Andrius Navickas ir ciklas Būti Petro įpėdiniu. Jau penktoji jo dalis. Tai pastanga apmąstyti, su kokiais iššūkiais susidūrė Petro įpėdiniai, kokią žinią jie patys akcentavo. Šis ciklas yra sumanytas, kaip pagalbinė medžiaga Mažosios akademijos kursui Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, todėl skliaustuose palieku tas svarbias temas, į kurias ketinu gilintis paskaitų metu. Nepaisant to, tikiuosi, kad šiame cikle atrandate sau ką nors naujo ir svarbaus.
Garso įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/popieziusavinjonas
Praėjusį pasakojimą baigiau Celestino V atsistatydinimu XIII amžiaus pabaigoje. Jau esu minėjęs, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo atvejis, kai Romos vyskupas atsistatydino, nes buvo įkalintas ir ištremtas, negalėjo toliau atlikti savo pareigų. Taip pat būta atvejų, kai popiežius buvo nušalinamas, laikotarpiu, kai reikėjo spręsti, kas yra popiežius, o kas – antipopiežius, tačiau Celestinas nusprendžia atsistatydinti ne dėl kokių nors neįveikiamų išorinių aplinkybių, nes paprasčiausiai mano, kad nebegali sėkmingai vykdyti savo pareigų. Kaip teigiama, jis dėl to tarėsi su jo įpėdiniu tapusiu Bonifacu VIII, kuris buvo kanonų teisės žinovas. Tai tik paskatino gandus, kad pastarasis įkalbėjo naivų senolė pasitraukti.
Bonifacas VIII buvio didžiulis kontrastas su savo pirmtaku, todė; tikrai ne visi buvo patenkinti pastarojo įžengimu į popiežiaus sostą. Netilo kalbos, kad Celestinas atsistatydino ne savo valia ir naujasis popiežius yra išrinktas neteisėtai. Tiesą sakant, tokios kalbos labiausiai pakenkė pačiam Celestinui, kuris prašėsi atgal į vienuolyną. Bonifacas VIII, baimindamasis, kad kas nors nesugalvotų imtis žygio ir grąžinti sostą Celestinui, įkalino senolį ir šis dešimt mėnesių buvo požemiuose. Iki pat mirties. Būta kaltinimų, kad Bonifacas jį nunuodijo, tačiau nepamirškime, kad Celestinas jau buvo įžengęs į devintą dešimtmetį ir vargu ar reikėjo nuodų, kai tokio amžiaus esi uždarytas šaltame ir drėgname požemyje.
Bonifacas VIII popiežiumi tapo 1295 m. Jis buvo labai išsilavinęs žmogus, kuris studijavo tiek Bolonijos, tiek Paryžiaus universitetuose, buvo laikomas vienu geriausių kanonų teisės specialistu. Taip pat jis buvo labai energingas, bet, deja, didžiulis garbėtroška ir visą energiją skyrė savo ir savo giminės turtams auginti.
Kaip ir Inocentas III, jis buvo įsitikinęs, kad popiežiaus valdžia yra pasaulio tvarkos pamatas. Tačiau, jei Inocentas buvo kūrybiškas ir tikrai stengėsi būti Dievo tarnų tarnas, tai Bonifacas veikiau norėjo priversti, kad visi tarnautų popiežiui.
Bonifacas popiežiumi tapo jau įžengęs į aštuntą dešimtmetį ir, kaip komentavo amžininkai, labai skubėjo išspausti viską, ką galėjo. Jei Inocentas III nuosekliai ragino klerą atsisakyti prabangos ir būti toliau nuo pasaulio tuštybės, tai Bonifacas tapo tikru Bažnyčios pareigybių prekeiviu, kurį vėliau šioje srityje „pralenks“ tik Aleksandras VI.
Tenka pripažinti, kad Bonifacas tikrai išradingai sugebėjo keleriopai išauginti Šventojo Sosto turtą. Jis paskelbė, kad 1300- ieji yra Jubiliejaus metai. Jubiliejus buvo dar Senojo Testamento tradicija, kas tam tikrą metų skaičių švęsti Dievo gerumą, atleidžiant vieni kitiems skolas, kaltes. Bonifacas nusprendė atgaivinti šią gražią tradiciją. Nenoriu jo visų intencijų suvesti vien tik į merkantilinius tikslus, tačiau tai iš tiesų buvo įspūdinga finansinė galimybė. Šimtai tūkstančių piligrimų buvo raginami atvykti į Romą ir aplankyti Bažnyčiai svarbias vietas. Tai papildė ne tik romiečių pinigines, bet pirmiausia popiežiaus iždą – per aukas ir įvairiausius mokesčius.
