Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/ortodoksaiirkatalikai
Anapus Bažnyčios nėra išganymo
Praėjusią paskaitą kalbėjau apie Bažnyčios mokymosi formavimąsi. Tiems, kas mažiau domėjotės Bažnyčios istorija, gali stebinti tarsi keiksmažodžiai skambantys iššūkių – atskalų pavadinimai. Man svarbu buvo parodyti, kad apaštališkosios tradicijos puoselėjimas nėra paprasčiausias tam tikrų formulių atkartojimas vis naujoms kartoms. Tradicija – tai kelionė, kur reikia išminties ir drąsos žengiant kitą žingsnį.
Vėl ir vėl kartoju, kad tikėjimas nėra ideologija, bet santykio auginimas. Nors šis santykis prasideda nuo asmeninio susitikimo, jis plėtojasi Kelio bendrijoje, Bažnyčioje.
Laiko ženklų skaitymas niekada nėra individualistinis procesas. Šiuo aspektu, Bažnyčia labai primena bičių avilį. Atvirumas Bažnyčiai yra krikščioniškos hermeneutikos prielaida. Būtent šia prasme derėtų suprasti Kiprijono Kartaginiečio suformuluotą ištarą: anapus Bažnyčios nėra išganymo. Ši ištara trikdo, jei Bažnyčią suvokiame tik instituciškai, o priklausymą kaip paklusnumą hierarchijai, o ne Dievui.
Apaštališkoji tradicija tikrai neskelbia, kad kunigas ar vyskupas, ar popiežius kalba Dievo žodžiais. Bažnyčios istorija mums atskleidžia tūkstančius pavyzdžių, kai aukščiausias pozicijas užimantys hierarchai elgėsi veikiau tarsi demonų apsėsti. Atvirumas Bažnyčiai – tai žinios, kas ją beišsakytų, priėmimas platesniame Bažnyčios kontekste. Kitaip sakant, aš galiu ir, atskirais atvejais, privalau nepritarti žmogui, užimančiam svarbią poziciją institucinės Bažnyčios sąrangoje, jei tai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Pabrėžiu, prieštarauja Bažnyčios mokymui, o ne man patinka ar nepatinka.
Kaip tai suprasti ir atpažinti? Klausytis sąžinės, gilintis į Bažnyčios mokymąsi, melstis, klausantis Dievo, ir aiškintis. Beje, šv. Tomas Akvinietis perspėja, kad yra situacijų, kai sukilti prieš neteisingumą nedera, nes tai sukeltų didesnį chaosą ir blogį, nei kelia tas neteisingumas, su kuriuo susiduriame. Kartais jį tenka priimti, kaip kantrybės išbandymą ar Dievo pedagogikos pavyzdį. Tikslas nėra pasijusti teisiam.
Gal nuskambės paradoksaliai, bet Jėzus ištikimybę iškelia net virš teisingumo. Nesusipainiokime, ne ištikimybę institucijai, bet Dievui, ne ideologijai, bet Asmeniui Yra vienintelis dalykas, kurio negalime sau niekada leisti – išduoti Kristų ir taip nesusitikti su Juo savo gyvenime. Kita vertus, net jei pagrįstai pykstame ant kurio dvasininko, tai nereiškia, kad nereikia įsiklausyti į jo žodžius. Du kartu du yra keturi, net jei tai sako mums labai atgrasus žmogus.
Taip pat nepamirškime esmės – Bažnyčia nekuria doktrinos ir jos nekeičia, pagal tai, kaip patogiau ir veiksmingiau. Todėl labai keista girdėti, kai teigiama, kad esą XXI amžiuje derėtų atsisakyti vienos ar kitos tikėjimo tiesos. Yra dalykų, kuriuos dera permąstyti, tačiau tikrai ne bandant reaguoti į mados vėjus.
Paradoksalu, kad šiandien Bažnyčia kvailai kritikuojama, kad ji esą per daug laikosi įsikibusi į tūkstantmetę tradiciją. Tai tikrai nėra problema. Prasčiau tai, kad Bažnyčia neretai vis dar dažnai diskutuoja su šimto ar kelių šimtų metų senumo laiko ženklais.
Taip pat šiandien susiduriame su situacija, kai populiarūs kunigai, vyskupai mėgsta reikšti nuomonę įvairias klausimais, į kuriuos nebūtinai yra gerai įsigilinę, taip pat yra problemų, kai galima kalbėti apie teisėtą jų sprendimų pliuralizmą – kitaip sakant, nėra vienintelio teisingo atsakymo. Kai dvasininkai kalba šiais klausimais, jie yra ne daugiau, kaip bet kuris nuomonės formuotojas, bet ne Bažnyčios balsas.
Šv. Augustinas. Didysis Bažnyčios tėvas išsakė žodžius, kurių nevalia niekada pamiršti: Dievas pažįsta savuosius. Dievo Apvaizda mums nežinoma: daugelis tų, kurie atrodo esą anapus [Bažnyčios], iš tiesų yra viduje, ir daugel tų, kurie atrodo esą viduje, iš tiesų yra išorėje“ (Apie krikštą, prieš donatistus, V,27. 38)
Archetipiniai iššūkiai
Kalbant apie pirmųjų amžių pozicijas, kurios paskelbtos erezijomis, jos ne tik padėjo subrandinti, artikuliuoti Bažnyčios ortodoksiją, tačiau taip pat yra savotiški archetipiniai iššūkiai, kurie vėl ir vėl sugrįžta kiek modifikuotais pavidalais.
Pavyzdžiui, Įstatymo ir Evangelijos santykio tema neišvengiamai iškyla kiekvienam, kas skaitome Šventąjį Raštą. Daugybę kartų girdėjau katechetų, tikybos mokytojų nusiskundimus – ką daryti su kruvinomis ir kraupiomis Senosios sandoros laikų istorijomis?
