalima vadinti kataliku tą, kuris nėra vienybėje su Bažnyčia. Popiežius gali atleisti žmones nuo ištikimybės tam, kuris nusidėjo.
Visi šie nurodymai skirti vienam tikslui – įtvirtinti nuostatą, kad popiežius yra svarbiausias autoritetas visais svarbiausiais klausimais. Tikrai galima suprasti Grigalių, kad jam buvo reikalingi tokie įgaliojimas, kovojant su chaosu, kuriame buvo Bažnyčia. Taip pat X-XI amžių patirtis rodė, kokius tragiškus padarinius turi tai, kai pasaulietinės figūros pradeda manipuliuoti ir reguliuoti Bažnyčią.
Mes dažnai ilgimės stiprios rankos, ypatingai neramiais laikais ir tada, kai sunkiai sekasi tvarkytis su įvairiomis destruktyviomis iniciatyvomis. Esu įsitikinęs, kad popiežius Grigalius kovojo ne dėl savo asmeninės galios, bet dėl Bažnyčios laisvės nuo išorinių įtakų, taip pat nuo suirutės jos viduje. Tačiau, kaip matysime ir vėliau, kai absoliuti valdžia pereina kitokio mąstymo žmogui nei Grigalius, gerokai labiau savanaudiškam ir apimtam puikybės, susiduriame su labai sudėtingomis problemomis.
VII
Pats Grigalius visa savo jėga įsijungė į kovą dėl investitūros.
Investitūra – tai procesas, kai vyskupas ar dvasininkai buvo skiriami į pareigas, Šią teisę dažnai naudojosi pasaulietiniai valdovai, kurie norėjo kontroliuoti dvasininkų paskyrimus. Kai vyskupas ar dvasininkas buvo paskiriami į pareigas, jie kartu tapdavo tam tikros valdos savininkai ir jiems būdavo įteikiamos atitinkamos regalijos. Viduramžių tvarkoje, tas, kuris įteikia regalijas, patiki valdą tampa siuzerenu, globėju, viršininku, o tas, kuris priima regalijas, jo vasalu. Siuzerenas įsipareigoja rūpintis ir ginti savo vasalą, tačiau tuo pačiu vasalas įsipareigoja būti ištikimas ir mokėti sutartus mokesčius siuzerenui. Tokiu būdu buvo daug vyskupijų, parapijų, kurių siuzerenu buvo pasaulietis valdovas. Tai buvo svarbus karaliaus pajamų ir galios šaltinis, tačiau tokia situacija netenkino popiežiaus, kuris siekė būti visų Bažnytinių pareigybių siuzerenas.
Prisiminkime, kad dar ne tiek seniai Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas III jautėsi popiežių bosas. Natūralu, kad ir jo sūnus Henrikas IV turėjo pretenziją būti tikruoju Kristaus vietininku ir bent jau skirti investitūras visoje savo imperijoje. Jis labai piktai sureagavo į paskelbtus Grigaliaus VII nurodymus ir tikrai neketino jų vykdyti.
Jaunasis imperatorius, kuris tuo metu buvo trečios dešimties vidurį, nusprendė „pastatyti popiežių į vietą“ ir sušaukė Vormse susirinkimą, kuriame vyravo popiežiaus priešininkai. Buvo paskelbta, kad Grigalius yra netinkamas popiežius ir romiečiai turėtų išsirinkti kitą popiežių. Imperatorius parašė laišką popiežiui, kuris baigiamas chamišku: „Eik lauk.“
Šis laiškas buvo pristatytas į Laterne vykusį susirinkimą. Jo dalyviai pradžioje sutriko, tačęiau vėliau tai pakeitį didžiulė pykčio banga. Popiežius nusprendė, kad reikia smogti atgal ir kitą rytą jis jau paskelbė bulę, kurioje atskiria Henriką IV nuo Bažnyčios ir atleidžia jo pavaldinius nuo prievolės paklusti imperatoriui. Tai buvo labai didžiulis smūgis. Vokietijoje kilo didžiulė banga kunigaikščių, riterių, kurie popiežiaus žodžius priėmė, kaip patvirtinimą, kad priesaikos imperatoriui negalioja. Vokietijos kunigaikščiai susirinko ir pradėjo svarstyti, ar nereikėtų išsirinkti naują imperatorių. Sukilo išdrąsėję saksai ir Henrikas IV suprato, kad pralaimkėjo.
Kunigaikščiai pareikalavo, kad imperatorius turi susitaikyti su popiežiumi, gauti jo atleidimą, kompesnuoti visus nuostolius, kuriuos popiežius patyrė priešstatoje su imperatoriumi ir tik tada jis galėtų likti soste. Henrikui IV nieko neliko tik keliauti į Italiją.
Tada ir įvyko epizodas, kuris iki šiol yra didžiausio nusižeminimo ir popiežiaus triumfo prieš pasaulietinius valdovus simbolis. Kanoso atgaila.
