Turiu garbės ir malonumą būti Mažosios akademijos paskaitininku ir bendrauti tema BŪTI PASAULYJE, BET NE IŠ PASAULIO. Norėdamas padėti labiau įsigilinti į kontekstą, bandau parengti papildomą medžiagą, kuri, beje, turi prasmę tikrai ne vien minėto kurso klausytojams.
Tas šiandien pristatau įvadinę ciklo BŪTI PETRO ĮPĖDINIU dalį.
Jos garo įrašas:
https://audio.com/andrius-navickas/audio/butipetroipediniu-ivadas-navickas
Aš gimiau, kai popiežiumi buvo Paulius VI. Kai jis mirė ir vyko ne dvi konklavos, man buvo šešeri – dar net nebuvau pirmokas, kita vertus, abejoju, kad tokia svarbi informacija lengvai įveikė geležinę informacinę uždangą. Net jei, pavyzdžiui, Mikalojaus bažnyčios klebonas – močiutė vis nusivesdavo su savimi į šią bažnyčią – ką nors skelbė, tikrai nepamenu.
Tad esu įpratęs pirmuoju „savo“ popiežiumi vadinti lenkų kilmės Joną Paulių II, kuri, bene pirmą kartą pamačiau per Lenkijos televiziją, kai leidau vasarą pas tetą ir dėdę Kulautuvoje ir kaip tik buvo rodoma transliacija iš popiežiaus apsilankymo gimtojoje Lenkijoje. Pamenu, kai teta ir dėdė klūpėjo, žiūrėdami šiuos vaizdus televizijoje.
Jono Pauliaus II pontifikatas buvo ilgas, su labai svarbiu vizitu į Lietuvą, kai dauguma pirmą kartą gyvai pamatėme Petro įpėdinį. Po visos kryptingos sovietų ateistinės propagandos apie tai, kaip mums buvo primesta krikščionybė, apie tai, kad Vakarai mus visą laiką siekė užgrobti, perdaryti, tai, kad popiežius atvyko pas mus, kaip pas savus, buvo ypatingai svarbu. Kaip ir tai, kai popiežius, išlipęs iš lėktuvo, pabučiavo mano gimtąją žemę.
Tai buvo popiežius, kuris, baiginėjantis pontifikatui, labai kentėjo ir, kadangi tuo metu buvau atsakingas už Bernardinai.lt, labai įdėmiai rinkau informaciją apie kiekvieną jo iškeliavimo dieną. Popiežiaus žemiškos kelionės pabaiga buvo lėta. Mano galva, tai buvo ypatinga evangelizacija, tik nesu tikras, kiek mes iki šiol sugebėjome priimti ją į širdis? Paskui įvyko precedento neturinčios popiežiaus laidotuvės – neabejotinai gausiausios per visą žmonijos istoriją.
Labai įdomu ir svarbu buvo sekti konklavą, kurioje dalyvavo ir lietuvis kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Popiežiumi tapo, regis, gerai visiems pažįstamas kardinolas ir Jono Pauliaus II bendražygis. Benediktas XVI nebandė kopijuoti savo pirmtako ir sugebėjo tapti labai savitu ir svarbiu pontifiku. Suprantu, kad kiekvienas teologas yra savitas ir jie nedalyvauja tarpusavio varžytuvėse, tačiau man Josephas Ratzingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, yra pats svarbiausias šiuolaikinis teologas. Didele dalimi ir mano troškimas gilintis į įvairius Bažnyčios mokymo aspektus, į Bažnyčios istoriją, yra susijęs su šio popiežiaus priesaku taip daryti.
Popiežiaus atsistatydinimas tapo iššūkiu visiems tikintiesiems. Na, o paskui Šventoji Dvasia nustebino popiežiumi Pranciškumi. Ryškių gestų pontifikas. Kažkodėl šiandien man prieš akis ryškiausiai yra išlikęs koronaviruso laikotarpis ir vienišas popiežius didelėje tuščioje Vatikano aikštėje, kuris kreipiasi į mus per Didžiąją savaitę.
Šį pavasarį trumpam Bažnyčia ir vėl liko be Šventojo Tėvo. Po kurio laiko išvydome baltus dūmus iš Siksto koplyčios ir išgirdome – habemus papam. Dar po kurio laiko pasirodė, akivaizdžiai susijaudinęs, bet ir kartu tvirtas Leonas XIV.
