Įdėmesni šio kurso klausytojai turėjo atkreipti dėmesį, kad kiekviena paskaita tai tam tikras eksperimentas. Ieškau būdo, kaip geriausiai perteikti savo žinią ir kartu paskatinti susidomėjimą Bažnyčios istorija. Taip pat ir šiandien tęsiu eksperimentus ir nusprendžiau pradėti nuo Vatikano susirinkimo, o jau paskui apmąstyti jo priežastis ir tai, kokiame pasaulyje jis vyko.
GARSO ĮRAŠAS: https://audio.com/andrius-navickas/audio/vatikano-susirinkimas
Apie planą surengti visuotinį Bažnyčios susirinkimą popiežius Pijus IX savo artimiesiems bendražygiams Kurijoje paskelbė dar 1864 m. Pastarieji išklausė labai sunerimę. Jiems tai atrodė pernelyg pavojinga avantiūra, tuo labiau kad geopolitinė situacija buvo itin nepalanki. Prancūzija ir Prūsija buvo pasiruošusios viena kitai kibti į atlapus, vyko Italijos vienijimosi procesas, kurio lyderiai Šventąjį Sostą suvokė kaip vieną svarbiausių iššūkių, kurį būtina įveikti. Pats Pijus IX jau buvo parengęs garsųjį „Modernybės klaidų sąvadą“ (Syllabus), kuriame pasmerkė antireligines tendencijas po Prancūzijos revoliucijos.
Visus šiuos pavojus popiežius Pijus IX vertino ne kaip argumentus prieš Susirinkimą, bet kaip būtinybę Bažnyčiai sutarti dėl atspirties taškų, kurie turėjo padėti atsilaikyti prieš visus neramumus. Natūralu, kad svarbiausiomis Susirinkimo temos tapo tikėjimo ir proto santykis bei popiežiaus neklystamumo tikėjimo klausimais dogma.
Per visą Bažnyčios istoriją tai buvo pirmasis susirinkimas, prie kurio organizavimo ir įgyvendinimo tiek daug prisidėjo pats popiežius. Gavęs, nors ir labai rezervuotą, Kurijos pritarimą savo idėjai, Pijus IX sudarė Pasirengimo susirinkimui komisiją, kuriai vadovavo kardinolas Constantinas Patrizi.
Komisija pateikė du patarimus popiežiui. Pirmiausia, jog Bažnyčios susirinkimas turi būti, kiek įmanoma, autonomiškas nuo bet kurios politinės valdžios, todėl nėra reikalo atsiklausti monarchų nuomonės ar, tuo labiau, juos įtraukti į Susirinkimo organizavimą. Pakaks pranešti, kai viskas bus sudėliota ir patvirtinta. Be to, Pijui IX buvo patarta pasitarti su įtakingiausiais kardinolais ir vyskupais, išsiunčiant šiems laišką apie Susirinkimo idėją.
Pastarųjų atsakymai buvo skirtingi. Nemaža dalis kardinolų nerimavo, jog pasirinktas netinkamas laikas, kiti stebėjosi, kam reikalingas Susirinkimas, jei nėra stiprėjančios erezijos, kurią derėtų pasmerkti. Kritines pastabas atsiuntė ir popiežiaus laiškus gavę įtakingiausi protestantų teologai.
Popiežius Pijus IX išklausė visas nuomones, tačiau liko tvirtai įsitikinęs, kad Susirinkimas būtinas. Nors po Vatikano II susirinkimo ir jo atnešto atsinaujinimo apie XIX a. pabaigos Susirinkimą tapo įprasta rašyti su nemaža skepticizmo doze, tačiau niekada nepamirškime, kad absurdiška vertinti praeities įvykius, ignoruojant, jog situacija gerokai skyrėsi nuo tos, kurioje gyvename. Labai tikėtina, kad būtent Pijaus IX atkaklumas padėjo išvengti didėjančios Bažnyčios fragmentacijos ir susiskaldymo į „frakcijas“.
Pirmasis Vatikano susirinkimas vyko Šv. Petro bazilikoje ir tęsėsi aštuonis mėnesius – nuo 1869 m. gruodžio iki 1870 m. liepos. Formaliai jis liko nebaigtas: popiežiaus sprendimu buvo padaryta neapibrėžto ilgio pertrauka.
Suskaičiuota, kad bent viename posėdyje dalyvavo 1056 žmonės, absoliuti dauguma – dieceziniai vyskupai, taip pat svarbų vaidmenį vaidino vienuolijų ir Romos kurijos atstovai. Svarbu ir tai, kad per visą Susirinkimo laikotarpį popiežius asmeniškai jame dalyvavo. Tai buvo pirmasis tikrai visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame trečdalis dalyvių buvo ne iš Europos.
1869 m. gruodžio 8 d., 9 val. ryto, visoje Romoje skambėjo varpai – įspūdinga Susirinkimo dalyvių procesija, kurios priekyje ant specialių neštuvų įrengtame soste (to atsisakyta po daugiau nei 50 metų) buvo nešamas pats Pijus IX, patraukė į Šv. Petro baziliką. Ten popiežius pasakė kalbą, po kurios visiems susirinkusiems buvo oficialiai užduotas klausimas: ar jie sutinka, kad įvyktų Visuotinis susirinkimas? Atsakymas – pritariantys visų susirinkusiųjų šūksniai. Tada buvo pradėti svarstyti išskirtinai procedūriniai reikalai ir popiet, visiems sukalbėjus bendrą maldą, baigėsi pirmoji Susirinkimo diena. Ji buvo iškilminga ir, panašu, ramiausia iš visų.