Per visą Bažnyčios istoriją regime pastangas radikalizuoti tikėjimą. Tai patrauklu, kaip maištas prieš drungnumą, tačiau visą laiką išlieka klausimas – ar išlaikoma laikysena – būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio? Priimti Amžinybę per laiką.
Taip pat nuolat sekioja gnosticizmo šešėlis, siūlantis ieškoti tikėjimo technikų, gundantis veiksmingumo receptais. Jų apstu ir šiandien. Visi jie turi galios troškimo poskonį.
Taip pat per visą krikščionybės istoriją išlieka įvairovės ir vienovės klausimas. Šiandien daug dėmesio skiriama ekumeniniam judėjimui, kuris bando atrasti vienybę ir bendrystę, gydant praeities žaizdas. Tačiau, dera pabrėžti, kad krikščionių vienybė po visų schizmų yra Dievo darbas, o ne koks nors multidimensinis teologinis projektas.
Rytų krikščionybė: sesės ir broliai Kristuje
Šiandienos tema – dvi apaštalinės tradicijos srovės, kurios atsiskyrė, sudegino tiltus ir parodė, kad krikščionys greiti susipykti. Kita vertus, mano galva, labai svarbu sau užduoti klausimą – ką Viešpats mums visiems kalba per šią perskyrą? Ir dar. Esu sakęs, kad visi klausimai verti pagarbos, tačiau tikrai ne klausimas – ar ortodoksai yra krikščionys? Atsakymas – TAIP. Tikiu, Rytų krikščionybės apmąstymas padeda ir mums, katalikams, geriau suprasti savo tikėjimą.
Pradėsiu nuo pasigirimo. Du kartus teko Vilniuje susitikti su dabartiniu Konstantinopolio patriarchu Bartolomėjumi ir bent po valandą pasikalbėti. Vienas pokalbis buvo labiau susijęs su religine situaicja Lietuvoje ir Ukrainoje vykstančiu karu. Kitame pokalbyje kalbėjomės ir apie sinodiškumą, Konstantinopolio patriarcho ir Romos popiežiaus santykius, taip pat apie tai, su kokiais iššūkiai susiduria krikščionys ortodoksai šiuolaikinėje Turkijoje, kurioje pasaulietiškumas vis labiau užleidžia vietą viešajame gyvenime islamui.
Patriarchas padovanojo gražų simbolinį suvenyrą – medalį, kuriame, tarsi Jėzaus mokiniai Andrejus ir Petras, apsikabinę Bartolomėjus ir popiežius Pranciškus. Apie popiežių patriarchas kalbėjo itin gražiai ir tai nėra poza, bet dabartinė Rytų ir Vakarų krikščionybės santykių būklė. Štai ir popiežius Leonas XIV paskelbė, kad vienas iš jo prioeitetų – vis gilesnės brolystės atkūrimas su Rytų krikščionimis. Jau gegužę Leonas XIV ir Bartolomėjus dalyvavo iškilmingame Nikėjos susirinkimo jubiliejuje.
Ar galima tikėtis, kad Rytai ir Vakarai formaliai taps dvi vieningos Bažnyčios dalys? Man asmeniškai, sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti, tačiau Viešpaties fantazija ir išradingumas neturi ribų.
Dar trumpai apie Konstantinopolio patriachą. Bartolomėjus šias pareigas užima nuo 1991 m. Tai reiškia, kad turėjo galimybę bendrauti net su keturiais Romos popiežiais. Jis vadovauja Konstantinopolio – Naujosios Romos patriarchatui, kurio centras įsikūręs Stambulo Fanaros rajone. Tiesa, nuo 1966 m. Šveicarijoje, Ženevos rajone pavadinimu Chambésy, buvo įsteigtas naujasis Visuotinio patriarchato centras. Šiuo metu jis tarsi apsidraudimas, jei patriarchas negalėtų gyventi Turkijoje.
Prakeiksmas ir atskyrimas
Yra dvi simbolinės datos, kurias svarbu paminėti ir tuo pačiu kažkiek numitinti.
1054 m. popiežiaus Leono IX legatas liepos 6 dieną ant Šv, Sofijos soboro Konstantinopolyje altoriaus padėjo bulę, kurioje Konstantinopolio patriarchas buvo pasmerktas, prakeiktas ir atskirtas nuo Bažnyčios. Patriarcho reakcija buvo nuspėjama, popiežiaus bulė buvo sudeginta ir patriarchas Mykolas Kerularijus pasmerkė, atskyrė ir prakeikė Romos popiežių.
Dera pabrėžti kelis dalykus, Pradėsiu nuo formalaus – vienuolis Humbertas buvo pagrindinis popiežiaus legatas Konstantinopolyje ir, pasak amžininkų, viskas būtų gerokai ramiau, jei nebūtų susikirtę dvi labai ūmios asmenybės – legato Humberto ir patriarcho Mykolo. Dar vienas aspektas, kol Humbertas vykdė savo misiją, popiežius mirė. Tai reiškia, kad legatas turėjo grįžti ir gauti naujo popiežiaus įgaliojimus, tačiau jis to nepadarė. Tai reiškia, kad jo veiksmai Konstantinopolyje nebuvo teisėti.
Kitas dalykas – ar tikrai ši data tokia svarbi? Nors istorijos vadovėliuose labai akcentuojam XI amžiaus schizma, realiai, Rytų ir Vakarų išsiskyrimas prasidėjo gerokai anksčiau, o eucharistinė bendrystė galiojo dar kelis šimtmečius. Nepamirškim, kad dar XI amžiaus pabaigoje popiežius Klermone kvietė katalikus į kryžiaus žygį ir tam jį paskatino ne kas kita, bet Bizantijos imperatoriaus laiškas su pagalbos prašymu.