Spėju, kad žinote, kad nuo to laiko, kai tapo įprasta išrinktam popiežiui pasirinkti savo vardą, tokie pasirinkimai tapo svarbiu ganytojišku ir teologiniu gestu. Tad ne tik aš, bet ir sėpju, daugelis iš jūsų, turėjote progą pamatyti labai skirtingus popiežystės stilius: Jono, Pauliaus, Benedikto, Pranciškaus ir Leono.
Šiandien man nėra svarbu lyginti šiuos popiežius, kalbėti apie jų svarbiausius pasiekimus ir tai, už ką jie kritikuojami. Svarbiau atkreipti dėmesį, kad turime aiškią sukcesiją, perimamumo grandinę. kurioje Leonas XIV yra 267 popiežius. Nesu tikras, ar kas sugebėtų iš atminties įvardinti visus popiežius, tačiau egzistuoja oficialus sąrašas ir kiekvienas įrašas jame svarbus. Tiesa, jei įsižiūrėtume į visų popiežių sąrašą, išvystume nemažai paradoksų ir keistų situacijų. Buvo laikotarpių, kai tikintieji labnai ilgai ginčijosi, kas turi būti kitas popiežius, taip pat ir tokių, kai du ar net trys popiežiai vienu metu buvo tvirtai įsitikinę, kad yra tikrieji Petro įpėdiniai.
Kai žvelgiame į popiežiaus instituciją, praėjus dviem tūkstančiams metų po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, po to, kai Paulius tapo pamatu institucinei Bažnyčiai, taip nusakome popiežiaus pareigas:
Romos vyskupas, Jėzaus Kristaus Vietininkas (Vicarius Iesu Christi) – tai jau Viduramžiais atsiradęs titulas, kuris pakeitė Petro įpėdinio sąvoka, kuri vis dar neformaliai vartojama, Katalikų Bažnyčios vyriausiasis vyskupas, Vakarų patriarchas (Benediktas XVI atsisakė tokio apibūdinimo), Italijso primas, Romos arkivyskupas metropolitas, Bažnyčios valstybės vadovas, Dievo tarnų tarnas.
Visi šie įvardijimai yra tarsi sluoksniai, kurie buvo klojami vienas ant kito, reaguojant į laiko ženklus. Popiežiaus svarbos išryškinimo kulminacija vadinamas Vatikano Susirinkimas ir jo priimta dogma apie popiežiaus neklystamumą tikėjimo klausimais, kai šis kalba ex cathedra. Tačiau galima sakyti, kad kiekvienas popiežius kažką įnešė į Romos vyskupo tapatybę, nors tikrai buvo tokių pontifikų, kurių mirtis tapdavo didžiule švente romiečiams.
Vienas iš svarbiausių Bažnyčios tikslų yra išsaugoti, puoselėti ir perduoti iš apaštalų perimta Tradiciją. Vienas iš galimų jos įvardijimu, mano įsitikinimu, yra egzistencinė gramatika, kuri yra būtina, siekiant išvengti destruktyvių kraštutinumų – pernelyg įaugti į pasaulį, susitapatinti su juo, taip pat – visiškai atsiriboti nuo pasaulio, kartu užsiveriant ir gydančiam, perkeičiančiam santykiui.
Autentiško Bažnyčios mokymo perteikimas tiesiogiai susijęs su vyskupo, kaip krikščionių bendruomenės ganytojo, vaidmeniu. Šv. Kiprijonas Kartaginietis tvirtino, kad mes turime tik vieną tvirtą ortodoksijos ir erezijos atskyrimo kriterijų – teisėto vyskupo autoritetą. Vyskupo teisėtumas yra susijęs – su jo santykiu su apaštaline sukcesija. Būtent todėl toks svarbus tampa Romos vyskupo, kaip Petro įpėdinio, vaidmuo. Jis tampa regimuoju Bažnyčios vienybės ir tęstinumo garantu.
Tam, kad susiformuotų savo esme monarchistinė Bažnyčios struktūra, reikėjo laiko. Kaip ir tam, kad vyskupas taptų vienvaldis bendruomenės lyderis, nes pradžioje sprendimai buvo kolegialūs. Palaipsniui atsirado vyresnysis, kuriam teko vis daugiau atsakomybės už bendruomenės reikalus. Gana greitai krikščionių bendruomenėje atsiranda tam tikras funkcijų padalijimas. Šalia presbiterio (ar vyskupo) atsiranda djakonai. Dar po kurio laiko jau galima daryti skirtį tarp dvasininkų ir to, kas įvardijama, kaip pasauliečiai (laikos).