Susirinkime vyko keturios sesijos, kuriose dalyvavo ir popiežius. Tiesa, paeiliui pirmininkauti jis paskyrė penkis sau artimus kardinolus italus. Oficiali Susirinkimo kalba buvo lotynų ir tai, beje, tapo nemaža kliūtimi visiems dalyviams būti aktyviems oficialiose diskusijose. Visi Susirinkimo dalyviai pasižadėjo laikyti paslaptyje visa, kas vyksta šių diskusijų metu. Tačiau šio pažado nebuvo laikomasi ir tiek politikai, tiek žurnalistai lengvai sužinodavo apie vidines įtampas, buvo nutekinti ir visi svarstomi dokumentai.
Pasak Bažnyčios istorikų, patys Susirinkimo dalyviai daugiausia skundėsi dviem dalykais. Viena vertus, tuo, kad nebuvo numatyta jokio apribojimo kalbomis ir vis atsirasdavo dalyvių, kalbančių ilgiau nei valandą. Nebuvo galimybės ne tik dėmesingai juos išklausyti, tačiau neretai tokie kalbėtojai „užmigdydavo“ visą diskusiją. Be to, pirmininkaujantys sunkiai valdė situaciją.
Kitas dalykas, kuris kėlė įtampą – nebuvo jokio orientacinio Susirinkimo pabaigos termino. Tai trikdė daugumą dalyvių. Nemaža dalis jų paliko savo vyskupijas labai neramiu laikotarpiu. Tačiau Kurija griežtai reagavo į visus klausimus apie Susirinkimo pabaigą – viskas pasibaigs, kai baigsis diskusijos.
Tikėtina, jog tiek popiežius Pijus IX, tiek jo patarėjai turėjo vilties, kad įtempta geopolitinė situacija paskatins visus delegatus greičiau susitarti. Dalykinės Susirinkimo diskusijos prasidėjo nuo jau parengto dokumento projekto Apie tikėjimą. Popiežius tikėjosi, kad pakaks pakoreguoti dokumentą stilistiškai, tuomet bus galima nagrinėti kitus dokumentus ir greitai baigti Susirinkimą. Tačiau nuo pat pradžių kilo aštri diskusija ir tapo aišku, kad „greito Susirinkimo“ nebus.
Dar prieš Susirinkimo pradžią absoliuti dauguma delegatų buvo susiskirstę į įvairias grupes pagal nuomonę dėl Popiežiaus neklystamumo. Didžioji dauguma buvo infabilistai, t. y. tie, kurie manė, jog svarbu įtvirtinti popiežiaus neklystamumą. Šios grupės lyderiais galima vadinti arkivyskupą Edwardą Manningą, taip pat Juaną Donoso Cortés ir Williamą George‘ą Wardą, kurio vienas svarbiausių jo įkvėpėjų buvo konservatyvus politikos filosofas Josephas Marie de Maistre. Tiesą sakant, jo argumentai buvo daugiau politiniai nei teologiniai. Jis buvo tvirtas monarchijos gynėjas, pasibaisėję Prancūzijos revoliucija, ir popiežiaus, kaip absoliutaus monarcho, idėja jam atrodė išmintingiausia, norint užtikrinti Bažnyčios vienybę ir autoritetą.
Tiesa, ilgainiui popiežiaus neklystamumo šalininkai pradėjo diskutuoti tarpusavyje, ar toks neklystamumas gali turėti kokias nors ribas. Nuomonės pakankamai aiškiai išsiskyrė.
Susirinkimo mažumą (jos atstovai per visą Susirinkimą neviršijo pusantro šimtų delegatų) sudarė vyskupai, kurie tvirtino, kad popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, o ne virš visos Bažnyčios esantis vadovas. Popiežius gali klysti, ir tais atvejais vyskupai kolegialiai privalo taisyti jo klaidas. Tokią poziciją užėmė Félixas Dupanloupas, Wilhelmas von Ketteleris, Josephas von Rausheris ir kiti. Nors tebuvo mažuma, jų įtaką didino tai, kad jie buvo labai svarbių ir autoritetingų vyskupijų (Paryžiaus, Mainco, Miuncheno, Vienos, Prahos, Turino, Milano) ganytojai.
Popiežius Pijus IX viešumoje stengėsi neprimesti savo pozicijos. Nors įvadinė jo kalba ir dokumentai iš Vatikano archyvų rodo, kad jis tvirtai palaikė infabilistus ir kritiškai vertino Susirinkimo mažumą.
Bažnyčios susirinkimuose, skirtingai nei politiniuose parlamentuose, organizuota mažuma turi svarbią įtaką, ypač jei nėra kietakaktė ir sugeba rasti sąlyčio taškų su nuosaikiais daugumos atstovais. Galima teigti, jog taip nutiko ir Vatikano Susirinkime. Bent jau svarstant proto ir tikėjimo klausimą, kuris kartu reiškė požiūrį ir į modernų mokslą. Šio dokumento svarstymas užtruko net keturis mėnesius, per juos pasikeitė ir dokumento pavadinimas – Apie Dievo Sūnų. Itin svarbu, kad jis priimtas vieningai.