1965 m. iškillmingas Konstantinopolio patriarcho Atenagoro ir popiežiaus Paulius VI susitikimas Jeruzalėje. Nepaprastai svarbus įvykus, lūžis daugelio žmonių sąmonėje, tačiau jo negalima vadinti visišku bendrystės atkūrimu. Buvo tik panaikintas abipusis ortodoksų ir ktalikų viešas pasmerkimas ir atskyrimas nuo Bažnyčios.
Broliai Andriejus ir Simonas
Pirmasis žmogus, kuris atsakė į. Jėzaus kvietimą sekti paskui jį, buvo žvejys Andriejus. Jis buvo pakviestas kartu su broliu Simonu, kuris labiau žinomas, kaip Petras. Nors pasakojimuose matome, kad Petras dažnai būna labai impulsyvus, tačiau jam būdingas ir tam tikras atsargumas, tad brolio apsisprendimas buvo greitesnis.
Šie broliai ypatingi ir tuo, kad juos savo pirmaisiais lyderiais vadina dvi krikščionybės tradicijos. Vakarų krikščionybėje sukcesija (įpėdinystė) prasideda nuo Petro ir pabrėžiama, kad būtent jam Jėzus Kristus patiki ganyti savo aveles, būtent jį jis pavadina Kefu, uola, ant kurios bus pastatyta Bažnyčia ir jokie pragaro vartai jos nesunaikins. Andriejus vadinamas pirmuoju graikiškosios krikščionybės lyderiu.
Apie Petrą Naujajame testamente rašoma daug, o apie jo brolį užsimenama tik kelis kartus. Yra susiformavusi legenda, kad apaštalas Paulius iš Jeruzalės iškeliavo į rytų valstybes, kurios vėliau tapo Rytų krikščionybės pagrindu. Jis vadinamas pirmosios krikščionių bendruomenės Graikijoje steigėju. Pasak tos pačios legendos apie 70 m. Patrų mieste, dabartinė Graikija, Andriejus buvo nukryžiuotas ant X formos kryžiaus, kuris dabar vadinamas Andriejaus kryžiumi.
Kultūriniai, istoriniai veiksniai
Kalba turi įtakos, artikuliuojant, formuluojant pasaulėžiūrą. Kiekviena kalba turi savo tradiciją ir specifiką. Nuo pat pradžių formavosi lotyniška ir graikiška tradicija. Deja, bet santykiai kartais pasiklysdavo vertimo subtilybėse. Vakariečiai į graikai kalbančius krikščionis žvelgė kiek įtariai ir vadino juos visų erezijų nešiotojais. Iš tiesų, dauguma didžiųjų ginčų per visą pirmą tūkstantmetį vyko Rytuose. Savo ruožtu, graikai į lotynus žiūrėjo, kaip į prasčiokus.
IV amžiuje, kai Konstantinas pastatė naują sostinę, kaip alternatyvą Romai, buvo akivaizdu, kad neišvengiamai iškils Romos ir Konstantinopolio konkurencijos klausimas. Jau antrajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Chalkedone pabrėžiama ypatingas Konstantinopolio statusas. Nuo to laiko konkurencija tarp Romos ir Konstantinopolio tampa tik aršesnė. Prisideda kova dėl įtakos naujoms teritorijoms. Daugiausia ginčų kelia Bulgarijos sukrikščioninimas.
Islamo veiksnys. Šiandien tos valstybės, kurias mes vadiname musulmoniškos civilizacijos citadele, kažkada buvo krikščionybės lopšys. Pavyzdžiui, Palestina, Sirija, Egiptas, Turkija. Musulmonai vykdė sparčią ir galingą ekspansiją ir Bizantijos krikščionims atrodė, kad jie palikti vienui vieni, kad trūksta krikščioniško pasaulio solidarumo. Tiesa, kai toks solidarumas buvo pademonstruotas per kryžiaus žygius, santykiai tarp Rytų ir Vakarų tradicijų dar pablogėjo.
Vakarų Bažnyčia ir gentys (barbarai). Galima sakyti, kad skirtingi impulsai, kurie dominavo Rytuose ir Vakaruose, buvo sąlygoti istorinių aplinkybių. Bizantija buvo itin turtingo krikščioniško paveldo puoselėtoja. Čia bandyta išsaugoti apaštalinę tradiciją, susiduriant su musulmonų spaudimu. Vakaruose vyksta perėjimas nuo Romos imperijos prie to, kas dabar vadinama Europa. Vakarų krikščionybė tampa genčių Bažnyčia. Nuo karaliaus Chlodvigo laikų. Jei musulmonai bando krikščionims primesti savo religiją, tai pagonys barbarai, nors ir nušluoja Romos imperiją, tačiau bando perimti jos paveldą, taip pat ir krikščionybę. Galima sakyti, kad tokios aplinkybės tiesiog vertė vakariečius žvelgti į ateitį, o rytiečius – dairytis į praeitį. Ryškus istorinis įvykis – Karolio Didžiojo karūnavimas. Jis įvyksta popiežiaus Leono III iniciatyva. Popiežius bando parodyti, kad turi galią „kurti“ imperatorius. Tačiau tai labai stiprus smūgis Bizantijos įsitikinimui, kad, kaip yra vienas Dievas, taip gali būti tik vienas imperatorius. Popiežiaus argumentas prieš: Bizantija tuo metu buvo valdoma moters Irenos, kuri esą negali visavertiškai pretenduoti į imperatoriaus poziciją. Buvo sumanytos Karolio ir imperatorienės vedybos, kurioms pasipriešino Bizantijos elitas, kuris net ištrėmė Ireną ir išsirinko naują imperatorių.