Jubiliejaus metai, beje, turėjo tą naudą, kad buvo restauruota šv. Petro bazilika, Laterano bazilika ir kiti svarbūs pastatai. Bent jau, kai kalbama apie Romos architektūros istoriją, popiežiaus Bonifaco VIII vardas tariamas su pagarba ir dėkingumu.
Tačiau tiek pačiam popiežiui, tiek ir jo įpėdiniams, svarbiausias įvykis buvo konfliktas su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV Gražiuoju ir šio konflikto padariniai.
Prancūzija tuo metu kovojo dėl įtakos ir tradiciškai aiškinosi santykius su Anglija. Karai visada brangiai kainuoja ir tenka sukti galvą, kur galima surinkti daugiau mokesčių. Jau minėjau, kad Bažnyčiai Viduramžiais priklausė labai daug nuosavybės ir žemės. Nieko nuostabu, kad tai pastūmėjo Prancūzijos karalių paskelbti, kad jis apmokestins Prancūzijos dvasininkus. Nors Bonifacas VIII buvo geras teisininkas, tačiau jis buvo impulsyvus ir labai savimi pasitikintis, nebuvo linkęs galvoti apie jokius kompromisus ar diplomatinį problemų sprendimo būdą. Išgirdęs Prancūzijos dvasininkų skundus, jis tuoj pat griebėsi radikalaus atsako. Jis tuoj paskelbė dokumentą, kuriame uždraudė dvasininkams mokėti mokesčius pasaulietiniams valdovams. Tačiau nelabai kas šio dokumento paisė.
1302 m. Bonifacas paskelbė bulę “Unam Sanvtam:, kur jis išdėstė savo doktriną: popiežius yra aukščiau už bet kokią pasaulietinę valdžią. Jis kalbėjo apie dviejų kalavijų doktriną. Vienas iš kalavijų simbolizuoja dvasinė, kitas – pasaulietinę valdžią. Jei kažkada Gelazijus suformulavo šią doktriną, norėdamas parodyti valdžių pasidlijimą, tai Bonifacas, priešingai, norėdamas pademonstruoti, kad popiežius turi visą valdžią savo rankose. Pasak jo, abu kalavijai yra pas popiežių ir jis turi teisę bausti pasaulietinę valdžią už jos klaidas, taip pat ir visus savo pavaldinius Bažnyčioje, o virš popiežiaus tėra tik Dievas. Taip pat jis pareikalavo, kad Pilypas IV atšauktų bet kokius reikalavimus dvasininkams mokėti mokesčius, nes to reikalauti gali tik popiežius.
Pilypas IV sureagavo ramiai ir sušaukė Generalinius luomus, susirinkimą, kuriame dalyvavo ir Prancūzijos dvasininkai. Susirinkimas apkaltino popiežių ereziją ir pareikalavo, kad popiežius stotų prieš visos Bažnyčios teismą. Popiežius įsiuto ir jau pradėjo ruošti buloę, kurioje, kaip kažkada jo pirmtakas Grigalius VII, nusprendė atleisti visus Pilypo IV pavaldiniusnuo priesaikos karaliui, tačiau karalius ėmėsi veiksmų. Jis pasiuntė į Romą kariuomenę, vadovaujamą savo patikėtinio, kuri turėjo paimti popiežių į nelaisvę ir pargabenti į Prancūziją. Misija savo tikslo nepasiekė. Romiečiai pazipriešino. Nors jie nemėgo popiežiaus, tačiau nesutiko, kad Prancūzijos kariai spręčstų jų reikalus. Jie išvadavo popiežių ir paslėpė. Tačiau šis 1303 m. mirė ar, kai kartais teigiama, nusižudė, daužydamas galvą į sieną.
Beje, ir vėl vos nepasikartojo Palaikų teismas. 1309 metais popiežius Klemensas V sutiko, kad turi būti surengtas teisminis procesas prieš mirusį popiežių. Buvo nagrinėjami įkalčiai, tikri ar tariami, ir jis buvo apkaltintas sodomija. Tačiau buvo kardinolų, kurie griežtai priešinosi tokiam procesui ir galiausiai Klemensas V išleido bulę, kurioje paskelbė, kad nebus grįžtama prie šio klausimo.