Šis dokumentas, nors griežtai nukreiptas prieš istoricistus ir nacionalistus, buvo kur kas nuosaikesnis, nei paties popiežiaus Pijaus IX paskelbti įvairius modernybės aspektus smerkiantys dokumentai. Patvirtintame Vatikano susirinkimo tekste nebuvo pasmerkti jokie mokslininkai, bet buvo akcentuojami keli esminiai jiems prieštaraujantys teiginiai. Pirma, kad Dievo egzistavimas ne tik neprieštarauja protui, bet gali būti racionaliai argumentuotas. Deramai naudojamas protas ir tikrasis tikėjimas negali prieštarauti tarpusavyje. Tiesa, yra dalykų, kurie pranoksta natūralaus proto galias ir tegali būti priimti tikėjimu. Antra, istorijoje gali keistis dogmų kontekstas, atskirų detalių supratimas, tačiau pačios dog¬mos nesikeičia, ir protas turi prie jų taikytis, o ne atvirkščiai.
Dokumento Apie Dievo Sūnų priėmimas leido Susirinkimo dalyviams susitelkti ties popiežiaus neklystamumo klausimu. Buvo sutarta jį padalinti į dar tris:
ar dabartinėje situacijoje yra tokios dogmos poreikis?
Ar yra pagrindas tokiai dogmai?
Kaip turėtų būti suprantama popiežiaus neklystamumo dogma?
Susirinkime vyko karštos diskusijos visais šiais klausimais. Buvo ginčijamasi, kas yra tikrasis Apaštališkosios tradicijos sekėjas – visi vyskupai kolegialiai ar popiežius. Susirinkimo „mažumos“ atstovai tvirtino, kad popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, o tik paskui institucinės Bažnyčios galva, kaip „pirmas tarp lygių“. Jie nuogąstavo, kad, patvirtinus popiežiaus neklystamumo dogmą, kiti vyskupai taps tik jo pareigūnais, įrankiais, neturinčiais savo atsakomybės. Dogmos šalininkai, priešingai, tvirtino, kad Bažnyčia turi būti tobula monarchinė struktūra, kurios galva – popiežius, kaip tiesioginis šv. Petrui duotos tarnystės sekėjas.
Kalbėdamas apie Tridento susirinkimo nutarimus, teigiau, kad jie buvo visus kažkiek erzinęs kompromisas. Labai panašiai galima pasakyti ir apie dokumentą Amžinasis Ganytojas, kuriame išdėstoma popiežiaus neklystamumo dogmos formuluotė. Nors Susirinkimo dalyvius ilgą laiką slėgė nežinomybė, kiek visa tai užtruks, prasidėjus vasarai, jie „lenktyniavo su laiku“, nes niekam nebekilo abejonių, kad Prancūzijos ir Prūsijos karas bei Italijos kariuomenės žygis į Romą reikš, jog Susirinkimas nebegalės tęstis. Todėl buvo nustatyta konkreti data – liepos 18 d., kada dokumentas turi būti paskelbtas. Tiesa, būta vilties, kad į naują sesiją susirinkęs Susirinkimas galės kiek praplėsti dokumentą – aiškiau apibrėžti popiežiaus ir kitų vyskupų santykį bei vyskupo atsakomybės ribas savo vyskupijoje.
Jau vasaros pradžioje nekilo abejonių, kad dokumente bus kalbama apie popiežiaus neklystamumą ir tai gali būti vadinama „mažumos“ pralaimėjimu. Beje, beveik šimtas nesutinkančių su nauja dogma nedalyvavo dokumento Amžinasis Ganytojas tvirtinime. Kita vertus, nepatenkinti liko ir radikalieji infabilistai, kurie norėjo, kad popiežiaus neklystamumas būtų tapęs bendruoju principu, leidžiančiu išspręsti praktiškai visus ginčus Bažnyčios viduje. Tačiau svarstymų metu ir jie pasijuto „mažuma“, nes dominavo „nuosaikieji“, daugiausia dėmesio skyrę preciziškam ir aiškiam popiežiaus neklystamumo ribų įvardijimui.
Galima teigti, kad galutiniame dokumente buvo bandoma suderinti popiežiaus ir Susirinkimo autoritetą. Aiškiai pabrėžta, kad ne popiežius kaip asmuo, bet jo kaip popiežiaus mokymas atskirais klausimais yra neklystamas.
Susirinkimas nusprendė, kad popiežius, kai kalba ex cathedra, vykdydamas savo, kaip visų krikščionių mokytojo ir ganytojo, pareigas, dėl aukščiausios apaštalinės valdžios turi galią nuspręsti, kad tam tikras mokymas tikėjimo ir moralės klausimais turi būti priimtas Bažnyčios. Tai – Šventosios Dvasios dovana, duota popiežiui kaip Petro įpėdiniui per apaštalinę sukcesiją, o ne dėl asmeninių popiežiaus savybių.