Fotijaus schizma. Formaliai ji buvo neilga – tęsėsi tik keturis ar penkis metus IX amžiuje, tačiau turėjo svarbius psichologinius padarinius. Jos esmė – kova dėl patriarcho sosto Konstantinopolyje. Į ją buvo įtrauktas ir popiežius, kuris palaikė vieną iš konkurentų. Galiausiai tai vedė prie to, kad, kai patriarchu tapo Fotijus, kurio nepalaikė popiežius, santykiai tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių buvo įšaldyti. Tai buvo pirmasis laikotarpis, kai pasirodė, kad Konstantinopolis ar Roma gali gyvuoti, ignoruodama viena kitą.
Kitas dalykas – būtent per Fotijaus laikotarpį graikai krikščionys pradėjo piktintis filoque, nors iki tol į šį skirtumą nekreipdavo dėmesio.
Pavyzdys. Barzdų klausimas.
Senajame Testamente 19 kartų minimas žodis zagan (barzda). Ilgi plaukai barzda – stiprybės ženklas, Jų nusikirpimas – gedulo arba įžado ženklas. Graikai taip pat paprastai nešiojo barzdas. Kaip ir judėjai.
Romos imperijoje įsigalėjo mada skustis. Barzdaskučiai į Romą atgabenti Aleksandro Didžiojo laikais. Kristaus laikais romėnai buvo beveik visi bebarzdžiai. Romos imperijos piešiniuose Kristus vaizduotas be barzdos.
Bažnyčios tėvų nuomonės išsiskyrė: Jonas Auksaburnis kritikavo barzdas. Klemensas Aleksandrietis jas gyrė. Argumentas: vyrai turi skirtis nuo moterų, barzda – vienas esminių skirtumų. Kitos pusės argumentas: barzdos skutimas yra disciplinos ženklas.
Ilgainiui: Vakarų dvasininkai skutasi, o Rytų dvasininkai augina barzdas. Ortodoksai labiau žvelgė į barzdotus graikus, o Vakarų bažnyčia į romėnus.
1060 m. katalikams kunigams įsakyta skųsti veidus, kad jie skirtųsi nuo ortodoksų. Taip pat atsiranda reikalavimas vienuoliams ir kunigams turėti tonzūras. Paulius VI 1972 m. panaikino tonzūros reikalavimą. Viena vertus, disciplinos klausimas, kita vertus, noras parodyti skirtumą tarp Rytų ir Vakarų.
Bažnytinės disciplinos skirtumai
Jie labiausiai susiję su simonijos ir nikolaizmo problemomis. Kitaip sakant, su bažnytinių pareigų paveldėjimu ar net pardavimu, taip pat su giminių protegavimu. Rytuose, kur būta gerokai didesnės imperatoriaus įtakos, šios Bažnyčios vidinės problemos neatrodė tokios sudėtingos. Vakaruose jas siekta spręsti per sunkią kovą už dvasininkų celibatą.
Tiesa, būtų neteisinga sakyti, kad dvasininkų celibatas – tai labai vėlyvas ginčas. Apie jo svarbą prabilta jau Elvyros sinode pirmaisiais amžiais, tačiau Rytuose nuspręsta, kad dvasininkas yra tarsi šeimos tėvas ir todėl pats turi savo šeimą, o tie krikščionys, kurie nori pasišvęsti Bažnyčiai, turi rinktis vienuolio kelią, kur jau privalomas celibato įžadas, ir tik vienuolis gali tapti vyskupu ar patriarchu.
Vakaruose tokie pat skaistumo reikalavimai tiek kunigams, tiek vienuoliams. Taip pat ir tos pačios bažnytinės karjeros galimybės. Ortodoksų argumentas prieš privalomą dvasininkų celibatą: vienas sakramentas negali užkirsti kelią kitam (santuoka ir kunigystė).
Skiriasi pasnikavimo tradicijos, taip pat ir religiniai ritualai, susiję su krikštu, santuoka, atgaila.
Oficialūs teologiniai skirtumai:
- Popiežiaus pirmenybės klausimas
- Eucharistijos duonos klausimas
- Filioque
- Skaistykla
Šv. Petro pirmenybė
Plačiau apie popiežiaus institucijos atsiradimą ir raidą galite rasti mano papildomoje medžiagoje, cikle “Būti Petro įpėdiniu”. Čia nebekartosiu tų Naujojo Testamento vietų, kuriomis remiantis, šv. Petras vadinamas viršesniu už kitus apaštalus, kai kalbame apie Bažnyčią. Tačiau Rytų krikščionims kilo klausimas – ar šv. Petro lyderystė yra istorinis faktas ar teologinis principas? Kitaip sakant, graikų krikščionys sutinka su šv. Petro išrinkimu, tačiau tvirtina, kad apie Romos pirmenybę galima buvo kalbėti tol, kol apaštalas vadovavo šiai bažnyčiai. Kiekvienas tikras vyskupas, o ne vien Romos vyskupas, yra šv. Petro įpėdinis. Kiekvienas vyskupo sostas yra šv. Petro sostas.
Vakarų krikščionių pozicija kitokia. Tiesą sakant, nuo pat pradžių galima kalbėti apie skirtingą Rytų ir Vakarų ekleziologiją, Bažnyčios sampratą ir istorinės aplinkybės tuos skirtumus tik išryškino. Vakarų krikščionis teigia, kad egzistuoja labai svarbus sukcecijos principas, kuriuo yra perduodama šv. Petro įpėdinystė. Kiekvienas popiežius yra kažkelintas šv. Petro įpėdinis. Laikytis sukcecijos nėra paprasta, nes būta įvairių schizmų, taip pat ilgą laiką popiežius Jonas XXIII buvo įtrauktas į sukcesiją, tačiau XX amžiuje turime naują popiežių, kuris pasirenka tą vardą, parodydamas, kad Baltazaras Kosa nebuvo tikras popiežius.