Klemensas popiežiumi buvo išrinktas pirmiausia Prancūzijos karaliaus valia. Romiečiai tuo buvo nepatenkinti ir popiežius nusprendė, kad derėtų perkelti savo rezidenciją į Prancūziją – toliau nuo romiečių ir arčiau Prancūzijos karaliaus. Taip prasidėjo laikotarpis, kuris paprastai vadinamas Avinjono tremtimis, nes popiežiasu rezidencija įsikūrė šiame mieste. Tačiau sąvokos tremtis ar nelaisvė čia nelabai tinka, nes tai buvo pačių popiežių sprendimas, siekiant saugumo. Aišku, paradoksalu, kad Romos vyskupas reziduoja Prancūzijoje ir faktas tai, kad popiežiai tapo visiškai priklausomi nuo Prancūzijos karalių valios. Pavyzdžiui, būtent karalius liepė popiežiui panaikinti tamplierių ordiną ir perduoti visą turtą į karalystės iždą.
Avinjono periodas tęsėsi septyniasdešimt metų, didžiąją XIV a. dalį. Per tą laiką Roma nuskurdo ir čia gerokai sumažėjo gyventojų, Avinjonas pasipuošė naujais rūmais, o popiežiai buvo prancūzų monarcho adjutantais. Pakeisti šią situaciją pabandė Grigalius XI 1376 m. rugsėjo 13 d. jis grįžo į Romą. Tiesa, prabėgus kiek daugiau nei metams jis mirė.
1378 m. kovą prasidėjo konklava, kurioje dalyvavo 16 kardinolų, 11 jų buvo prancūzai, keturi italai ir ispanas. Mažas kardinolų kaičius? Praktiškai visus Viduramžių popiežius rinko nedidelis skaičius, jau vėliau kardinolų kolegija gerokai išaugo. Problema XIV a. pabaigoje buvo ne tiek mažas kardinolų skaičius, kiek radikalus susiskaldymas tarp Prancūzijos ir kitų. Konklava vyko audringoje aplinkoje, už lango buvo susirinkusi minia romiečių, kurie reikalavo popiežiaus italo. Šis spaudimas paveikė, kaip ir tai, kad dalis kardinolų prancūzų buvo likę Avinjone, todėl buvo nusileista romiečiais ir naujuoju popiežiumi tapo Bartolomėjus Prigžinano, Bario arkivyskupas, kuris pasirinko Urbono VI vardą.
Atrodo, kad visos prielaidos vienybei. Deja. Nors Urbonas VI buvo plankiai sutiktas romiečių ir turėjo autoritetą dėl to, kad nesivaikė prabangos, nebuvo pasidavęs gašlumo ydoms, tačiau, kaip pabrėžia istorikai, jis nebuvo diplomatas ir dar buvo labai užsispyręs. Galbūt viskas būtų ramiau, jei popiežius sutiktų su prancūzų kardinolų reikalavimu apsilankyti Avinjoje. Be abejo, prancūzai norėjo, kad ir toliau viską spręstų Prancūzijos karalius, tačiau galima buvo ieškoti kompromiso, o popiežius paprasčiausiai išplūdo prancūzų kardinolus ir jie tapo jo priešais ir pradėjo maištauti.
Prancūzai kardinolai, prie kurių prisijungė ir tie, kurie nedalyvavo konklavoje, susirinko pasitarti ir nusprendė, kad popiežius buvo išrinktas neteisėtai, darant jiems spaudimą. 13 maištingų kardinolų ir surengė savą konklavą, kuri išrinko Robertą iš Ženevos (jam tebuvo 36-eri), kuris pasivadino Klemensu VII. Buvęs popiežiaus Grigaliaus XI kamerlanas užėmė šio popiežiaus pusę ir jam atvežė tiarą.
Savo ruožtu popiežius Urbonas VI pertvarkė kardinolų kolegiją ir įtraukė į ją 25 naujus žmones. Išplėsta kardinolų kolegija vėl susirinko ir patvirtino, kad tikrasis popiežius yra Urbonas.
Taip prasidėjo Didžioji vakarų schizma. Tokia skaudi ir paini, kokios nebuvo per visus ankstesnius susipriešinimus. Pirmą kartą istorijoje buvo du popiežiai – Urbonas ir Klemensas -, kuriuos išrinko ta pati kardinolų kolegija. Kaip atsakyti į klausimą, kuris yra antipopiežius? Čia nepakanka vien laikytis sukcesijos principo.