Akivaizdu, kad popiežius netapo Bažnyčios monarchu ir vienasmeniu visų ginčų sprendėju. Kita vertus, buvo formalizuotas jo autoritetas pamatiniais tikėjimo ir moralės klausimais. Pačiam Pijui IX toks sprendimas atrodė pernelyg kompromisinis, tačiau situacija buvo tokia, jog priėmus dokumentą, visi delegatai dviem mėnesiams buvo paleisti grįžti namo. Tačiau, kai atėjo laikas naujai sesijai, Italijos kariuomenė veržėsi į Romą, be to, įsiplieskė Prancūzijos ir Prūsijos karas. Popiežius apsisprendė padaryti pertrauką neribotam laikui. Neramumai užsitęsė, o Pijaus IX įpėdiniai nebematė prasmės atnaujinti Vatikano susirinkimą.
Svarbiausia, jog buvo išvengta skilimo, kurio baimintasi. Tiesa, vokiečių kardinolas ir profesorius Ignazas von Döllingeris konstatavo, kad Susirinkimas įsteigė naują Bažnyčią, nuklydo nuo Tradicijos. Jis tapo neskaitlingos senkatalikių grupės lyderis.
Gana daug teologų kritiškai vertino Susirinkimo eigą, tačiau pripažino, kad buvo priimtas kompromisas, kuris, tikėtina, padėjo išvengti dar didesnių ultramontanistų ir galikanistų kaktomušų. Kol kas tik atkreipkime dėmesį į šias sąvokas, netrukus jas paaiškinsiu.
Šiandien esame pripratę prie gausių popiežiaus enciklikų ir pasisakymų įvairiais klausimais bei lemiamo balso, skiriant, perkeliant, atšaukiant vyskupus. Visa tai yra Pirmojo Vatikano susirinkimo palikimas. Iki šio Susirinkimo popiežius labai minimaliai tegalėjo paveikti vietos ordinarų skyrimą. Be to, Bažnyčioje sustiprėjo galios centralizacija. Nors tai galima vertinti įvairiai, derėtų teigiamai žvelgti į galimybę labiau suvienodinti teologines, liturgines, sielovadines praktikas.
Nors popiežiai tik keliais išskirtiniais atvejais pasinaudojo savo teise skelbti Bažnyčios tiesas, tačiau, neabejotina, kad Šventojo Sosto moralinis autoritetas gerokai išaugo. Tai buvo itin svarbu situacijoje, kai nebeliko popiežiškosios valstybės.
Galima sutikti su tais Bažnyčios istorikais, kurie teigia, jog Vatikano II susirinkimas visiškai užgožė savo pirmtaką. Kita vertus, vargu ar šv. popiežius Jonas XXIII būtų ryžęsis Susirinkimui, jei nebūtų turėjęs to institucinio tvirtumo, kurį visiems popiežiams po Pirmojo Vatikano susirinkimo suteikė dokumentas Amžinasis Ganytojas.
Paradoksalu, kad popiežių neklystamumas dogminiais klausimais buvo pripažintas tada, kai popiežiaus institucija patyrė radikalias permainas ir viena iš jų – neliko tūkstantmetį egzistavusios popiežiškosios valstybės. Šios valstybės atsiradimas sietinas dar su Karolingais, tiksliau su Karoliu Trumpuoju, kuris buvo ir tas karvedys, sustabdęs musulmonų veržimasi į Vakarus. Jis perleido, beje, laikinai, popiežiui didelę teritoriją, kuri dabar sudarytų dalį Italijos valstybės. Vėliau, iš laikino tai tapo neterminuotu ir antrojo tūkstantmečio popiežiai buvo monarchai, turintys savo žemes, kurios, priklausomai nuo geopolitinės situacijos, tai plėtėsi, tai siaurėjo. Pavyzdžiui, Renesanso laikotarpiu popiežiai buvo gerokai išplėtę popiežiškąją valstybę, paskui Napoleonas buvo ją visą užkariavęs, o Vienos kongresas, kuris turėjo nustatyti naują pasaulio tvarką po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono siautėjimo, vėl nustatė naujas popiežiškos valstybės sienas. Ši valstybė egzistavo iki pat 1870 m., kai Italija galutinai susivienijo ir perėmė iš popiežiaus teritorijas, o popiežiui liko tik Leono siena aptverta teritorija Romoje, kuri ir tapo Vatikano valstybės teritorija. Beje, Leono siena kažkada buvo statyta, norint apginti Romos centrą nuo galimo musulmonų puolimo.
Ar tai, kad neliko popiežiaus valstybės, yra Bažnyčios tragedija, o gal kaip tik paslauga Bažnyčiai? Bent jau popiežius Pijus IX sureagavo labai jautriai ir paskelbė, kad yra Vatikano kalinys. Tai tapo elgesio modelių ir jo įpėdiniams ir iki pat Laterano sutarties su Musoliniu XX amžiuje nė vienas popiežius nepaliko Vatikano ribų.
Kitas dalykas – popiežius Pijus IX ekskomunikavo susivienijusios Italijos valdžią. Tai reiškė du reikalavimus. Pirmasis jų turėjo apgailėtinus padarinius- tai buvo draudimas Italijos katalikams dalyvauti politiniame gyvenime ir tai buvo labai stiprus smūgis katalikų dominuojamai Popoliarų partijai ir ilgainiui palengvino Musoliniui kelią į valdžią.
Kitas reikalavimas buvo visiems katalikiškų valstybių monarchams nevykti su oficialiu vizitu į Romą, pas Italijos valdžią ir apskritai popiežius reikalavo, kad katalikiškos valstybės nebendrautų su esą prieš Bažnyčią sukilusią Italiją.