Romos popiežiaus autoritetas labai priklausė nuo asmenybės, kujri buvo popiežiaus soste. Tiesą sakant, apie tikrą Romos vyskupo autoritetą galima kalbėti tik nuo Leono Didžiojo, kuris paskelbė, kad popiežiaus lūpomis kalba Šv. Petras ir su juo sutiko kiti vyskupai. Tačiau paskui būta tiek pakilimų, tiek labai nemalonių nuosmūkių.
Įvairovė, skirtumai Rytuose yra išeities taškas. Tos įvairovės, bent jau tol, kol ji nevirsta kakofonija, nekelia konfliktų, nereikia šalinti. Vakaruose autokefalija, savarankiška Bažnyčia – pavyzdžiui,, anglikonai, yra skandalas, kaip amputacija, kuri žaloja visą Bažnyčios kūną, o Rytuose tai normalu, vienybė veikiau suvokiama kaip idealas, kaip šeimos vienybė.
Ortodoksams tik Kristus yra Bažnyčios galva ir centralizuota Bažnyčia jiems atrodo kaip erezija. Katalikams Bažnyčios centralizacija yra tai, kas ne tik padeda užtikrinti vienybę, bet ir būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
Eucharistijoje naudojama duona
Eucharistija buvo įsteigta Paskutinės vakarienės metu. Ar Jėzus su mokiniais buvo susirinkę judėjų papročiu švęsti Pesachą, per kurį valgoma speciali nerauginta duona, ar tai buvo Naujosios sandoros įsteigimas ir vakarienės metu naudota kasdienė rauginta (gyva) duona?
Sinoptinės Evangelijos ir Jono Evangelija suteikia pagrindą skirtingoms interpretacijoms.
Iki IX a. Vakaruose naudota rauginta duona. Jos atsisakymas, pasak ortodoksų, yra judaizmo įtaka, nerauginta duona neturi gyvybės. Iki 1054 m. šis skirtumas ortodoksams neatrodė labai svarbus, tačiau vėliau jis vis labiau akcentuojamas ir tampa priežastimi nepripažinti Eucharistijos Romos liturgijoje.
Ortodoksai Eucharistijai kepamą duoną vadina prosfora ir ją pažymi specialiais antspaudais. Katalikai naudoja komunikantus, kurie taip pat turi specialius antspaudus. Ortodoksai suteikia komuniją dviem pavidalais: duona ir vynas. Nuo Konstanco susirinkimo įsitvirtino tradiciją Vakaruose, kad pasauliečiams komunija teikima tik neraugintos duonos pavidalu, o dviem pavidalais komuniją priima tik dvasininkai. Tai susiję su įsitikinimu, kad pakanka vieno pavidalo Dievo Kūno transformacijai.
Filioque (ir Sūnaus)
Kažkuris Bažnyčios istorikas yra emocingai pasakęs, kad pragare turėtų būti atskira vieta tiems, kurie tai pavertė problema. Praėjusią paskaitą kalbėjau apie aršius ginčus dėl kristologijos. Vienas iš jų buvo su Arijumi ir jo šalininkais. Jis tvirtino, kad Jėzus Kristus nėra visavertis Dievas, bet ura sukurtas ir buvo laikas, kai Jo nebuvo. Kovojant su arijonizmu, buvo ieškoma kuo daugiau argumentų už Kristau dievystę. Tai viena iš priežasčių, kodėl atsirado ši problema. Kita priežastis, kaip teigia dauguma teologų, yra susijusi su skirtinga graikų ir lotynų kalbų semantika. Katalikai tvirtino, kad „filioque“ nėra kažkoks naujadaras, kurį savavališkai Vakarai įsirašė į Tikėjimo išpažinimą, bet tik patikslinimas.
Beje, šis patikslinimas pirmiausia plito Ispanijoje, Prancūzijoje ir pačioje Romoje nelabai vartotas ir čia įsitvirtino Karolio Didžiojo noro suvienodinti formuluotes dėka, popiežiui Leonui III kritikuojant tokį sumanymą. Deja, toje istorinėje situacijoje popiežius buvo priklausomas nuo frankų valdovo.
Krikščionys išpažįsta pimuose dvejuose visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose patvirtintą Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą. Jame teigiam, kad Sūnus, prieš prasidedant amžiams, gimė iš Tėvo, taip pat Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo. Efeso susirinkimas pabrėžė, kad Tikėjimo simbolis nbegali būti keičiamas.
Vakarų krikščionys tvirtina, kad jie nepakeitė Tikėjimo simbholio,t ačiau tik jį patikslino ir, pabrėžiant, kad Tėvas ir Sūnus nėra hierarchiniame santykyje, buvo pabrėžta filioque, kad Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.
Iki patriarcho Fotijaus Rytuose į filioque buvo žiūrima “pro pirštus”. Tiesą sakant, ortodoksams labiausiai kliuvo tai, kad, jei vakariečiai pridėjo vieną žodį, tai gali pridėti ir daugiau, o tai visiškai prieštarauja Efezo susirinkimo priesakui. Paradoksalu tai, kad Vakaruose ilgainiui įsigalėjo iškreipta informacija, kad būtent ortodoksai savavališkai pašalino “ir Sūnaus” iš savojo Tikėjimo išpažinimo.