Popiežius, Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra regimas vienybės ženklas, tačiau ne visi šiandienos krikščionys pritaria, kad ypatingas Romos vyskupo vaidmuo yra būtina krikščioniškos egzistencinės gramatikos dalis, ar buvo būdingas tik tam tikram istoriniam etapui ir paskui popiežiaus primatas tapo ne malone, bet veikiau kliūtimi ir spąstais.
Rytų krikščionys, kurie dar vadinami ortodoksais, turi kitokią poziciją ir ji susijusi su kitokią Bažnyčios vienybės samprata.
Kaip pabrėžia teologas Yvas Kongaras, Katalikų Bažnyčia į vienybę žvelgia analitiškai, Pirmiausia yra visuma, o visos bendruomenės, vyskupijos yra tos visumos dalis.
Vakaruose meldžiamasi už Bažnyčios vienybę, Rytuose meldžiamasi už šventų Dievo Bažnyčių gerovę. Įvairovė, skirtumai Ruose yra išeities taškas. Tos įvairovės, bent jau tol, kol ji nevirsta kakofonija, nekelia konfliktų, nereikia šalinti. Vakaruose autokefalija, savarankiška Bažnyčia – pavyzdžiui,, anglikonai, yra skandalas, kaip amputacija, kuri žaloja visą Bažnyčios kūną, o Rytuose tai normalu, vienybė veikiau suvokiama kaip idealas, kaip šeimos vienybė. Kartais teigiama, kad taip nutiko ir dėl to, kad Bizantijos imperatorius labai kišosi į Bažnyčios reikalus, o Vakaruose popiežius sugebėjo iškovoti didesnį savarankiškumą, autonomiją .kitata vertus, tam buvo labai svarbi popiežiaus lyderystė.
Natūralu, kad visai kitaip Romos vyskupo vaidmenį Bažnyčioje supranta Reformacijos subrandintos krikščionių bažnyčios. Čia popiežiaus figūra, kaip ir visa išsikerojusi katalikiškos tradicijos hierarchija suvokiama veikiau kaip tai, kas užstoja Jėzų, o ne padeda juo sekti.
2
Visi šie įvadiniai svarstymai buvo reikalingi tam, kad parengtų mus atsigręžti į ištakas ir pažvelgti, kaip Bažnyčia ir šios Kelio bendrijos nariai reagavo į laiko ženklus, kaip stengėsi neprasilenkti su Jėzumi Kristumi.
Jėzus pasirinko dvylika apaštalų. Dvylika, o ne vieną ir labai aiškiai, net rūsčiai sudraudė tuos apaštalus, kurie ginčijosi, kuris turėtų būti svarbesnis Dangaus Karalystėje. Jėzus atsako, kad tas, kuris siekia būti pirmas, taps paskutinis. Kitaip sakant, kad sekimas Kristumi nėra lenktynės, kur reikia įrodyti pranašumą prieš kitą. Išganymas su tuo neturi nieko bendro. Galia yra labai baisi pagunda, kuri sužlugdo žmogų, nes pasinaudoja tuo įtrūkimu, kuris vadinamas pirmaprade nuodėme. Mokinius Jėzus pasirenka ne pagal jų ypatingus sugebėjimus. Mokinystė yra kvietimas misijai, kurį priimti reikia drąsos ir paradoksalaus pasitikėjimo, kuris pasaulio akyse gali atrodyti kvailystė.
Prisiminkime, kad Petras turėjo brolį Andriejų. Pastarasis, beje, gali būti vadinamas istoriškai pirmuoju Jėzaus mokiniu. Jis greičiau sureagavo į Jėzaus kvietimą. Abu broliai buvo neturtingi, abu buvo žvejai ir, regis, niekada negavę tikro išsilavinimo. Rytų krikščionybės tradicija siejama būtent su Andriejumi, o Vakarų su Petru, kuris tapo pirmuoju Romos bažnyčios vyskupu ir būtent Romoje priėmė kankinio vainiką, nors pirmoji bendruomenė, kuriai jis vadovavo, buvo ne Roma, o Antiochija.