Kaip ir galima numanyti, toks popiežiaus reikalavimas dažnu atveju liko balsas tyruose. Geopolitinėje sferoje popiežius nebebuvo svarbus veikėjas ir, tiesą sakant, taip buvo iki Jono Pauliaus II. Nors, aišku, ir jo veikimas ir autoritetas jau buvo visai kitoks nei popiežių iki Antrojo Vatikano susirinkimo.
O dabar grįžkime prie trijų klausimų, kurie visi vedė Vatikano susirinkimo link ir to pasaulio, kuriame teko labai sudėtingus sprendimus priimti Pijui IX.
Kas priima galutinius sprendimus Bažnyčioje?
Kas priima galutinį sprendimą po to, kai Jėzus pakyla į dangų per Šeštines? Nėra abejonių, kad didžiausią autoritetą turėjo tie, kuriuos Jėzus pats pasirinko mokiniais, kurie vadinami apaštalais. Tai, kad Dvylikos tarnystė yra ypatingai svarbi, rodo faktas, kad po Judo Iskarijoto savižudybės, apaštalai meta burtą ir išsirenką naują žmogų į atsilaisvinusią vietą. Šalia dvyliktuko yra konvertitas, į krikščionybę atsivertęs fariziejus Paulius.
Nors kiekvienas apaštalas turi didžiulį autoritetą, tačiau kartais tenka susiderinti pozicijas, diskutuoti. Taip įvyksta Jeruzalės susirinkime, apie kurį jau ne kartą kalbėjau. Svarstomas Antiochijos bendruomenės iškeltas klausimas – kaip elgtis su pagonims, norintiems priimti krikštą? Pauliaus pozicija tampa oficialia, o Bažnyčia iš tiesų katalikiška, visuotine.
Susirinkimai tampa įprasta sprendimų priėmimo praktiką. Tiesa, iki Nikėjos susirinkimo, kuris vadinamas pirmuoju visuotiniu, visi susirinkimai yra lokaliniai ir susiję su regioninėmis problemomis. Jų nutarimai pirmiausia skirti tam tikram regionui, kur šie susirinkimai vyksta.
Rytuose pripažįstami septyni Visuotiniai susirinkimai, pradedant Nikėjos. Vakaruose, kaip jau esu minėjęs, be šių septynių dar pripažįstami penkiolika ir paskutinis vyko Vatikane XX a. septintame dešimtmetyje.
Jau kalbėjome, kad popiežiaus primatas yra vienas svarbiausių klausimų, kuris išskyrė Rytų ir Vakarų Bažnyčias, tačiau, bent jau Vakaruose, iki pat iki pat XII ar XIII amžių niekam nekėlė klausimo popiežiaus primatas ir pontifiko ir susirinkimo bendradarbiavimas. Tai tarsi buvo analogija Rašto ir Tradicijos bendradarbiavimui.
Tačiau popiežiaus institucijai susidūrus su didele krize, o popiežiams užsiimant savidestrukcija, atsiranda tai, kas vadinama konciliarizmo doktrina. Pavadinimas, išverstus iš lotynų kalbos, yra ne kas kita, kaip susirinkimo svarbos akcentavimas. Žymūs teologai, tokie kaip Marsilijus Paduvietis ar Žanas Okamas, suformuluoja teoriją, pasak kurios, susirinkimas yra Bažnyčios valios išraiška. Remtasi Dievo tautos samprata, o kleras, hierarchija yra tautos įgaliotiniai. Popiežius labai svarbus Bažnyčios vienybei, tačiau popiežius nėra Dievas ir turi paisyti Šventosiso Dvasios veikimo, kuris skleidžiasi pirmiausia per Susirinkimą.
Konstanco susirinkimas vyko 1414–1418 m. ir nuvainikavo net tris popiežius bei išrinko naują. Florencijos susirinkime popiežiui pavyko atsikovoti savo lyderystę, bet ji buvo trapi. Jau minėjau, kad tai buvo vienas iš priežasčių, kodėl Tridento susirinkimas buvo toks uždelstas.
Beje, jei Tridento susirinkimas buvo apie kunigus ir vyskupus, tai iš tiesų liko neaptarta popiežiaus tema, kurios, net iš dalies, ėmėsi susirinkimas Vatikane XIX amžiaus pabaigoje. Kaip atrodė, jis visiems laikams sutriuškino konciliarizmą. Tačiau tiek Antrasis Vatikano susirinkimas, kuris pradėjo akcentuoti vyskupų kolegialumo svarbą, tiek Sinodo idėja, regis, vėl grąžina prie ankstesnių Bažnyčios praktikų.
Tiesą sakant, jau po Tridento susirinkimo gerokai didesniu popiežiaus galvos skausmu buvo ne Viduramžiais gimęs konciliarizmas, kiek toks fenomenas, kaip galikanizmas, kuris skirtinguose kraštuose įgaudavo savo pavadinimą.
Jo ištakos – ginčas dėl investitūros. Taip pat, aišku, ir įtampa tarp nacionalizmo ir globalizmo.