Skaistykla
Ar žmogaus mirtis tarsi mus katapultuoja į laikų pabaigą, ar yra laikas, kurio metu žmogaus santykis su Amžinybe gali keistis? Iki pat XII a, pabaigos nebuvo tokio daiktavardžio „purgatorium“. Nebuvo tokios vietos, kurią galima būtų pavadinti „skaistykla“.
Tikinčiųjų sielos, kurios yra tikrai atgailaujančios, kai jos mirė iš meilės, prieš tai garbingais atgailos vaisiais atsilyginusios už savo padarytas ir padarytas klaidas, po mirties yra apvalomos skaistyklos skausmais (poenis purgatoriis). Juos gali palengvinti gyvųjų tikinčiųjų sufragmentai: Mišių aukos, maldos, išmaldos ir kiti pamaldumo darbai.
Sielos tų, kurie po krikšto nepadarė jokios kaltės arba kurie, padarę kaltes, jas visiškai išpirko per šį gyvenimą ar po mirties skaistykloje, iš karto priimamos į dangų.
Sielos tų, kurie miršta mirtinai nusidėję arba turėdami tik gimtąją nuodėmę, tuoj pat nužengia į pragarą ir ten patiria daugiau ar mažiau griežtas bausmes.
Tai nepažeidžia galutinio teismo, kai visi žmonės su savo kūnais pasirodys Kristaus teisme, kad atsiskaitytų už savo darbus.
Popiežius Benediktas XVI enciklika Spe salvi rašo:
“Jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad ir koks artimas būtų? Tokių klausimų akivaizdoje turime suvokti, kad nė vienas žmogus nėra uždara monada. Mūsų egzistencijos viena su kita susijusios, sujungtos tarpusavyje daugialypių sąveikų. Niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neišgelbėjamas vienas. Į mano gyvenimą, į tai, ką mąstau, kalbu, darau, veikiu, įsiterpia kitų gyvenimas. Ir priešingai, mano gyvenimas įsiterpia į kitų gyvenimą – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano prašymas dėl kito, net ir po jo mirties, nėra kas nors svetima, išoriška. Kadangi egzistencijos tarpusavyje susipynusios, mano padėka jam, mano malda už jį gali turėti įtakos jo ištyrinimui.”
Istorikas Le Gofas, kurio knyga “Skaistyklos atsiradimas” vadinamas klasikine knyga šia tema, tvirtina, kad tik XI-XII anžiuje “skaistykla” įgauna erdviškumą, nuskaistinimas ugnyje yra sena doktrina, tačiau dabar atsiranda naujas daiktavardis – “purgatorium”.
Ortodoksai apie mirusius kalba, kaip apie užmigusius Kristuje. Malda už mirusius, kaip pabrėžia ortodoksai, yra tokia pat, kaip ir malda už gyvuosius. Tai yra veikiau bendrystės išpažinimas nei pagalba. Nėra akcento, kad galime pakeisti mirusiųjų likimą. Jis yra vieno Dievo rankose, tačiau mes turime už ką dėkoti, puoselėti atmintį. Skaistinanti ugnis yra veikiau metafora, nei reali ugnis.
Bažnyčia ir valstybė
- Simfonijos principas
Santykių idealu laiko symphonia, valdžių „sąskambį“ arba bendradarbiavimą. Tai šv. Imperatoriaus Justiniano VI Konstitucijoje suformuluotas principas. Dvi didžiausios Dievo dovanos žmonijai yra kunigystė ir krikščioniškojo monarcho valdžia. Pasak jo, kunigijai pridera tvarkyti dieviškuosius reikalus, o imperatoriui – žmogiškuosius; jų sritys skirtingos, nors ir kyla iš vieno prado, taigi, teologai čia greitai atpažins dviejų Kristaus prigimčių vienoje hipostazėje analogiją.
Rytuose labiau akcentuojamas dialogas, o ne formalios teisės ir pareigos.
Svarbu suvokti Bizantijos specifiką: decentralizuota Bažnyčia ir vienybę ginantis imperatorius, kaip Kristaus vietininkas.
- Dviejų kalavijų doktrina.
Vakaruose matome kitokią situaciją nei Rytuose. Čia monarchai varžosi tarpusavyje, o popiežius yra tarsi vienybės garantas. Kita vertus, vėl ir vėl iškyla susidūrimai tarp popiežiaus ir didžiausią įtaką turinčio monarcho.
Grigaliaus VII 1075 m. Dictatus Papae. Tik popiežius karūnuoja imperatorius, skiria vyskupus, kuria vyskupijas. Uždrausta simonija, įvestas celibatas ir lotynų kalba galutinai tampa Bažnyčios kalba.
Inocentas III: yra du kalavijai – vienas pasaulietinis, kitas – dvasinis, tačiau abu juos turi popiežius. Tačiau bendra tendencija – Bažnyčios autonomijos nuo pasaulietinės valdžios siekis. Po Antrojo Vatikano Susirinkimo oficialiai įsitvirtina valdžių atskirumo idealas.
Po formalios schizmos
- Kryžiaus žygiai
Kryžiaus žygiai, kurie turėjo būti krikščionių solidarumo simboliu, tikrovėje dar labiau išskyrė Rytų ir Vakarų tikinčiuosius. Nemanau, kad visą kaltę galima perkelti ant kryžiuočių pečių. Kiek plačiau apie kryžiau žygius kalbėsiu kitoje paskaitoje, šiandien tik noriu pabrėžti, kad šalia krikščioniško solidarumo ir siekio atkariauti Jeruzalę būta daug politinių motyvų, kurie vedė prie išdavysčių ir tokių skaudžių tragedijų, kaip Konstantinopolio nuniokojimas. Po ketvirto kryžiaus žygio, kai kryžiuočiai pasuko ne į Egiptą, o į Bizantiją, gimė posakis – „geriau tiurbanas, nei tiara“. Taip pat vienybės iliuzija buvo Lotynų karalystės sukūrimas, kai formaliai Bizantija pakluso Vakarams. Tai nebuvo tvaru ir tik skatino didesnį priešiškumą.