Urbonas VI daug ką nuvylė ir atstūmė savo kategoriškumu. Klemensas buvo kitoks, jis stengėsi pataikauti Prancūzijos karaliui. Tačiau tai reiškia, kad tie, kurie nemėgo karaliaus, nemėgo ir Klemenso. Susidarė situaciją, kai Bažnyčia skilo ne doktrininiu, bet politiniu pagrindu.
Prancūzija buvo už Klemensą, Anglija, kuri stengėsi elgtis priešingai Prancūzijai, tvirtai palaikė Urboną. Nė viena pusė nesitraukė ir stengėsi elgtis taip, tari kita pusė nė neegzistuotų. Buvo kreiptasi net į autoritetingą Paryžiaus universitetą, klausiant, kaip galima išspręsti schizmą ir jis pasiūlė bent tris planus, kurie, deja, nebuvo sėkmingi.
Pirmiausia tikėtai, kad krizė išsispręs natūraliai. Kuris nors popiežius mirs pirmiau ir tada jau liks tik vienas. Tačiau bėda ta, kad, tiek mirus Urbonui, tiek Klemensui, jų šalininkai paprasčiausiai išrinko įpėdinius. Popiežių skaičius nemažėjo, kaip ir jų tarpusavio priešiškumas.
Tada kilo idėja surengti Pizos susirinkimą, kuris įvyko 1409 m. Jo tikslas buvo surinkti abi stovyklas į vieną vietą ir tada sutarti, ką daryti. Tačiau tiek urbonininkai, tiek klemensistai ignoravo susirinkimą ir surengė savo sinodus, kuriuose pasitvirtino savo teisėtumą. Pizos susirinkimo dalyviams teliko abu popiežius pasmerkti ir… išrinkti dar vieną, jau trečiąjį. Taip atsirado dar popiežius Aleksandras V.
Kai jau atrodė situacija pasiekė absurdo viršūnę, buvo nutarta pabandyti dar kartą eiti visuotinio susirinkimo keliu. Jei Pizos susirinkimas nebuvo pripažintas, kaip visuotinis, stengtasi surengti tokį, į kurį atvyktų visos konfliktuojančios šalys.
Tiesa, nors Pizos susirinkimas nėra įtraukiamas į oficialių visuotinių susirinkimų sąrašą, jame buvo išsakyt labai svarbi mintis. Buvo mestas iššūkis popiežiaus absoliutizmui, Susirinkime buvo išreikšta pozicija, kad popiežius svarbus, bet ne privalomas Bažnyčios dėmuo. Tai buvo labai svarbus konciliarizmo laimėjimas.
Pati konciliarizmo sąvoka yra kilusi iš žodžio susirinkimas. Konciliarizmo teorija gimė Viduramžiais ir išpopuliarėjo visų krizių meti, o vėliau buvo ištobulinta Vėlyvaisiais Viduramžiais. Jos ryškiais atstovais buvo Marsilijus Paduvietis ar Viljamas Okamas. Plačiau apie ją kalbėsiu paskaitoje apie Vatikano I susirinkimą ir jo ištakas, dabar gi noriu išsakyti esmę – svarbiausias Bažnyčios autoritetas ir galutinių sprendimų priėmėjas yra susirinkimas. Popiežius gali šaukti susirinkimus, gali juose pirmininkauti, tačiau ir jam privalu paklusti tam, ką susirinkimas nutarė. Jei popiežiaus veikla nustoja sekti Bažnyčios mokymu, jis gali būti susirinkimo pašalintas ir išrinktas naujasis popiežius.