Jau nuo II tūkstantmečio pradžios girdime apie ginčą dėl investitūros. Primenu, tai klausimas – kas skirs vyskupus ir bus jų siuzerenas (valdovas). Popiežius reikalavo tokios teisės, tačiau jos norėjo ir karaliai bei imperatoriai, kurie tvirtino, kad jų valdžia iš Dievo ir tai reiškia, kad jie privalo prisiimti atsakomybę už religinius reikalus savo valdose.
XI a. pabaigoje, kai popiežiumi buvo Grigalius VII, jis išleido Popiežiaus įsakus, kuriuose pareikalavo išskirtinės teisės skirti vyskupus. Prancūzijos karalius Henrikas IV priešinosi, kilo konfliktas ir tada įvyko žymusis Kanoso nusižeminimas. Popiežius atskyrė imperatorių Henriką IV nuo Bažnyčios. Tai buvo gerokai daugiau nei simbolinis veiksmas, nes kartu tai buvo imperatoriaus pavaldinių atleidimas nuo priesaikos Bažnyčios nemalonėn patekusiam siuzerenui. Imperatoriui teliko maldauti atleidimo ir jis vienmarškinis basas kelias dienas turėjo belstis į Kanoso pilį, kol popiežius teikėsi jį priimti ir jam atleisti. Tiesa, vėliau imperatorius atsikeršijo popiežiui. Tai tik parodo, kad jo visa atgaila buvo dirbtinė.
Prancūzija, bent jau kol neatsirado Anglikonų bažnyčia, daugiausia įtampos kėlė popiežiui, nes čia daugiausia buvo kovojama už tai, kad vyskupus skirtų karalius, o ne popiežius. Tokios pozicijos šalininkai buvo pavadinti galikanistais. Tai nebuvo vien karalius ir jo svita, bet ir dalis katalikų, taip pat dvasininkų ir vyskupų, kurie buvo įsitikinę, kad karalius gerokai geriau susigaudo, ko reikia Prancūzijos vyskupijoms nei popiežius.
Popiežius ir Prancūzijos karalius nuolat varžėsi ir situacija keisdavosi, priklausomai nuo to, kuris labiau sustiprėdavo. Tačiau XVII amžiuje Prancūzijoje situacija sparčiai keitėsi popiežiaus nenaudai.
1682 m. buvo pasirašyta Prancūzijos dvasininkų deklaracija, kurioje buvo keturi punktai. Pirma, kad pripažįstama popiežiaus, kaip šv. Petro įpėdinio, valdžia dvasiniuose dalykuose, tačiau ne politiniuose, laikinuose ir susijusiose su pilietinių gyvenimu. Karaliai nėra atsakingi popiežiui už tai, kaip sprendžia žemiškus klausimus ir todėl neturi gauti jokio pritarimo. Taip pat buvo pripažinta, kad popiežiaus sprendimai nėra nekintami.
Kyla klausimas – ar vyskupų skyrimas ir tai, kaip tvarkosi konkrečios vyskupijos, yra popiežiaus ar karaliaus kompetencija? Karalius sutiko, kad popiežius tvirtintų jo paskirtus vyskupus, tačiau ne daugiau. Taip pat kilo klausimas – kas gali apmokestinti dvasininkus ir vienuolius?
Beje, įtampa tarp Prancūzijos karaliaus ir Švento Sosto buvo tokia, kad, kai Romą pasiekė žinios apie tai, kad Prancūzijoje prasidėjo revoliucija ir karalius neteko galių, popiežius pradžiugo, kad galbūt dabar geriau bus spręsti Prancūzijos vyskupų skyrimo klausimą.
Kova dėl to, kas skiria vyskupus, vyko ir kitose valstybėse.
Galikanizmui priešinga pozicija vadinama ultramontanizmu. Pavadinimas kyla iš sudurtinio žodžio “ultra” ir “montanes” (už kalnų). Taip daugumoje Europos valstybių buvo sakoma apie popiežių , gyvenanti “už Alpių”. Ultramontanizmo šalininkai tvirtino, kad Bažnyčia yra didžiulė monarchija, kurioje absoliuti valdžia priklauso popiežiui. Tik tokia sąranga esą gali padėti išlaikyti vienybę ir kovoti prieš erezijas.
Pirmame Vatikano susirinkime ultramontanizmas triumfavo. Tačiau tai kiek primena Pyro pergalę, nes pačios Bažnyčios balsas pasaulyje nebebuvo įtaigus ir daug kam svarbus.
Modernus pasaulis kaip sūnus palaidūnas.
Grigalius VII atskyrė Henriką nuo Bažnyčios ir tam neliko nieko kito, kaip įspūdingas atgailos žygis.
Tačiau jau XVII amžiuje į popiežiaus pyktį nebereaguoja ne tik Prancūzijos karalius, bet ir galikanistiškai nusiteikusi dalis Prancūzijos klero. Ši dalis buvo pakankamai didelė.
Jau nekalbu apie protestantiškomis tapusias Europos valstybes, kur popiežius yra svarbiausias kritikos taikinys.
Nors labai didelė dalis Prancūzijos vyskupijų buvo be vyskupų ir tai buvo dėl to, kad dalis Prancūzijos vyskupų ar kunigų nesutiko imti vadovauti vyskupijai karaliau palaiminimu be popiežiaus sutikimo, tačiau daugiau nei pusė dvasininkų priėmė pilietinę priesaiką Prancūzijos valstybei, kurią prakeikė popiežius.