Tačiau faktas ir tai, kad kryžiaus žygių akstinu tapo Bizantijos imperatoriaus laiškas popiežiui Urbonui, kuriame aprašomi musulmonų nusikaltimai prieš piligrimus ,maldininkus ir prašoma pagalbos
- Scholastinio metodo įsitvirtinimas Vakarų teologijoje
Kiek plačiau apie universitetų fenomeną Vakaruose kalbėsiu kitoje paskaitoje. Dabar tik noriu pabrėžti skirtingus metodus, kurie įsitvirtino Rytuose ir Vakaruose. Jei ortodoksų teologija išlieka labiau mistinė ir joje vyrauja simbolinis mąstymas, tai Vakaruose – nors čia taip pat yra mistinės teologijos pavyzdžių, tačiau įsivyrauja scholastinis metodas. Tai analitinis mąstymo būdas, kai problema išskaidoma į elementus, kai apsvarstoma kiekviena detalė. Tai labai svarbu kritiniam mąstymui, tačiau, kai tai pritaikoma teologijoje, ji tampa vis labiau erdvinė, daiktavardinė. Natūralu, analizė tarsi sustingdo tai, į ką nukreipia dėmesį. Pavyzdys – tai, kas įvyksta su skaistyklos vaizdiniu. Didele dalimi būtent scholastinis mąstymas įtvirtina ją, kaip vietą.
- Antrasis Lijono susirinkimas
1274 m. Antrasis Liono susirinkimas. Beje, pirmą kartą jame buvo paminėta skaistyklos doktrina. Jį sušaukė Grigalius X, norėdamas sudaryti uniją su ortodoksais. To pageidavo ir Bizantijos imperatorius Mykolas VIII. Tačiau Konstantinopolio patriarchas Juozapas Galesiotas tam priešinosi, todėl imperatorius jį pakeitė Joanu XI Vekku.
Imperatorius buvo pasiryžęs priimti filioque sampratą ir pritarti popiežiaus primatui, tačiau unija pasirodė tuščia, nes imperatoriui nepavyko įtikinti Rytų bažnyčių jai pritarti ir jo paskirtas patriarchas netrukus buvo nušalintas, o unija nutraukta.
- Florencijos susirinkimas
Tai buvo ryškiausias vienybės bandymas. Pirmą kartą Vakaruose vykstančiame Bažnyčios susirinkime dalyvavo įspūdinga delegacija iš praktiškai visų Rytų bažnyčių. Ši unija buvo pasirašyta 1439 m. Florencijoje. Popiežius Eugenijus IV tai vertino kaip didžiausią epochos įvykį.
Tuo metu Bizantijos imperija buvo ties žlugimo riba, nes Osmanų imperija taikėsi ją sunaikinti.
Florencijos susirinkime dalyvavo net septynių šimtų asmenų delegacija iš Rytų. Tai turėjo parodyti, kad šįsyk intencijois labai rimtos. Buvo svarstyti teologiniai klausimai. Sutarta dėl popiežiaus primato, o dėl kitų teologinių nesutarimų nutarta, kad ortodoksai ir katalikai gali laikytis savo pozicijų ir būti bendrystėje.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad Vakarai turi padėti apsiginti nuo musulmonų. Deja, to nepavyko padaryti. Negalima sakyti, kad nebandė. Lemiamas buvo Varnos mūšis, kur Venbgrijos karaliaus vedama kariuomenė patyrė pralaimėjimą nuo musulmonų ir tapo akivaizdu, kad Konstantinopolis tuos žlugs. Po šio prlaimėjimo neteko prasmės ir Florencijos unija, kuri Rytuose buvo nutraukta.
- Konstantinopolio žlugimas
1453 m. V. 29 d. Konstantinopolis buvo užkariautas Osmanų imperijos. Šv. Sofijos soboras buvo paverstas mečete. Musulmonai nusprendė garantuoti santykinį savarankiškumą ortodoksams, tačiau labai griežtai kontroliavo, kad nebūtų jokių kontaktų su Vakarais, kurie buvo vertinami, kaip priešai.
- Tridento ir Vatikano susirinkimai
Tridento ir Vatikano susirinkimai, kaip atrodė, galutinai įtvirtino prarają tarp Rytų ir Vakarų. Tridento susirinkime tiek ortodoksai, tiek protestantai buvo įvardinti eretikais, o Vatikano susirinkime popiežiaus primatas buvo papildytas neklystamumo dogma, kuri ortodoksams atrodė akivaizdi erezija.
- Antrasis Vatikano Susirinkimas
Atsigręžimas į brolius ortodoksus. Santykiams su jais skirtas dokumentas baigiamas apaštalo Pauliaus žodžiais: Visi mylėkime vieni kitus broliška meile, lenktyviaudami tarpusavio pagarba (plg. Rom 12, 10).
Kitas žingsnis – jau minėtas patriarcho Atenagoro ir popiežiaus Pauliaus VI susitikimas Jeruzalėje ir visų prakeiksmų atšaukimas.
Rytų Bažnyčios istorijos. štrichai
Pirmasis skilimas vyko jau Chalkedono susirinkime, kai jo nutarimames nepritarė ir susiformavo tai, kas šiandien vadinama orientalinėmis bažnyčiomis (Egipto, koptų, Armėnijos, Eritrėjos, Vakarų Sirijos, Etiopijos). Jų doktrina dar vadinama miafizitizmu.