Tokia pažiūra iš esmės prieštaravo tai popiežiaus sampratai, kurią stengėsi įtvirtinti Grigalius VII, Inocentas III ar Bonifacas VIII, tačiau, žvelgiant į tą chaosą, kuri sukėlė Avinjono periodas ir schizma, labai natūralu, kad teologams ir vyskupams bei kardinolams kilo abejonių, kiek popiežius gali būti autentiško mokymo garantu ir tuo labiau vienybės ženklu. Kaip rašė šiaip jau monarchijos įalininkas Žersonas traktate De auferilibitate pape ab ecclesia. Santuoka tarp Bažnyčios ir popiežiaus ali būti nutraukta, nes tai nėra sakramentas. Pats popiežius gali atsiriboti, Taip pat ir Bažnyčia turi teisę nutraukti santykius su konkrečiu popiežiumi. Jei popiežius trukdo bendram Bažnyčios gėriui, jis ali būti pašalintas. Popiežius ali būti atstatydintas net ir tuo atveju, jei nepadarė nieko smerktino, bet, pavyzdžiui, yra saracėnų nelaisvėje,
Prieš Pizos susirinkimą buvo du popiežiai, po jo – trys. Škotija ir Ispanija buvo ištikima Avinjono linijai, Neapolis ir Vidurio Europa – Romos linijai. Tačiau formavosi nauja dauguma, kuri buvo linkusi palaikyti Pizos sprendimą. Tačiau Aleksandras VI 1410 m mirė, prie to, neabejoju, prisidėjo ir visos įtampos. Tiesa, popiežių skaičius nesumažėjo, nes vietoj Aleksandro buvo išrinktas Baltazaras Kosa, kuris pasirinko Jono XXIII vardą.
Iki XX a. vidurio jį galima buvo rasti minint oficialiame popiežių sąraše, tačiau nuo XX a. vidurio jis oficialiai vadinamas antipopiežiumi. Tai pirmiausia susiję su 1958 m., kai naujai išrinktas popiežius pasirinko Jono XXIII vardą, tuo pademonstruodamas, kad iki šiol šis vardas buvo “laisvas.”
Pažvelgul į patį Baltazarą Kosą,nesunku suprasti kodėl jis nusipelnė tokio statuso.
Amžininkjai tvirtino, kad jis pasiskolino solidžią sumą pinigų iš Mediči banko, kad galėtų nusipirkti kardinolo titulą. Ilgą laiką palaikė Urbono liniją tęsiančius popiežius, bet prie Pizos susirinkimą nutarė atsiriboti. Po Aleksandro VI mirties buvo išrinktas popiežiumi. Tiesą sakant, sunkiai suprantu kodėl, gal atsirado laiku ir tinkamoje vietoje. Jis buvo tiesiog priversta sušaukti Konstancos susirinkimą, tačiau, regis, suprato, kad tai bus jo pontifikato pabaiga. Šiuolaikiniai istorikai tvirtina, kad Baltazaro ydos ir nusikaltimai amžininkų buvo gerokai išpūstos, kad jo oponentai sąmoningai skleidė diskredituojančius gandus. Tačiau faktas tai, kad amžininkai apie jį atsiliepė labai kategoriškai. Nors buvo pripažįstama, kad yra gabus ir protingas, tačiau buvo veikiau politikas avantiūristas nei ganytojas. Na, o kalbant apie apie jo elgesį,jis garsėjo kaip gašlus palaidūnas, įsivėlęs į incestinius santykius.
Kodėl jis vadinamas antipopiežiumi? Juk, švelniai tariant, ne vienintelis, kuris užėmė popiežiaus pareigas, ir buvo tikras ydų maišas? Tai jau susiję su Konstancos susirinkimu, kurio dalyvai siekė, kad visi trys popiežiai atsistatydintų. Matydami, kad Baltazaras Kossa to neketina daryti, nusprendė parengti kaltinamąjį raštą, kuriame buvo spetyniasdešimt keturi punktai. Kaip teigiama, tik dalis jo buvo viešai paskelbta, nes kaltinimai buvo labai rimti ir kraupūs ir jų nenorėta viešinti. Jis buvo kaltnamas nunuodijęs buvusį popiežių, išprievartavęs tris šimtus vienuolių, turėjęs seksualinių santykių su savo giminačiais ir vienuoliais vyrais, visos šeimos nužudymu, siekiant pasisavinti jos turtą. Bažnytinių pareigų prekyba ir t.t.
Bernardui Kosai beliko tik kuo skubiau bėgti iš Romos.
Nežinau, ko tikėjosi popie=iai, bet susirinkimas netrukus pareikalavo, kad visi trys popiežiai turi atsistatydinti ir tada bus išrinktas naujas popiežius.
Popiežius Grigalius XII, kuris tęsė romiečių ir Urbono liniją, sutiko atsistatydinti. Kitokią poziciją užėmė Avinojo linijos popiežius, Klemenso įpėdinis Benediktas XIII. Jis bandė tvirtinti, kad yra tikrasis popiežius, tačiau susirinkimo dalyviai nusprendė, kad turi teisę jį pašalinti.