Čia dar kartą noriu priminti geografinę Jėzaus misijos dinamiką. Visa Jėzaus viešoji veikla vyksta provincijoje, tačiau jos simbolinis tikslas – Jeruzalę. Į kurią keliaujame tikslingai, nors ir niekur neskubant, pabrėžiant, kad kelias ne mažiau svarbus, nei kelionės tikslas.
Po Jėzaus prisikėlimo Jeruzalė tampa jo sekėjų lopšiu, namais. Tačiau netrukus prasideda persekiojimai ir Jėzaus sekėjai pradeda savo misijas. Nors istoriškai Jeruzalė išlaiko savo autoritetą ir čia vyksta labai svarbus apaštalų susirinkimas, tačiau jo metu Kristaus sekėjų, kaip jie anuomet vadino save, šventųjų, pasaulis jau buvo policentriškas.
Tiesa, didžiąją gyvenimo dalį Jėzaus apaštalas žvejys jis turi kitą vardą – Simonas. Simono virsmas į Petrą ar Kefą (kas reiškia, uola) yra savotiškas modelis, kuris labai svarbus visame Šventajame Rašte. Dievo klausymąsis, Jo kvietimo priėmimas yra kelias, kuriame sunoksta ar veikiau padovanojama nauja tapatybė. Taip senolis Abramas virto Abraomu, sekdamas paskui Jėzų Simonas virto Petru, o fariziejus Saulius kelyje į Damaską buvo perkeistas į apaštalą Paulių.
Galima drąsiai sakyti, kad Bažnyčios kūrimosi ir stiprėjimo procese ypatingą vaidmenį suvaidino Petro ir Pauliaus duetas. Nepaisant visų jų skirtumų. Ir tai, kad abu yra nukankinami Romoje, tampa labai svarbiu argumentu, kad būtent čia yra antroji Jeruzalė.
3.
Kuo mes remiamės, kai teigiame, kad apaštalas Petras buvo pirmasis tarp apaštalų?
Mato Evanelija 16 13-20
13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 14 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ 15 Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ 16 Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ 17 Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos[i1] sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. 18 Ir aš tau sakau: tu esi Petras[i2] [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. 19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ 20 Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
Jono Evangelija 21
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono[i1] sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ 16 Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ 17 Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.”
Per nukryžiavimą Petro, kaip ir kitų apaštalų (išskyrus Joną), nebuvo prie kryžiaus. Tik moterims pranešus, kad Jėzaus Kristaus kūno kape nebėra, jis pirmas įžengė į kapą. Jam pirmajam apsireiškė prisikėlęs Jėzus Kristus; Petras pripažino Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą kaip Šventojo Rašto išsipildymą.
Petras nėra supeherojus. Jis nėra gilus mąstytojas, nėra elito atstovas, bet veikiau tas, kuris pažįsta skurdo, džiaugsmo, nesėkmių, gėlos, net išdavystės skonį. Jis turi nuolankumą atgailauti, skirtingai nuo Judo Iskarioto, kuris pats sau paskelbia nuosprendį. Petras su savo gėda ir silpnumu stoja Viešpaties akivaizdoje ir tokiu būdu tampa kiekvieno Bažnyčios nario provaizdžiu.
Tolkienas savo nuostabiose knygose apie hobitus, galios žiedą, blogio ir gėrio kovą, puikiai perteikia to, kas būtent toks žmogus, kaip žvejys Simonas, pavadinamas uola, tampa Petru, esmę. Jo simbolis yra hobitas, kuris, daugeliu atžvigliu, neprilygsta jokiam elfui ar net žmogui. Tačiau tik hobitas gali, bent didesne dalimi, atsispirti galios pagundai.
Beje, panašus paradoksas labai ryškus, kai žvelgiame į Bažnyčios istoriją. Yra bent keliolika popiežių, kurie, pasaulio akyse, tampa labai galingi, tačiau dažnai jų pontifikatas tampa preliudija į dar vieną Bažnyčios krizę. Lygiai taip pat, yra daug epizodų, kai atodė, kad įvairios politinės aplinkybės grasina sunaikinti Bažnyčią ir popiežiaus valdžią.
Bažnyčios istorijoje yra daug epizodų, kai tikintieji jaučiasi sutrikę, nes Petro įpėdiniu tapo žmogus, kuris panašesnis į demoną nei į šventąjį. Galima sakyti, kad tai dieviškosios pedagogikos dalis, tačiau šios pamokos labai sudėtingos.