Jau nekalbu apie tai, kad XIX amžiuje vis stiprėjo sekuliarus Europos elitas, vyko sekuliarizacijos procesas, kai vis daugiau viešo gyvenimo sprendimų, priimami, neatsižvelgiant į Bažnyčios poziciją.
Praėjusią paskaitą kalbėjau apie Tridento susirinkimą ir jame įtvirtintą ir sustyguotą institucinės Bažnyčios sampratą. Tvarkos, sistemos poreikis itin svarbus modernizmo erai, kuri prasideda netrukus po Tridento susirinkimo. Filosofas ir vienas šiuolaikinio mokslo pradininkų Francis Beikonas, teigdamas, kad žinojimas – tai jėga, kad mes turime pažinti gamtą, kad ją galėtume valdyti, perteikia naujai gimstančios ideologijos esmę.
Modernybė tampa pirmąją epochą žmonijos istorijoje, kai pradedama ne tiek mokytis, didžiuotis praeitimi, bet ja gėdytis. Įsitvirtina progreso idėja. Ji, beje, turi krikščioniškas šaknis, nes krikščionybė pereina nuo ciklinio prie linijinio laiko ir laikų pabaiga yra išbaigimas, išsilaisvinimas. Tačiau modernybėje įsitvirtinusi progreso idėja yra kitokia – labiau primena Babelio bokšto statybas, nuvertinanti praeitį, kaip prietarų šaltinį. Pradeda vyrauti istorijos sampratos, išstumiančios krikščionišką viziją, kuri yra ne kas kita, kaip žmonijos kelionė į Pažadėtąją žemę. Progresas tokiu atveju nėra kažkas garantuoto, bet veikiau judėjimas keliu, įsisąmonint tikslą.
Esu parašęs knygą „Laisvų žmonių bendruomenė?“, kurioje teigiu, kad Vakarų civilizacija puikiai įkūnija sūnaus palaidūno vaidmenį iš žymiojo Jėzaus palyginimo. Viena vertus, nes susižavi gundymu galia ir tuo, kas Renesanso epochoje buvo pavadinta „susikurk save pats“ ideologija. Šios ideologijos pakopos yra Renesanso laikais ypatingai padidėjęs susidomėjimas magija ir tuo, ką galima vadinti „naujuoju gnosticizmu“, toliau seka Proto kultas Prancūzijos revoliucijos laikais. XIX amžiaus antroje pusėje tai įgyja eugenikos pavidalą.
Prancūzijos revoliucija gerai atskleidžia didįjį mentaliteto lūžį. Tarp pirmosios revoliucionierių bangos buvo nemažai dvasininkų. Revoliucijos pradžioje religinis motyvas dar nieko nestebino. Tačiau netrukus išsiliejo visos susikaupusios nuoskaudos. Kitas dalykas – Bažnyčia buvo vienas svarbiausių žemvaldžių Prancūzijoje, jai priklausė tūkstančiai vienuolynų. Nacionalizacijos banga, akivaizdu, tik didino įtampą tarp Bažnyčios ir Revoliucijos. Taip pat labai prisidėjo Proto kulto samprata.
Būtent Revoliucijos laikotarpiu, regis, pirmą kartą bandyta įvesti proto diktatūrą ir sukurti religiją, kuri garbintų Protą. Vienas jos autorių buvo sociologijos mokslo pradininkas Oguste Comte. Jis sukūrė tikrą proto liturgiją, proto liturginį kalendorių ir tvirtino, kad Proto kultas gali pasinaudoti krikščionybe, tačiau svarbiausia iš jos išmesti į jokius rėmus netelpantį ir pernelyg anarchistišką Jėzų Kristų.
Popiežius Pijus VI buvo vadintas paskutiniuoju popiežiumi. Nes Napoleono kariuomenė išplėšė Romą, paskelbė, kad Popiežiaus valstybė yra jo vasalas, o pats įsakė pagrobti popiežių, kuris sergantis kentė labai ilgas ir kankinančias kelionės, kurios jį pražudė.
Gražiausių žodžių nusipelno jo įpėdinis Pijus VII, kuris sugebėjo atkurti Bažnyčios autoritetą, nors pats patyrė labai daug kančių nuo to paties Napoleono. Būtent šis popiežius siuntė savo valstybės sekretorių į Vienos kongresą, kuriame Bažnyčia, regis, sulaukė tikros pagarbos. Tačiau Bažnyčia jau nebebuvo galingas šeimos tėvas, kuris turi stiprų autoritetą ir jo klausoma ar, bent jau, su juo tariamasi. Bažnyčia jau veikiau priminė dėdę iš kaimo – yra nostalgijos, kelia šypseną, tačiau niekas nenori, kad jis reikštų savo nuomone, nes esą nieko nesusigaudo svarbiausiose dabarties klausimuose.
XIX amžius, reakcija į Prancūzijos revoliuciją ir visus sparčius pokyčius, kurie vyko, suformavo vaizdinį – Bažnyčia, kaip didelis laivas, plaukiantis per audringą sekuliaraus pasaulio vandenyną.