Konstantinopolis buvo tapęs labai aiškiu Rytų tradicijos centru ir autoritetu, todėl Konstantinopolio žlugimas buvo esminis įvykis.
15–16 a. susiklosčiusi religinė ir politinė teorija, aukštinanti Maskvą (ir apskritai Rusiją) kaip pasaulinį bažnytinį ir politinį centrą. Pagal Trečiosios Romos teoriją, Maskvos didieji kunigaikščiai, vėliau carai, yra Romos ir Bizantijos imperatorių įpėdiniai. Trečiosios Romos teoriją pirmą kartą išdėstė 1492 metropolitas Zosima, vėliau ją pakartojo Pskovo Eleazaro vienuolyno igumenas Filodėjus 1510 laiške Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III (Dvi Romos krito, bet trečioji stovės, o ketvirtos nebus). Pasak Trečiosios Romos teorijos, po Konstantinopolio žlugimo (1453) Maskva, stačiatikių požiūriu, yra paskutinė tikrosios krikščionybės tvirtovė (visi kiti – eretikai), kuri išliks iki Paskutiniojo teismo dienos. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III, 1472 vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI dukterėčią Zoją (Sofiją) Paleolog, ėmė skelbtis imperatoriaus įpėdiniu, perėmė Bizantijos herbą (dvigalvis erelis) ir ceremonialus.
1547 Ivanas IV Rūstusis pagal bizantiškąjį ritualą karūnavosi Rusijos caru (titulas kilęs iš Romos imperatoriaus titulo caesar). Iš dalies Trečiosios Romos teorija remdamasi Rusija siekė užimti Lietudos Didžiosios Kunigaikštystės (ir Abiejų Tautų Respublikos) valdomas buvusios Kijevo Rusios žemes, šia teorija buvo grindžiamos vėlesnės Rusijos imperinės ir mesianistinės pretenzijos, t. p. Rusijos valdovų sakralizacija.
XVII a. Rusijoje vykdyta Nikono reforma, kuri norėjo “modernizuoti” bažnytinį gyvenimą. Jai pasipriešinę tikintieji vadinami sentikiais. Tie, kurie priėmė reformą (dauguma) – stačiatikiais. Sentikiai patyrė labai stiprius persekiojimus ir daug jų turėjo pasitraukti iš Rusijos. Dalis jų prieglobstį rado Lietuvoje. Iki sovietmečio sentikių Lietuvoje buvo daugiau, nei stačiatikių.
2018 m. Maskvos ir Konstantinopolio schizma. 2016 m. Konstantinopolio patriarchatas sušaukė daug dešimtmečių ruoštą visų autokefalinių Bažnyčių vadovų ir deleguotų atstovų susitikimą – panortodoksinį, t. y. visų ortodoksų susirinkimą.
Maskvos patriarchas nutraukė bendrystę.
Šiuo metu yra penkiolika ar keliomis daugiau autokefalinių ortodoksų bažnyčių, tarp kurių Konstantinopolio patriarchas išlaiko didžiausią autoritetą. Ortodoksų tradicija turi didelė įtaką tokiose valstybėse, kaip Graikija, Ukraina, Bulgarija. Kiek sunkiau prie ortodoksų priskirti tai, kas dabar vyksta Maskvos patriarchate, tačiau formaliai tai krikščionių Bažnyčia, kuri turi svarbią įtaką valstybėje.
Rytų Bažnyčia Lietuvoje
Pirmieji misionieriai dar XI-XIII a. Žymiausias XIII a. ortodoksas – Mindaugo sūnus Vaišvilkas.
XIV a. pradžioje Lietuvos ortodoksų metropolija. Ilgainiui Lietuvos ortodoksai priklausė Kyjivo metropolijai
1374 m. Konstantinopolio patriarchas Filotėjus kanonizuoja tris Vilniaus kankinius: Antaną, Koną ir Eustechijų.
XVIII a. pabaigojė dėl karo ir didelio atstumo Kyjivo metropoliją patikėtą prižiūrėti Maskvos patriarchatui.
1839 m. buvo įkurta Rusų ortodoksų bažnyčios Lietuvos ir Vilniaus vyskupija.
Konstantinopolio patriachato egzarchatas Lietuvoje oficialiai įsteigtas 2024 m.
Lietuvoje taip pat veikia Maskvos patriarchatui priklausanti vyskupija ir Lietuvos sentikių bažnyčia
Ateities perspektyvos?
Ką mums Dievas kalba per dviejų tradicijų išsiskyrimą? Pirmiausia tai, kad per smulkmenas labai dažnai iš akių pametame esmę. Antra, kad prigimtinė nuodėmė mus daro įtariais ir kelia sunkumus bendradarbiaujant. Trečia, kad kitoniškumas gali apti dovaną, geriaus uprantant save. Mano įsitikinimu, katalikams verta gilinmtis į ortodoksų liturgiją, teologiją, nes tai padeda geriau suprasti apaštalinę tradiciją.
Žinau, kad yra nemažai katalikų, kurie nesupranta, kodėl paprasčiausiai neapjungus dviejų Bažnyčių, nes esą skirtumai labai neesminiai. Ortodoksai, manau, nesutiktų, kad tie skirtumai smulkmenos. Jiems katalikai atrodo pernelyg sulipę su moderniu pasauliu ir pagimdę individualizmą akcentuojančias reformatų bažnyčias.
Vienybė yra Dievo darbuotė (Opus dei). Mes galime būti atverti jos skleidimuisi mūsų gyvenimuose. Tai esminis žingsnis, kuris neatsiejamas nuo nuostatos būti pasualyje, bet ne iš pasaulio. Būti tradicijoje, bet Kristui.
About the Author