Evanegelijoje sakoma, kad Petrui patikėti Dangaus karalystės vartų raktai. Raktas šiuo atveju yra svarbus simbolis. Bažnyčia nėra muitinė, bet raktininkas, kuris įleidžia, kuris kovoja už kiekvieną savo narį.
Simonas Žvejas yra pašaukiamas būti Petru žmonių Žveju. Žvejo žiedas tampa svarbiu bet kurio Petro įpėdinio ženklu. Na, o Petras, kaip teigiama, prieš nukankinaamas, pats pasirenka žmogų, kuris turi pakeisti jį, kaip Romos bendruomenės vadovą. Tai Linas, kuriam tenka garbė pradėti Pertro įpėdinių grandinę.
Tkrai neketinu nurodyti, ką derėtų atsiminti iš mano kalbėjimo. Tačiau išsakysiu kelis apibendrinimo akcentus:
Popiežius Katalikų Bažnyčioje yra regimas Bažnyčios vienybės ženklas ir būtent jis yra atsakingas už tai, kad apaštališkoji tradicija būtų išsaugota ir perduota autentiškai.
Popiežiaus sąvoka, regis, nuo XI amžiaus, yra naudojama tik Romos vyskupo pareigoms nusakyti, nors kiek anksčiau popiežiai buvo vadinami ir kitų svarbių krikščionybės centrų vadovai.
Ortodoksai (Rytų krikščionys) neturi popiežiaus, taip pat ir Vakarų Reformacijos atstovai. Tos, kuri prasidėjo su Liuteriu, Kalvinu ir kitais reformatoriais.
Katalikų Bažnyčioje labai svarbu tai, kad yra išsaugotas pereinamumas nuo apaštalo Petro iki dabartinio popiežiaus Leono XIV. Šis perimamumas vadinamas sukcecijos principu.
Tai, kaip kuris nors tikintysis tapdavo popiežiumi, istorijos bėgyje kito, kaip keitėsi ir pati popiežystės tapatybė. Petras pats parinko savo įpėdinį ir, panašu, kad tai buvo įprasta praktika pirmajame amžiuje ar antrojo amžiaus pradžioje.
Ir dar. Labai svarbu suprasti, kad nei Bažnyčia, nei tuo labiau popiežius nekuria dogmų, negali savo nuožiūra keisti apaštališkosios tradicijos. Pareiga yra puoselėti, perduoti ir skelbti, stengiantis vis geriau suprasti, ką mums čia ir dabar byloja Dievas, aiškinantis, skaitant laiko ženklus, ne tam, kad prie jų prisitaikyti, bet tam, kad, kad autentiškai galėtume prtiimti ir gyventi Evangelija.
Baigti norėčiau labai trumpai pristatydamas vokiečių filosofo Hanso Gadamerio įžvalgas apie supratimą. Jis tvirtino, kad bet kuris supratimas yra dviejų prasminių horizontų susitikimas. Žinia turi savo tradiciją, istoriją, taip pat ir mes, jos besiklausantys, gyvename savajame šališkume, mūsų supratimas visada įsišaknijęs į kontekstą. Autentiškas supratimas nereiškia, kad turime išsivilkti iš savo šališkumo, tai neįmanoma. Svarbiausia yra pasitelkti tą šališkumą, kaip klausimą. Išgirsti galime tiek, kiek leidžia mūsų klausimas. Tačiau neturėtume bijoti tokio ribotumo. Būtent ribos ir leidžia tiesai atsiskleisti, kaip keliui.
Kitaip sakant, laiko ženklaų apmąstymas padeda išgirsti Bažnyčios mokyme tai, kas svarbiausia čia ir dabar. Bažnyčiuos istorijos studijos, raginimas atsigręžti atgal ir permąstyti apaštalinę tradiciją nėra tik intelektualinės pratybos, tai supratimo erdvės puoselėjimas, Mokymąsis klausti ir klausytis. Taip pat ir kiekvienas popiežius yra tam tikra žinia savo epochai. Dažniausiai nepatogi, bet svarbi.
Toks yra įvadas, o ciklą jau tęsiu, žvelgdamas, kaip skleidėsi popiežystės samprata laikotarpiu nuo Lino iki Grigaliaus Didžiojo.
About the Author