XIX amžiaus popiežius Grigalius gali būti vadinamas pirmuoju Petro įpėdiniu, kuris griežtai priešinosi techniniam progresui ir popiežiaus valstybėje buvo uždraudęs tiesti geležinkelius. Jam tai buvo velnio išmonė. Paaiškinti galima ir tuo, kad iki Pramoninės revoliucijos mokslo ir technikos progresas buvo neatsiejamas nuo pačios Bažnyčios, o dabar regime aiškų atsiskyrimą.
Tai, koks įsitempęs dėl visų revoliucinių bruzdėjimų jautėsi popiežius, gerai atskleidžia popiežiaus Grigaliaus reakcija į lenkų ir lietuvių sukilimą prieš okupantę carinę Rusiją, kai popiežius palaikė ne katalikus sukilėlius, bet stačiatikį autoritarą carą. Kodėl? Nes svarbiausia – nereikia jokių revoliucijų.
Būsimasis popiežius Grigalius, Bartolomeo Capellari gimė Venecijos respublikoje. Jis buvo teisininko sūnus ir, būdamas tik aštuoniolikos, įstojo į kamaldulių ordiną. Tai buvo asketiškas ir kontempliaciją akcentavusi vienuolija. Jis buvo vienuolyno Romoje abatu, kai Napoleonas užėmė Romą ir Capellari teko bėgti. Po Vienos kongreso jis grįžo į Romą ir buvo atsakingas už tikėjimo skleidimo ir grynumo kongregacijos darbą.
1831 m. konklava baigėsi netikėtai. To priežastis, kad įsikišo Ispanijos karalius ir vetavo pagrindinį favoritą. Tai vedė prie aklavietės, kai dvi kardinolų grupės niekaip negalėjo susitarti. Tada buvo pasirinkta kompromisinė dievoto kardinolo kandidatūra. Konklava tęsėsi penkiasdešimt dienų. Kai buvo išrinktas popiežiumi, Capellari buvo kardinolas, bet dar nebuvo vyskupas. Tai, regis, paskutinis toks atvejis Bažnyčios istorijoje.
Jis popiežiumi tapo, kai visa Europa buvo apimta revoliucinių judėjimų. Jie buvo siejami pirmiausia su liberalizmo doktrina, kurią popiežius griežtai pasmerkė enciklikoje.
Tai buvo popiežius, kuris kiekvienais metais tapo konservatyvesnis ir įtaresnis. Jis draudė geležinkelių statybą popiežiaus valstybėje, prakeikė technikos progresą, visur įžvelgė erezijas. Kita vertus, jis buvo tas, kuris pagaliau aiškiai pasmerkė vergovę, stiprino misijas į Naująjį pasaulį. Pats buvo giliai religingas ir tikrai nebuvo nei godus, nei gašlus.
Tiesa, kai 1846 metais jis mirė, panašu, kad gedinčių nebuvo labai daug. Su jo įpėdiniu, Giovanni Mastai- Ferretti, kuris buvo entuziastingai išrinktas konklavoje ir pasirinko Pijaus IX vardą, buvo siejama labai daug vilčių. Atrodė, kad jis bus priešingybė savo pirmtakui. Labai džiaugėsi ir italai, kurie buvo įsitikinę, kad tai bus popiežius, kuris pakeis Šventojo Sosto ir Italijos santykius. Tačiau naująjį popiežių, regis, labai paveikė tai, kad 1849 metais jam, su visa kurija, teko pasitraukti į Gaetą, kai italų pajėgos užėmė Romą. Jis kreipėsi į austrus pagalbos ir šie padėjo atkariauti Romą. Tai italams buvo išdavystė, už kurią jie negalėjo atleisti popiežiui. Iš herojaus jis tapo išdaviku.
At Pijaus IX pontifikatas galėjo būti kitoks? Pijus IX stengėsi stiprinti Bažnyčios struktūras, daug dėmesio skyrė kunigų rengimo reformai, misijoms, tačiau tai buvo geopolitinis laikotarpis, kai klestėjo nacionalistiniai judėjimai, nebeliko vietos Popiežiaus valstybei ir Bažnyčios vieta naujojoje pasaulio tvarkoje buvo visiškai neaiški.
Šiame kontekste Vatikano susirinkimo sušaukimas buvo labai drąsus žingsnis. Galima teigti, kad jis sustabdė pavojingą procesą, kai Bažnyčia, neturinti tvirto centro, subyrės į nacionalinių bažnyčių spiečių. Ne mažiau svarbu buvo popiežiaus pastangos priminti proto ir tikėjimo harmoniją, nes ji buvo griaunama iš abejų pusių.
Tačiau Pijaus IX, nepaisant Susirinkimo, nevadinčiau iškiliausiu ir reikšmingiausiu XIX amžiaus popiežiumi. Tokiu tapo Leonas XIII – jam ir bus skirta paskutinė šio kurso paskaita.
Dabar tik konstatuoju, kad XIX amžiuje Vakarų civilizacija su visa pramonine revoliucija, radikaliomis politinėmis permainomis ir kitais pokyčiais, kartojo sūnaus palaidūno istoriją. Popiežiaus Grigaliaus reakciją galima suprasti, nes buvo natūralu pasijusti apsiaustoje tvirtovėje. Popiežius Pijus IX pabandė inventorizuoti institucinės Bažnyčios pajėgas. Reikėjo popiežiaus Leono XIII, kad Bažnyčia aiškiai atsakytų, ką reiškia būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio radikaliai pasikeitusioje situacijoje.
About the Author