Henrikas su žmona, mažamečiu vaiku ir nedidel palyda įveikė Alpes ir nuvyko į rūmus Kanose, kur tuo metu buvo popiežius. Buvo labai šalta, o jis buvo vienmarškinis, be jokio galvos apdangalo, basas ir prašė susitikimo su popiežiumi. Tačiau šis neskubėjo reaguoti ir imperatorius taip turėjo praleisti, kaip teigiama, net kelias dienas, kol popiežius įsitikino, kad atgaila buvo pakankama ir priėmė Henriką, kuris vėl buvo priimtas į Bažnyčią.
Tačiau popiežius neskubėjo paremti Henriko, o šis širdyhe, regis, niekada neatleido popiežiui. Prasidėjo pilietinis karas tarp Henriko ir Rudolfo Švabo, kurį palaikė popiežius. Tuo metu Grigalius vėl pabandė atskirti Henriką nuo Bažnyčios, tačiau šį sykį nebebuvo tokių padarinių, nes didelei daliai vokiečių popiežiaus pozicija neatrodė teisinga ir jie dar labiau susitelkė ties imperatoriumi.
Henrikui ištikima kariuomenė įsiveržė į Romą, iš kuriuos Grigalius buvo priverstas pabėgti. Kai jis grįžo, tapo liudininkas, kaip į popiežiaus sostą žengia Klemensas III. Tada Grigalius sudarė sąjungą su normanais ir jie nukariavo Romą, deja, labai sugriaudami miestą ir romiečiai, kurie dar ne tiek seniai labai mylėjo Grigalių, dabar sukilo prieš jį. Jis buvo priverstas bėgti į Salerno, kur netrukus mirė.
VIII
Kaip galima vertinti Grigaliaus VII pontifikatą? Tiesą sakant, bet kuris vertinimas susiduria su problemomis, nes labai sunku atrasti objektyvius kriterijus. Ar pakanka vien kriterijaus – Bažnyčios autoritetas ir santykiai su pasauliečiais valdovais? Ar tikrai popiežiaus tikslas yra šalinti imperatorius ir spręsti geoplitinius klausimus? Kita vertus, vienuolio Hildebrando, tapusio popiežiumi Grigaliumi VII, gyvenimas puikiai iliustruoja tai, kad žmogus yra veiksmažodis, o kiekvieno mūsų gyvenimas yra permainingas.
Šiame pasakojime turėjau atsirinkti į ką kreipti didžiausią dėmesį ir palikau skliaustuose apsikeitimą pasmerkimais su Konstantinopolio patriarchu. Apie tai plačiau kalbėsiu paskaitoje Mažojoje akademijoje. Tikrai paradoksalus fenomenas buvo ir Šventoji Romos imperija. Jos imperatorius neišvengiamai turėjo tapti konkurentu popiežiui, sprendžiant Bažnyčios klausimus, nes tuo metu paprasčiausiai neegzistavo tokia perskyra, prie kurios dabar esame pripratę, tarp saeculum ir sacerdotium. Saeculum paprasčiausiai nebuvo, o buvo krikščioniškas pasaulis. Pavyzdžiui, Henrikas III buvo įsitikinęs, kad būten imperatorius, kaip Kristaus vietininkas, yra tikroji Bažnyčios galva. Jis kišosi į Bažnyčios reikalus ne todėl, kad norėjo ją sunmenkinti, apriboti, nes jautėsi atsakingas, jautė pareigą tai daryti.
Apibendrinant, du dalykai išliko per visą laikotarpį tarp Grigaliaus Didžiojo ir Grigaliaus VII – tai Bažnyčios visinės reformos siekis ir kova už Bažnyčios autonomiją nuo pasaulietinės valdžios. Nors Grigaliaus Didžiojo įpėdiniai vadino save Dievo tarnų tarnais, tačiau, kaip matėme, dauguma jų siekė veikiau galios nei tarnystės.
Jei žvelgiame vien į popiežiaus instituciją, X-XI amžiai buvo tikra katastroda. Tačiau nepamirškime, kad tuo metu Kliuni ir kituose vienuolynuose vyko nusotabūs dalykai, kurie tapo ramsčiais Vakarų civilizacijai. Vienuolynuose buvo atkuriama ir tobulinama žlugusi Antikos švietimo sistema ir jau netrukus buvo sukurti pirmieji universitetai, ypatingi mokslo švyturiai. Tai nebuvo vienintelis laikotarpis istorijoje, kai Bažnyčia išgyveno ne dėkja, bet, nepaisant to, kas vyko Romoje,
Jau kitame ėraše papasakosiu, kaip toliau bangavo popiežiaus institucija. Kalbėsiu apie Grigaliasu VII darbus pratęsusį Inocentą III, kuris dar labiau įtvirtino popiežiaus autoritetą ir oipiežių, kuris į istoriją įėjo pirmiausias dėl savo atsistatydinimo – Celestiną V.
(Bus daugiau)
About the Author