Galiausiai buvo pasiūlyta Odone Kolonos kandodatūra ir jis buvo išrinktas popiežiumi Martynu V.
Susirinkimas vyko beveik keturis metus ir tikrai buvo svarbus, tačiau mūsų temai svarbiausia tai, kad buvo baigta Didžioji schizma ir visi lengviau atsikvėpė. Vienybė buvo atstatyta. Aišku, problemos ir iššūkiai tikrai nedingo, tačiau apie visa tai jau kitame įraše.
Tikrai stebina, kaip greitai istorijoje viskas keičiasi – Inocento III laikais atrodė, kad popiežius tapo viso krikščioniško pasaulio valdovas. Tačiau jau netrukus, kaip matėme, pradėjo gausėti svarstymų, ar apskritai Bažnyčiai būtinas popiežius.
Nors Martynas V tapo popiežiumi ir niekas to neginčijo, tačiau , visas chaosas, į kurį buvo įsivėlusi popiežiaus institucija, negalėjo neturėti padarinių. Jais tapo du svarbūs Konstanco susirinkimo nutarimai, kuriais bandyta perkeisti iki tol gyvavusį popiežiaus ir susirinkimo santykį. Tačiau pirmiausia derėtų pradėti nuo to, kas buvo tas Martynas V, į kurį atsigręžė Konstanco susirinkimko dalyviai.
Jis gimė netoli Romos, įtakingoje Kolonos šeimoje. Tai buvo viena seniausių ir įtakingiausių giminių Romoje. Jis mokėsi Perudžos universitete, vėliau dalyvavo Pizos susirinkime ir buvo vienas iš Aleksando V šalininku. Vėliau jis patvirtino savo ištikimybę Jonui ~XXIII. Reaguodamas į tai, Grigalius XII atskyrė Odone nuo Bažnyčios.
Kai jis buvo išrinktas popiežiumi, jam buvo beveik penkaisdešimt. Kadangi jis buvo pasaulietis, tai dar prieš tai turėjo būti įšventintas diakonu, kunigu ir vyskupu. Kai tik jis buvo intronizuotas, nelaukdamas susirinkimo pabaigos, išskubėjo į Romą. Tiesa, kelionė užtrūko net tris metus. Teisingai išgirdote – trys metus, nes reikėjo įveikti didžiules politines kliūtis susipriešinusioje Europoje. Jo atvykimas į Romą nepriminė triumfo, Tuo labiau, kad Roma tuo metu atrodė nykiai. Didžiosios katedros buvo išgrobtos, daug griuvėsių. Naujojo popiežiaus garbei galima pasakyti, kad jis tuoja pat ėmėsi energingai atstatyti miestą.
Konstanco susirinkime ne tik buvo išrinktas naujas popiežius, bet ir buvo priimti du dokumentai – Haec Sancta ir Frekvens. Pirmasis įtvirtino susirinkimo pirmumą, o antrasis nurodė, kad popiežius privalo kas penkerius metus šaukti naują susirinkimą. Popiežius galėjo pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tačiau Susirinkimas gerokai apribojo popiežiaus teises.
Popiežiui nepatiko tokie apribojimai. Atvirai jiems nepaklusti jis nedrįso, bet ėmėsi tam tikro sabotažo. Pavijos susirinkimą jis atšaukė, nes esą reikėjo saugotis epidemijos, o į kitą susirinkimą Sienoje susirinko tik keli vyskupai. Prie to prisidėjo popiežius, kuris gavo pretekstą susirinkimą atidėti. Na, o kito susirinkimo jis paprasčiausiai nesulaukė.
Tačiau šioje vietoje dera sustoti. Baikime situacijoje, kai popiežius yra suvaržytas konciliaristų ir atrodo, kad vargu ar kada dar turėsime tokią stiprią popiežiaus instituciją, kaip Grigaliaus ar Inocento laikais. Kaip matysime kitame, spėju, jau paskutiniame ciklo įraše, tikrai turėsime, tačiau savimi pasitikintis ir visagaliu save laikantis popiežius tikrai nebūtinai yra malonė.
Šiandien tiek.
(Bus daugiau)
Ankstesni ciklo tesktai:
Įvadas
Nuo LIno iki Grigaliaus Didžiojo
Nuo Grigaliaus Didžiojo iki Grigaliaus VII
Nuo Inocento III iki Celestino V
About the Author
